Vytautas Guliokas. Svarus indėlis į tautai skaudaus istorijos periodo atmintį

Autorius: Data: 2019-07-18 , 11:14 Spausdinti

Vytautas Guliokas.  Svarus indėlis į tautai skaudaus istorijos periodo atmintį

Leidinio „Lietuvos gyventojai lageriuose ir tremtyje“ puslapiai

Vytautas GULIOKAS, www.voruta.lt

Apie Lietuvos piliečių sovietmečiu patirtas kančias ir netektis lageriuose  bei tremtyje yra paskelbta daug knygų ir straipsnių periodinėje spaudoje. Ne mažą indelį šia tema įneša savaitraštis „Tremtinys“. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) paruošė ir išleido vardinį visų kalintų ir ištremtų sąrašą.

Šiaulių Pedagoginis universitetas išleido šešias didelės apimties knygas „Sibiro Alma-Mater“, kuriose gyvi liudininkai – to meto jaunimas dalijasi patirtimi, kaip represijų  sąlygose siekė mokslo, nežiūrint į buities sunkumus, vietinės valdžios, pirmoje eilėje speckomendatūrų neigiamo požiūrio  į jų siekius bei spendžiamas kliūtis. Šio vertingo leidinio istorinei atminčiai sudarytojas yra 1941 m. tremtinys Romualdas Baltutis, praėjęs nelengvą  kelią Sibire iki Tomsko politechnikos instituto diplomo.

Lietuvos Nacionalinis muziejus 2017-2018 metais papildė istorinės atminties įamžinimo fondą, išleidęs tris tomus „Lietuvos gyventojai lageriuose  ir tremtyje“, parengtą spaudai šio muziejaus vyresniosios muziejininkės Virginijos Rudienės pastangomis. Šiame leidinyje dominuoja nuotraukos, surinktos iš asmeninių nuo okupacijos nukentėjusių asmenų archyvų, papildant kiekvieną leidinio  tomą išsamiomis apžvalgomis apie to meto vykdytas represijas prieš mūsų tautiečius bei dokumentais iš archyvų.

Tai sukrečianti skausmo dokumentika. Kiekvieną nuotrauką ar publikuojamas dokumentas aprūpintas trumpais komentarais, adresuotais į konkrečius asmenys ir vietoves. Leidinyje aukštos kokybės didesnio svorio popierius, kas suteikia nuotraukoms ir dokumentams pakankamai gerą vizualinį vaizdą.Pirmas leidinio tomas apima 1941-1941 metus. Vos tik 1940 m. birželio 15 d. Raudonosios Armijos daliniams, peržengus Lietuvos valstybės sieną,  reorganizuojamos represinės struktūros ir dar neesant mūsų valstybei TSRS sudėtyje, birželyje dviejų savaičių laikotarpyje buvo suimti bei kontrrevoliucinę veikla apkaltinti 87 Lietuvos piliečiai ir išgabenti į Rusijos kalėjimus.

Pirmomis okupantų aukomis tapo buvęs vidaus reikalų ministras Kazys Skučas, Valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis. Abu buvo sušaudyti. Birželio 19 dieną buvo areštuotas pirmasis nepriklausomos Lietuvos ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras su žmona Matilda. Represijų tempą paspartino 1940 m. liepos 6 d. reorganizuoto Valstybės saugumo departamento direktoriaus  A. Sniečkaus įsakymas areštuoti „destruktyvų, priešvalstybinį elementą“ ir kitą dieną jo patvirtinto  politinių partijų vadovų likvidavimo plano, iki tų pačių metų  liepos 19 d. buvo suimti 504 asmenys – ministrai, kariškiai, tarnautojai, Nepriklausomybės kovų savanoriai.

Besisukant represijų mechanizmui, tautai buvo iš peties smogta šeimų trėmimais 1941 m. birželio 14  d. Šiame tome pateikiamos nuotraukos, dokumentai su išsamia informacija apie atskiras šeimas, patyrusias įkalinimą bei tremtį.Antroje šio leidinio knygoje (1944-1953 m.), kaip rašo knygos sudarytoja Virginija Rudienė: „apima dešimt žiauraus teroro, prievartos, didelių netekčių ir praradimų okupuotos Lietuvos valstybės istorijos metų“.

Čia knygos skirsnyje „Lageriuose 1944 –1953 metai“ nuotraukos, dokumentai,  išsamus komentarai apie įkalintus Lietuvos piliečius. Jų tarpe du knygos puslapiai yra skirti Lietuvos kariuomenės kapitonui, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininkui Jonui Žemaičiui (1909 – 1954). Leidinyje nuoseklia tvarka dėstoma apie tremtis nuo 1945 iki 1953 metų. Pokario metais tremtyje, nors ir nelengva, buvo galima įsigyti fotoaparatus bei nuotraukoms gaminti reikalingas medžiagas. Tuo paaiškinama, kad šioje knygoje apstu nuotraukų iš tremties vietovių, kuriose išliko akimirkos  iš to laikmečio. Kaip teigia knygos sudarytoja, tremtiniai stengėsi išlikti orus ir nenorėjo savo artimiesiems  Lietuvoje apverktinoje padėtyje.

Tie kas neturėjo padoresnio rūbo, stengėsi save pateikti skolinta apranga. Kai kuriose grupinėse nuotraukose lietuvaičiai ir lietuvaitės sugeba šypsena savo šviesiuose veiduose nuslėpti patiriamą skausmą ir susidaro įspūdis, kad nuotraukos darytos Lietuvoje. Tik į foto aparato objektyvą  patekusios detalės, išduoda nuotraukos adresą: mediniai šaligatviai, aplūžusios tvoros, nebūdingi mūsų kraštui pastatai.

Trečioje knygoje (1940 – 1958 – kasdienybės vaizdai) pasakojimai apie masinių sovietinių represijų metais iš Lietuvos į lagerius ir tremtį išvežtų žmonių gyvenimą nelaisvėje, toli nuo tėvynės: sunkų darbą miško pramonės ūkiuose, statybose, šachtose, kolūkių laukuose ir fermose, buitį ir kasdieninius rūpesčius, pastangas išsaugoti krikščioniškąją ir tautinę tapatybę ir galiausiai – ilgai lauktą sugrįžimą į Tėvynę. Visa tai dėstoma nuoseklia tvarka: prievartinis darbas ir kova dėl išgyvenimo, kasdienybėje sutinkami vargai ir reti pragiedruliai. Pagaliau sugrįžimo į Lietuvą apmaudas – Lietuva mūsų nepasiilgo.

Daugelis, sugrįžusiųjų iš lagerių bei tremties, ne tik, kad nerado savo gimtųjų namų, neleista apsistoti vietovėse, iš kur buvo ištremti, buvo sudaromos kliūtis įsidarbinant. SSSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumas 1955 m. rugsėjo 17 d. ir lapkričio 24 d., bei 1956 m. kovo 14 d. nutarimais buvo leista grįžti daugumai represuotųjų.  Vietinė to meto Lietuvos valdžia su džiaugsmu nesutiko Maskvoje priimtus spendimus.  LSSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumas 1957 m. sausio 21 d. priėmė įsaką, ribojantį sugrįžtantiems savo tautiečiams  įsikurti Lietuvoje.Tremtiniai iš Lietuvos į Sibiro platybes ryšuliuose atsivežė ne tik normuotai leistiną mantą, bet ir nematerialųjį turtą:  tikėjimą Viešpačiu, savo gyvenimo būdą ir kultūrą, atsakomybės jausmą ir darbštumą.

Darbo vietose tremtiniai, vykdydami jiems primestą darbą už paniekinamai mažą atlygi, sugebėdavo jį atlikti sąžiningai ir kruopščiai. Visa tai per trumpą laiką pakeitė vietinių gyventojų požiūrį į specialiai perkeltus žmones, nors jiems čia prieš atsikeliant, vietinė valdžia  čiabuvius nuteikė, kad atvyksta fašistai, banditai ir nevalia su jais artimai bendrauti. Apie tai Krasnojarsko krašto lietuvių bendruomenės pirmininkas Antanas Rasiulis Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) suvažiavime 2010 m. birželio 29-30 dienomis pabrėžė, kad į lietuvių kilmės darbuotojus Sibire žvelgiama pozityviai. Jis tvirtino: „Tokią nuomonę sukūrė mūsų seneliai, tėvai, atsidūrę tremtyje. Jie buvo vertinami, nes gerai dirbo.

Šiandieną stengiamės išlaikyti  gerą lietuvio vardą, stiprinti Lietuvos įvaizdį“. Panašius teigiamus atsiliepimus apie šių kraštų platybėse gyvenusius tremtinius iš Lietuvos, girdi ir „Misija Sibiras“ dalyviai iš vietinių gyventojų. Lietuvos nacionalinio muziejaus parengtas leidinys apie lietuvius lageriuose ir tremtyje nuotraukomis papildo paskelbtą tekstinę  medžiagą apie skaudų mūsų tautai istorijos periodą. Kiekvienoje nuotraukoje įamžintas asmuo turi savo istoriją, vertą dėmesio, kaip daugelis kitų, likusių už kadro. Vienas iš jų politinis kalinys, tremtinys Kazys Domarkas, savo sumanumu pakeitęs buities sąlygas Artiugino gyvenvietės ant Angaros upės kranto Krasnojarsko krašte. Kazys Domarkas su tėvais ūkininkais, gyvenęs Plungės rajone, 1947 m. buvo areštuotas ir nuteistas septyniems metams. 1954 m. išsiustas į tremtį pas tėvus  į Artiugino gyvenvietę Bogučanų rajono, į kur tėvai buvo ištremti 1948 m. Kazys tėviškėje daug mokslų nebaigė, reikėjo tėvams padėti savo ūkyje. Bet jame buvo įgimta trauka technikai ir išradingumui.

Atvykęs  į Artiuginą, jis tėvų bute pakeitę šildymo sistemą: įrengė krosnį su dūmtraukio kanalų sienele ir orkaitę. Tai iš pagrindų keitė busto šildymo principus, kurie iki tol sudarė geležinę dėžę su taip pat metaliniu vamzdžiu dūmams pašalinti ir durelėmis malkoms įkrauti. Ant viršutinės krosnelės plokštumos buvo gaminamas ar pašildomas maistas. Tokia krosnelė, vietinių vadinama – buržuika, patalpas šildė tik tuo metu, kai joje degė malkos ir jų kiekį reikėdavo pastoviai papildyti. Šią specialybę Kazys Domarkas išmokė iš lageryje iš kalinio latvio Martyno Strausmanio ir tapo paklausi gyvenvietėje.

Darbus kartais stabdydavo plytų trukumas.Kazio Domarko gyvenvietėje Sibire, įdiegta tobulesnė busto šildymo sistema, padėjo išspręsti ir kitą, nemažiau svarbią. Gyventojai vandenį maistui naudojo iš Angaros upės. Bandymas iškąsti šachtinį šulinį, buvo bevaisis. Arti paviršiaus šulinių kasėjai atsiremdavo į neįveikiamą uolos sluoksnį. Tokiame šulinyje rinkdavosi tik paviršiaus drumzlinas vanduo.  Kaziui,  įrengus šildymo sistemą geologų ekspedicijos viršininko bute, pastarasis jo prašymu išgręžė tris gręžinius. Teko skirti daug pastangų, kaip išgauti vandenį iš šių gręžinių. Ir čia gelbėjo Kazio Domarko krosnių mūrijimo patirtis. Rajono centrinėje gyvenvietėje vokietis – tremtinys Bitneris pakvietė jį pamūryti krosnį, o šis, aukštos kvalifikacijos  šaltkalvis, padėjo pagaminti siurblį, išgauti vandenį iš gręžinio.

Taip vieno lietuvaičio sumanumas tapo šviesos spinduliu šioje pakraščio žemėje. Kazio Domarko sūnus Kazys, gimęs tėvų tremties vietoje Artiugino gyvenvietėje, dabar verslininkas, marijampolietis,  tris kartus aplankė šią vietovę. Po paskutinio apsilankymo 2009 metais,  sukūrė filmą „Tremties takais“. Nors buvo praėjęs beveik puse amžiaus laiko tarpas, teko sutikti vietinius gyventojus, kurie pagarbiai prisimena jo šeimą. Tai dar viena asmeninė iniciatyva gaivinti istorinę atmintį skaudaus mūsų tautai istorijos periodo, ką su kaupu atliko Lietuvos nacionalinis muziejus, surinkęs pasklidusias represuotų asmenų archyvuose nuotraukas ir sudėjo į neįkainuojamos vertės trijų tomų leidinį „Lietuvos gyventojai lageriuose ir tremtyje“.

Kultūra Naujienos , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra