Pagrindinis puslapis Lietuva Nuomonės, diskusijos, komentarai Vytautas Landsbergis. Dar vienas birželis

Vytautas Landsbergis. Dar vienas birželis

Vytautas Landsbergis. Dar vienas birželis

Vytautas Landsbergis. lt.wikipedia.org nuotr.

Prof. Vytautas LANDSBERGIS

Didysis virusas – BG

Kovoje su pandemijomis, nuo kurių mirštama pagreitintai, veikia ir mokslo nepastebėtas, nepasmerktas virusas. O jis būtent pribaigs. Būtent populiaciją, kuri tenori pabūti iki pirmadienio.

Viruso vardas – Besaikis Godulys. B.G. Galima ir be taškų. Dvikojai – dalis populiacijos – yra ypač gobšūs. Jie platina šį užkratą artimoje aplinkoje.

Kur bepasisukęs, kokį ekraną ar puslapį beatskleidęs, visur nūnai išvysi BG ir šio viruso pasekmes.

Upių, marių tarša be sąžinės filtro – vis dėl taukuoto pinigo, to šturvalo svaigaus. Kur besidairytum!

Senosios branduolinės IAE likvidavimo lėšos iš ES kolūkio – jas sėkmingai vartoja, vis nukeldami darbų pabaigą, prasiskverbę į šį biznį Piterio vyrukai. Iš pradžių apsimetusi vokiška (naiviems lietuviams), netrukus atsiskleidusi rusų kompanija. Gal už tą mimikriją nubyrėjo ir lietuviams, kas nors turėjo vietoje talkinti. Dabar Lietuvą gelbės tiek metų, kiek patys norės. Žinosit išeidinėti be leidimo iš energetinės imperijos!

Pamirškit apie skalūnus, apie japonišką reaktorių. Besaikės lėšos atplauks, kad pakeistų jūsų interesinį veidą. Be plastikinių operacijų.

Paskutinių brandesnių miškų vertimas kelmais bei rastų rietuvėmis – žiūrėk, tuoj neliks nei Labanoro, nei Punios medynų…

Prezervatai indėniškoms lankų medžioklėms bei kitai nacionalinei kultūrai.

Įdomu, kas dabar iš lanko nušaus mešką? O kad miškai, didysis valstybės turtas, ligi šiol neduodavo pajamų savo vargstančiai valstybei, bet kažkam už kampo – apie tai prabilęs valstybės kontrolierius jau nedirba, nekontroliuoja. Signalas naujajam, kad BG – jėga.

Parkų iškirtimas tapo mada, berods, ir be apskaitos, kur nukeliauja graži nepatręšusi mediena. Kokybę ir pravažiuodamas matai rietuvėse, kurios vakar dar ošė, globojo paukščius. Ką padarysi, BG jų nemyli.

Auksiniai šaukštai socialistų nustekentai kariuomenei – dar taip neseniai, – ir auksiniai plotai miestuose nūnai. Pasidairykim.

Akį rėžia sostinės plotų plotelių parceliavimas.

Istorinė sostinė, slėpiningoji karalių ir poetų Lietuvos dvasia, kurią atgavom su džiaugsmu ir meile, o dabar meilę ir atsakomybę tarsi praradom.

Unikalų Europos miestą, unikalų savo reljefu ir visokeriopa tradicija, verčiam tipine etažere BG stiklainiams. Kažin, ar gera apskritai, kai etaloniniai pokyčiai, dėl kurių prarandamas net paminklo statusas, gimsta uždarose valdininkų savivaldybėse. Ne tik autonomijose, kur sava posovietinė rusiška demokratija ir savi nerašyti įstatymai, – bet ir panašesnėse į demokratijas. Bendrą „pasiekimą“, kad Lietuva (jos nacionalinis komitetas) pašalinta iš Tarptautinės Paminklų ir Paveldo vietovių tarybos (ICOMOS) būtent dėl nesilaikymo organizacijos statuto, etikos principų ir procedūrų vertėtų geriau apmąstyti. Ar tai nesujaudino Vyriausybės, prezidentūros, Seimo kultūros komiteto? Gal to pažeminimo šalies prestižui nusipelnėme antikultūriniu požiūriu į „Misionerius“?

Svajingą Misionierių siluetą dangaus fone galėtų eksponuoti, juolab ryškinti, išsaugotas erdvus šlaitas – didingas priešistorinis Vilnios slėnis, tolesnėj perspektyvoj nelyginant kokie Prahos terasų Hradčanai, dar ir nemokamai parodantys Misionierių antitezę – rūstų Barbakaną. Bet galima užstatyti, kas jau pergalingai pradėta, rezidenciniais vienodais šiltnamiais.

Šios urbanistikos pagrindas, manau, irgi BG.

Dar matysim, kas liks iš Reformatų istorinės erdvės Pylimo gatvėje.

O ar bus išgelbėta šventųjų Jokūbo ir Pilypo bažnyčia, Lukiškių erdvės perlas?

Nuo pat sovietmečio – rašiau apie tai 1968 m., o dabar žr. kn. „Lūžis prie Baltijos“, 2019, p.50 – vis kyla ir kyla BG ranka sudirbti šį mūsų visų paveldėtą grožį, užstatant jį, jei pavyks, dabar jau BG stiklainiais. Šaižiai disonansinis, antiurbanistinis matymas, nes čia, jei turi Vilniaus meno pojūtį, tiesiog nieko neleistina statyti.

Tau eksponuoja Rafaelį, o į tarpą kiša parabelį. Šaunyką. Net grasina pokštelėti teismu, mat pakenkei verslui.

Taip skleidžiasi viena kultūros pusė. Kita – įstatyminis (de)reguliavimas.

Prieš gabalą metų kažkas, gal BG, pasitvarkė, kad Vilniuje, o ir kitur, būtų atsisakyta detaliųjų užstatymo planų. Su pasvarstymais. Gana bus bendrojo plano, ir vieno valdininko parašu – pirmyn!

Verslas kaip dora, reikalinga socialinė ir valstybinė veikla, nuo tol yra sistemiškai kompromituojamas, rodomas tik savo BG puse.

„Prakišti“ užmačią svarbiau, negu aptarti ir sutarti. Bet tuo ypu paimami ir valstybinės žemės sklypai, kartais labai didelės vertės, o už niekus. Išvardijęs konkrečius atvejus, pelnyčiau gausiai naujų priešų. O gal susitariam negražiai nesielgti?

BG fenomenas paaiškina nemaža dalykų, kurie anksčiau būdavo apibūdinami kaip „protu nesuvokiami“.

Dabar suvokiami, nes otkatų-nuomilžių ir elgesio normas nustatinėja BG virusas.

Kodėl valdančioji grupuotė (ne ta, apie kurią pagalvojote) taip aršiai ir beatodairiškai gina vieną ministrą? Jis tapo kankiniu ir pasirinkimo simboliu. Kokio pasirinkimo? Arba mažytis apsivalymas, pareigūną pakeitus to paties regiono atstovu, o jau būtų padorumo pradžia, liautųsi patyčios iš Prezidento; arba fatalizmas „nieko jau nepakeisi“.

Labai norėtųsi paneigti paplitusią nuomonę, neva korumpai užvaldė kai kurias institucijas ir sudėstė senųjų sovietinių papročių tvarkas. Liaudžiai tylint, beje.

„Narod bezmolvstvujet“, tai iš A. Puškino. „Boriso Godunovo“ paskutinė remarka.

„Sąmonei miegant, prabunda šmėklos“ – čia jau iš F. Goyos „Kapričų“.

Pasikartojantys atvejai, kai savivaldybė gauna valstybinę žemę patikėjimo teise konkrečios paskirties dalykams, bet paleidžia kitiems… Didžiulis turtas – vėjeliu. Kontrolės įstaigos tokiais atvejais pavirsta tylinčiu narodu, šmėžuojančia sąmone. Pagal įstatymiškai privalomą bendrąjį Vilniaus planą „Žalgirio“ stadiono vietoje turėjo kurtis sporto objektai, bet priėjo, kas priėjo.

Ar tie valdininkai pavargę nuo darbų, ar kuo nors užgerinti – kas žino?

Sakralinė formulė „verslo sąlygų gerinimas“ neturėtų virsti užgerinimu arba priedanga BG tenkinimui. Dar ir naikinant aplinką, dedant skersai ant įstatymų, kaip vis atsitinka.

Esu kiek pagyvenęs, tai prisimenu ir labai senų „tarybinių“ istorijų. Lampėdžių rekreaciniame pušyne prie Kauno apie 1960 metus BG sumanė statytis restoraną, iškertant geroką plotą gražaus, būtino miesto sveikatai, miško. Pasigalando kirvius, kalavijus aštrius, bet sąžiningiems architektams protestuojant, buvo sutarta: kol kas nieko nedaryti – iki pirmadienio! – o tada atvažiuoti į vietą visoms komisijoms ir dar sykį spręsti. Kai atvažiavo pirmadienį, miškas per savaitgalį buvo naktimis švariai ir tyliai iškirstas, net kelmai išrauti ir žaizdos apklostytos kapų samanėlėmis.  Nei čia buvo, nei čia ką.

Senas architektas, mano tėvas, atsisėdęs verkė. Ne dėl gražuolių pušų, nors ir jų gaila, bet dėl žmonių suniekšėjimo.

Praėjo 50-60 metų, atgavom nepriklausomybę. Bet ne nuo BG. Lygiai ta pati brutalios apgavystės istorija pasikartojo Trakų Vokės parke, iškertant kelis šimtus liepų. Šimtametės močios nukeliavo į BG koserę.

Investicijos, investicijos… Bet kuriamoji investicija ir užgrobiamoji – visai ne tas pat.

Ar pajudės, galų gale, kas nors, ne tik buldozeriai?

Ypatinga BG atmaina yra Besaikis Godulys Valdžios – BGV. Kai kuriems individams bei jų aplinkai ši virusinė liga dar pavojingesnė už aną, jau aptartą. Jos pasekmė būna BGŽudyti, Keršyti, BGGarbinimo ir panaši diktatorių bjaurastis. Kelių galingų virusų samplaiką matom Astrave. Kad tik ir ten neatsišauktų mirtinas lietuviškas BG… Sovietinio tipo BG juk identifikuotas Černobylyje.

Bet apie tas priklausomybes – kitą kartą.

Lrt.lt, 2020-06-01

Pasaka apie imperatorių

                      Imperatorius Bėgumbegas buvo apsaugotas. Nemokamą apsaugą – gyvenimo laikinumą – jam skyrė pats Dievas gamta, tai buvo pamatinė apsauga nuo nesąmonių beribės.

                      – Netralialiausi amžinai. Ir tavo tralialionės neamžinos. Ateis diena ir naktis, kai tau nė vienos nebereikės – iš viso didžiojo haremo! – o paskui ir tavęs niekam nebereiks.

                      Bėgumbegas tą nujautė, bet stengdavosi nepersiimti.

                      Jis nuolat būdavo užimtas aiškiaregių ir tramdytojų reikalais. Jis buvo valstybininkas.

                      Bet kartą jo imperija sumažėjo. Pakraščiai reguliariai maištavo, būdavo teisėtai represuojami, net išmarinami, ir stabilumas grįždavo į reikiamą šventą tvarką. O štai tą kartą vienas pakraštys paskelbė nepaklusnumą ir išliko žaibiškai nerepresuotas, neišnaikintas nei badu, nei radionukleidais.

                      – Nejau pavargau? – susimąstė Bėgumbegas.

                      Tad nereikia mąstyti, ir nepasijusi pavargęs – šnibžtelėjo į žilą ausį dvaro šaitanas. Tačiau Bėgumbegas, deja, jau buvo pradėjęs nelemtai mąstyti. Po pasmerkimo gyventi atėjo pasmerkimas mąstyti.

                      Prasidėjo bandymai susivokti ir užrašyti imperijos istoriją.

                      Be abejo, ji turėjo būti rašoma teisingai, suklydusiems kirsdavo galvas. O kontrolierių ir kirtėjų reikėjo vis daugiau ir daugiau. Jie ėmė ginčytis tarpusavy ir pamėgo šią veiklą. Gimė demokratija.

                      – Ar tavęs dar bereikia, Bėgumbegai? Nebent veiktum kairiarankių pusėj prieš dešiniarankius.

                      Vargšas Bėgumbegas pasvarstė variantus ir pasijuto praradęs tapatybę. Gal iš tiesų tai senatvė, laikas vynioti meškerę.

                      Ir nuėjo į Nilo pakrantę neva pasitarti su krokodilais. Bet iš tiesų – kad jų pilvuose maloniai paskęstų.

                      Kol maištininkus ištiks šiek tiek pavėlavęs, užtat negailestingas, radionuklidų kerštas.

2020-06-01

Žvilgterkime į pagrindus

                      Artėja rinkimai. Broliai ir sesės politikai(ės), žengdami į valdžios pareigas, visi iškilmingai ir viešai prisiekiate. Ir į Seimo narius kopdami, ir į ministrus. Vienodai. Priesaikos tekstas konstitucinis, tad kiekvienas prisiekęs vykdyti Konstituciją, turėtų kartkartėmis žvilgterėti į laisva valia duotos priesaikos žodžius. Kad sykiais, jei kokiös, bežaisdami nesulaužytumėte.

Priesaika – ne žaisliukas. Pamatęs, kad sulaužei, turėtum pats padėti mandatą. Nekankindamas nei premjero, nei Prezidento.

Antai prisiekiant įsipareigojama: „visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę“.

Ar balsuodamas Seime už „Gazpromo“ ar „Rosatomo“ interesus, prieš konstitucinę nuostatą „jokių posovietinių blokų“, tu tikrai visomis išgalėmis stiprini Lietuvos nepriklausomybę? Veikiau priešingai. Ar stiprini ją balsuodamas, kad arkliui akivaizdus ir aukščiausių instancijų nustatytas, pripažintas konkretus priesaikos laužytojas bei korumpininkas liktų tautos atstovu Seime?

O gal tie atvejai tinka bent kitam priesaikos tekstui – „sąžiningai tarnauti demokratijai“?

Net kai tarnavimas virsta patyčia iš demokratijos, žemina melžiamą valstybę ir silpnina jos nepriklausomybę… Kai tarnauji draugelių klanui.

Manau, tąsyk irgi laužoma priesaika. Kaip ir tada, kai dviejų balsų persvaros daugumine demokratija naudojamasi kuo labiau sumurdyti, pažeminti politinį oponentą.

O jei tos trijų balsų persvaros šiandien stigtų, tai gal tu, „sąžiningai tarnaujantis“, nė nesiūlytum savo svarbiosios žmonių gerovei pataisos? Gal derėtų bent patikslinti Konstitucijos redakciją: „kai kurių žmonių gerovei“.

Beje, žodis „sąžiningai“ tikrai pernelyg dviprasmis. Kai prisiekti žengia politikas be sąžinės, jam turėtų būti leista – išimties tvarka – tą priesaikos žodį praleisti. Kaip antai Dievą. Ši pataisa ir demokratinė galimybė  būtų sąžininga. „Tarnauti Tėvynei“ ir tiek, nebūtinai sąžiningai, nebūtinai visomis išgalėmis.

Kai įstatymas vienareikšmiškai ir tiesiogiai nusako, kaip ministrui privalu elgtis gyvybiškai svarbiu tėvynei klausimu, o ministras sako „nevykdysiu“, debatuose lyg pakaktų pacituoti priesaiką. Pasirinkimui. Nusispjauni ir pamoji ranka į tą įstatymą (nors prisiekęs „gerbti“)? Pamiršti jį su vienadiene priesaika? Prašai laiko, siūlydamas pirmiau įstatymo pataisą, kad nereiktų jo laužyti? Atsistatydini, nes esi prisiekęs, o premjeras arba prezidentas tave verčia eiti prieš savo garbę?

Štai, kiek pasirinkimų, jei žmogus gyvas. O politikas – žmogus.

Iš 30 metų istorijos prirašytume 30, jei ne 300 tomų tokių istorijų.

Lrt.lt, 2020-05-29

Dar vienas birželis

                      Po 80 metų ateina dar vienas birželis.

                      Tada, naktį į birželio15-ąją, Lietuvos vyriausybė kapituliavo gavusi Stalino ultimatumą: sutikti įsileisti neriboto kiekio svetimą kariuomenę, paskirti kitą, SSRS „tinkamą“ vyriausybę, išduoti du aukštus, tėvynę ištikimai gynusius, pareigūnus. Svetimųjų „teismui“, tad mirčiai.

                      Prezidentas nesutiko priimti tokio ultimatumo, bet vyriausybės dauguma ignoravo (sukilo prieš?) prezidentą tituluojamą net Tautos Vadu, ir valstybė liko išduota, palaidota saviškių rankomis.

                      Tautos niekas nepasiklausė, bet ji atsakė kito birželio Sukilimu, plačia parama šiam sukilimui ir vėlesniam ginkluotajam pasipriešinimui.

                      Dabar vėl prasidėjo birželis, nejau vėl išdavystės birželis? Data bus ne 15, o 18. Vėl turim iš Rytų agresiją, kol kas energetinę politinę, kurią priėmusi kaip ultimatumą Lietuva bus paversta Rusijos ekspansijos

į Europą tranzito erdve ir patarnautoja.

                      Senoji idėja, kad Lietuva nėra Vakarai, o tik „tiltas“, bus realizuota per Astravo sąmokslą.

                      Taikstymasis su šia agresija pernelyg panašus į sąmokslą, Vyriausybėje jau įvykusią kapituliaciją, tad nebėra pagrindo korektiškiems migdolams.

                      Vis dėlto kai ką prisiminkime.

                      Reikėjo daugelio metų Astravo žadintuvo, kol socialdemokratų ir apyžalių valstiečių vairuojama Lietuva kukliai pasibeldė į tarptautines organizacijas. Atsakymas yra: tokios pavojingos įmonės negali būti statomos arčiau negu 100 km. nuo didelių gyvenamųjų centrų. O iki Vilniaus tik 40 km… Taigi Astrave jos išvis negali būti. Bet vargšelė baudžiavinė Lietuva neišdrįso net kreiptis tiesioginiu adresu į Maskvos-Minsko tandemą. Reikėjo gimti 2019 m. visuomeniniam Antiastraviniam sąjūdžiui, kuris tuoj parašė bent laišką – tarsi už neįgalią šalies Vyriausybę – formaliam dalyko šeimininkui Aleksandrui Lukašenkai. O tie, kurie prieš miegą vis kartoja maldelę „reikia kalbėtis“, „reikia dialogo“, tylėdami erzinasi dėl visuomenininkų rūpesčio ir iniciatyvos. Arogantiškai ironizuoja, kaip vienas Lietuvą ginti prisiekęs, o negynęs  ministras.

                      Tarptautinės organizacijos, galų gale ir Lietuvos valdžia, prašneko apie stres-testus, t.y. aptariamos bombos (bent jos projektinių dokumentų) patikrinimą ypatingomis sąlygomis. Pavyzdžiui, jeigu į Astravo daiktą nukristų sunkus „Boeingas“… Na, lietuviai, tokia galimybė pernelyg reta, kad gaištume ką nors techniškai tikrindami. Paleisim „savo“ Astravą kuo greičiau, pagal grafiką, nes įsūdyti milijardai, o jūs tylėkit, jūs už sienos.

Ir Lietuva paklusniai tyli. O kai prašneko Minske lyg privačiai Lietuvos prezidentas, tai nė nežinom, ką atsakė Baltarusijos valdytojas. Matyt, pasiuntė. Anksčiau bent sakydavo kaip savo kolūkyje: aš asmeniškai garantuoju, kad nieko neatsitiks. Jokio Černobylio-2 nebus, nes Aš pasakiau. Garantuoju! O ką tu garantuoji, žmogau, už Rusijos chaltūrą ir pamišėlių musulmonų teroristus, kurie antai smogė užgrobtais lėktuvais ir New Yorkui, ir Pentagonui? Ir šoko iš džiaugsmo!..

Tokiam pasauly gyvename, ir gyvename neatsakingai. Tai švelnus žodis, kolegos politikai. Deja, neveikimas yra veikimas.

                      O štai turime dar publicistinį tekstą, kuris keliais žodžiais bemaž viską paaiškina.

                      Tai dabartinio užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus straipsnis „Užimtumas mažina nusikalstamumą“ (Delfi.lt, 2020-05-05). Straipsnis rinkiminis, pašaipiai nukreiptas prieš politinius Astravo agresijos bei autoriaus L. Linkevičiaus, jau atviro astravininko, oponentus.

                      Įrodinėjama, kad pasipriešinimas Astravo grėsmei nuolat  informuojant Europos Sąjungą būtų neva pastanga „blokuoti visus bendradarbiavimo saitus tarp ES ir Baltarusijos“. Kodėl visus, o ne tą vieną? Tai esąs net Lietuvos „varymas į kampą“ keliant „nerealias“ Lietuvos nacionalinio saugumo sąlygas, saugumo nuo realiai galimos černobylinės chaltūros. Nekelkime sąlygų ar ne?

                      Nesaugi jėgainė, tą konstatavo Lietuvos Seimas, yra visai realiai nesaugi; ne tik Vilniaus, bet ir Lietuvos gali nelikti. Lietuvos nekentėjai Kremliuje ir kitur yra nusibrėžę tą bombą dar keturiskart padidinti (ministrui žinotina). Tad kiekvienas viešai prisiekęs pagal Konstitucijos tekstą „visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti … Lietuvos žmonių gerovei“, turėtų kartkartėmis šią priesaiką prisiminti. Juolab, kad Linas Linkevičius prisiekė dukart: kaip Seimo narys ir kaip ministras. Todėl blogo žurnalizmo stiliumi trolinti iš URM aukštumų, neva kiekvienas tėvynės likiminiu saugumu besirūpinąs politikas bei visas Antiastravinis sąjūdis tarnauja …. Rusijai, yra, anot jaunimo,  „ne lygis“. Ne ministro.

L.Linkevičius atvirai arba retoriškai sako, kad toks esąs jo tikėjimas. Keli kolegos konservatoriai antiastravininkai Seime, anot jo, „atstovauja būtent Rusijos interesams“. Kadangi atviras dabartinės, oficialiosios Rusijos interesas yra palaužti Lietuvą net keturguba Astravo pabaisa, tai toks poleminis nusišnekėjimas, deja, diskvalifikuoja Lietuvos ministro kompetenciją.

                      Metodas žinomas. Nekenčiamiausieji „liaudies priešai“ buvo NKVD-KGB šmeižiami, kad būtent jie esą agentai. Dar visai neseniai Rūta Vanagaitė pavarė taip prieš Adolfą Ramanauską, paskutinį kovojančios prieš okupaciją Lietuvos vadovą.

                      Tikinčiajam vis dėlto derėtų kalbėti tiesą.

                      Teiginys, neva „Lietuva nuosekliai ir intensyviai kelia Astravo problemas visuose be išimties tarptautiniuose forumuose“, primena Ievutę Pleputę iš Petro Cvirkos gražių apsakymėlių vaikams.

                      Lietuvos Prezidentui kalbant Jungtinėse Tautose – o dėkingesnį tarptautinį forumą sunku įsivaizduoti – apie Astravo grėsmę neužsiminta, nors aplink sukaliojosi Lietuvos užsienio reikalų ministras. „Rosatomas“ turėjo likti patenkintas. Istorija atsakys, kas ten kam patarinėjo.

                      Ministras, dabar pasiryžęs vienyti senąją kairę, visai be reikalo patyčiomis puola Astravo kritikus, oponentus. „Gerai, kad žmonės turi susigalvoję darbo“. Tik gaila mat, „kad niekuo neprisideda prie Valstybės interesų, verčiau priešingai“.

                      Aiškiau nebūna. Eini prieš Astravo grėsmę, eini prieš Valstybę.

                      Didžiąja raide, tai panašu į deržavą.

                      Na, o šiandien dar vienas ministras, Ž. Vaičiūnas, driokstelėjo atsisakymą ligšiolinės politikos per trišalį ketinimą nesilaikyti Lietuvos įstatymų ir kitų Seimo aktų. Toliau likti nekonstitucinėje (R. Pakso laikų) BRELL sutartyje. Atsigulti po dar viena daugiašale Baltic MNA sutartimi (ar tik ne kupetoj su RosBelu?). o jei nesutiksit – galimos nuostolingos pasekmės. Tai yra tradicinis gąsdinimas – spaudimas. Taip „Rosatomas“ pasinaudos mumis per sesę Latviją, kurioje Rusija galinga.

                      Pirksim tą nešvarią elektrą, pirksim, tik uodegą šiek tiek pavizginę.

                      Arba sukilsim.

                      Lrt.lt, 2020-06-03

 

Patarėjų patarimai

Šių dienų astravinėse peripetijose vis išgirsti kritiškų patarimų, kad kažką reikėję daryti anksčiau, „kai Baltarusija tik svarstė tokio projekto idėją“ (užsirašiau citatą).

Realistas turėtų suvokti, kad Baltarusija nei savarankiškai svarstė, nei valingai sprendė ką nors BAE klausimu. Ypač dėl monstro dislokacijos – kur jį statyti?

Šeimininkas Kremliuje parodė pirštu: „štai čia, prakeiktosios Lietuvos pražūčiai“, – ir nei ginčų su juo, nei svarstymų daugiau nebuvo.

Baltarusija buvo ir liko pažeminta, ji neturi Kastusio Kalinausko.

„Žmogau, tu ne pastumdėlis, tu Dievo vaikas“, pasakė išminčius Jonas Paulius Antrasis, dabar jau šventasis; bet nepasakė to „RosBelui“, ten jo nė neįsileido.

Todėl nekaltinkim „Baltarusijos“ dėl kitur padarytų sprendimų, bet užjauskime ir apgailestaukime, kodėl vargšė sesė vis dar nenori būti.

Kai jau bus, tada ir pamatysim Baltarusiją, atsakinėjančią į jai pagrįstai adresuojamus klausimus.

Šiuo metu ir Lietuva, ir visa ES turėtų dialoguotis (arba dializuotis) Kremliuje. Ta užteršto kraujo padėtis yra primesta ir faktas.

Visais gyvybės klausimais, tad ir dėl Astravo. Stasys Lozoraitis jau 1993 metais diagnozavo: „Lietuvos kraujas užnuodytas“.

Kai girdime naivius raginimus „tęsti derybas“, turėtume būti rimtesni ir pasitikslinti: su kuo?

Be reikalo Ukraina nusileido iki derybų su amžinatilsiais Zacharčenka ir Motorola, reikėjo derėtis tik su V. Putinu. Ir neleisti melagystės, neva užpultoji Ukraina gindamasi kariauja ne su V. Putinu. Visi juk žino, kaip yra iš tikrųjų.

Taip ir dėl Astravo. Sprendimus darė ne Minskas, ne A. Lukašenka.

Ar kas nors rimtas galvoja kitaip? Kai bus nutarta pakeisti A. Lukašenką, tą nutars ne Drozduose, o Maskvos Kremliuje. Toliau bus technikos dalykas.

Tad neapžaidinėkim nors patys savęs.

Facebook, 2020-06-05

Kodėl slaptai?

Dabar vyksta slaptas Vyriausybės posėdis. Ar jo rezultatas bus slaptasis protokolas dėl nešvarios
Astravo elektros pirkimo (per Latviją) ir Lietuvos nacionalinio saugumo interesų pardavimo (Rusijai veikiant per satelitinę Latviją) – pamatysime.

Gal bent dalis ministrų pajus sąžinės krustelėjimą nacionalinio saugumo interesų pardavimo (Rusijai
veikiant per satelitę Latviją) — pamatysime., nesulįs į krūmus kaip aną 1940-ųjų birželį.

Gal bent protokolas nebus įslaptintas kaip 1939-aisiais metais.

Pavardes reikėtų žinoti. Istorijai.

Facebook, 2020-06-03

Kur mes visi buvome

Ne pirmi metai, vis akivaizdžiau kylant Astravo monstrui ir dar keturgubo jo padidinimo grėsmei, įpareigotieji veikti, o neveikiantys griebiasi ne savo galvų, bet puolamosios retorikos. Taip, nieko rimtai nedarome, bet kodėl anksčiau jūs nedarėte? O kadangi ir jūs, ir pirmiausiai esate kalti, tai mes nė nesipriešinsime, mat jūs kažkada neįžvelgėte ir nesipriešinote.

Tai  būtų panašu, jei kas anuomet, sugrįžus sovietams, ragintų LLK Sąjūdį nesipriešinti sovietizacijai, kapituliuoti, kadangi jau 1940 m. Vyriausybė tinkamai nepasipriešino Sovietų Sąjungos invazijai. Pasiteisinimų visada galima rasti, jei tik pats savo neveiklumą pateisini. Tą, kur  prieš 10 metų“ jūs“ buvote, siūlau pakreipti kitaip: kur mes visi buvome tuos 10 metų, kai Kremliaus valdovas jau bedė pirštu į žemėlapio vietovę prie pat Vilniaus ir įsakė: čia! „Mes“ — tai ir premjerai, ministrai, ir prezidentai.

Nėra kitos išeities gynyboje prieš nuožmiai prievartaujantį politinį branduolinį agresorių, tik viena: būkime „mes“, kurie dabar veikia sutelkta kryptimi — Lietuvos apsaugai nuo tariamos lemties nuolankiai gultis po

Maskvos-Minsko padaru prie Astravo. Tai ne tik įmonė,  tai pavergimo politika.

Mes galime pasipriešinti, jei būsime MES.

Lrt.lt, 2020-06-06

Dėl Astravo klausimo Landsbergį nuvylė latviai: tokia pasidarė mūsų baltiškoji brolystė – pamoja euras ar doleris ir viskas baigiasi

Mindaugas Jackevičius, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, 2020-06-08

Sąjūdis prieš Astravo atominę elektrinę baiminasi, kad Vyriausybė įteisins baltarusiškos elektros pirkimą. Tuo metu per pusantro šimto politikų, menininkų, mokslininkų ragina prezidentą Gitaną Nausėdą kelti Astravo klausimą Europos Sąjungos mastu.

Apie šias ir kitas politines aktualijas žurnalistas MIndaugas Jackevičius „Dienos temoje“ kalbina Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininką profesorių Vytautą Landsbergį.

– Praėjusią savaitę minėjome Sąjūdžio 32 m. įkūrimą, o dabar jūs vadovaujate naujam sąjūdžiui prieš Astravo atominę elektrinę. Ar tai reiškia, kad istorija kartojasi?

V.Landsbergis: Ne visai tikslu, aš nevadovauju, mane pakvietė.

– Aktyviai dalyvaujate veikloje.

V.Landsbergis: Dalyvauju veikloje, paskelbė garbės pirmininku – čia antraeiliai dalykai. Yra žmonės, kurie labai aktyvūs, vadovauja, veikia, aš irgi stengiuosi taip pat dalyvauti, turiu savo nuomonę ir savo didelį rūpestį dėl Lietuvos ateities. Kol galiu būti naudingas, tol ir dalyvauju. O ar istorija kartojasi… Tai visai kiti uždaviniai. Yra tam tikro bendrumo. Ir anas didysis Lietuvos Sąjūdis kartu su Latvijos bei Estijos liaudies frontais buvo sukilimas prieš paniekinimą, žmogaus ir tautų paniekinimą.

Galima būtų pasakyti, nors tada gal nevartojo tokio žodžio, už orumą, už žmogaus orumą, už tautos orumą. Dabar ukrainiečiai sako, kad pas juos tai, kas įvyko ir toliau vyksta, nes dar reikia apginti, yra orumo revoliucija. Orumo prieš pažeminimą. Iš tikrųjų ir tada taip buvo.

Ir Popiežius Jonas Paulius II drąsindamas lenkų tautą sakė: nepamirškit, kad jūs Dievo vaikai. Ne kokie vargšeliai, kvaileliai pažeminti, kuriems viršininkai įsakinėja, kad jūs kartais klaidos nepadarytumėte. Jūs žmonės, kurie esate Dievo vaikai, jūs turite savo protą, savo atsakomybę, savo gerąją valią. Elkitės taip, kaip jums sako sąžinė ir galbūt Šventoji Dvasia ar dar kas nors.

– Profesoriau, norėčiau pereiti prie konkrečių dalykų. Energetikos ministerijai siūlo susitarimą, pagal kurį Latvija ir Estija pritartų Lietuvos siekiui neįsileisti baltarusiškos elektros, tačiau pačios nenori prisiimti tokio įsipareigojimo. Kitaip tariant, mums net Latvijos ir Estijos nepavyksta įtikinti, kad jos nepirktų Astravo energijos. Kodėl taip yra, kodėl mums nepavyksta susitarti?

V.Landsbergis: Matyt, yra kiti interesai, ypač Latvijoje, yra didesni, stipresni. Ir tai, dėl ko kovoja Lietuva, kodėl Lietuva priešinasi tos pabaisos statybai, dar numatoma keturiskart didesnė pabaisa ant Vilniaus, Latvijos valdžios žmonėms atrodo niekis, nusispjaut.

Tokia, deja, pasidarė mūsų baltiškoji brolystė. Kai pamoja ten koks nors euras ar doleris, tai ir viskas baigiasi. O estai, nežinau, iš pradžių buvo mūsų pusėje, dabar kaip ten jie elgsis, ar jie pirks tą Astravo elektrą, ar ne… Lietuvos nusistatymas yra aiškus, net įstatyminio lygmens ir daugkartinių Seimo nuostatų, tai irgi yra įstatyminis lygmuo. Jeigu Lietuvoje atsiras „astravininkų“, kurie norės pasišildyti rankas, įrodinės, kad čia labai gerai, pirkim, visai nesvarbu, koks bus mūsų likimas…

– Pasigirsta tokių, pasigirsta siūlymų pirkti.

V.Landsbergis: Be abejo, bet jie nepasako iki galo. Dabar pirkim, o rytoj nesvarbu, kas bus. Nesvarbu, kiek čia mus užkrės, kiek čia mus pamins po savo energetiniu ir politiniu padu. Tas nesvarbu, šiandien pirksim, nes galbūt kokie nors draugeliai man ką nors už tai siūlo, kad aš taip kalbėčiau.

– Profesoriau, jūs net esate sakęs, kad tai kapituliacija, kaip ir prieš 80 m., kai prieš bolševikus buvo toks susitarimas, koks dabar siūlomas su Baltijos šalimis.

V.Landsbergis: Tai būtų kapituliacija. Būtų, bet susitarimas sustabdytas, aš nemanau, kad gali išdrįsti premjeras ir jo vyriausybė žengti tokį žingsnį, nors energetikos ministras buvo parengtas tam žingsniui, įtikinėjo, kad tai visai nepažeidžia įstatymo. Įstatymas neleidžia pirkti elektros iš Baltarusijos. Bet neuždraudžia pirkti per Zanzibarą, per Latviją.

– Kitaip tariant, mes ir iš Latvijos galime nusipirkti.

V.Landsbergis: Ir tą pačią prekę, jeigu bus užklijuota kita etiketė, tai jau galima pirkti. Čia yra vaikų žaidimas arba akių dūmimas.

– Tačiau kai kurie politologai sako, jog nereikėtų stebėtis, kad latviams mes neturime ką pasiūlyti ir jeigu jie nori pirkti pigesnę energiją, kad mes svertų neturime. Kaip jūs manote?

V.Landsbergis: Tai mes galime pasiūlyti garbingą draugystę.Tradicinį solidarumą. Mums nereikia siūlyti. Jie dabar tą vertybę išmeta per tvorą, tai nebeaktualu. Aktualu šiek tiek uždirbti. Gerai, uždirbkit, bet turbūt pradirbsit patys savo nepriklausomybę ir savo europines perspektyvas.

– Pone Landsbergi, daugiau negu 150 visuomenininkų, politikų ir menininkų kreipėsi į šalies prezidentą Gitaną Nausėdą, kad jis keltų Astravo klausimą visos Europos Sąjungos mastu. Kodėl būtent į prezidentą? Ar jau nebepasitikite, kad Vyriausybė gali ką nors padaryti?

V.Landsbergis: Vyriausybė daug metų nieko nedarė. Tiesą sakant, prezidentai irgi nelabai ką darė.

– Bet prezidentas ir dabartinis sako: kur buvote anksčiau, sąjūdininkai? Prieš 10 m., kada buvo pradėta statyti.

V. Landsbergis: Tai kur mes visi buvom anksčiau? Juk prezidentas irgi ne šiandien gimęs. Visi mes buvome anksčiau. Kai kurie iš mūsų aktualizavo tą pavojų ir kėlė klausimus, kėlė partiniu lygmeniu per Tėvynės sąjungą. Aš buvau Tėvynės sąjungos Politinio komiteto pirmininkas, galiu parodyti dokumentus, kaip mes formulavome, kaip akcentavome, kad reikia priešintis šitam dalykui. Bet visos valstybės mastu nebuvo priešinamasi.

– Kodėl, manote, nebuvote išgirsti? Nebuvo suvokimo?

V. Landsbergis: Aš manau, kad buvo, kitaip sakant, neįvertinama grėsmė. Dabar, kai jau pabaisa stovi ant mūsų galvų, protai pradeda šviesėti. Tada turbūt buvo žiūrima lengvabūdiškai. Net buvo tokių minčių, kad nieko jiems nepavyks, jie nepastatys, to nebus.

– Konservatorių premjeras Andrius Kubilius, pamenu, irgi žiūrėjo skeptiškai, manė, kad nepavyks pastatyti baltarusiams.

V. Landsbergis: Na taip. Be reikalo. Čia buvo galbūt ir jo tam tikra klaida, psichologinė. Aš nemanau, kad jeigu jis būtų pasisakęs prieš, tai ta elektrinė nebūtų buvusi statoma, būtų buvus lygiai taip pat statoma, tai yra V. Putino projektas.

Rusija liepia Baltarusijos valdytojui tai įforminti ir tą daro. Tai dėl Lietuvos kokio nors protestavimo vienokio ar kitokio čia daug kokio skirtumo nebūtų. Tik tiek – būtų mažiau kalbų, kodėl jūs per mažai protestavote anksčiau. Bet tai nesvarbu, vis tiek tai yra blogis. Dėl to, kad anksčiau buvo per mažai protestuojama, blogis nepavirto gėriu. Blogis yra toks pat. Ir reikia protestuoti tada, kai atsiranda suvokimas ir valia. Deja, to suvokimo ir valios ir šiandien nėra pakankamai daug.

– Dar šiek tiek apie politines aktualijas. Prezidentas Gitanas Nausėda mini metus Daukanto rūmuose, Daukanto aikštėje. Ar metų užtenka įsitikinti, kaip atrodo prezidentas, kokį jūs matote šalies vadovą?

V. Landsbergis: Jūs esate žurnalistai, apžvalgininkai. Tai jūs ir pasakykite, ar jums užtenka laiko įsitikinti.

– O jums, profesoriau, koks tai šalies vadovas?

V. Landsbergis: Aš po rinkimų pasakiau tokį keistą posakį, kad dabar ateina ketvirtas rinkimų ratas, trečias ar ketvirtas. Kas dar įtaką prezidentūrai? Prezidentas jau yra. Prezidentas atrodo padoriai, neturi kažkokių blogų šleifų ar įtaringų momentų, bet kas iš tikrųjų vairuos valstybę? Tai ne vienas žmogus vairuoja.

– Matote ženklų, kad kažkas prisideda prie vairavimo?

V. Landsbergis: Visada. Kiekvienam prezidentui esant yra grupės, yra patarėjai, yra lobistai, teisėti ar neteisėti lobistai. Yra žmonės, kurie mano, kad gali patarti. Aš kai kada manydavau, kad aš galiu patarti, aš už tai nieko nei tikėjausi, nei gaudavau. Bet visada yra žmonių, kurie nestovi visai nuošaly. Bet svarbu, kokios intencijos tų žmonių, kurie stovi arti, kurie patarinėja arba nesulaiko prezidento nuo klaidingo žingsnio. Jų pareiga ne tik patarti, jų pareiga ir perspėti.

– Kokią pagrindinę klaidą įvardytumėte padarytą per metus?

V.Landsbergis: Aš nelabai linkęs kapstytis ir badyti pirštu į klaidas – štai čia klaida.

– Sakėte, dėl Jaroslavo Narkevičiaus, kad tyčiojasi valdantieji.

V.Landsbergis: Aišku, buvo klaida J. Narkevičių skirti ministru, dabar patys turi problemų. Tokių klaidelių galima prirankioti, jų pasitaiko tiesiog, sakysim, prezidentas gali būti įtikintas, kad jis turi nekonfrontuoti, nekonfliktuoti. Ką jam pasiūlo, tas ir gerai.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė buvo reikli ministrams, kai kurių netvirtindavo, net tikrindavo užsienio kalbos žinias, ar galės atstovauti Lietuvai tarptautiniuose renginiuose ir tai turėjo pagrindą. Ir tai tada ji kažkokia negera buvo. O galbūt kitas prezidentas turi būti labai geras.

– Ir pabaigai, profesoriau, kaip atlaikėte karantino laikotarpį, kuris, beje, dar nesibaigė?

V.Landsbergis: Aš buvau namuose taip, kaip liepė, bet iš tikrųjų aš ne dėl to, kad liepė, aš jau nelakstau po pasaulį, kaip kadaise, buvau labai judrus, kai mane kur kviesdavo. Dabar daugiau dirbu Vilniuje, namuose. Man karantinas nekenkia dirbti namuose. Šiek tiek susitikimų mažiau. Kas mane kur kviesdavo, susitikdavome ir būdavo nuotolinės konferencijos, nuotoliniai posėdžiai. Arba aplankydavau draugus ir mane aplankydavo, nieko tokio ypatingo.

Urano virtuvė prie Vilniaus ir Lietuvos pasirengimas

Beveik 10 metų brendo tas branduoliukas, „Rosbelo“ arba Jungtinės RB valstybės su sostine Kremliuje (filialas Minske) planai įtaisyti Lietuvai, sostinės Vilniaus kaimynystėje, urano virtuvę. Europinio masto eurazinė idėja nūnai artėja prie pirmojo etapo baigties. Ją seks, nepamirškime, keturguba pabaisos plėtra.

Kadangi Maskvos švilpukas ir gudų vergystė smuklei (per milijardinius šinkoriaus  kreditus) yra daug svarbiau, nei ekonominė nauda iš elektros, tai mašinėlė – urano virtuvė Astrave – gali būti paleista suktis jau šią vasarą. Švilpukas apie tai švilpia kasdien. Taip ateina ir Lietuvos protinis ir dorovinis patikrinimas. Gintis ar ne?

Iš tiesų esame tikrinami jau dabar. Ar valstietiškoji Lietuva pasiryžusi priešintis, atsakys pasirengimo darbais. Visuomenė turi būti informuojama apie tuos darbus.

Kaimynas „suverenas“ daro savo kolūkyje ko įsigeidęs, „Černobylis -2“ skleidžiasi kaip vienas galimų ateities variantų. Tad: ar Lietuva, jos Vyriausybė, jau pasirengusi įveiksminti sukurtą stebėjimo –reagavimo tinklą bet kurio masto radiacinei taršai?  Upių ir  gruntiniai vandenys, dulkės ore ir ant padangų (su atvežamais astraviniais radionukleidais), štai užduotys. Jodo atsargų turėsim atsakingai sukaupti bent savo šalies gyventojams, o gudams ir latviams tekaupia jų valdžios. (Kai Lietuva tai darys, gal ir kaimynai pradės busti, būsime jiems padėję.) Monitoringo įstaigos, jodo ir kitų savigynos priemonių kaupimas, dalinimo struktūros – tam reikia lėšų jau dabar, tad Vyriausybė turbūt jau sukūrė „Anti- Astravo“ savigynos fondą, skiria jam biudžeto eilutę. Tuo įsitikinsime, kai Seimą pasieks 2021 metų biudžeto projektas.

                       Gausėjant Rusijoje didžiųjų katastrofų – Severodvinske, dabar Arktikoje – nevengtina mąstyti ir apie „Černobylio -2“ perspektyvą Lietuvoje. Tai  čia pat už sienos, o radiacijai sienų nėra. Mąstytina avansu, ne post factum. Iš ko ir kokių sieksime  žalos kompensacijų ? „Rosatomas“ ar Rosbelas? Lukašenka ar Babaryka?

                      Pasiruoškim psichologiškai ir politiškai – Lietuva skaičiuoja žalą nuo pragaro mašinos paleidimo momento!

                      Šiuo metu Lietuva pagal savo narystę Vienos konvencijoje dėl branduolinės katastrofos žalos (realiai fiksuota, nepaneigta katastrofos  galimybė) yra įsipareigojusi, deja, nereikalauti didesnės kompensacijos negu visai juokingas mizeris. Ir iš anksto su tuo sutikdama! Žinoma, tai nesąmonė, kurioje negalime toliau  kiurksoti iš mandagumo.

                      Taip, būtina apsispręsti ir oriai  išeiti iš tokios fiktyvios, akiodūminės konvencijos. Tai jau siūloma. Teikimas svarstyti Seime taps įvykiu. Nedidelė šalis parodytų realizmą  ir savigarbą, gal paskatintų  ir kitas  svarstyti, kokiame ir kokių perspektyvų pasaulyje gyvename.

                      Lietuvai tokia misija  – ne pirmiena.

Kyla valdžios kokybės dalykas. Ar į būsimą po rinkimų Lietuvos vyriausybę ateis astravininkai ar antiastravininkai, nepriklausomybininkai?

                      Gal turėsime, po 80 metų, dar vieną „liaudies vyriausybę“?

                      Pasisakykite, politikai, jau dabar.  Ne batus reikia matuotis, o valstybines pamatines nuostatas.

                      Pasisakykite, politinės partijos, besidairančios valdymo svertų. By ne sriautų.

Lrt.lt, 2020-06-13

Juodoji diena, baisioji diena

Tą birželio 15-tąją prieš 80 metų buvo nužudyta Lietuvos valstybė. Sirguliuojanti, bet dar gyvenusi.

Europoje vyko, tęsėsi „teritoriniai politiniai pokyčiai“, dėl kurių jau 1939-ųjų rugpjūčio 23-iąją Maskvoje buvo sutarę naujieji sąjungininkai: Hitleris ir Stalinas. Europa bus palaužta ir perbraižyta! Pasirašė J. von Ribbentropas ir V. Molotovas, o greta stovėjo ir rankas trynė komunistinės Rusijos – SSRS diktatorius.

Tai Maskvos paktas, Antrojo pasaulinio karo pradžia.

„Nadul Gitlera!“ – džiūgavo Stalinas po pasirašymo, Ribbentropui jau išskridus atgal į Berlyną pranešti fiureriui, kad viskas tvarkoj. Ordnung. Lenkijai galas, ją likviduosime socialistinėje Maskvos-Berlyno talkoje (Maskva gudriai luktelėjo), o tarpinius mažiukus pasiglemšime antruoju grybšniu. Suderinę aukštuosius „interesus“, kas ką ima.

Tarp suderėtų ir parduotų mažųjų kaimynų dar gyvavo Lietuva. Ligi birželio 15-osios. Ankstyvą rytą, kai Maskva jau gavo žinią iš Kauno, kad Lietuva besąlygiškai kapituliuoja, mūsų valstybės sieną peržengė teroristinis SSRS arba Raudonosios Armijos padalinys, aplaistydamas žygio pradžią Lietuvos pareigūno, pasienio policijos karininko Aleksandro Barausko, krauju. Območili. Paleido ankstyvojo perspėjimo signalą tarsi fosforinę raketą – visiems taip bus, jei išdrįsite priešintis.

Nors Vyriausybė lemtingame nakties posėdyje, atmesdama prezidento valią (demokratijos pergalė!), jau buvo nutarusi nesipriešinti, bet okupantai vieną karį vis tiek nužudė. Dėl aiškumo.

Priešintis sovietų invazijai atsisakė Lietuvos kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas, slaptasis priešo agentas, viską padaręs, kad kariuomenė tūnotų nuginkluota, bejėgė. „Ginklu pasipriešinti negalime“,  tarė ir buvęs krašto apsaugos ministras bei kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis. Lyg ir palikęs mintį, kad reiktų priešintis kitais būdais. Tuo tarpu okupantai jau reikalavo sutikti juos kaip draugus ir išvaduotojus.

Pirmuoju išvaduotu lietuviu tapo Aleksandras Barauskas. Sukapojo kardais ir nušovė šeimos akivaizdoje.

Lietuvos vyriausybė nusibaigdama neįstengė reaguoti net į kruviną agresiją, neįteikė protesto, neprabilo tautai Radiofono bangomis.

O dabar, beje, ar pareikšim ką nors 80-mečio proga? Kokiais veiksmais, gal renginiais, Lietuva sutinka šią baisią sukaktį, valstybės žūtį prieš 80 metų?

Bemaž jokiais. Vienas kitas politikas ką nors tarstels. Užtat Maskva rusiškos Dūmos deputatų iniciatyva skelbia pasauliui, kad jų šalis – draugai Stalinas ir Molotovas, taip ir tie pasienio žudikai, – viską darė gerai ir teisingai.

Tokia Dūmos žinutė milijonų paaukotų rusų kareivėlių palikuonims. Kokia gi mūsų žinia sau? Kas ta birželio 15-toji?

Iš pradžių į kažkieno vyriausybę atėjo nevilties ir pasidavimo virusas. Gal ir spėliojanti įžvalga, kur mažesnė blogybė…

Po to atžlegėjo tankai raudonomis žvaigždėmis ir užplūdo pasaulio valkatų armija – skudurais kojas apsiautavę raudonarmiečiai.

Su staliniečiais politrukais, visagaliais čekistais.

Sykiu atėjo generalinis ideologinis priesakas: smerkti ir persekioti visaip galvojančius, skelbiant juos mitologinės, tarsi negalvojančios, liaudies priešais.

Galvoti – tai jau reiškė galvoti kitaip, negu ištikimųjų stalinistų tikėjimas. Šalin tuos netikėlius! Mirtis priešams!

Pranašai, iš tikrųjų aukštesnio rango tarnai, reikalavo galvų. Pavergtuosius reikėjo ne tik parklupdyti, bet ir parišti krauju.

Justą Paleckį privertė pasirašyti nuosprendį Juozui ir Marijai Urbšiams. Vargšas po to teisinosi laikinai išprotėjęs. Štai, draugai, birželio 15-toji.

Smurtas, teroras, politrabota nuosekliai, o dar neišsyk, sovietizavo sąmonę ir sąžinę.

Aš jus atleidžiu nuo sąžinės, sakė ir Hitleris, ir Stalinas.

Tebevertinantys ir sąmonę, ir sąžinę, sukilo. Orumo sukilimas.

Po savaitės prisiminsim ir Sukilimą.

Supraskime, kai dabar minime baisas dienas: pirmiau atėjo birželio 15-toji, o po jos – birželio 14-toji. Toks buvo Stalino kalendorius.

Tik po birželio 15-osios, kai Lietuvos Vyriausybė pasidavė ir atsisakė Lietuvos, atėjo birželio 14-oji, fizinis genocidas. Nepamirškim savo valstybės likimo, nutylėjimais neterškime smegenų liekanų. Juodoji istorinė diena yra birželio 15-oji. Vėliavos juodais kaspinais.

Susirinkim pirmadienį oriai pasivaikščioti Daukanto aikštėje 13 valandą.

15min.lt, 2020-06-14

Po tragedijos sukakties

Tokia diena.

Priešpiet užklydau į Kalbyklos (parliamento, neva Seimo) neva iškilmingą posėdį skirtą valstybės sunaikinimo jau praslydusiam 80-mečiui. O ten drąsiųjų tautos atstovai, protesto ženklan tyčia nesiklausydami kas ką kalba, žaidė jiems nesvarbaus dokumento svarstymą. Maždaug:

Lietuvos Respublikos Seimas

pažymėdamas, kad vakar lijo lietus,

pastebėdamas, kad ir toliau visko gali būti,

pripažindamas, kad…

Tiek to, necituosiu jo dviprasmybių. Būtų buvę Kalbykloj ką pasvarstyti, bet atstovai, užsitrumpinę ir dar atiminėdami kits kitam žodį, skubėjo į darbotvarkės bufetą.

Vaizdelis.

Tokia nykuma; lemia neva valstiečiai, bet kodėl mąstantieji neprotestavo, neišėjo?

Galėtų priimti bent alternatyvų gyvasties dokumentą: Giliai atjausdami daug kentėjusią rusų tautą, kurią vėl valdo fanatikai revanšistai…

Tą kas nors bent išgirstų.

Labai atsiprašau ir prašau man atleisti, užsibuvėliui stebėtojui. Turėjom juk laiką, kai rinkdavomės į tautos parlamentą, ne kalbyklą.

Ne agonijai.

Lrt.lt, 2020-06-17

Istorijoje pasidairius

Artėja Lietuvos katastrofos 80-metis. Tada neliko valstybės.

Dar po metų – ir pavergtos Lietuvos sukilimo 80-metis.

Tuo tarpu neseniai paminėjome sąjūdinio Lietuvos sukilimo ir valstybės atkūrimo 30-metį.

Atėjo naujas astravinis užpuolimas. Tokia ta mūsų lemtingoji istorija.

Nūnai susitelkim ties 80-mete katastrofa. Valstybė buvo panaikinta ir sunaikinta dviejų nusikaltėlių susitarimu. Kai kurie kolaborantai džiaugėsi, kad „Lietuvos nebėr“, kad ji net žemėlapy perdažyta raudonai, sulieta su didžiojo Stalino SSSR.

Parūpino tokių dainų, kantatų.

Pasirašinėjo naikinamos valstybės pareigūnų areštus ir šeimų trėmimus amžiams negrįžti.

Netrukus tą išdavystės ir nelaimės dieną buvo įsakyta švęsti kaip Lietuvos išvadavimą iš pačios Lietuvos, iš savęs.

O kaip dabar sutiksime šiemetę birželio 15-tąją?

Kadangi ji – antitezė Kovo 11-ajai, gal jokie džiaugsmingi posovietiniai virusai („Lietuvos nebėr!“) nesutrukdys paminėti nelaimės 80-mečio kaip pridera. Nereikia vėl karantino.

Teskamba tą rytą visų Lietuvos bažnyčių varpai.

Ir tegul nekyla klausimas, kam jie skamba – gal tau?

Ne, juk pasakėm, kad norim gyventi. „Su Tavim eina tautos gyventi“, anot Bernardo Brazdžionio. Galėjom prisiminti tą žodį ir Šventų Velykų dieną.

Tegirdi nusikaltėlių palikuonys, kurie vėl giriasi Stalino – Hitlerio sąmokslu, aukština jį kaip ūsuotojo pypkoriaus genialų politinį laimėjimą. Kainą už „Stalino pergalę“ prisimename, tad ir parodykim valstybiškai, kad prisimename.

Juodoji birželio 15-toji.

Anksti rytą nušlakstyta Lietuvos pasienio karininko krauju, vakare paženklinta šalies prezidento protestu, jam su šeima pasitraukiant iš vergiamos tėvynės. Priblokštos, o besirengiančios priešintis, vėl sukilti.

Kaip sutiksime metines? Liko mažiau, nei mėnuo.

LRT.lt, 2020-05-10

Komentaro komentaras

???

Agresijų sinchronas

Baltarusijai dabar taikomas Krymo modelis. Tai lyg iš skitų stepių pakilusių akmeninių bobų mitingai „už liaudį“, prieš A. Lukašenkos valdžią. Ukraina tada kapituliavo, o užsispyrėlis A. Lukašenka dar mėgina priešintis.

V. Putino „mein kampf“, nūnai paskelbtas Vakarų spaudoje neva tik apie Antrąjį pasaulinį karą, iš tikrųjų yra tarptautinis ultimatumas visiems burnų aušintojams: nereikšti kitų nuomonių, kurios po pergalingo kremliečių (ne vien krymiečių) referendumo bus jau „nusikalstamos“. Jos net konstituciškai reikalaus griežčiausio atkirčio keliant bylas ir grobiant žmones bet kuriose šalyse.

Dūma paskelbs sykiu ir V. Putiną valdovu iki gyvos galvos. Tai jau padaryta Kinijoje, tad Rusija negali atsilikti. Galėtų skelbti ir jo nemirtingumą, kadangi pasaulio po Putino laukiąs chaosas, negalimybė gyventi. Daug dalykų Rusijoje ir ne tik ten, deja, jau panašūs į durdomą. Visuotinė bedlamizacija.

O tuo tarpu Kremliaus branduolinė agresija prieš Lietuvą bei „priešiškąją“ Rusijos hegemonijai ES artėja į ultimatumo kulminaciją. VVP grupuotė numato paleisti urano agregatus Astrave jau vasarą, numojus ranka į vad. stres-testų reikalavimus, apie kuriuos dar šį tą kalba Lietuvos prezidentas; o svarbiausias bus atsainus nepasirūpinimas jokiais tos gamybos apsaugos rezervais. Tyčia kuriamas „testas“ praktikuotas ir Černobylyje. Milžiniškas Astravo energijos perteklius grės tikruoju ir dar blogesniu „Černobyliu 2“, tad iš Lietuvos bus reikalaujama ne tik pirkti purviną elektrą per kokią nors Latviją, bet ir atiduoti Kruonį. – Arba atiduodat Kruonį, arba Astravas sprogsta! Ir, suprantama, „jūs kalti“.

Tikriausiai reiktų skubiai, kol mirties mašina dar nepaleista veikti, atkirsti nešvarios energijos jungtis iš „Rosbelo“ Baltarusijos į Lietuvą. Čia turėtų nedelsiamai posėdžiauti visas ir vieningas Lietuvos valdžios aukštasis lygmuo, o ne keli vieno ministro techniniai pavaldiniai. Būtinai ir tie savanoriai energetikai, kurie dar ne astravininkai.

Laiko nebėra, ir niekas mums nepadės, jei patys sau nepadėsime. Su Lietuva nesiskaito, ir nesiskaitys. Geraširdiški premjero kalbėjimai „kaimynams rankų nelaužysim“ neturėtų virsti sutikimu, tegu verčiau ta suvienyta Maskvos-Minsko-Kaliningrado kaimynėlio ranka nusuks mums sprandą.

Pernelyg daug panašumų su padėtimi ir ultimatumais prieš 80 metų. Apie juos V. Putinas lyg nieko negirdėjęs. Visai netrukus gali atsiverti tas pat. Tada Sauliui Skverneliui atitektų Vinco Vitkausko vaidmuo. Gitanui Nausėdai – Justo Paleckio.

Žinoma, visada gelmėse dar glūdi galimybė, kad ir nedrąsiame žmoguje gali pasireikšti žmogus. O tautoje – sukilimas.

LRT.lt, 2020-06-20

Klampojame po žodyną

Problemų sukelia ne tik anos ypatingos kūrybinės dirbtuvės, kurios telpa kieno nors kaulo dėžutėje po kepure, bet pirmiausiai, tose idėjų dirbtuvėse vartomi žodynai.

Antai vėl diskusija dėl Petro Cvirkos paminklo Vilniuje, P. Cvirkos skvere. (Ar yra toks skveras? Adresai?) Seimo narys A. Anušauskas primena artėjantį Lietuvos sunaikinimo 80-metį ir siūlo svarstyti paminklo iškiliam SSRS kolaborantui nukėlimą bent iš pagarbos raudonojo teroro aukoms. Panašiai kalba kitas Seimo narys A. Ažubalis, prašydamas miesto valdžios artimiausiu metu nukelti P. Cvirkos paminklą, kadai pastatytą išskirtinėje miesto vietoje ir ne už literatūrą.

ELTA, nušviečianti šios dienos padėtį, vadina P. Cvirką poetu, tiek težinomi jo kūrybos nuopelnai. Dabar daugiau iškyla kitkas. Tą kitką žinodami, ar parinktume paminklui būtent šią vietą?

Esamos paminklo vietos šalininkai kryptingai gailestauja dėl kraupoko griovimo, nors net užtarianti Rašytojų sąjunga buvo tikslesnė, išvengusi perkėlimo idėjos, ragindama tik „negriauti“. O jei stovėtų kitur?

Nesipainiokim, kalbama apie vietą. Gal R. Šimašius būtų leidęs Vytį mažiau reikšmingame skverelyje.

Nūnai Vilniaus meras mėgina paversti paminklo vietos klausimą rinkiminiu. „Spręsime po rinkimų“. Nejau atsižvelgę į jų rezultatus? Toks požiūris dar savaip iškreiptų įsisenėjusią problemą. Juk po šių rinkimų vėl artės kitokie, gal savivaldos rinkimai.

Siūlymai svarstyti „teritorijos“ dalykus, tai vėl savęs apgaudinėjimas. Kaip ir viltys, kad pavyks šį sovietų valdžios užsakytą J. Mikėno kūrinį, kuris galėtų rasti vietą muziejuje, naujai kokybiškai „įkontekstinti“ dabartinėje vietoje, Nacionalinės koncertų salės prieigose. Įkontekstinimas kokiu nors užnugario ekranu, kuriame šviečiančia eilute bėgtų P. Cvirkos himnai J. Stalinui, viską paaiškintų, bet aš to nesiūlau.

15min.lt, 2020-06-05

Putino akiodūma

Rusiškai būtų „očkovtiratelstvo”. Vis dėl to viršininkas kai ką savo istoriniu feiku ir pripažino. Antai Baltijos valstybių užgrobimą SSR Sąjunga pradėjusi 1939 m. rudenį. Iš tikro dar metais ar pora anksčiau, kai atsispausdino karinius strateginius žemėlapius, kuriuose trys nepriklausomos valstybės, Tautų Sąjungos narės, jau buvo avansu pažymėtos kaip „Lietuvos SSR”, „Latvijos SSR”, „Estijos SSR”. Tie žemėlapiai paskelbti.

Teliko įgyvendinti, ir kad nesukliudytų Vokietija. Apdumsim Hitlerį. „Apdūmiau!” – džiūgavo Stalinas, gavęs teritorinių politinių pokyčių sandėrį su Ribentropo parašu. Tai ir buvo agresijos Baltijos regione pradžia pagal tariamą „neagresijos“ paktą, o ne 1940 ar 1941 metai.

Dabar jau pastūmėjo mažųjų kaimynų žūties, agresijos prieš juos datą – iškart po Lenkijos – ir tikisi darsyk apdumti senuosius jaltininkus.

Antras prisipažinimas yra ir visiškas Suomijos karo nutylėjimas. Čia nebūtų nė ką dumti, todėl juodoji skylė.

Jei Raudonoji Armija būtų 1939 m. pralaužusi Mannerheimo liniją ir užgrobusi visą šalį, iškart bombarduodama neklusnią sostinę Helsinkį, tai Stalino suplanuota, tuoj pripažintoji „Suomijos Liaudies Respublika“ su laikina sostine paribio Terjokuose būtų „išrinktos“ Kuusineno valdžios vardu normaliai tarptautiškai „įėjusi“ į SSRS. Taip dabar dumiama apie kitas tris Baltijos valstybes.

Taigi šių dienų rusiškas „Mein Kampf“ yra vertingas ir prisipažinimais, ir įžūliu atvirumu. Atvažiuokite į paradą, nuolankieji, ir tuo veiksmu pritarsite akiodūmai.

Lrt.lt, 2020-06-23

Vargšė gerovė. Pamąstas

Gerovė, kai tau gerai. Bet.

Jeigu ką nors turi ir nori daugiau, tai nėra gerovė. Jau nebe.

Normali negerovė. Pažeista būtis. Bet iš to ir pažanga (taip sako), ir pražanga.

***

Gerovė, kai būni. Kad būni.

Buvimas.

Tai svarbiau, negu troškimas.

Aišku, mes Lietuvoje norėjom, kad būtų kitaip. Truputį troškom.

Tačiau per mažai norėjom būti kitokie.

Tingėjom, nesugebėjom nebūti nelaimingi.

Tada jautėmės geriau, kai nelaimingi. Geroviškiau.

***

Nepamiršk – būti yra gražu.

Viską mylėti, nieko netrokšti – gražaus rusų poeto nereali svaja. Netikrovė.

Tačiau jis buvo suvokęs iš tikrųjų. Nešiojosi savyje.

Ligi tol, kol.

Prieš tai, kai draskomas troškimų, džiaugsmų ir nevilčių, nutarė išeiti.

Tąsyk tavo gerovė – nebūtis.

Taip ir Sokratas įsivaizdavo: einu į gerovę.

Bet juk ir ėjimas – gerovė. Žmonių gėrybė.

***

Kai akyse viltis, kad verta eiti,

Verta ir teisinga.

Tėvas nori, kad būtume broliai.

Taip, Kainai.

2020-06-23

 

Remigijaus bandomoji aikštelė

Pagrindinė valstybės aikštė, ką nustatė tos valstybės teisiniai aktai – tartum kas kita, negu vieno miesto, vieno mero kiemas (vienas kiemų), kuriame valia valužė daryti ploto panaudojimo eksperimentus. Gal bulvėm užsodinti? Galbūt alubariais? Kiekviena drąsi idėja gali rasti šalininkų. Alus – išties gerai tokią vasarą; jis gerti sveika, yra juk toks liaudies priežodis. Tad kodėl tik smėlio dėžė vaikams ir paaugusiems?

Todėl, kad svarbiausia yra parinktoji žaidimų vieta. Ne pati jėgainė, bet geografinis Astravas.

Aš ne prieš mero asmeninę išmonę, fliuksinę provokaciją. Ji turi šalininkų. Ačiū Dievui ir Jurgiui Mačiūnui, žmonės dar sugeba žaisti. Bet nepaneigtinos ir kitos galimybės. Saulutei kepinant, paplūdimys išties atrodo simpatiškai, net be atsineštinio alaus. Rytmečio laimę svajok. O jeigu dar pavarius upės perkasą iki paplūdimio? Juk ne atvirkščiai, ne paplūdimį prie upės, tuo pasaulio nenustebintum.

Tik nuo išmaniojo smėlio apimčių priklauso, ką Vilnius toje sau per didelėj erdvėj gali iškrėsti. Privežei sezonui dešimtsyk daugiau smėliuko, ir daryk Lukiškėse ne tik Palangą, bet nors ir Dakarą. Su laisvės kalneliais, po kuriuos lakstytų keturračiais mūsų šaunieji sveikuoliai. Neįkrisdami į jokią balutę. Žemuogių pievelė – tože krasivo. Galima grįžti ir prie sovietmečio idėjų, kaip čia mūro bei stiklo pastatais uždengus liaudies opiumo simbolį – Jokūbą Pilypą.

Svarbu, kad tik negrėstų nei architekto A. Paleko anksčiau laimėtas aikštės žaliųjų erdvių konkursas, nei koks nemodernaus patriotizmo Vytis (čia Lietuva!), nei Nežinomo Laisvės kario, Nežinomo partizano paminklo idėja (ar tą akmenį su užrašu, kadaise padėtą prieš KGB rūmus, nakčia nuboginusi savivaldybė dar saugo mero sandėliuke?). Visa tai būtų nemaloniai rimta, nešiuolaikiška; pernelyg rimta, kai mūs laisvės dalia bei svaja – linksmybės. Nors ir paskutiniųjų puota maro metu.

Tad gal pastatom aikštėj mažą Astravo maketą – unikalios, vis dar išsvajotą sovietmetį simbolizuojančios „Krantinės arkos” išmanų analogą?

Besikaitinančiam liberaliam jaunimui Astravo bokštai gal kiek pataisytų smegenis, ir be jokių papildomų sąnaudų. Juk čia pat prie Vilniaus lyg iš nieko auga mūsų šviesioji laisvės rytdiena. Džiaukimės!

Laisvė būti pliuškiais – ir tą gėrį iškovojom. Neginčytina. Senasis nihilistų šūkis – „Nusispjaut man ant jūsų kapų“ – irgi iš laisvės repertuaro. Tad viskas į gera šiame geriausiame galimų pasaulių.

Pabūkime tiesiog laisvaisiais Dievo paukšteliais. Kai keturgubo Astravo šešėlis juodai užgoš mūsų žaidimų aikšteles, išskrisim į Egiptą.

Beje, o gal pasistatom Lukiškėse piramidę? Perspjautume Paryžių.

LRT.lt, 2020-06-27

Kremliaus geopolitika ir pūlinys Lietuvos paširdžiuose

Astravininkų puolimas prieš tuos, kurie oponuoja Baltarusijos AE statybai neleistinoje vietoje vos už keliasdešimties kilometrų nuo Vilniaus- sprogo didoku tūžmasties užtaisu.

                      Pavojus netekti galimai didžiulių pinigų, jei Kremliaus planus tektų koreguoti dėl Lietuvos pasipriešinimo, temdo astravininkų protus.

                      Prižiūrėtojai iš Centro ir vietiniai agentai ilgai niršo, intrigavo, gąsdino, papirkinėjo žiniasklaidą (manau, nes kremlistai daro tai visame pasaulyje), kaupė propagandinį trotilą ir  dabar užtralino. Lėmė, tikriausiai, išgąstis ir nervas, jog RosBelo astravinės ekspansijos afera, nepaisanti jokių sienų ir žmoniškumo, gali vėluoti. Tada vėluotų ir pinigai už paslaugas.

                      Pakanka pabaisos paveikslų, o dar žinia, kad ji turės išaugti keturiskart. Ir žmonės ima busti. Jie dar galės rinkti valdžią, todėl toks maklerių įsiūtis.

                      RosBelas varo į mašinos paleidimą šią vasarą, nors neturi nešvariai energijai nė rinkos, nė rezervinių apsaugos garantijų. Kur dės perteklių?

                      Kaimynai norėtų gyventi, bet aniems kaimynai – be reikšmės, kaip ir savi mužikėliai, sveiki ar virusuoti. Todėl tiek agresijos dabar jau pačioje Lietuvoje – netrukdykite korumpuotis!

                      Trukdytojai – liaudies priešai.

                      Ir visokiariopa smegenų plovykla.

                      Įtikinėjimai, kad šiuose pelėkautuose rasim pigesnio sūrio, vedžiojimai 20 metų atgal dviratininkų takais – tik nesipriešinkit naujam energetiniam paglemžimui! Tik nesilaikykite nei orumo, nei įstatymo, nei proto.

                      O juk reikėtų paprastai kiekvieno paklausti: ar tikrai nori, kad po tavo ir tavo vaikų langais burbuliuotų  chaltūriška radioaktyvi pabaisa? Didenė už Černobylį.

                      Atsakykite, ir astravininkai politikai, ir propagandų rašinėtojai, puolantys pasipriešinimą.

Lrt.lt, 2020-06-30

Išdavysčių ribos ir pasekmės

 (1939-1940…)

Senasis Lietuvos Statutas nustatė jau 16-me amžiuje: „Kas atidaro priešui miesto vartus, baudžiamas kaklu“. Vykdoma, jei miestas liko neužimtas.

Deja, tai dar ne viskas. Gynyba, išdavystės  ir pavergimai tęsėsi stebėtinai ilgai tarsi būdas senovės lietuvių: ir kalnėnų, ir žemaičių. Laisvė  – nelaisvė – laisvė – nelaisvė. Kas dabar?

Galų gale miesto, kurio vardas Lietuva, vartai buvo „amžiams“ atkelti raudonam rytų priešui, o vienam ryškesnių išdavikų – kolaborantų pabudavotas ir ligi šiol tebestūksąs paminklas Vilniaus centre.

Tai visai nepanašu į bausmę kaklu. Apdovanojimas už „Cukrinius avinėlius“, himnus Stalino genijui, ar visuomenės apsišienavimąsi turgaus aikštėj? Tačiau realybę, taipgi istorinę, turėtume matyti visą. Salomėjos, Liudo, Petro ir Antano pasirinkimų nesiūlau vadinti kitaip. Išdavystė yra išdavystė, kaip ir Sniečkaus arba Vitkausko.

Vis dėlto išdavystė galėjo būti dar didesnė, užsakovui paliepus, būtent kolonizacija ir Lietuvos išnaikinimas galutiniame Europos žemėlapyje bei tautų sąmonėje  – dar baisesni.

Antai galimas Dzeržinskogradas vietoj Vilniaus ir dar Gudijos SSR sudėtyje! To neįvyko, gal net žmogėdrai Stalinui atsižvelgus į lietuviškųjų kolaborantų sentimentus. Į vieną kitą žinomą ir panaudotiną

sentimentą. Ir į buvusių nacionalinių užsispyrėlių politiką, tarkim, dėl Vilniaus. Kiek begailautų kai kurie filosofuojantys nūdienos istorikai, Vilnių laimėjo Smetona, ne Žulikovskis. Nuoseklumas, ne avantiūrizmas.

Lietuva pasirūpino bent tiek, o tai jau nemaža, kad jos nuostata būtų gerai žinoma. Triukšmavo ir triukšmavo. Ir geosąmokslininkai sutarė 1939 m. Maskvoje, kad kur beatsidurtų Lietuva, rytuose ar vakaruose, įvykus “ teritoriniams politiniams pokyčiams“ Vilnius bus prie Lietuvos – tad Lietuvos.

Tai tapo faktu, šią vinutę kaimo užsispyrėliai buvo įkalę net didžiųjų patilčių razbaininkams. Ir Lietuva, galų gale, yra kitokia šalimi. Su tikra ilgaamže istorija, reikšminga europine praeitimi ir išsikovota galima ateitimi. Ne karikatūriška Europos paribio provincija su Dzeržinskogradu tuoj už demarkacinės linijos, skiriančios Europą nuo Eurazijos.

O juk taip galėjo įvykti. Įtakingi Baltarusijos SSR komunistai (kaip antai poetas J.Tuvimas) taip matė ateitį, buvo karčiai nusivylę Maskvos politbiuro nubraižytu žemėlapiu… Kur tada stovėtų Cvirkos paminklas?

Vėlgi pasikartosiu,  verčiau jis stovėtų Klangiuose arba Grūte, neklaidindamas povirusinių pasaulio turistų. Dabar. Bet kad Vilnius – Lietuvos, tai gerai. Ir Lietuvai, ir pačiam Vilniui.  Pakentėsim lėtai bręsdami dar 30 metų nors ir su Cvirka, kad tik apskritai išliktume nenušluoti koronaviruso arba astraviruso.

Mat Astravas tai dar viena galima išdavystė ir jos pasekmės.

Valstybė, 2020 birželis

Susitikimas su Putinu

                      Tai buvo sapne, bet buvo!

                      Mes to pasiekėme – štai didžiausias bendro įvykio pojūtis.

                      Bendra sėkmė, kurioje nėra laimėtojo.

                      Suprantu, kaip jam tai bemaž neįmanomai nelengva, tačiau jis pasiekė, perlipo, – dabar jau bus kitaip.

                      Tegul jaučia akvalangisto ir alpinisto satisfakcijų, o iš mano pusės neleistina nė gramo, nė miligramo. Turiu visiškai nieko nejausti, nes nenuslėpčiau, vis tiek parodyčiau ir viską sugadinčiau.

***

                      Nei aš patenkintas, nei dėkingas. Tiesiog geriau, kad susitikome, negu vaikščiotume nesusitikę. Kodėl kam negerai, jeigu tapo truputėlį geriau?

                      Daugiau susivokimo. Tai net įdomu. Jis man įdomus žmogus, tą leistina parodyti. (Veido išraiška, atspalviu; be pataikavimo, pagarbiai, nes gerbiu ir save). Taip, su pagarba žmogui, ko gal šiaip nepatiria.

                      O kiek reikėjo visko, kol jis panorėjo susitikti!

                      Turėjo pribręsti savo išpuoselėtai minčiai, kad tai jam pageidautina, vos vos naudinga, ir jis laimėtojas.

                      Beveik neįmanoma, kosmosas, o štai iš gelmių ir išdygo.

***

                      Kur įvyko?

                      Kažkur užmiestyje, sportiniame arba treniruočių komplekse, nes greta – bėgimo takai. Žvyruoti, išmalti, naudojami.

                      Veikiau ne bėgimo, o važinėjimo.

                      Jis atvažiavo vienračiu, regis, ir aš tokį turėjau.

                      Važiavo greitai, smarkiai, aplėkė aplink. Tada sustojo, pradėjom bendrauti.

                      Jo ratas buvo gerokai didesnis, tad būtų visokeriopai pranašesnis, bet juk ne lenktyniauti susitikome.

                      Susitikome susitikti.

                      Nežymus didysis interesas.

                      Ar norėjo pasirodyti prieš mane savo didesniu ratu ir meistriškumu? – gal ne taip labai, vos vos truputėlį.

                      Buvo pakankamai protingas, kad nebūtų kvailas. Juolab, kad man rato dydis neturėjo reikšmės, ir Vladimiras Putinas dėl to (pajutęs) neužsigavo.

                      Ne toks kvailas.

***

                      Apie ką kalbėjomės?

                      Ne tai svarbiausia.

                      Svarbiausia, kad kalbėjomės. Gairė daiktų ir dalykų tėkmėj.

                      Prieš ir po.

                      Jis buvo kadaise prasitaręs – Andrius pasakojo – kad neturi su kuo pasikalbėti. Kažkaip kažkur pasiguodė. Išsprūdo. Juk važinėdavo net į Sibirą, į Altajų pas šamanus.

                      Gena iš savo kampo pagalvodavo, kaip čia mudu suvedus ir kur – mane su juo. Juk ne pas šamanus. Reikia sąlyčio. Dialogas!

                      Tą gerai suprasdavau. Visi jie ir visi mes turime ieškoti išeities. (Genos filosofija. Lėtai kapliuojama užduotis). Tesiima, kurie supranta.

                      Kai pagalvodavau apie jį – pagalvodavau apie visa tai. Ir dabar štai įvyko.

                      Gal todėl įvyko, kad pagalvodavau.

                      Žinoma, ir jis žmogus. Kas iš tokio gyvenimo, jei neturi su kuo pasikalbėti. Kaip žmogus. Negana šuns. Arba vien sapnų. Net sopulingų priepuolių apie didybę.

                      O tema nuolatinė ir visų mūsų, ir po vieną. Neprivalu nė žodinti.

***

                      Kam visa tai?

                      Tikrovė vis aiškėjanti ir jau aiški per jos pojūtį ir supratimą. (Bent mano).

                      Totaliausias vienračio ego. Niekas nemyli. (Nejau stoka gebėjimo būti mylimam?)

                      Aplink dykuma.

                      Ančaras.

                      Pasaulis netikęs, todėl jis juodai manęs (VVP) bijo. (Gerai). Todėl priešiškas. Man – mums.

                      Tegu sau. Taip ir turi būti.

                      Užmušiu.

                      Bet ne visi bijo, svoločiai.

***

                      Realus tik tas didelis geltonas bejausmis, kuris nė kiek nebijo. Svoločius. Su juo nebus kalbos.

                      Šią Putino graužatį suvokiau nuo seno; kad tai ji ėda žmogų profundiškai. Ir visai neišvengiamai, todėl turėjom apie ką.

                      Kai atjauti, randi žodžių.

                      Sekėsi lyg žmogeliui iš Marso.

                      Patariau – netiesiogiai, tarsi pritardamas – priimk tikrovę, kad tavo deržavos ilgesnė ateitis beviltiška.

                      Tokia tikrovė, kurią abu juk suvokiame – ergo, galim apie ją – o kai pasikalbi, darosi mažiau ėdanti.

***

                      Vienas kelių būtų laikytis išvien su Europa, ne prieš Europą. Bet šio kampo neleis Kremliaus šamanai. (Mano tezė).

                      Galėjau apie tai prašnekti, kadangi seniai turiu galvoje, bet ar iš tikro sapne prašnekau – dabar neatsimenu, negarantuoju.

                      Veikiau apie kitą būvį. Laikiną krūvį.

                      Laikyti laiką, tempti kaip daiktą, atidavinėjant, bet ne žemėlapį.

                      Geltonajam tai priimtina. Jo laikrodis tvaksi šimtmečiais. Nebijo nė tymų. Neprikursite virusų. Popieriaus žemėlapis su pavadinimais – popierinis tigras.

                      Šamanai Kremliuje dar nesuvokia šios kaučiuko gumos – kylančios Rytų Aušros – arba apsimeta kad.

                      Bet.

***

                      Tokia tema buvo. Danguje.

                      Jis ėjo tekėjo žalias kaip chemija.

                      O daugiau apie ką?

                      Dieve mano. Kaip tuščia.

                      Tad vis dėlto – buvo pokalbis ar ne?

                      Buvo susitikimas.

                      Vienodai, ar dykumoj, ar po medžiu.

Vytautas Landsbergis

2019/04/06

                      P.S. Matote, visa tai surašyta prieš metus. Embarginta. Nors tik faktas ir liudijimas.

                      Dabar nutariau paviešinti, jeigu spausdins kas.

„Literatūra ir menas“, 2020 birželis, Nr. 11

Naujienos iš interneto