Pagrindinis puslapis Lietuva Nuomonės, diskusijos, komentarai Vytautas Landsbergis. Didžioji ir praleistoji proga

Vytautas Landsbergis. Didžioji ir praleistoji proga

Vytautas Landsbergis. Didžioji ir praleistoji proga

Prof. Vytautas Landsbergis

Prof. Vytautas LASNDSBERGIS, www.voruta.lt

 

Kalba konferencijoje“Lietuva ir tarptautinės politikos pokyčiai“, 2019-12-11, Vilnius

Sukanka trisdešimt metų, kai Maskvoje, SSRS liaudies deputatų II suvažiavimo sesijoje, buvo istoriškai įvertintas, pasmerktas Hitlerio-Stalino 1939 m. sandėris griauti taiką, grobti žemes ir tautas, faktiškai pradėti Antrąjį pasaulinį karą.

                      Agresoriai gal tikėjosi antrosios Miuncheno kapituliacijos, tada būtų tęsę karą prieš kitas tautas kiek vėliau. Tačiau išprovokavo nedelsiamą didelį dviejų pasaulių karą, o po pusantrų metų buvimo „komu-naci“ pakto „sąjungininkais“ jau susikibo tarpusavy.

                      Šiandien verta aptarti to tarptautinio nusikaltimo pirmą tarptautinį įvertinimą, duotą po 50 metų, būtent 1989-ųjų gruodį. Tai nepaprastai svarbus įvykis, kuriame man – anuometiniam SSRS liaudies deputatų suvažiavimo nariui ir dalyviui – teko šį tą veikti.

                      Mėginsiu išvengti asmeninių memuarų, nebent blyksteltų kokia itin spalvinga detalė. Tačiau išties svarbu, kas tada vyko, galėjo įvykti – net kitokia pasaulio istorijos eiga! – ir, deja, neįvyko.

                      Štai prieš mus du dokumentai. Gėdingasis dviejų totalitarinių diktatūrų „paktas“ (anot Helmuto Kohlio 1989 metų vertinimo, „Teufelspakt“); o greta, kaip atrodė, ir jį užbraukęs, pasmerkęs norėjusio Sovietų Sąjungą pakeisti Deputatų suvažiavimo, aukščiausio jos organo, Nutarimas.

                      1939 m. Maskvos pakte buvo svarstomi ir pasirašyti, kartu su slaptaisiais protokolais, nuosprendžiai Suomijai, Estijai, Latvijai, Lietuvai, Lenkijai, iš dalies Rumunijai. Taigi tautoms gyvenusioms tarp abiejų didžiųjų fašistinių imperijų. Įdomu, kad jos čia save ir vadina imperijomis. Rumunijos vardo vengta, tad veidmainiauta vardu Besarabija, kuri nebuvo valstybė.

                      Veidmainiškai formuluota: „teritorinės-politinės pertvarkos atveju“, t.y. „jeigu įvyktų politinių teritorinių pokyčių“, kai tie pokyčiai buvo slapčiomis jau suderėti ir net žemėlapiuose pasižymėti. SSRS jau prieš porą metų spausdinosi Baltijos regiono karinius strateginius žemėlapius, kuriuose dar nepriklausomos valstybės atvirai ciniškai ir avansu įvardijamos kaip Lietuvos SSR, Latvijos SSR, Estijos SSR… (Didieji Maskvos melagiai ligi šiol pliauškia, kad karas buvęs jiems netikėtumas…) 1939-aisiais reikėjo, kad tai „pertvarkai“ nekliudytų Hitlerio Reichas, ir marodierių mainais jam buvo atiduota didžioji dalis Lenkijos.

                      Tokia buvo Stalino pastovi programinė politika paskelbta jo garsiojoje priesaikoje prie Lenino karsto: „Plėsti Sovietų Sąjungą“.

                      Hitleriui pirmiausiai reikėjo susitarimo-garantijos, kad Stalinas nepadės Lenkijai, ir tą garantiją jis gavo su kaupu. Stalinas net sušaukė savo vargšus „deputatus“ iš vasaros atostogų, ir jie paklusniai rugpjūčio 31 d. ratifikavo „draugystės“ sutartį su Vokietija. Kitą rytą, rugsėjo 1-ąją, Hitleris galėjo ramiai pulti pasmerktą Lenkiją.

                      Ir štai po 50 metų ta pati Sovietų Sąjunga, nelyginant pasakoje, pasmerkia Stalino-Hitlerio sutartį su visais protokolais!

                      Tokio žingsnio 1989 m. nesiryžo svarstyti ir žengti net demokratinė VFR (dar nesuvienyta su VDR); kalbėjau apie tai vasarą Bonoje su Bundestago užsienio reikalų komiteto pirmininku Hansu Sterckenu. Žiūrėkit, Maskvoje Deputatų suvažiavimas rengia nutarimą šiuo klausimu… – Ne, Vokietija to nedarys, pakaks kanclerio pasisakymo… Ir vis dėlto vieno liaudies deputato iš Lietuvos iniciatyva galimai prisidėjo, kad Helmutas Kohlis rugsėjo 1-ąją, minint Antrojo pasaulinio karo 50-ąsias metines, tarė Bundestage griežtus ir tikslius istorinio vertinimo žodžius, net apgailestavo Vokietijos kaltę dėl Baltijos tautų likimo.

Vokietiją varžė suvienijimo viltis. O štai Sovietų Sąjunga savo Liaudies deputatų suvažiavimo valia, kurią įtakojo daugelio tautų, įskaitant Rusiją, demokratiniai sąjūdžiai – pasiryžo ir žengė!

Žingsnis unikalus, istorinis, vienintele galima ir teisinga kryptimi – į tiesą, garbę, sąžinę. Tai dabar ir apmąstome. Didžioji galimybė!..

                      Jei anas Maskvos paktas buvo interfašistinis dokumentas, lipdęs išplėstą raudonai rudą fašistų internacionalą, tai vėl Maskvoje 1989-ųjų pabaigoje buvo patvirtinta priešingybė – tikra antifašistinė nuostata, pasmerkusi ir raudonąjį fašizmą.

                      Žinoma, ir čia stokota nuoseklumo. SSRS pasmerkė stalininę vadovybę („Stalinas ir Molotovas“, „Stalinas ir jo pakalikai“), bet ne valstybę. Nesiūlyta realiai atitaisyti nusikaltimų, bausti nusikaltėlius. Bet pasakyta daug.

                      Pakto tikslas išties nebuvo atidėti karą, juolab jo išvengti. Tai melo legendos. 1939 m. pakto tikslas buvo grobti žemes ir tautas. Tą parodo dar neužgrobtų žemių marodieriškos išankstinės dalybos. Po to – susitarimo vykdymas. Tokia faktų istorija.

                      Išvadą dėl Maskvos pakto ir Suvažiavimo nutarimą parengė deputatų komisija, kurioje iš Lietuvos dalyvavo Just. Marcinkevičius, K. Motieka, Z. Sličytė ir V. Landsbergis. Pirmininkavo Aleksandras Jakovlevas, kurio vardas prisimintinas su dėkingumu ir pagarba. Tai žymus gorbačiovinės epochos politikas ir politinis mąstytojas, tikėjęs, kaip ir Andrejus Sacharovas, kad Rusija gali pasveikti.

                      Pridedu keletą baigiamųjų išvadų.

                      Prieš 30 metų oficialiai valstybiškai atmetus ir pasmerkiant senąjį Hitlerio-Stalino sutartąjį Maskvos pakto protokolą kaip niekinį, „neteisėtą nuo pasirašymo momento“(!) savaime turėtų būti draudžiama garbinti Hitlerio ir Stalino hegemonizmą, jų grobiamuosius karus, aneksijas, atitinkamai ir karinius nusikaltimus. Nusikaltėlio Stalino garbinimas diskredituoja Rusiją iš pamatų, bet gal tai nebus amžina. Aišku, jeigu išliks pati Rusija.

                      Tuo pačiu, gal ir neįvardindamas, SSRS Liaudies deputatų suvažiavimo aktas priminė versališkosios tautų teisės Europoje tęstinumą. Smerkiant tarptautinių Taikos sutarčių su Lietuva, Latvija ir Estija sulaužymą, šios sutartys iš principo dar sykį legitimuotos. Plepalai, neva 1920 m. Taikos sutartis urmu panaikino nepriklausomų, pripažintų Baltijos valstybių 1940 m. aneksija, verti kokios nors Molotovo premijos. Lietuvos URM galėtų įsteigti tokią premiją ir skirti ją kolegoms Maskvoje, kurie visai neseniai būtent Stalino aneksijos argumentu atmetė istorinę Tartu Taikos sutartį su Estija.

                      JAV prezidento W. Wilsono ir Versalio taikos konferencijos principai leido po Pirmojo pasaulinio karo kurti teisingesnę, dekolonizuotą Europą. Nukentėjo agresyvios imperijos, laimėjo tautos. Tarp jų – Lietuva. Kai Rusijos valdytojas, viešėdamas Lenkijoje, Vesterplatėje,  peikė būtent Versalį, jis kaitino paraką keptuvėje. Tikėtina, kad Hitleris iš pragaro jam pritarė.

                      Jau po 1991 m. sausio žudynių Vilniuje,  duodamas interviu doram rusų žurnalistui A. Čeparuchinui, berods, austrų spaudai – pastebėjau, kad prieš Rusiją tėra du keliai. Vienas, tai susivokti, kad ir ji – stalinizmo auka: o kitas – kad jai labiau apsimoka būti nusikaltimų paveldėtoja ir naudotoja.

                      Deja, šių dienų Rusija yra pasirinkusi antrąjį kelią. Tai Rusija – stalinizmo auka su Stokholmo sindromu. Toks yra didysis Stalino kerštas.

                      Neostalinistai šiandien skelbia stalininės kumščio teisės tęstinumą – ką užgrobiau, tas mano! –  tačiau tikėtina, kad pasaulis negrįš į viduramžius.

                      Arba grįždamas žlugs kaip nevykėlių visuma, nepasiteisinusi pokrikščioniška civilizacija.

                      Tikėtina, kad to galima išvengti branginant demokratijų principingumą ir susivienijimus. Natūralu, kad „velnio pakto“ šalininkai tikisi suardyti atlantinę taikos sąjungą. Veikla matoma. Apie tai šiandien kalbėjo Lietuvos Prezidentas.

                      Tokia nūnai Šiaurės pusrutulio dilema, kadaise pražudžius 1989 metų istorinę progą.

Naujienos iš interneto