Autorius: Voruta Data: 2019-09-18 , 14:27 Spausdinti

Vytautas LANDSBERGIS, www.voruta.lt

Demokratijų forumui

 Vytauto Landsbergio kalba tarptautiniame Parlamentinių Demokratijų Forume Vilniuje 2019-09-16

            Ne pirmi metai konstatuojama, kad demokratijos kaip bendruomenių sandaros ir valdymosi būdo reitingai krenta. Tai stebima pasaulio mastu, deja, ir Europoje.

            Demokratija nusiviliama, žmonės nepatenkinti ir pavargę. Tai signalas, dėl kurio verta sunerimti. Demokratija gali būti prarasta ir palaidota demoso rankomis. Tarkim, nuleistomis ir abejingomis. Arba piktai nervingomis.

            – Ką ji man davė? – klausia spektaklio dalyviai. Nemąsto, kad gal demokratija pačiu savo buvimu apsaugojo nuo blogesnių dalykų: autokratijos, tironijos. Kad būtų lengviau praryti bjaurastį, net ir tironiją mėgina pavadinti kitokia, pavyzdžiui, valdoma „demokratija“.

            Visuomenės kontroliuojama ir jai atskaitinga valdžia yra geresnė sistema, negu nekontroliuojama ir neatskaitinga jokiam moralės principui, pripažįstanti tik jėgą.

            „Jei turi jėgos – proto nereikia“, – sakoma mūsų artimoje Rytų kaimynystėje. Juolab nereikia širdies ir žmoniškumo. Bet „nereikia“ – kam? Aišku, kvailiui smurtininkui, ne daugiau.

            Vis dėlto, gal ne visas pasaulis toks. Todėl demokratija daugeliui tebėra vertybė, tolygi tautų laisvei. Kas niekina demokratiją, paniekins ir laisvę. Kaip tik tai vyksta į rytus nuo mūsų.

            Tūlas galėtų paklausti: ar pasaulis dar nepakankamai matė ir patyrė baisių netekčių? Iš kur vėl tas plintąs troškimas permainų į blogį?

            Leiskite man pasidalinti keliomis mintimis šia tema.

***

            Laisvė Vakarų demokratijose formaliai tebelaikoma didžiausiu gėriu, bet ji atneša ir didelių rūpesčių, kurių vardas – atsakomybė.

            Iš čia kyla instinktyvus, o gal ir paprotinis vergijos pasiilgimas, ypač juntamas posovietinėj erdvėj. Tačiau matykim ir bendresnius dėsningumus.

            Pašauktieji arba patekę į valdžią nebemėgsta dvasios viešumo ir atsakomybės. Jie noriau linkę varžyti kitus, o kad patys nebūtų varžomi.

            Žmonės ne valdžioje savo ruožtu pavargsta nuo šiokios tokios sprendimų laisvės ir pasiilgsta valdymo, kur jiems tereiks paklusti ir vykdyti.

            Iš čia vėl nepasitenkinimas demokratija, kuri skatina veikti, vargina ir siūlo apsvarstyto, sutarto sprendimo būdus, kai gyventojai nori verčiau prastesnių, bet greitų sprendimų.

            Nepamirštinas ir žmogaus nusivylimas pačiu savim. (Galimai net kaip rūšimi). Iš čia vėl dairymasis kokios nors tironijos.

            Vadovauk man; aš nenoriu vadovauti sau, neįstengiu vesti pats save. Būk man karalium – tironu, būtent man ir sau!

            Vergystė sau, savo ydoms ir silpnybėms, tai esminė vergystė, kurioje tu slapčia trokšti išorinės tironijos.

            Tokių turime galimų prielaidų – kodėl žmonių veiklos ir iniciatyvos laisvė galų gale darosi mažiau patraukli. Tai vidinis pavojus, tebeglūdintis žmogaus prigimtyje.

            Juolab akivaizdūs – išoriniai pavojai, kuriuos skleidžia valdžios (valdymo) ir viešpatavimo godulys.

            Įsigalint materialistiniam būties beprasmizmo sindromui, ir asmenims, ir grupėms visai natūraliai (stokojant kitokio auklėjimo) subręsta kaip tik tokia menka viso vargelio prasmė: valdymas ir viešpatavimas kaip tariamai didžioji tautų ir vadų gyvenimo prasmė! Vargingoji. Vargšai žmonės.

            Kai kultivuojama ir garbinama jėga kaip prievarta, kaupiant prievartos jėgas vieną prieš kitą, labiausiai tikėtinas rezultatas bus beprotiško pasaulio susinaikinimas jėgos varžybose ir jėgų kolizijoje.

            Pergalė bet kuria kaina! – skelbiama visai pamirštant, kad didžiausia pergalė yra taika.

            Ir grupių, esamybių, valstybių santarvė vardan sambūvio, bendradarbiavimo, visų išlikimo.

            Kol kas pasaulyje tokio prašviesėjimo nedaug, tirštėja tuštybių ir pykčio sutemos.

***

            Kadangi mąstome ir politiškai veikiame valstybių ir jų ideologijų plotmėse, tai matykim – demokratijos vertybė ir modelis dabar tampa ypatingai, lemtingai svarbūs.

            Kas negina demokratijos, vien savo abejingumu yra žmonijos duobkasys. Dėl to perspėjo popiežius Pranciškus. O kur dar demokratijos nekentėjai!..

            Mūsų vegetuojanti tarptautinė parlamentarų organizacija turi misiją, pašaukimą. Kad jis būtų išgirstas, privalome pirmiausiai išgirsti mes patys.

            Prezidentas G. Bushas Jaunesnysis kadaise pagal šį blyksnį išgirdo šaukimą ir pamėgino jį transliuoti inicijuodamas tarptautinį Parlamentinį Demokratijų Forumą. Mes per 20 metų šiek tiek prisidėjom, kad blyksnis tamsoje, žodis visuotiname triukšme neužgestų. Išties per mažai. Bet reikia tikėjimo, kuris lieptų veikti ir siekti kitokio pasaulio. Juk be šio siekimo nebus jokio pasaulio.

            Tai gali atrodyti utopija, netikroviškos kalbos apie demokratiją kaip žmonių grupių, tautų, valstybių gebėjimą dar vis gyventi kartu šioje suterštoje planetoje. Deja, negebėjimo požymių  – kur kas daugiau ir jų vis gausėja.

            Tačiau skelbkime viltį, ir tokia tebūnie mūsų mažojo tarptautinio būrelio akcija.

            Galbūt paskutinė.

Nuomonės, diskusijos, komentarai Demokratija, Vytautas Landsbergis