Vytautas Budvytis. Numizmatikos rinkinys virtualiai

Autorius: Data: 2017-12-23, 12:32 Spausdinti

Vytautas Budvytis. Numizmatikos rinkinys virtualiai

 

Medalis. Lietuvos nepriklausomybės. Lietuva. 1928 m. Priklausė savanoriui J. Lelešiui (aversas ir reversas). Kaišiadorių muziejus. Nijolės Adukonienės nuotr.

Vytautas BUDVYTIS, Kaišiadorių muziejaus muziejininkas, www.voruta.lt

Pinigai – senas ir vienas svarbiausių žmonijos išradimų, kuris tebėra neatsiejamas ir mūsų šiuolaikinio kasdienio gyvenimo elementas. Pinigus uždirbame, taupome, leidžiame. Jų tiesiog gera turėti. Tačiau ne per daug, o tiek kiek iš tikro reikia. Savas piniginis vienetas yra ir svarbus kiekvienos valstybės išskirtinumo bei valstybingumo atributas. Todėl simboliška ir prasminga apie pinigus – numizmatiką – kalbėti būtent Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio išvakarėse.

Numizmatika (pranc. numismatique < lot. numisma < gr. nomisma – moneta) – pagalbinė  istorijos mokslo šaka, tirianti monetas, jų gamybos istoriją, pinigų apyvartą pagal daiktinius ir rašytinius paminklus. Kartais laikoma savarankišku mokslu. Monetos tiriamos ir kaip amatų, meno kūriniai. Numizmatika plačiąja prasme – tai ir monetų rinkimas bei kolekcionavimas.

Atskiromis numizmatikos sritimis galima pavadinti kitų mokėjimo priemonių – pinigų, popierinių pinigų (bonistika), ordinų, ženkliukų (faleristika) tyrinėjimus bei kolekcionavimą, nors vis dažniau bonistika, faleristika, medalių rinkimas bei tyrimas laikomi atskiromis mokslo šakomis. Medaliai, plaketės, žetonai, ordinai griežtąja prasme nėra numizmatikos paminklai, tačiau pagal savo išorę, gaminimo būdą artimi monetoms, jų beveik visada būna tiek valstybinėse, tiek ir privačiose numizmatų kolekcijose.

 Patį žodį nomisma, reiškiantį monetą, vartojo dar senovės graikai ir romėnai. Angliškas žodis money (liet. pinigai) per prancūzišką žodį monnaie (liet. valiuta) yra atkeliavęs iš lotynų kalbos žodžio moneta, reiškiančio pinigų kalyklą, kadangi senovės Romoje pinigų kalykla buvo ant Kapitolijaus kalvos, Junonos Monetos šventykloje. Apie jo atsiradimą pasakojama tokia istorija.

Tarp daugybės romėnų dievų buvusi Jupiterio žmona, gražuolė deivė Junona. Ji dovanodavusi žmonėms gerus derlius, sveikus vaikus, darbų sėkmę. Kartą, kai Roma kariavo su Epiro, Vakarų Graikijos srities, karaliumi Piru (306–272 m. pr. Kr.) ir pietų Italijos miestu Tarentu (Graikijos kolonija), romėnai, pritrūkę lėšų, kreipėsi pagalbos į Junoną. Ši atsakiusi: ,,Karas pradėtas teisingai, todėl greitai pinigų jums netruks“. Žyniai paskelbė, kad laimėjus romėnų kariuomenei, į ištuštėjusį valstybės iždą imsią plaukti pinigai. Kovos baigėsi pergale, buvo paimtas didelis ,,teisingas“ grobis, gausybė aukso bei sidabro. Laikydami tai Junonos nuopelnu, romėnai deivei suteikė antrąjį vardą – Moneta (lot. patarėja). Taigi dirbtuvėse prie deivės šventovės kaldinti sidabriniai pinigai ilgainiui imti vadinti monetomis.

Pinigai monetų pavidalu pradėjo cirkuliuoti Egėjo jūros regione dar VII a. pr. Kr. pradžioje. Pasak senovės istoriko Herodoto, pirmoji kalti monetas pradėjo Lidijos karalystė (buvusi dabartinės Turkijos vakarinėje dalyje). Vadinamasis stateris – dviejų drachmų svorio moneta iš elektrumo (aukso ir sidabro lydinio), kalta Lidijoje ar Jonijoje, – dažnai laikomas seniausia moneta pasaulyje. Neabejotina, kad su pinigų atsiradimu buvo glaudžiai susiję Frigijos karaliai, pradedant legendiniu Midu, nuo kurio prisilietimo viskas virsdavo auksu, ir baigiant Krezu (valdė 561–546 m. pr. Kr.), kurio vardas tapo pasakiškų turtų sinonimu. Jiems priklausė ir netoli Lidijos sostinės Sardo (Sardis) tekančios Paktolos upės auksingieji smėliai.

Tarp pinigų kalimo pradininkų buvo ir Eginos sala. Jos sidabrinės monetos, pasirodžiusios 670 m. pr. Kr., tikrai buvo pirmosios Europoje. Ant jų pavaizduotas jūrų vėžlys; jos reiškė ne tik plačiai paplitusios ,,egininės“ svorio ir matų sistemos, bet ir numizmatikos meno apskritai pradžią. Visos vėliau kalamos monetos atkartodavo panašią emblemą: Atėnai – pelėdą ar alyvmedžio šakelę, Korintas – Pegasą, Sirakūzai – Aretuzos nimfą. Gan anksti tapo įprasta ant monetų vaizduoti dievų galvas bei užrašus, identifikuojančius monetą ar valdovus. Monetos su pačių valdovų galvomis (biustais) įėjo į madą tik helenistiniais laikais, o Romos imperijoje jos jau tapo norma.

Taigi, nuo VII a. pr. Kr. egėjinės monetos pasklido po visą pasaulį. Jos sudarė daugumos monetarinių sistemų ir daugumos prekybinių mainų pagrindą. Teisė kaldinti monetas tapo vienu iš politinio suverenumo požymių. Vien tik iš senovės Graikijos laikų žinoma apie 1500 įvairių monetų. Lidijos stateris susilaukė palikuonių Romoje, krikščioniškoje Europoje ir visose šių dienų šalyse. Eginos sidabrinė drachma, kaip ir kai kurios kitos monetos, ėmė cirkuliuoti toli už laiko ir teritorijų, kurioms jos buvo skirtos, ribų. Tiesą sakant, kaip rašo britų istorikas Normanas Daviesas (Davies), nomismos žavesys pasirodė toks didelis, kad daug kam pradėjo kelti baimę. ,,Meilė pinigams, – rašė šv. Paulius iš Makedonijos 65 m. po Kr., – yra viso blogio šaltinis“[1].

Nors, monetas buvo pradėta kaldinti palyginti vėlai, kaip minėta, tik – VII a. pr. Kr., tačiau tie 2600 jų gyvavimo metų – turtingiausias ir įdomiausias laikotarpis žmonijos istorijoje. Monetos – iškalbingi ekonomikos istorijos paminklai, įvairiausių prekybos sistemų atspindys. Todėl jos padeda daug sužinoti apie praeities įvykius. Pavyzdžiui, monetose gali būti užfiksuoti miestų pavadinimai bei valdovų vardai, nepaminėti rašytiniuose šaltiniuose, jose galima rasti puikių portretų, seniai išnykusių meno kūrinių, architektūros bei kultūros paminklų atvaizdų, rečiausių ir įdomiausių herbų, įvairių epochų kostiumų, net šukuosenų.

Nuo daugelio kitų daiktų, kurie randami žemėje, moneta skiriasi tuo, kad ji dažniausiai tiksliai datuota arba žinomi ją kaldinusio valdovo valdymo metai. Ši aplinkybė leidžia išaiškinti, kada vienoje ar kitoje valstybėje buvo pakilimas, nuosmukis. Šiuo atžvilgiu numizmatikos duomenys neretai būna tikresni negu senovės autorių pranešimai, kurie dažnai pasirodo esą labai apgaulingi, netikslūs. Žymus lenkų numizmatikos tyrinėtojas Marianas Gumovskis (1881–1974) yra pasakęs: ,,Istorijoje gali daug kas apgauti: kronikos, užrašai, dokumentai, tačiau monetos – niekada!“[2]. Taigi, moneta – kaip teigia numizmatas Zenonas Duksa – pati būdama tos tikrovės, kurią ji atspindi, dalis, niekada nemeluoja[3].

Monetų išvaizda, emblemos, herbai, užrašai, svoris, praba ir kiti dalykai padeda nustatyti, kaip ta ar kita pinigų (monetų) sistema kito, kokie jos ryšiai su kitomis pinigų sistemomis, kurios senovėje buvo labai skirtingos, nelygu kokie vieno ar kito krašto papročiai, tradicijos. Ir dabar kiekviena valstybė turi savitą monetų sistemą, pagrįstą konkrečiu piniginiu vienetu – euru, rubliu, doleriu, marke, franku, krona, zlotu ir kt.

Džiugu prisiminti, jog 2017 metų gegužės mėnesį Kaišiadorių muziejaus padalinyje –Brazauskų namuose-muziejuje – vykusioje Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtoje edukacinėje programoje ,,Lietuvos pinigai“ (šių eilučių autoriaus parengtoje kartu su Kaišiadorių muziejaus muziejininke Asta Sabonyte-Jankauskiene) sudalyvavo aštuonios Kaišiadorių mokyklų moksleivių klasės ir grupės – viso 145 mokiniai!

Edukacinėje programoje ,,Lietuvos pinigai“ moksleiviams žaismingai pristatyta pinigų Lietuvoje istorija: vaikai supažindinti (ir jiems gyvai pačiupinėjant!) su pačiais seniausiais pinigais – kailiuku, gintaru, grūdais; jiems papasakota apie pirmąsias graikų monetas bei senuosius sidabrinius lydinius – vadinamuosius lietuviškus ilguosius; vaikams suprantamai akcentuota ir XIV–XV a. Vytauto denarų valstybinė simbolika – šalies gynėjas Vytis ir Gediminaičių stulpai. Kiek plačiau pristatytas Lietuvos piniginis vienetas Litas – jo banknotai ir monetos tarpukariu bei litai leisti jau po 1990 m. valstybės atkūrimo. Mokiniams parodyti ir 1991–1993 m. šalyje cirkuliavę bendrieji talonai (vad. vagnorėliai, žvėreliai) bei jų kūrimo eskizai. Vaikų taip pat prašyta įsidėmėti, jog Europos Sąjungos euro monetų nacionalinės pusės kiekvienos šalies narės yra išsileidžiamos skirtingos, o ant nuo 2015 m. ir mūsų šalyje cirkuliuojančių Lietuvos euro monetų pavaizduotas senasis Lietuvos herbas Vytis.

Kaišiadorių muziejaus fonduose viso saugoma apie 5,5 tūkstančio numizmatikos eksponatų. Tai monetos, banknotai, medaliai, ženkleliai, plaketės, žetonai, plombos, vertybiniai popieriai, spaudai ir antspaudai, apdovanojimai ir jų dokumentai, taupyklės, kurie saugomi istorijos numizmatikos, istorijos, raštijos ir archeologijos rinkiniuose. Muziejuje saugoma vertinga kaišiadoriečio Aleksandro Stasiūno monetų ir banknotų kolekcija. Taip pat muziejuje yra atskiras medalių, plakečių, ženkliukų rinkinys, kurio pagrindą sudaro Algimanto Urbono medalių kolekcija. Nemaža muziejaus numizmatikos eksponatų dalis atspindi ne tik Kaišiadorių miesto, Kaišiadorių rajono ir Kaišiadorių vyskupijos, bet ir bendrąją Lietuvos bei Pasaulio istoriją.

Išsamiau su muziejaus numizmatikos rinkiniu galima susipažinti Lietuvos nacionalinio muziejaus moksliniame metraštyje ,,Numizmatika“ paskelbtame straipsnyje ,,Kaišiadorių muziejaus numizmatikos rinkinys“[4], kuris prieinamas ir muziejaus internetinio tinklapio skaitykloje (www.kaisiadoriumuziejus.lt/skaitykla/straipsniai/). O tinklapio virtualių parodų skiltyje pristatome naują muziejuje saugomų numizmatikos eksponatų parodą (www.kaisiadoriumuziejus.lt/virtualios-parodos/). Maloniai kviečiame virtualiai apsilankyti!

[1] Cit. iš.: Davies N. Europa. Istorija. Vilnius, 2002. P. 122.

[2] Cit. iš.: Duksa Z. Monetos pasakoja. Vilnius, 1991. P. 10.

[3] Duksa Z. Monetos pasakoja. Vilnius, 1991. P. 10–11.

[4] Žr.: Budvytis V. Kaišiadorių muziejaus numizmatikos rinkinys // Numizmatika 13–17, Metraštis 2012–2016. Vilnius: LNM, 2017. P. 76–87.

Pinigai , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra