Vytautas Rubavičius. Politinis Lietuvos skurdas „Lietuvos krikšto“ šviesoje

Autorius: Data: 2017-09-28, 10:26 Spausdinti

Vytautas Rubavičius. Politinis Lietuvos skurdas „Lietuvos krikšto“ šviesoje

 

Vytautas RUBAVIČIUS

Į Lietuvą atkeliavo didžiulė, vienu žvilgsniu neaprėpiama Voicecho Gersono 1889 metais nutapyta drobė „Lietuvos krikštas“, kviečianti žiūrovą leistis į ilgą istorinių, politinių, religinių ir kultūrinių prasmių bei simbolių kupiną kelionę. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai darsyk rodo, kokiu dideliu ir svarbiu kultūrinės ir mokslinės „produkcijos“ gamintoju jis tapo. Tai didžiulis muziejaus direktoriaus Vydo Dolinsko ir jo vadovaujamo pasišventėlių kolektyvo nuopelnas.

Tačiau šįkart ne apie muziejų, o apie į parodos atidarymą rugsėjo 26-os pavakare sukviestus aukščiausius Lietuvos politikus. Kaip įprasta tokio pobūdžio renginiuose, kuriems būdinga ir aktuali politinė potekstė, politikai vienaip ar kitaip nusako įvykio reikšmę. Politikų kalbos nėra nereikšmingos jau vien dėl to, kad patys politikai atstovauja savo valstybėms ir kalbėdami akivaizdžiai parodo savo politinės ir kultūrinės mąstysenos akiratį, tad ir – politikos „lygį“.

Lietuvai atstovavo Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis. Atbėręs privalomus kreipinius į garbiąją susirinkusią publiką jis tenkinosi raštelyje surašytais banaliais pasvarstymais apie paveikslą, o pabaigoje, manau, ne vieną nustebino, karštais padėkavojimais įvairiems ekspozicijos rėmėjams. Toks tad „lygis“ – antras valstybės žmogus stengiasi aplenkti muziejaus direktorių ir pirmas dėkoja verslininkams už paramą rengiant vieno paveikslo ekspoziciją. Šitaip žmogus suvokia savo pagrindines priedermes ir prievoles. Matyt, pagal savo supratimą pasirenka ir kalbelių rašytojus. Nepakylėjo mūsų Viktoro į jį reikliai nuo sienų žvelgiantys kunigaikščiai Vytautas ir Jogaila, anei pati Lietuvos krikšto reikšmė bei esmė.

Į Lietuvą atvykęs Lenkijos Seimo maršalka Marekas Kuchcinskis parodė kur kas platesnį kultūrinį ir politinį akiratį – prasmingai sudėliojo svarbius istorinius ir kultūrinius akcentus, palinkėjo Lenkijai ir Lietuvai gyvuoti. Kalba, palyginti su mūsų Seimo vadovo, – pritinkanti aukšto rango politikui.

Mūsų premjeras Saulius Skvernelis ėmėsi samprotauti be popierėlio, pažymėjo istorinę anų laikų vadovų „sprendimų“ reikšmę ir giliamintiškai mestelėjo publikai, esą anuo metu nebuvo svarbu, kokia kalba kalbėję tie krikštytojai ir krikštijamieji. Šis „išminties perlas“ turėjo paliudyti nuoširdžias premjero pastangas paversti mūsų lietuviškąją abėcėlę pažangesne ir įtvirtinti Lietuvoje dvikalbystę, kad vėl nebūtų svarbu, kas kokia kalba šneka.

Ką jau ką, o istorinių ir kalbinių dalykų neišmanymą premjeras parodė. Ir anuo metu, ir šiuo metu yra aišku, kas kokia kalba kalbėjo bei rašė ir kokia kalba krikštijo. Ir tie kalbiniai dalykai buvo nepaprastai svarbūs. Kitas dalykas tas, kad lenkai – ne tik aukštieji politikai, akademinis ir kitoks elitas, bet ir vadinamieji platieji visuomenės sluoksniai – savo kalbą suvokia kaip šventybę. Tas jausmas – esminis lenkiškojo tapatumo bruožas. Kiek ironizuodami galėtume sakyti, kad kalbos šventumo pojūčiu lenkai panašūs į musulmonus, kuriems besąlygiškai šventa yra arabų kalba, nes ja parašytas Koranas. Tad už kalbos įžeidimą, suprantama, kokia bausme baudžiamas netikėlis. Premjeras aiškiai leido suprasti, kad jo atstovaujamai Lietuvos valstybei bei lietuvių tautai kalba nėra jokia vertybė, juolab – šventybė. Toks tad aukštosios politikos ir kultūros „lygis“, kurį, manau, su džiugia nuostaba suvokė ir garbieji lenkų politikai. Juk geopolitikoje labai svarbu yra aptikti aukštų kaimyninių šalių politikų, su kuriais galima elgtis kaip su „naudingais idiotais“.

Neabejotinai svariausias buvo Vilniaus Arkivyskupo Metropolito Gintaro Grušo žodis, kuriame įtikinamai buvo susieta krikščionybė, krikštas, istorija ir tautos likimas bei jos gyvastis. Kalbėjusiems politikams krikštas nereiškė nieko daugiau nei svarbų politinį įvykį – „sprendimą“. Tačiau tas įvykis pirmiausia buvo esminis egzistencinis bei civilizacinis. Arkivyskupas labai aiškiai ir įvairiais aspektais paryškino mintį, kad krikštas sutvirtino lietuvių tautos gyvastingumą ir suteikė lietuvių tautos egzistavimui amžinybės dėmenį. Įsidėmėtina, kad kaip tik Gintaras Grušas kalbėjo apie lietuvių tautą ir paminėjo Lietuvos valstybingumo šimtmetį, o mūsų valstybės vadovų kalbose nebuvo užsiminta nei apie lietuvių tautą, nei apie valstybingumo šimtmetį. Tokia tad apgailėtina mūsų valstybinė politinė savimonė „Lietuvos krikšto“ šviesoje.

http://www.propatria.lt/2017/09/vytautas-rubavicius-politinis-lietuvos.html

Nuomonės, diskusijos, komentarai



Susiję straipsniai

Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra