Vytautas Landsbergis. Laisvė yra gyvybė, broliai. Jei ne – mums belieka narvo būvybė

Autorius: Data: 2017-02-18, 15:37 Spausdinti

Vytautas Landsbergis. Laisvė yra gyvybė, broliai. Jei ne – mums belieka narvo būvybė

Prof. Vytautas LANDSBERGIS

Kalba prie Signatarų namų, 2017-02-16

             Piliečiai! Pilietės!

            Artėja Lietuvos Respublikos šimtmetis.

Vos vieneri metai beliko. Tačiau ir vieneri metai labai daug. Jie gali tapti lemtingi. Lūžis pasaulyje ir Lietuvai į vieną arba kitą pusę. Būti ar nebūti.

            Ar susimąstysime, susivoksime, pasirengsime išbandymams?

            Ar bėgsime bailiam būry kaip pasiklydę avys? – tą jau kadaise pranašavo Bernardas.

            Į šimtametę Lietuvos Respubliką gali būti pasikėsinta, ir žinome, kam labiausiai niežti nagai.

             „Rusiško namo“ ideologai ir kareivos gali sukelti didelį karą („vojna vsio spišet“), kuriame patys išnyks kaip Hitleris; bet gal per didelė kaina, kad žemė apsivalytų. Todėl turime rengtis viskam, pirmiausia, stabdymui. Jei nesiginsim, tai tikrai būsim paaukoti. O pirmoji gynybos linija – proto aiškumas.

            Patiriam dvigubą branduolinį šantažą. Kareivos šūkauja, kad mažesniems gintis, net rengtis gynybai yra draudžiama. – Imsimės visų priemonių, sako jie, ir stato mums prie smilkinio „Iskanderus“. O už keliasdešimties kilometrų, čia pat už Vilniaus vartų, stato branduolinę-psichologinę pragaro mašiną, kabina Lietuvai giljotiną. Melskitės, lietuviai, ir toliau sėkit žalią liną, kad nekristų giljotina. Gal jums pavyks.

Laikas kalbėti tiesiai. Esame fronto linijoje, už mūsų – Europa. Prieš mus – trilypė branduolinė Maskvos agresija. Ji pirmiausia skirta palaužti mūsų dvasią.

            Ateina laikas kreiptis ir į „batką“ anapus ežios: Aleksandrai, Lietuvos pražūtis tavęs neišgelbės! Tau parengta kilpa jau siūbuoja nuo Kremliaus kurantų. Neilgo laiko klausimas. Tad ginkimės kartu. Pirmiausia atsisakyk pražūtingos vietos „Rosatomo“ statybai Astrave prie Vilniaus. Yra kitų vietų. Tespūdina kremliečiai toliau kur į rytus. Šeimininkui pasakyk: mes išgirdome brolių balsą ir jų neišduosim. Nes caro pyktis – tai tik smulkmena prieš Dievo pyktį.

            Ar pasipildęs kapšą 30 sidabro rublių laidosi savo gražuolę Gudiją? – by tik po Lietuvos! Ne, eikime gyventi. Ir gyvenkim kartu palei neradijuotą Viliją, mūsų upelių motutę.

            Batka, tu dar gali būti žmogus!

            O mes?

            Žadam protestuoti.

            Surinkom parašus. Bet nebeturim laiko tampyti sukirmijusią rusišką gumą. Ankstesnis neva socialistų Seimas tik rinko argumentus, kodėl „nieko negalima padaryti“. Naujasis Seimas lyg rengia įstatymą, kad priešinsimės, nepirksim, boikotuosim ir įpareigosim Vyriausybę ligi 2018 metų pabaigos bent pūstelėti kokį priemonių planą. Miegokit, specai ekspertai, dar dvejus metus, o budeliai tuo metu iškels giljotiną virš mūsų tėvynės galvos!

            Štai protingi svarstymai iš senųjų valdininkų parengto, ką tik priimto, Vyriausybės nutarimo „Dėl elektros energetikos sistemos bei elektros apsaugos įstatymo“… Cituoju:

            „Siūlytina įstatymo projekte atsisakyti sąvokos „nešvari elektros energija“ kaip nesukuriančios pridėtinės vertės…“

            O „sąvoka „nesaugi elektrinė“ ir kai kurie jos apibrėžimo kriterijai yra abstraktūs ir nevienareikšmiški“. (Irgi citata).

            „Manytina, kad svarbu atsižvelgti į situaciją, į kurią yra patekusi Lietuva dėl šalia Lietuvos sienų Baltarusijoje, Astravo rajone, statomos branduolinės elektrinės…“

            Kas ją stato? – atrodo, lyg marsiečiai, tie patys, kurie nusileido be skiriamųjų ženklų ir užgrobė Krymą.

Tegu taip kalba avinėliai genami į pjovyklą, kas jų galvose dar manytina ir siūlytina. Toks nutarimas. Dabar projektuojamas įstatymas, kurio tiesiog reikalavo piliečiai, skamba truputį geriau; bet laikrodis eina – marios laiko ir jį skandinti. Teikti begalines pataisas ir juoktis į rankovę.

Vyriausybė, ten sakoma, ko nors imsis „per 24 mėnesius nuo elektrinės pripažinimo nesaugia, jei šiame įstatyme nenumatyti kiti terminai“. Gražu. Giljotina po dvejų metų bus jau suręsta. „Vsio zakonno“, draugai ministrai.

Mums, piliečiams, reikalingas ne įstatymas kada nors, o nustatymas jau dabar: „nesutinkame“. Su pranešimu pasauliui. Pranešti – mūsų galioj ir valioj. Laisvųjų valioj.

O šiaip jau pasitaiko net tarp mūsų pačių ir vienas kitas pasidavėlis, ir vienas kitas parsidavėlis. Jie galbūt net sutars.

Teks mums nesutarti su abejais. Tada pradės vaikščioti tarptautiniai Tartiufai: ak, negražu nesutarti su kaimynais. Bet neprisimenam, kad iš ten, iš anapus ežios, būtų kas atėjęs pasiklausti bent nuomonės. O ji aiški ne tik mūsų, bet ir tarptautinė: neleistina tokia savivalė, prievartavimas ir patyčios. Branduolinis nesaugumas tarptautinėmis konvencijomis neleistinas! O kaip mes galim konkrečiai neleisti? – Niekuo nepadėti, nepirkti, boikotuoti. Tepaspringsta. Minsko viršininkai jau krapšto dideles galvas, kaip reikės atiduoti milijardus, juolab neturint pirkėjo? Tegul galvoja, ne mes jiems tą spąstą ir naują rusiškų skolų vergiją primetėm. Kaskite kuo greičiau duobę kitoj vietoj, o pasienyje su Europa teliks metalo laužas ir dideli tvenkiniai žalioms užmigusių žaliųjų varlėms. Kadaise pasakydavom: norim gyventi, tokia yra mūsų valia – ir laimėdavom.

Turim dabar dvi nelaimes. Reikia jas abi

 laimėti. Tai Sosnovskio barščiai ir Kremliovskio giljotina vardu Astravas.

Antai kiti šneka, neva Lietuvoje nėra darbų. Tik sukilkim visi prieš Sosnovskio barščius! Visos mokyklos, visos jaunimo organizacijos – nejau neįveiksim? – joukun darbs. Išmėžkim Lietuvos pakeles ir palaukes.

Išmėžk, baudžiauninke Lietuvos ir Žemaičių, ir savo sąmonę nuo vergijos himnų – atseit, „Nelaisvėje mums buvo geriau“. Tą nuolat perša diversantų slaptinių laikraštis be popieriaus: „Kolūkiečio balsas“. O jeigu baudžiavoj gyventi geriau, negu laisvėj, tai gal dar geriau – visai negyventi? Ar ne todėl susipainioję žudomės?

Laisvė yra gyvybė, broliai. Jei ne – mums belieka narvo būvybė. Bet žiūrėk, ir narve gali sėdėti patenkinta dvikojė būtybė. Tauta, jeigu narve, verste verčiama būtybėmis. Jos metodiškai rengiamos nebuvimui, nelyginant po kartuvėmis, kur nė žolė neauga.

Štai mūsų liūdesio kelias, jei nesipriešinsim. Ginkime Viliją, mūsų upelių motutę! Jau seniai galėjom paskelbti visam pasauliui: Astravo smegduobei – ne, mes norim gyventi! Būčiau koks pirmininkas, tai per vieną naktį parašyčiau Gyvosios Lietuvos manifestą. Ir tegul bręsta naujas lietuvių išsišokimas europiečių sąmonėje. Gal ir gudai nutars būti europiečiais. Tos dvi bjaurastys – Kremliovskio kerštas mums Astravas ir Stalino kerštas Sosnovskio barščiai – nūnai niaukiasi virš galvos. Reikalinga didžioji talka (gudiškai iš lietuvių kalbos ji vadinasi „toloka“). Taip, kirsti piktžolę, deginti ir vietoje laidoti. Pajudėkim, visos mokyklos, visos jaunimo organizacijos. Tegul ta proga dar sykį apsimąsto maloningieji Vladimirovičius ir Volfovičius – ar tikrai taip svarbu jiems radioaktyviomis dulkėmis galabyti Lietuvą?

Kartu su jos gudais ir lenkais? Ne vien Gudijoj, galabys ir Lietuvoj.

Juk ant šių pirmųjų kris Astravo giljotina. Tai net jeigu Lenkija neužsistoja tautiečių nuo „Rusų pasaulio“, teužsistos Lietuva. Tai mūsų lenkai!

Darbuose ir užduotyse neapsigaukim tik dėl naujųjų dievų.

„Aukso stabas išdidus kyla lig dangaus mėlynei“ – tai „Faustas“ senojoje Kauno operoje, velnio arija apie aukso visagalybę. Stabas! Rodikliai! Gal uždirbsim?

Pinigo Molochas vėpso žėruojančia gerkle – ir į jo tariamo pelno nasrus (kad ir Astrave) dabar deleguojama nykstančių Lietuvos vaikelių procesija. Gyvybės aukai. Graudi, nemylima, užtat aprūpinta naujai suprojektuotais tautiniais drabužėliais.

Ne į margus drabužėlius reikia investuoti, o į žmoniškumą.

Padabinkim vaikus meile, ir jie augs žmonėmis, ne vargšais ujamais žvėreliais, kurių toks liūdnas pasirinkimas: ar išsyk bėgti lauk, ar pirmiau keršyti vietoje? – Stop, tautiečiai, stop, kito lietuviško žodžio nėra. Jau šį tą Seime pradėjom daryti.

Ta proga gal jau liaukitės, raštingi patyčininkai, spardę vieną Ramūną?

Teeina žmogus kartu su visais lietuviškais gaspadoriais prieš Astravo smurtą!

Juk yra pats pasirašęs prieš, o dar turi ir pinigų, ir žemių, ir partiją, ir Seimą. Stok į bendrą gretą!     Apsišvies neaiškūs gandai ir užkaboriai, nusiplaus nuodėmės. O jeigu supyks kas nors Maskvoje, tai tik nuvažiavęs ten arbatos negerk.

Kovoje už Lietuvos gyvybę reikalingas kiekvienas kareivis; tebus pašaukta visa dangaus kareivija. Paduokim rankas kits kitam. Galų gale, dėl ko ardomės? Biudžetikai ir energetikai!

Vyrai mūrai ir pipirai!  Dėl mašinos ir panos neprapilkit Lietuvos!

Gelbėkim vaikus ir neužsižaiskim krivių krivaičiais. Esam ne kartą parodę, ką galingai sugebam. Atitaisėm suklastotą pasaulio žemėlapį. Pakilkim dar sykį į Baltijos kelią nuo Pakūtuvėnų iki Astravo! Ukš – Astravo pabaisai.

O jei pajudėtų išties milijoninis Baltijos kelias iš Vilniaus į Astravą? Tą pasaulis pamatytų. Sakytų: pasiuto lietuviai kaip anąsyk, reikia ką nors daryti.

Tegul šūkis „darom!“, mūsų šūkis, būna tikras ir nuolatinis. Laiko nebėra. Steikim visoj Lietuvoj štabus taikingam brolystės žygiui į Astravą. Ir sėkmės!

Vasario 16-oji , , , , ,



Susiję straipsniai

Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra