Vytautas Radžvilas. Lietuva: tik vardas metraščiuose?

Autorius: Data: 2014-07-13, 07:25 Spausdinti

punskas.lt

Net keista, kiek daug dėmesio žiniasklaidoje, o ir privačiuose pašnekesiuose skiriame smulkmenoms, užuot kalbėję apie tikrai svarbius dalykus. Juk, blaiviai pagalvojus, visų valdžių kabinetuose vykstančių intrigų vingiai ir užkulisiai yra niekniekis, palyginti su kruopščiausiai slepiama didžiausia valstybės vieša ir visiems žinoma paslaptimi. Toji paslaptis – seniai nujaučiamas ir vis dėlto sukrečiantis savo mastu tautos išsivaikščiojimas po platųjį pasaulį. Didžiausi Europos Sąjungoje emigracijos mastai yra iškalbingas visuomenės ir valstybės būklės rodiklis. Žinant bent jau panašius į tiesą išvykusiųjų skaičius, visi ginčai dėl šalies pažangos tampa beprasmiai. Iš tikros pažangos keliu judančių kraštų masiškai nebėgama. Neutraliai skambantis žodis „emigracija“ puikiai slepia egzistencinį šio proceso metmenį – spartų tautos nykimą.

Tačiau įtraukti emigracijos klausimą į viešųjų diskusijų, juo labiau į valdžios ir politikų darbotvarkę niekaip nepavyksta. Atviros ir sąžiningos diskusijos ne tik atkakliai vengiama, bet daroma viskas, kad tokia diskusija niekada neprasidėtų. Jai „gesinti“ pasitelkiamos ne tik gausios naujųjų – dabar jau nebe tarybinių, bet eurokomjaunuoliškų – pažangiosios žiniasklaidos propagandininkų pajėgos. Petys į petį su jais uoliai triūsia ir būriai emigracijos „tyrinėtojų“, po „nešališkų“ ir „objektyvių“ socialinių „mokslininkų“ ir „ekspertų“ kaukėmis slepiančių savo ideologinę tarnystę neoliberalistinėms „laisvo darbo jėgos judėjimo“ idėjoms. Visai kaip sovietmečiu, vieni ir kiti žūtbūt stengiasi įrodyti dvi tiesas. Pirmoji – kad sparčiausiai savo istorijoje nykstanti Lietuva dar niekada taip gerai negyveno. Antroji – kad šis nykimas esąs toks pat natūralus ir neišvengiamas kaip metų laikų ar mėnulio fazių kaita. O svarbiausia peršama išvada yra ta, kad šis masinis Tautos išsivaikščiojimas esąs ne blogis, kaip mano naivūs tamsuoliai, bet didžiausias gėris, nes jis nykstančiai Tautai ir valstybei atveria beribes, nors kažkodėl vis dar paslaptingas ir sunkiai įsivaizduojamas, „naujų galimybių“ erdves.

 

Reikia pripažinti, kad ši užliūliuojanti propaganda vis dar paveiki. Iš dalies jai padeda ir kovos už nepriklausomybę laikotarpiu susiformavę ir tada buvę iš tiesų naudingi vaizdiniai, šiandien jau tampantys mąstymo klišėmis ir trukdantys atviromis akimis apsižvalgyti aplinkui. Veikiami šių klišių, daugybė visais atžvilgiais protingų žmonių ir po šiai dienai nelinkę pripažinti kai kurių svarbių dalykų. Pavyzdžiui, nenoras, o gal ir baimė pasirodyti nepakankamai „provakarietiškiems“ ir „proeuropoetiškiems“ trukdo aiškiai suvokti ir drąsiai kalbėti apie tai, kad ištrūkusi iš dusinusių blogio imperijos gniaužtų Tauta gali būti lygiai sėkmingai nutrinta nuo Žemės paviršiaus – greitai ir be pėdsakų ištirpti globalizmo verpetuose. Arba kad jos nykimą, jau akivaizdžiai peraugusį į merdėjimą, gali neblogai slėpti spindinčios parduotuvių vitrinos ir kiti „laimingųjų“ mažumą supančios gerovės ženklai.

 

Būtent todėl visose viešose kalbose apie darbo jėgos trūkumą nuolat skamba raginimai įsivežti darbuotojų iš svetur. Tačiau „susirūpinę“ politikos ir verslo atstovai tampa kurti kiekvieną kartą, kai tik pasigirsta esminis klausimas: kodėl staiga pritrūko darbo rankų savoje šalyje? Tokio elgesio priežastis, be abejo, yra baimė pripažinti savo atsakomybę už pagaliau išryškėjusius daugelį metų vykdytos gyventojų išstūmimo iš Lietuvos politikos padarinius. Todėl tikėtina, kad, užuot mėginus keisti padėtį, bus daroma viskas, kad kuo daugiau piliečių taip ir nesuvoktų emigracijos masto ir dėl jos iškilusios grėsmės šalies ateičiai. Greičiausiai ir toliau būsime maitinami raminančiomis šnekomis, kad iškeliavusieji grįš, nors daugėja pasiimančių svetur ir tėvus bei vaikus. O tai jau ženklas, kad išvažiuojama visam laikui. Arba valstybės politikos ašimi bus paskelbtas siekis padėti išvykusiems „puoselėti lietuvybę išeivijoje“ – tarsi visuose pasaulio kampeliuose nebūtų ištirpusios ištisos ankstesnių emigrantų bangos.

 

Tariamai „laisvas“ ir „savanoriškas“ šalies gyventojų „išėjimas“ pavojingiausias tuo, kad paslepia tikrąjį vykstančios ekonominės, socialinės ir net humanitarinės dramos pobūdį ir mastą. Būtent jis trukdo suvokti, kad tam tikra prasme dabartinė Tautos padėtis sunkesnė negu tada, kai daugmaž oficialiai buvo vykdoma politika „Lietuva be lietuvių“. Šiaip ar taip, dauguma Sibiro platybėse atsidūrusių tautiečių visomis išgalėmis stengėsi grįžti namo. Šiandien taip skubančių beveik nebėra, bet valdžios ir verslo olimpo dievams tai nerūpi.

 

Matant geležinę jų ramybę, kai iškyla emigracijos klausimas, sunku išvengti įspūdžio, kad jie vis dar nesuvokia, ką reiškia į Vakarus atsivėrusios Lietuvos sienos. Tarsi nesupranta, kad atsivėrusios tos sienos tą pačią akimirką virto ir savotišku siurbliu, galinčiu išsiurbti gyvybines mūsų tautos jėgas – vertingiausią jos žmogiškąjį, pirmiausia intelektinį, potencialą. Apsisaugoti nuo šio pavojaus galima tik vienu būdu – kuriant modernią ir dinamišką valstybę, iš kurios prireikus būtų išvažiuojama, bet ne bėgama. Deja, jau ketvirtį amžiaus Lietuvoje vykdoma politika, kurios neįmanoma vadinti kitaip kaip paslėpto – bekraujo ir tarsi beskausmio – ekonominio ir socialinio genocido forma. Vis labiau aiškėja, kad tokia politika vykdoma visiškai sąmoningai, aiškiai žinant, ko ja siekiama. Jos tikslas jau dabar didele dalimi pasiektas. Lietuvos politinis ir verslo „elitas“ siekia sukurti „savitą“, tik jam patogią visuomenę ir šalį. Jos kontūrai jau ganėtinai išryškėję. Be paties „elito“ ir jį aptarnaujančio personalo bei „stabilumą“ padedančio išsaugoti ideologiškai paslaugaus kultūrininkų ir intelektualų propagandininkų sluoksnelio, joje turėtų būti demokratijos įvaizdžiui išlaikyti reikalingas degradavusių ir apatiškų, už alaus bokalą ar pasenusios sriubos pakelį pasiruošusių balsuoti „kaip reikia“ rinkėjų sluoksnis. Tačiau norima ir stengiamasi, kad pagrindine darbo jėga taptų ir galiausiai didžiąją šalies gyventojų dalį sudarytų „judri darbo jėga“ – bet kada prireikus visuose pasaulio pakraščiuose surankiojami ir į Lietuvą greitai sugabenami pigūs vergai. Laikinai čia apsistojantys ir pasiruošę kiekvieną akimirką iškeliauti arba būti išsiųsti kitur savo žemės ir šaknų neturintys nelaimėliai. Tenorintys didesnio duonos kąsnio ir pasiruošę dėl jo šokti į ugnį ir vandenį vos paliepus šeimininkui. Neturintys jokių tvirtesnių ryšių su laikino apsistojimo vieta ir nejaučiantys jai jokių sentimentų. Nemokantys kalbos ir geriau nepažįstantys savo laikinos buveinės svetimšaliai vergai, kuriems Tautos ir Lietuvos valstybės ateitis ir likimas būtų tik tušti ir bereikšmiai žodžiai. Užtat puikūs tuo, kad bus paklusnūs ir neturės jokių pilietinių ir politinių teisių. Todėl nekels lietuviškojo „Olimpo“ gyventojams rūpesčių įžūliais referendumais dėl kažkokios ten žemės pardavinėjimo ir nereikalaus sumažinti tokiems referendumams rengti būtino parašų skaičiaus. Jie tikrai nedrums Lietuvoje įsitvirtinusios valdomos demokratijos rimties ir palaimos. Štai kodėl Lietuvos „elito“ išsvajotame ir kryptingai konstruojamame šalies visuomenės modelyje nenumatyta vietos bet kurios tautos ir valstybės stuburą sudarančiam veikliam, ekonomiškai savarankiškam, pilietiškai ir politiškai sąmoningam viduriniam sluoksniui. Jis nuosekliai ir metodiškai naikinamas pasitelkiant išstūmimo iš šalies strategiją. Trumpai apibūdinant jos tikslą galima pasakyti, kad kryptingai siekiama atsikratyti pačios Tautos – šviesiausios, pilietiškai ir politiškai sąmoningiausios ir patriotiškiausios bei veikliausios jos dalies. Įgyvenant šią strategiją jau nueita labai toli ir pasiekta iš tiesų nemažai – pusė milijono išvarytųjų iš Tėvynės. Šį išvarymą gaubianti ledinio abejingumo ir tylos siena verčia klausti: ar jau galutinai ir negrįžtamai susitaikyta, kad iš Lietuvos liks tik vardas istorijos metraščiuose.

 

Nuotr. – NUojldfg

Lietuva



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra