Vytautas Šiaudinis (1929-2004)

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Šių metų vasario 26 dieną mirė Vytautas Šiaudinis. Netekome nuoširdaus bičiulio, kuklaus draugo, mylėjusio Vilnijos kraštą ir pagal išgales įnešusį indėlį į šio krašto, nors ir netolimos, bet mažai žinomos praeities pažinimą.
Vytautas gimė 1929 metais Švenčionių krašte, netoli Mielagėnų.
1939 m. dėl tuometinio Vilniaus krašto administracinio perdalijimo, buvo priverstas palikti tėviškę ir atvykti į Vilnių. Čia kartu su Vilniaus lietuviais išgyveno trumpalaikį džiaugsmą, įžengus Lietuvos kariuomenei Vilniuje Vytautas baigė pradžios mokyklą ir įstojo į gimnaziją. Vykstant karo meto sunkumams persikėlė mokytis arčiau namų – į Švenčionių gimnaziją.
Besimokydamas gimnazijoje aktyviai dalyvavo mokytojo Juliaus Siniaus vadovaujamame chore, kuris tuo metu buvo aukštai įvertintas.
1947 metais, baigęs gimnaziją, įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją.
1948 gegužės 20 dieną su keletu bendramokslių buvo išsiųstas į tremtį. Kelionėje įvyko nelaimė – lūžo koja, taigi tremties pradžia buvo sunki.
Pasveikęs pradėjo dirbti stalių dirbtuvėje, greitai perprato ir įsisavino šį amatą ir po kiek laiko jau stengėsi padėti kitiems. Sibire susirado savo buvusį mokytoją Julių Sinių, kurį pagal išgales lankydavo.
1956 metais grįžo į Lietuvą. Įstojo į Statybos technikumą, kurį baigęs buvo paskirtas į Pramprojektą. Čia dirbdamas toliau mokėsi KPI Vilniaus filialo statybos skyriuje.
Vytautas buvo ne vien geras savo specialybės žinovas, bet ir nuoširdžiai bendravo su bendradarbiais. Jo teigiamos būdo savybės ir tuo laiku neliko nepastebėtos, todėl jis greitu laiku buvo pakviestas dirbti į Statybinių medžiagų pramonės ministeriją, kur išdirbo iki pat pensijos skyriaus viršininko pavaduotoju. Tai buvo aukščiausia vieta, kur dar galėjo dirbti buvęs tremtinys.
Išėjęs į pensiją, Vytautas turėjo daug sumanymų. Rašė atsiminimus apie tuo metu užmirštus žmones. Labai domėjosi Vilniaus architektūra, išgyveno dėl niokojamų bažnyčių, todėl prasidėjus atgimimui nutarė aprašyti visų Vilniaus maldos namų esamą padėtį. Rankraštį teko trumpinti ne kartą. Nežinodamas leidybos verslo subtilybių, išleidęs gražų leidinuką, patyrė materialinių nuostolių.
Tačiau Vytautas nenusiminė, jis glaudžiai bendravo su biblioteka, atrasdavo daug įdomybių, kurios per priverstinio tylėjimo laikotarpį buvo apneštos užmaršties dulkėmis.
Jis turėjo daug idėjų, kurių, deja, negalėjo realizuoti.
Šviesus jo atminimas išliks jį pažinojusiųjų širdyse.
Tebūnie Tau, Vytautai, lengva Vilniaus žemelė.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra