Vytautas Landsbergis. Apie lietuvišką žiniasklaidą

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

„Bernardinai.lt“ skatina diskusiją apie dabartinę Lietuvos žiniasklaidos būklę. Šįsyk europarlamentaro ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų garbės pirmininko profesoriaus Vytauto Landsbergio atsakymai.

Kas Jus džiugina ir kas kelia nerimą Lietuvos žiniasklaidoje? Jei turite galimybę skaityti ir užsienio spaudą, žiūrėti užsienyje rengiamas žinių laidas, gal galėtumėte įvertinti lietuviškos žiniasklaidos specifiką?

Džiugina gyvybė ir profesionalumas, kai jo būna. Kelia nerimą skonio ir padorumo stoka – to tikrai būna. Nemažai, neretai. Lietuviška specifika būtų – dvi žiniasklaidos tuo pat metu. Viena kūrybiška, turinti pašaukimo ženklą. Nepamirštanti tarnystės visuomenei. Kita spekuliatyvi, ciniška, besimėgaujanti ir blogio galia – slapta valdžia, pirmiausia nepamirštanti savo kišenės.

Kaip vertinate dabar galiojantį Visuomenės informavimo įstatymą? Ar reikėtų pataisų ir kokių? Kita vertus, kaip vertinate žiniasklaidos savitvarkos institucijų veiklą? Ar jos apskritai reikalingos? O gal joms reikėtų suteikti didesnių galių? Gal..?

Įstatymas pasenęs, pilnas nenuoseklumų ir spragų. Pataisų reikia daugybės. Štai antras straipsnis – įstatymo terminija. Nėra žodžių cenzūra (nors ją mini ir draudžia Konstitucija), politinė reklama (superverslas atitinkamai žiniasklaidai, nors vežimu vežk). Yra žodis žinia – tai medijose „skelbiamas faktas ar tikri (teisingi) duomenys.“ Išeitų, kad jeigu skelbia ne faktus, o spėliones arba pačių prasimanytus „duomenis“, tai ne žinios ir ne žiniasklaida. Gaila, kad įstatymas čia sustojo. Išties būtų gera vartoti skaidrų produktų skirstymą: pramogasklaida, apkalbosklaida (iš dalies tas pats arba pramogasklaidos atmaina), žiniasklaida. Tada neieškotume „vinių“, kur jų nėra. Vartotojų apsaugos institucijos turėtų tuo pasirūpinti, ir tegul apkalbosklaida užsiklijuoja ženklelį kaip cigaretėms.
Visuomenės informavimo priemonėms įstatymas priskiria ir knygą. Čia jau linksma, kai atsiverti 44 straipsnį. Jeigu tave arba tavo mirusį tėvą apšmeižė knygos priemone, tu turi teisę surašyti paneigimą (cituoju įstatymą) ir pareikalauti, kad knyga savo kitame leidinyje toje pačioje vietoje ir t. t., kadangi tai privaloma; o jeigu knyga privalomai nebespausdinama ar nusprendžia neskelbti tokio privalomo paneigimo, tai ji vėlgi privalo per dvi savaites pasiaiškinti; tu gali skųstis teismui pagal cirko registracijos vietą, ir teismas turi išnagrinėti skundą „ne vėliau kaip per 30 dienų nuo jo padavimo, į šį terminą įskaitomos ir ne darbo dienos“. Mano skundą nagrinėjo metų metais, įskaitydami daug darbo dienų, o visuomenės juokinimo įstatymas buvo grybo vietoj.

Aktualiausia yra informacijos laisvė, kuri įstatyme deklaruojama bendra gražia fraze. „Negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu“, o tikrovėje ribojama įvairiausiais būdais be jokio rašyto įstatymo. Redagavimo lygmeniu, pavyzdžiui, draudžiama daryti įtaką žurnalistui, verčiant jį teikti informaciją neteisingai ir šališkai (7 str.). Yra žinomi vyriausieji arba savininkai, kurie pakeičia rengiamos publikacijos pavadinimą ir esmingai keičia tekstą palikdami atsakingą vargšą autorių. Kitąsyk ir socialiai priklausomą. Skelbimo, t. y. sklaidos lygmeniu, draudžiami informaciją kontroliuojantys veiksmai, cenzūra (10 str.). Na ir kas, kad „draudžiama“? Vaikystėj skaičiau knygutę „Emilis ir jo žvalgai“, kurioje berniukas, važiuodamas traukiniu ir užsnūdęs, sapnavo skelbimą: „Už spjaudymą ant grindų baudžiama mirtimi.“ Tai ir mūsų įstatymas toks sapnas. Be abejo, žurnalistas „turi teisę apskųsti teismui“ savo bosą, jeigu šis pažeidė jo teisę skelbti informaciją (11 str.). Reiškinys veikiau masiškas (apie tą įvykį, asmenį nerašysi, nė neminėsi, parašyto nespausdinsim, į eterį neleisim), bet nežinau, ar kas girdėjo bent vieną tokį teisminį kovos už laisvę atvejį. Net bosų – savininkų pavardės neatskleidžiamos, nors įstatymas įpareigoja tai daryti reguliariai, kiekvienais metais (24 str.). Imkim ir pasidairykim po „Valstybės žinias“ nuo šių metų kovo 30-osios iki gegužės 15 dienos, kokie šefai ir kuriose medijose turi po kiek akcijų. Nekenktų nė skaidrumas, iš kieno pinigų informaciją leidžia arba kieno neoficialiose rogėse laikraštis bei kanalas sėdi. Visuomenė bręstų. O pažeidusieji savininkų viešumo prievolę atsakytų nesamo įstatymo nenustatyta tvarka.   

Savitvarkos institucijos turėtų norėti geresnės žiniasklaidos. Bet jeigu žiniasklaida nenorės būti geresnė, tai pasiskirs atitinkamą ir savigyną – vietoj savitvarkos. Kartais matom, kaip įnirtingai puola savo inspektorių, kuris buvo kritiškas.

Jūsų požiūriu, žiniasklaida yra paprasčiausias verslas ar kažkas kita? Kaip įsivaizduojate idealų žurnalistą ir idealią žiniasklaidos priemonę?

Lietuvoje žiniasklaida yra keleriopas verslas – tai vyraująs požiūris ir situacija. Dar nesame net išsiaiškinę ir susivokę, kad pramogų verslas – visai ne žiniasklaida, nors naudojasi žiniasklaidos kanalais. Tačiau ir atskyrę žinių sklaidą matysime, jog pašaukimo ten kur kas mažiau negu verslo, pinigų darymo. Šie daromi daugiausia reklama – sluoksniuota su žiniomis, apsimetusia žiniomis arba pardavinėjant puslapius ir eterį politikos veikėjų bei grupių reikalams. Egzistuoja ir melo verslas, ir spaudos korupcija. O kai puslapiai ir eteris uždaromi žinioms, kurių sklaidos nepageidauja politikos bosas (gal jis ir žiniasklaidos priemonės savininkas), turim iškrypusią politinio verslo žiniasklaidą. Joje klesti vidinė cenzūra, kuriai drausminti nėra įstatymo. Idealūs dalykai būtų šių išvardintųjų priešingybė.

Ar yra žiniasklaidos priemonių, su kuriomis atsisakote bendrauti, nes, Jūsų manymu, jos nesilaiko garbingos žiniasklaidos principų? O gal politikui dera bendrauti su visais, siekiant, kad jo mintys pasiektų kuo platesnį žmonių ratą? Kaip vertinate politikų dalyvavimą išskirtinai pramoginėse laidose, kurių tikslas ne informuoti žiūrovus, bet pramogauti ar net šaipytis iš pašnekovų?

Yra tokių žiniasklaidų arba medijų, su kuriomis atsisakau arba vengiu bendradarbiauti dėl dviejų priežasčių. 1. Nepasitikiu sąžiningumu, nenoriu, kad mane dar sykį iškreiptų arba pavogtų mano vardą savo pranešimui, įbruktam į mano tekstą. 2. Nenoriu savo dalyvavimu legitimizuoti čia pat greta spausdinamų nešvarumų, kai iš tikrųjų rekomenduočiau neskaityti viso to blogai kvepiančio leidinio, tegu kitąsyk ir dykai dalijamo.

Vienoj kitoj pramoginėj laidoj esu dalyvavęs, kad pasakyčiau ir ten, ką galvoju – perduočiau žinią. Susitardavom, jog arkliško humoro nebruks.

Žurnalistas ir politikas: sąjungininkai, konkurentai, bičiuliai ar neišvengiamai priešininkai?

Jei žurnalistas nedarytų savo (arba boso) politikos, būtume su juo tik sąjungininkai perduodant žinią. Pavyzdžiui, ką politikas galvoja, pasakė, ir tiek. Puikus bendradarbiavimas. Kartais pavyksta tai daryti ir žaidžiant su politikuojančiu žurnalistu – tada būnam žaidimo partneriai, dviese valtyje.

Politikas į klausimus atsakė raštu. Kviečiame reaguoti ir kitus politikus ir savo atsakymus siųsti andrius@bernardinai.lt.

www.bernardinai.lt

Nuotraukoje: Prof. V. Landsbergis

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra