Vytautas Landsbergis. Pirmasis birželis

Autorius: Data: 2017-06-23, 08:42 Spausdinti

Vytautas Landsbergis. Pirmasis birželis

Prof. Vytautas LANDSBERGIS, www.voruta.lt

1940m m. birželį žlugo, nes buvo sunaikinta, nepriklausoma Lietuvos valstybė. Pirmoji Lietuvos Respublika – mat Abiejų Tautų Respublika nebuvo tik Lietuvos, – kurią vėl turėjom atkurti po 50 nelaisvės metų.

                      Tragiškoji gairė istorijoje yra 1940 m. birželio 15-oji. Tą dieną Sovietų Sąjunga, pažeisdama visas tarptautines sutartis ir savo įsipareigojimus, karine jėga okupavo Lietuvą. Tačiau būta ir sistemiškų politinių veiksmų pakirsti galimą šalies bei tautos pasipriešinimą; ir tuometė Lietuvos valdžia – prezidentas Antanas Smetona ir besikeičiančios, prievartaujamos Vyriausybės – šį tą darė, ką verta geriau suvokti bei svarstyti vėl ir vėl. Jei būta elgesio klaidų, tai iš jų paprastai rekomenduojama mokytis.

                      Neįveikiama jėga – force majeure – tada verčia Lietuvą kapituliuoti ir tuo daro kapituliaciją bei jos pasekmes tarptautiškai neteisėtomis. Kaip tai vyksta dar tebesant, nors jau pasmerktai Stalino-Hitlerio susitarimu, Lietuvos valstybei, truputį komentuosiu.

                      Birželio 14-osios vidurnaktį prezidentas sušaukė Vyriausybės posėdį dėl iš Maskvos gautų naujų, labai blogų žinių. Sovietų Sąjunga reikalavo: teismo buvusiems Lietuvos vidaus reikalų ministrui Kaziui Skučui ir valstybės saugumo vadovui Augustinui Povilaičiui; nušalinti esamą suverenios šalies Vyriausybę ir sudaryti tokią, kuri vykdys SSRS ir Lietuvos 1939 m. sutartį viršininkę Maskvą patenkinančiais būdais; įleisti neribotą kiekį sovietinės kariuomenės, kuri išsidėstys jai žinomuose, nesvarstytinuose, svarbiausiuose Lietuvos centruose. Laiko teigiamam atsakymui duodama iki ryto 10 valandos. Lietuva tai vadino ir ligi šiol vadina ultimatumu, nors iš tiesų tai buvo psichologiškai terorizuojantis pranešimas apie šalies okupaciją, kuri būsianti įvykdyta, beje, nepriklausomai nuo atsakymo, pradedant birželio 15-osios popiete.

                      Prezidentas pasisakė sutinkąs svarstyti tik pirmąjį reikalavimą – sudaryti naują Vyriausybę (vietoj esamos A. Merkio), kuri būtų priimtina ir SSRS, ir Lietuvai. (Pavojinga formulė).

                      K. Skučas ir A. Povilaitis nesą Lietuvai kuo nors nusikaltę, net priešingai – ištikimai tarnavę savo šaliai. Įsileisti neribotą Raudonosios armijos kontingentą – ne! Tai nebe valstybė. Jei svetimieji brausis jėga – priešintis.

                      Vyriausybės dauguma to nepalaikė.

                      K. Bizauskas ir A. Merkys pasisakė, kad ultimatumą reikia priimti; tai reiškė, kad A. Merkys sutinka atsistatydinti. Elgėsi kaip visai priblokštas, susmukęs tolimame fotelyje (iš dalyvavusio ministro Juozo Audėno knygos „Paskutinis posėdis“, New York, 1966). Posėdyje visai nesvarstyta nei tokia aplinkybė, kaip Valstybės Gynimo Tarybos jau priimtoji nuostata priešintis, nei kai kuriems ministrams žinoma slaptoji Stalino-Hitlerio sutartis; o juolab – viešai neskelbtas J. Urbšio gegužės mėnesio potvarkis, kad valstybės nelaimės atveju Stasys Lozoraitis Romoje liksiąs Lietuvos užsienio diplomatijos šefu – vadovu. Nesvarstytas nė K. Škirpos pranešimas A. Merkiui apie SSRS-Vokietijos karo neišvengiamumą. Neturėta jokių, kad ir pesimistinių, užsienio šalių nuomonių (pvz., Latvijos, Švedijos, Vokietijos). Taip Sovietų Sąjunga primetė Lietuvai itin siaurą paskutinio kelių valandų posėdžio darbotvarkę. Grasino, kad negavus atsakymo ligi dešimtos ryto, traktuos kaip reikalavimų atmetimą. Smogė net anksčiau – jau ankstyvą apyaušrį peržengė sieną ir nužudė Lietuvos karininką Aleksandrą Barauską. Terorizmas, hibridiniai veiksmai.

                      Nežinia, ar besiskirstą atsistatydinusios Vyriausybės nariai gavo iš pasienio tą baisią žinią, ar kaip nors reagavo. Istorikai tyli. Nutarus prie Vyriausybės kapituliacijos pridėti oficialų protestą, ten turėjo būti kalbama apie sutarčių laužymą, bet ne apie Lietuvos užpuolimą ir kraujo praliejimą. Niekas neužtikrino, kad ir toks formalus, Maskvoje Lietuvos diplomatų rašytas protestas būtų bent įteiktas. Prezidentas tvarkėsi išvykimą dar iki pusdienio, bet niekas jo neparagino (o gal blokavo informaciją?) reaguoti į kruviną agresijos incidentą Varėnos rajone.

                      Jo paties elgesio sprendimas buvo aiškus. „Aš krašte pasilikti negaliu, nes, kaip respublikos prezidentas, būsiu jų prievartaujamas pasirašyti tokius aktus, kurie būtų Lietuvai žalingi“. (J. Audėnas, p. 229). Realioje situacijoje A. Smetonos pasitraukimas į užsienį (net į SSRS sąjungininkę Vokietiją) buvo sovietų nepageidaujamas, tad pasipriešinimo veiksmas. Šiandien nerimta ir neatsakinga iš to vis dar sovietiškai šaipytis.

                      Naujuoju Vyriausybės vadovu nutarta skirti Stasį Raštikį, ir jis tą pasiūlymą priėmė. Pradėjo formuoti Vyriausybę. Sovietai uždraudė tokį sprendimą – būtina suderinti! – o galų gale pasakė, kad Lietuvos vyriausybę sudarysiąs drg. Dekanozovas, kai atvyks į Kauną. Ar tai vis dar valstybė?

                      Savotiškai dėl pasipriešinimo pasisakė S. Raštikis. Generoliškai. „Negalime pasipriešinti“. Tačiau priešintis visada galima, net jei tu vienišas partizanas Aukštaitijos miškuose. Ir tada buvo siūlomi politiniai priešinimosi būdai, o nesvarstyta jokia semantinė redakcija: taip, efektyviai, sėkmingai, pergalingai pasipriešinti negalime, bet… Minčių apie tai buvo ir paskutiniame posėdy, bet jos geso neišgirstos, nepraplėstos (S. Raštikis: „ginkluotai priešintis negalime“), skubant informuoti Maskvos valdovus, kad ultimatumas priimtas.

                      O jei būtų priimtas 80 procentų? Jei nebūtų kariškai priešinamasi nei tankams, nei nuskurusių raudonarmiečių įžygiavimui, tik neskatinant „liaudies“ džiūgavimo, ko tuoj reikalavo Maskva? Ar tikrai bombarduotų ir siaubtų, įvestų Maskvos ukazais savivaldybėse politrukų valdžią? Tarp kraštutinių alternatyvų visad yra tarpinių variantų, kai ir priešui tenka galvoti.

                      Juolab Europoje užvirus karui, kurio baigtis neaiški.

                      Nežinia, ar antrasis birželis – masinių trėmimų pradžia – būtų atėjęs toks pat ir tada, kai neišvengiamai atėjo.

                      Po to – ir trečiasis, kurį kartais minime. Sukilimas prieš anų agresijų primestą padėtį.

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra