VYTAUTAS KALADĖ: „ROMAS VI­SADA BUVO MŪSŲ ŠIRDYSE!“

Autorius: Data: 2015-05-15, 11:46 Spausdinti

Gegužės 14 d. minimos 42-osios Romo Kalantos susideginimo, taip pat netrukus po šio įvykio Kaune prasidėjusio ir keletą dienų trukusio keliatūkstantinės žmonių minios protesto prieš sovietinę sistemą metinės. Nors visi šie įvykiai sovietinių ideologų anuomet traktuoti vien tik kaip „chuliganų siautėjimas“, tačiau istoriniai dokumentai liudija ką kita – tai būta spontaniškos, tačiau sąmoningos pilietinės pozicijos išraiška.

Tai liudija ir vieno aktyviausių šių įvykių dalyvio, 1947 m. gimusio Kauno dramos teatro scenos motoristo Vytauto Kaladės laikysena ir paskutinis jo žodis baudžiamojoje byloje dėl „kalantinių“ įvykių 1972 m. spalio 9 d. Net visagaliam teismui, anot istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus, V. Kaladė reiškia atvirą kaltinimą sovietų režimui: „Jaunimo laisvės apribojimas pasireiškė tuo, kad milicijos darbuotojai neleido nešiotis tranzistorių, kirpo ilgus plaukus. Suprantu, kad žmogus turi taikytis prie kitų, bet jis gali turėti kai ką savo…“

Šie paprasti jauno žmogaus žodžiai liudija ne tik individo maištą prieš aukščiausią autoritetą, bet simboliškai pratęsia pokario partizanų kovas, disidentų veiklą ir ženklina naujosios kartos amžiną ir prigimtinį laisvės siekį.


Didžiai gerbiamas teisme, aš pasinaudoju man, kaip kaltinamajam, suteikta teise į paskutinį žodį.

Gegužės mėnesį 14 dieną Kaune, miesto sodelyje, ugnis atėmė gy­vybę Romui Kalantai. Tai labai skausminga mirtis tokiam jaunam vai­kinui, kupiname tiek fizinių, tiek dvasinių jėgų. Rodos, gyvenk, mylėk ir ieškok gyvenime savo vietos. Bet Romas savo gyvenimą nusprendė dėl jam vienam tiksliai žinomų priežasčių užbaigti ugnyje. Kas žino, gal dar karštesnė, didesnė ugnis liepsnojo jo jaunoje širdyje, bet ta širdis amžiams nustojo plakusi. Pats tragiškas mirties faktas pritraukė žmo­nių minią į miesto sodą. Jų niekas neorganizavo, nedezorientavo, jie ėjo į susideginimo vietą su liūdesiu veiduose ir įvairiais jausmais širdyse. Jiems, kaip ir visiems kitiems, nebuvo žinoma tikslūs R. Kalantos mir­ties motyvai. Bet jie ėjo ir ėjo. Savo pagarbą velioniui minia reiškė kuk­liai, padėdama ant sudeginimo vietos baltų kalijų. Dar ilgai žmonės sto­vėjo sode sumišę, tylūs, pritrenkti tokios žiaurios mirties. Kai kurie klausdavo, kodėl jis taip? Apdegęs medis ir žemės lopinėlis apie jį, pri­sigėręs benzino ir Romo kvapo, akimirksniu tapo viso Kauno dėmesio centre. Žmonės ateidavo sodelin, dėdavo gėles, patylėdavo ir nueidavo toliau gyventi, dirbti, mylėti ir kentėti. Žemė, žemė, kuri girdėjo prieš­mirtinį Romo šauksmą, kuri girdėjo jo širdies silpstantį plakimą, apsidengė gležnais gėlių žiedais.

Man labai norisi, didžiai gerbiamas teisme, paklausti, ar tokia for­ma reiškiama žmonių pagarba velioniui pažeidė viešąją tvarką? Juk tada dar niekas netrukdė eismui, beje, mašinos ir nevažinėja per miesto sodą. Tad kodėl, nekreipiant dėmesio į žmonių jausmus, gėlės, kurias dėjo ant susideginimo vietos tyrų jausmų skatinami, buvo mindomos, metamos į šiukšlių dėžes? Kodėl, aš klausiu, buvo imtasi priemonių, tikslu neprileis­ti žmonių prie susideginimo vietos? Nejau žmogus negali mirti kaip nori ir kur nori? Naivu būtų galvoti, kad susirinkę žmonės prie sudeginimo vietos bent šimtąją dalimi pažeidė viešąją tvarką.


Vytautas Kaladė, 1972 m.

Įsitikinę, kad jiems trukdoma prieiti prie susideginimo vietos, žmo­nės skubėjo prie R. Kalantos namų. Ten jau būriavosi minių minios, ne šimtas ir daugiau. Kaip kad rašo tardytojas Vilutis, Petruškevičius pa­rengtinio tardymo protokoluose. Dvi plačios eilės žmonių iš priešingų pusių stengėsi [patekti] į vidų, veržėsi pamatyti paskutinį kartą velionį ir atiduoti jam pagarbą. Su kokiais jausmais širdyse ir mintimis ėjo jie pro karstą, žinoma jiems tik vieniems. Priešingoje gatvės pusėje buvo pristoję aibės žmonių. Visi skubėjo pamatyti Romą, kuris niekam gyvenime ne­padarė blogo, o ir gero gal nelabai daug spėjęs padaryti, ramus, neat­pažįstamai ugnies pakeistas gulėjo karste. Ir tik iš nuotraukos, kuri kabė­jo viršugalvy, žvelgė tas, kuris išėjo iš mūsų tarpo amžiams, negrįžtamai. Visi, kas norėjo dalyvauti laidotuvėse, iš tėvų sužinojo, kada Romą ly­dės į paskutinę kelionę.

Koks pasipiktinimas atsispindėjo žmonių veiduose, žodžiuose, ges­tuose. Kai atėjo 16 valandą į laidotuves, neberado to, kurio atėjo išlydėti.

Tada buvo norima visai miniai važiuoti į kapines, bet ir ten buvo nuimti autobusai. Visiems ir be žodžių buvo aišku, kad ne be pašalinės įtakos Romo laidotuvės buvo pagreitintos.


Nieks miniai neliepė užpildyti gatvę ir stichiškai nepasitenkinimo vedama užplūdo ją. Daugiausia jaunimas – Romo bendraamžiai. Buvo pradėta skanduoti šūkiai – TEGYVUOJA ROMAS! VALIO! Romas vi­sada buvo mūsų širdyse! Nuotrauką! Taip šaukė jauni, taip šaukė ir pa­gyvenę žmonės. Taip, taip, ir pagyvenę žmonės, kuriems pirmą kartą gy­venime teko matyti, kaip mindžioja gėles, mėtė į šiukšlių dėžę, gėles, kurios buvo padėtos ant mirties vietos. Jie matė, kad įvairiom priemonėm trukdoma pagerbti velionį, kuris gyvas būdamas niekam blogo ne­padarė ir kuris viso labo nė 18 metų neturėjo.

Tos, sau lygių neturinčios priemonės, kurių buvo griebtasi velionio atžvilgiu ir žmonių, kurie norėjo jį pagerbti, buvo paskutinis kantrybės lašas. Visi vieningai patraukė į miesto sodą. Kolonai dažnai tekdavo stabtelti, nes ėję iš paskos pagyvenę žmonės nespėjo eiti paskui jaunimą. Visi vieningai skandavo: „Į miesto sodą!“


Miesto sode savaime, ratu apsuko medį, prie kurio kelios dienos atgal siaubingų skausmų varstomas, ugnies sužalotas, be sąmonės gulė­jo Romas. Ne vienas tada susimąstė, dėl ko nusižudė Romas, dėl ko at­sirado žmonių, kurie iš kailio nėrėsi, norėdami sutrukdyti gėlių dėjimą, sodo lankymą. Ne vienas ir ne du matė sulaikant tą ar kitą už gėlių dė­jimą. Todėl nedvejodami ėjo prie milicijos piketo pagalba reikalauti, kad išleistų tuos, kurie dėjo gėles. Kaip jums žinoma, iš to nieko neišėjo ir da­lis jaunimo grįžo į miesto sodą. Čia juos bandė grubiom priemonėm iš­skirstyti ir to pasekoje gavosi visuotinės riaušės. Žmogau, mirdamas Ro­mas Kalanta neprašė nė vieno iš mūsų, kad ant jo susideginimo vietos dėtume gėles, būriais eitume prie susideginimo vietos ar kitokia forma jį minėtume. Tu pats, žmogau, vedamas nuoširdaus pasipiktinimo, gai­lesčio, darei tą, ką darei. Todėl būk iki galo, bet kokiomis aplinkybėmis ištikimas savo jausmams, neišduok jų sakydamas, visi dėjo gėles ir aš dė­jau, visi ėjo ir aš ėjau, visi šaukė ir aš šaukiau. Kodėl taip dariau, neži­nau. Žinai puikiai, žinai ir tau ne vieną kartą tai prikiš ne kas kitas, o tavo sąžinė.

Gegužės mėnesį kauniečiai įrodė, kad mirties vieta jiems yra šven­tas dalykas, ir davė suprasti, kad niekam neleis ją išniekinti.


Aš kategoriškai nesutinku su kaltinamosios išvados redakcija, esą aš dalyvavęs Kauno įvykiuose tik todėl, kad buvau baustas 15 parų. Ge­gužės 18 dieną aš pats asmeniškai mačiau sulaikant vaikiną už gėlių dė­jimą ant susideginimo vietos. Man buvo žinoma, kad milicijos darbuo­tojai kitomis dienomis net leidę sau mindžioti ir mėtyti gėles į šiukšlių dėžes. Be to, iš anksčiau man buvo žinoma, kad minėtiems pareigūnams nesvetimas grubumas. Man buvo ne kartą pareikšta, kad aš šmeižęs milicijos darbuotojus, bet kaip sako patarlė, kas daroma už sienų, tas bus žinoma… Pagrindiniais kaltininkais laikomi: aš, A. Kačinskas, R. Bau­žys, V. Urbonavičiūtė. Reikia pastebėti ir nusistebėti, kodėl nelaikomi kaltais tie, kurie mindė ir mėtė gėles į šiukšlių dėžes, neleido žmonėms lankyti sodelio, neleido 16 valandą išlydėti Romo Kalantos. Tai būtent tie asmenys savo netinkamu elgesiu suerzino ir suorganizavo žmones. Mano kaltė ta, kad aš kartu su kitais užtvėriau Panerių gatvę, skanda­vau, ėjau per Vilniaus, Laisvės alėją iki milicijos pirmoje eilėje. Nieko ne­mušiau, nelaužiau ir kitus neskatinau taip daryti.

Baigdamas aš apgailestauju dėl to, kas įvyko Kaune, ir gailiuosi, jei tie, kurie daužė langus, laiko mane iniciatoriumi šių veiksmų. Prašau teismą atsižvelgti į tai, kad ne dėl žemų paskatų buvau aktyvus dalyvis Kauno įvykiuose.

Ištrauka iš „kalantinių“ bylos, saugomos Lietuvos ypatingajame archyve.

Bernardinai.TV laida „Šviesos blyksnis tamsoje: Romo Kalantos auka“

Bernardinai.lt

Lietuva



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra