Vytautą Bičiūną prisimenant

Autorius: Data: 2012-10-01, 14:46 Spausdinti

Vytautą Bičiūną prisimenant

Rūta VARKALAITĖ, Kaunas

2012-aisiais sukanka 70 metų nuo iškilaus kultūros veikėjo Vytauto Bičiūno žūties. Kitąmet minėsime 120-ąsias jo gimimo metines.

Nežiūrint to, kad V. Bičiūnas paliko ryškų pėdsaką Pirmosios Lietuvos Respublikos visuomeniniame gyvenime, šiandien jis nepelnytai užmirštas. Šis teatralas, dailininkas, tautodailės puoselėtojas ir rašytojas savo didelio entuziazmo bei pastangų dėka labai prisidėjo prie tarpukario Lietuvoje vykusio kultūros vystymosi proceso. Taip pat svarbi ir jo politinė veikla. Amžininkų vadintas devynių amatų meistru, V. Bičiūnas buvo spalvinga, įdomi ir netgi prieštaringa asmenybė.

V. Bičiūnas gimė 1893 m. rugsėjo 3 d. Klovainiuose, Šiaulių apskrityje, amatininko – šaltkalvio ir siuvėjos šeimoje. Iki 1912 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje. Vėliau mokslus tęsė Kazanės (Rusija) dailės mokykloje, kurią baigė 1916 m. (1) Persikėlęs į Petrogradą (Sankt Peterburgas) V. Bičiūnas aktyviai dalyvavo lietuvių bendruomenės kultūriniame gyvenime. Grįžo į jau nepriklausomą Lietuvą. Kūrybingiausius savo gyvenimo metus praleido Kaune.

1920 m. vedė tautodailininkę Nataliją Namikaitę. (2) 1919-1926 m. buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariu. (3) 1920 m. V. Bičiūnas išrinktas į Lietuvos Steigiamąjį Seimą, 1922 m. ir į Pirmąjį Lietuvos Respublikos Seimą. Dar dirbdamas Steigiamajame Seime vis daugiau dėmesio pradėjo skirti teatrui. 1927 m. Kaune įkūrė „Vyties“, o 1931 m. – „Žvaigždikio“ teatrą.

1941 m. birželio 14-osios naktį, sovietų okupacinės valdžios sprendimu, Bičiūnų šeima ištremta į Altajaus kraštą. (4) Pats V. Bičiūnas kalintas Sverdlovsko kalėjime. 1942 m. spalio 30 d. sušaudytas Sosvos lageryje už kontrrevoliucinę veiklą kartu su grupe buvusių Lietuvos politikos veikėjų – Voldemaru Čarneckiu, Antanu Endziulaičiu, Kazimieru Jokantu ir kitais. (5) Tik 1989 m. V. Bičiūnas buvo reabilituotas. (6)

Didžiąją dalį gyvenimo V. Bičiūnas praleido dirbdamas teatre arba teatrui. Dar besimokydamas Šiaulių gimnazijoje jis pradėjo rašyti scenarijus, vaidino mokyklos spektakliuose. Vėliau, 1917 m., gyvendamas Petrograde išbandė ir režisieriaus amatą – kartu su ten veikusia dramos kuopele pastatė Kazio Puidos veikalą „Rūtų vainikas“ (7).

1920-1923 m. V. Bičiūnas dirbo Antano Sutkaus vadovaujamame teatre „Vilkolakis“. Čia jis ne tik rašė scenarijus, kūrė dekoracijas, bet ir pats vaidino. (8) „Vilkolakio“ spektaklių personažai dažnai buvo žinomų visuomenės veikėjų, politikų šaržai. Tai buvo humoro ir satyros teatras. „Vilkolakis“ Laikinosios sostinės publikos buvo itin mėgstamas ir lankomas. (9) Ilgainiui jis tapo tikra legenda. V. Bičiūnas buvo daugelio šiam teatrui skirtų scenarijų ir pjesių autorius („Varnalėšos“, „Chlestakovas Lietuvoje“, „Velniava“ ir kt.).

Nepavykus išsaugoti „Vilkolakio“ teatro, V. Bičiūnas vis daugiau laiko skyrė dramų kūrimui. Kai kurias jų siuntė Liudui Girai prašydamas įvertinti, pasakyti svarbiausias klaidas. 1927 m. L. Girai rašytam laiške, V. Bičiūnas prisipažįsta: „<…> neapsakomai myliu rašyti dramas ir neliausiu jų rašęs kol gyvas, turbūt, nors gal netektų jų matyti nei vienos regykloje“. (10) Vėliau teigia, jog džiaugiasi išmokęs rašyti „šalta širdimi“ (11), „vien dramatiškumu žaisdamas“ (12) ir rašant tragediją nepasiduodantis „lyriškam užjautimui“ (13).

1927 m. V. Bičiūnas įkūrė „Vyties“ teatrą. Kartu su mėgėjais jame vaidino ir keletas profesionalių aktorių: Alfonsas Radzevičius, Nastė Jurašūnaitė, Stasys Petraitis. (14) Teatre buvo atsisakyta „primadonų“, pagrindinis dėmesys sutelktas į patį kūrinį, o ne pavienį vaidmenį. „Vyties“ teatro repertuarą sudarė dramos ir komedijos, dauguma jų parašytos V. Bičiūno. Pirmosioms gastrolėms buvo parinkti ir „Vilkolakio“ repertuaro kūriniai. Su pastaruoju „Vyties“ teatras neretai buvo lyginamas to meto spaudoje: „Kas atmena „Vilkolakio“ vaidinimus, tas ras, be abejonės, ir „Vyties“ teatro vaidinimuose anam teatrui artimų privalumų“. (15) Surengęs gastroles „Vytis“ gyvavo neilgai – tik iki 1928 m. (16)

1931 m. V. Bičiūno pastangomis Kaune atsidarė dar vienas teatras – „Žvaigždikis“. (17) Jame vaidino ir N. Namikaitė-Bičiūnienė. (18) Deja, teatrui veiklą teko nutraukti 1932 m. pavasarį dėl finansinių sunkumų. (19) Tačiau per pusantrų „Žvaigždikio“ gyvavimo metų buvo pastatyta gan daug spektaklių („Ponia Barbė“, „Velnio tuzinas“, „Rezervas“ ir kt.). (20)

Įvairiose meno parodose pristatydamas savo grafikos bei tapybos darbus, V. Bičiūnas prisidėjo prie naujų dailės srovių ir idėjų populiarinimo Lietuvoje. Jo tapyba buvo artimiausia ekspresionizmo srovei. (21) Kartais V. Bičiūno darbai laikyti futuristiniais. (22) Deja, tarpukario Lietuvoje plačiajai visuomenei menas vis dar asocijavosi vien tik su grožiu ir turėjo kelti estetinį pasigėrėjimą, tad V. Bičiūno kūriniai neretai susilaukdavo neigiamos kritikos. Ypatingai jos negailėjo Adomas Dambrauskas-Jakštas bei vadino jį „menininku – reformatorium“. Šis piktinosi jog V. Bičiūnas tapo „naujausiu iš bolševikinės Rusijos atsineštu metodu: šach – mach, tiap – liap ir atlikta“ (23). Tačiau jo kūrybą teigiamai vertino dauguma to meto meno žmonių, supratusių ir lengviau priėmusių naujoves.

Būdamas dailininku, V. Bičiūnas suvokė liaudies meno išsaugojimo svarbą. 1927 m. vykusi pirmoji Lietuvoje tautodailės ekspedicija, kuriai jis vadovavo, parodė jog tokiu būdu galima surinkti daugiau eksponatų, negu atliekant pavienius tyrimus. Didelę reikšmę vėlesniems tyrinėjimams turėjo jo, ekspedicijos metu, rašytas dienoraštis. (24)

Per dvidešimt dvejų metų laikotarpį V. Bičiūnas parašė daugybę straipsnių, publikuotų įvairiuose leidiniuose, buvo vienas aktyviausių aptariamu laikotarpiu rašiusių meno kritikų. Jo kultūrinė veikla reikšminga ir tuo, kad V. Bičiūnas buvo pirmasis aprašęs M. K. Čiurlionio gyvenimą ir kūrybą atskiroje monografijoje. (25) Taip pat labai svarbi jo parengta istorinė apybraiža „Kaunas 1030-1930“ (26), skirta Kauno miesto paminėjimo 900-osioms metinėms. Joje V. Bičiūnas aprašė šio miesto istoriją nuo susikūrimo, kaip jis pats manė, iki, tuomet, naujausių laikų. Tai buvo pirmoji knyga kurioje apžvelgta Kauno miesto raida. Ir ilgą laiką, iki 2010 m. išleisto Zigmanto Kiaupos veikalo (27), tai buvo vienintelė Kauno istorijos sintezė.

Taip pat nevertėtų pamiršti V. Bičiūno politinės veiklos, nors ir neilgai trukusios, bet reikšmingos tuo metu naujai atgimusiai Lietuvai. Aktyviai dalyvaudamas Steigiamojo Seimo (1920 04 15 – 1922 11 13) posėdžiuose, nuolat išsakydamas savo nuomonę rūpimais klausimais, jis atskleidė įstatymų projektų spragas, pateikė vertingų pasiūlymų jiems tobulinti, turėjo savitą požiūrį į įvairius socialinio ir politinio gyvenimo reiškinius.

Aptariamu laikotarpiu V. Bičiūnas buvo žinomas kaip darbininkų užtarėjas. Laikydamasis krikščionių demokratų doktrinos, jis atmetė klasių kovos kelią ir kvietė taip susitvarkyti ūkį ir visuomenę, kad darbininkų padėtis būtų pagerinta „ramiu ir kultūriniu darbu“. 1920 m. spalio 15 d. I skaitymu svarstant „Darbo dienos ilgumo įstatymo sumanymą“, jis priminė esąs jo iniciatorius ir pažymėjo esant neteisinga, kad parengtame įstatymo projekte nereglamentuojama žemės ūkio darbininkų ir tarnų darbo diena. Į jo pasiūlymą atsižvelgta – įstatymas pripažintas svarstytinu. (28) V. Bičiūnas taip pat daug prisidėjo svarstant su žemės reformos įstatymu susijusius klausimus. Priimant pagrindinį Žemės reformos įstatymą, 1921 m. birželio 14 d. posėdžio metu gynė poziciją, kad iš Jungtinių Amerikos Valstijų grįžę lietuviai turėtų tas pačias teises gauti žemės. (29) Šiame posėdyje V. Bičiūnas kalbėjo: „Sako, kad dvarų dalinimas duosiąs progos amerikiečiam [lietuvių išeiviams į JAV] pirkti ir paimti žemes į savo rankas. Aš manau, kad amerikiečiai yra taip pat lietuviai ir nemažesni bežemiai už mūsiškius ir pargrįžę į Lietuvą jie turi taip pat teisės įsigyti žemės“ (30).

Vėliau, neilgai dirbusio Pirmojo Seimo (1922 11 13 – 1923 03 13) posėdžių metu V. Bičiūnas atsiskleidė kaip puikus oratorius, taip pat išryškėjo jo, kaip politiko branda. Jis buvo išrinktas į Žemės ir miško ūkio bei finansų ir biudžeto komisijas. (31) Taip pat Krikščionių demokratų frakcijų vardu pateikė savo bloko programą, kuri vėliau imta vadinti atskira „Bičiūno deklaracija“ (32).

Per penkiasdešimt metų trukusį sovietinį laikotarpį, Lietuvoje laikytos iškiliomis bei populiarintos vienos asmenybės, į istorijos paribius nustumiant kitas. Tad atėjo laikas atiduoti deramą pagarbą ir dėmesį tikrai iškiliems Pirmosios Lietuvos Respublikos žmonėms, ne tik kūrusiems politinius valstybės pagrindus, bet ir puoselėjusiems kultūrą bei istoriją. Toks ir buvo V. Bičiūnas.

Šaltiniai:

1. LTSR Švietimo liaudies komisariato, mokytojo Bičiūno Vytauto anketa, 1940 m. gruodžio 2 d., LCVA, f. 391, ap. 7, b. 562, l. 3-4b.

2. http://www.utena-on.lt/Utenos_enciklopedija/personos/bpersonos.htm [žiūrėta: 2012 09 23]

3. Blažytė-Baužienė D., Bičiūnas Vytautas, Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920-1922 metų) narių biografinis žodynas, Vilnius, t. 2, 2006, p. 84.

4. Bičiūnaitė-Masiulienė J., Jaunystė prie Laptevų jūros, Vilnius, 1990, p. 11-13.

5. Žemaitytė-Veilentienė A., „Negalėsime pakęsti to terorizmo, tos tvarkos, kurią neša su savimi bolševikai…“: (Vytautas Bičiūnas – politikas), Kauno laikas, 1993, Nr. 176, p. 5.

6. Nekrašius J., Devynių amatų meistras, Žiemgala, 1993, Nr. 11, p. 5.

7. Nekrašius J., Devynių amatų…, p. 5.

8. Ten pat.

9. Lietuvių enciklopedija, Boston, t. 34, 1966, p. 120.

10. V. Bičiūno laiškas L. Girai, 1927 m., LNMB RS, f. 7, b. 886, l. 1.

11. Ten pat, l. 1b.

12. Ten pat.

13. Ten pat.

14. Lietuvių teatras 1918-1929, Vilnius, 1981, p. 55.

15. K., „Vyties“ teatras, Trimitas, 1928, Nr. 23, p. 772-773.

16. Lietuvių teatras 1918-1929…, p. 55.

17. Lietuvių enciklopedija, Boston, t. 35, 1966, p. 444.

18. „Žvaigždikio“ teatro artistai, Naujas žodis, 1931, Nr. 18, p. 457.

19. Trumpai apie viską, Šiaurės Lietuva, 1932, Nr. 15, p. 2.

20. Lietuvių teatras 1918-1929…, p. 55.

21. Jakštas A., Ekspresionizmas dailėje ir poezijoje, Kaunas, 1921, p. 1.

22. Vaižgantas, Lietuvių meno apžvalgos paroda, Tauta, 1920, Nr. 28, p. 2.

23. Jakštas A., Meno kūrybos problemos, Kaunas, 1931, p. 166.

24. Eimaitytė E., Vytautas Bičiūnas: Pirmoji tautodailės ekspedicija, Liaudies kultūra, 1990, Nr. 5/6, p. 23.

25. Bičiūnas V., M. K. Čiurlionis, Kaunas, 1927.

26. Bičiūnas V., Kaunas 1030-1930, Kaunas-Marijampolė, 1930.

27. Kiaupa Z., Kauno istorija, Vilnius, t. 1, 2010.

28. Blažytė-Baužienė D., Bičiūnas Vytautas, Lietuvos Steigiamojo Seimo…,p. 86.

29. Ten pat.

30. Steigiamojo Seimo Darbai, I Sesija, 104 Posėdis, 1921 m. birželio 14d.

31. Blažytė-Baužienė D., Bičiūnas Vytautas, Lietuvos Respublikos Seimų I (1922-1923), II (1923-1926), III (1926-1927), IV (1936-1940) narių biografinis žodynas, Vilnius, t. 3, 2007, p. 208.

32. I Seimo stenogramos, 33 Posėdis, 1923 m. kovo 9 d.

Leidinio „Trumpos Steigiamojo Seimo narių biografijos su atvaizdais“ (Klaipėda, 1924, p. 9) nuotr.

Nuotraukoje: V. Bičiūnas

Voruta. – 2012, spal. 27, nr. 22 (760), p. 14.

Istorija , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra