Vyskupo nužudymą lėmę žodžiai: kategoriškai atsisakau įskundinėti

Autorius: Data: 2013-10-08, 11:42 Spausdinti

Daumantas LIEKIS

Nuo 1944-ųjų iki 1947-ųjų Vilniuje esančio Tuskulėnų dvaro parke, bendrose kapo duobėse buvo užkasta beveik 1000 sovietų saugumo vidaus kalėjime Vilniuje nužudytų žmonių. Šie masiniai palaidojimai buvo išaiškinti tik 1994 metais, ieškant Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus palaikų. Karo metais ir vėliau jis aktyviai pasisakė prieš okupacinius režimus ir palaikė lietuvybę. Už tai buvo kalintas, kankintas, nužudytas ir užkastas masinėje kapavietėje, kol teismo medicinos ekspertai, XX amžiaus pabaigoje, neišaiškino sovietų budelių nusikaltimų.

Dvasininkai – kone labiausiai persekioti sovietų saugumo tarnybų

Nuo 1944-ųjų metų, Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą, šalyje pradėjo veikti Vidaus reikalų liaudies komisariatas (NKVD) ir Valstybės saugumo liaudies komisariatas (NKGB). Šių represinių žinybų darbuotojai vykdė sovietų režimui nepalankių asmenų persekiojimą, verbavimą, trėmimus ir žudymus. Dažniausiai nepanorę bendradarbiauti ar atsisakyti sovietinei ideologijai prieštaraujančių įsitikinimų asmenys buvo kaltinami tėvynės išdavyste ir baudžiami mirties bausme arba įkalinimu gulago lageriuose.

Į sovietų saugumo akiratį dažnai patekdavo įvairūs visuomenės veikėjai, šalies patriotai ir ypatingai – dvasininkai. Įvairaus rango bažnyčios tarnautojai turėjo didelę įtaką vietos bendruomenėms, pasisakė prieš ateistinę ideologiją ir aktyviai palaikė lietuvybės idėją. Šiuo pagrindu sovietų saugumiečiai grasindavo bausme už tėvynės išdavystę ir kaip išeitį siūlydavo bendradarbiavimą įduodant savo aplinkos žmones.

1945 metais sovietų saugumiečiai už antisovietinę veiklą ir ryšius su partizanais suėmė ir NKGB rūmų Vilniuje pusrūsyje įrengtame sovietų saugumo vidaus kalėjime įkalino vyskupą Vincentą Borisevičių. Dvasininko valią vidaus kalėjime mėginta palaužti iki 1946-ųjų sausio 1 dienos. Jam buvo siūloma bendradarbiauti ir sudaryti pažįstamų asmenų politines charakteristikas. Apsispręsti dėl savo veiklos tarp sovietinio saugumo informatorių vyskupas turėjo per metus. Tačiau jau tų pačių metų sausio 3 dieną, praėjus dviem parom nuo paleidimo į laisvę, V. Borisevičius laiške sovietinio saugumo vadovybei rašė: „(…) pareiškiu, kad įskundimai visiškai nesuderinami nei su manimi pačiu, nei su mano titulu, nei su mano sąžine, ir todėl aš kategoriškai atsisakau įskundinėti“.

Už tai vyskupas buvo suimtas beveik po mėnesio, vasario 5 dieną, ir 1946 metų rugpjūčio 28 dieną nuteistas myriop. Jam buvo pateikti kaltinimai už paramą ginkluotajam pasipriešinimui, antisovietinių pamokslų skaitymą ir draudžiamos literatūros laikymą. Mirties bausmė vyskupui V. Borisevičiui įvykdyta 1946 metų lapkričio 18 dieną.

Vyskupas tapo pirmąja žiauriausio saugumiečių budelio B. Prikazčikovo auka

Išnagrinėję tuometinius sovietinio saugumo archyvus istorikai nustatė, kad vyskupas V. Borisevičius tapo pirmąja NKGB (MGB) vidaus kalėjimo viršininko pavaduotojo Boriso Prikazčikovo auka.

B. Prikazčikovas, debiutavęs vysk. V. Borisevičiaus egzekucija, nuo 1946-ųjų iki 1947-ųjų metų saugumo pastato rūsiuose nužudė beveik 100 nuteistųjų mirties bausme.

Vyskupas Vincentas Borisevičius buvo nužudytas šūviu į pakaušį (pagal RSFSR Baudžiamąjį kodeksą vienintelis mirties bausmės vykdymo būdas buvo sušaudymas). Tačiau neilgai trukus B. Prikazčikovo egzekucijų braižas pasikeitė – šaunamąjį ginklą pakeitė keturbriaunis įrankis (tai galėjo būti plaktukas), o kai kuriais atvejais ir kirvis.

1946 metų rugpjūčio 28 dieną už tėvynės išdavystę ir antisovietinių pamokslų sakymą mirties bausme nubaustas kunigas Pranas Gustaitis. Jo nužudymui B. Prikazčikovas pasirinko keturbriaunį įrankį ir suknežino aukos kaukolę. Kun. P. Gustaičio palaikus tyręs dr. A. Zakaras nustatė du kiaurinius sužalojimus dvasininko kaukolėje, kuriuos galėjo sukelti smūgiai keturbriauniu įrankiu.

Tuskulėnuose rastus palaikus tyrę mokslininkai pastebi, kad ypatingai žiauriai nužudyti asmenys, kurių bylos susijusios su partizaniniu judėjimu ir ideologine rezistencija – šios aukos buvo nužudytos ne pagal RSFSR Baudžiamojo kodekso nustatytą mirties bausmės vykdymo būdą, o naudojant šaltuosius ginklus.

V. Borisevičiaus palaikų paieška atvedė į masinę sovietų aukų kapavietę Tuskulėnuose

Lietuvai atgaunant nepriklausomybę Katalikų Bažnyčios dvasininkai ėmė inicijuoti vyskupo Vincento Borisevičiaus nužudymo aplinkybių išaiškinimą ir palaikų palaidojimo vietos paieškas. Nuo 1989-ųjų iki 1990-ųjų aukšto rango Lietuvos dvasininkai rašė užklausas tuometiniam Lietuvos TSR saugumo komitetui ragindami atskleisti V. Borisevičiaus palaidojimo vietą. Tačiau saugumo komiteto atsakymuose buvo nurodoma – „apie vyskupo palaidojimo vietą žinių nėra“.

Kanauninkas Andriejus Sabaliauskas teigia, kad Bažnytinė Teisė numato deramą vyskupų palaidojimą. Todėl buvo būtina rasti V. Borisevičiaus palaikus:

Vyskupo V. Borisevičiaus, kaip žinia, po jo nužudymo 1946 m. lapkričio 18 d. palaikai buvo užkasti kartu su kitais ten nužudytais kaliniais bendroje Tuskulėnų kapavietėje, Vilniuje. Buvo būtina ir svarbu jo palaikus surasti ir parvežti į Telšius, perlaidojant juos Telšių Katedros kriptoje. Tai įvyko 1999 m. rudenį“, – sakė A. Sabaliauskas.

1994 m. sausio 9 d. per spaudos konferenciją Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo tarnybos (vėliau Valstybės saugumo departamento) generalinis direktorius Jurgis Jurgelis pranešė apie rastą informaciją, susijusią su vyskupo Vincento Borisevičiaus nužudymu ir galima palaidojimo vieta. Duomenys buvo rasti sovietų saugumo tarnybų archyvuose, kurie nebuvo išgabenti iš Lietuvos po Sovietų Sąjungos griūties. Paaiškėjo, kad Lietuvos SSR saugumo komiteto atsakymai į Lietuvos dvasininkų laiškus dėl vysk. V. Borisevičiaus egzekucijos bylos buvo melagingi. Dokumentuose buvo aiškiai nurodytos vyskupo nužudymo aplinkybės. Taip pat buvo rastas labai svarbus sovietinio saugumo dokumentas – Vilniaus miesto planas, o jame pažymėta vieta, kur buvo užkasami 1944–1947 m. NKGB (MGB) vidaus kalėjime Vilniuje nužudyti žmonės.

Informacija paskatino tyrėjus pradėti archeologinius kasinėjimus Tuskulėnų dvaro teritorijoje. 1944 metais dvaras buvo nacionalizuotas ir perduotas NKVD žiniai. Išanalizavę istorinius šaltinius ir atlikę kasinėjimus, šiandien istorikai žino, kad Tuskulėnų dvaro teritorijoje, nuo 1944-ųjų iki 1947-ųjų, masinių kapaviečių duobėse buvo užkasta ne mažiau kaip 767 kūnai (archeologinių tyrimų metu rasta 724 asmenų palaikai).

Palaikus tyręs prof. Rimantas Jankauskas atsimena tyrimų pradžią ir vyskupo V. Borisevičiaus palaikų identifikavimo aplinkybes:

Tų metų pavasarį į mane ir kolegas kreipėsi tuometinis nacionalinio saugumo tarnybos generalinis direktorius su duomenimis apie masines kapavietes, kuriose gali būti užkastas vysk. V. Borisevičius ir Jonas Noreika-Generolas Vėtra. Aš pasiūliau pradėti archeologinius tyrimus ir palaikų ekshumaciją. Pirmaisiais metais pradėjome kasinėjimus buvusio garažo teritorijoje, ten radome 596 aukų palaikus. Jie visi buvo perduoti teismo medicinos tarnybai lyties ir amžiaus nustatymui, patologijų aprašymui ir kitų tyrimų atlikimui. Apie vyskupo V. Borisevičiaus ypatingus bruožus žinojome tik tiek, kad jis turėjo kelis auksinius dantis, todėl paieškos nebuvo lengvos. Tik gavę sušaudymų suvestines sužinojome atskirų asmenų egzekucijos datas. Išsiaiškinome, kad aukos buvo šaudomos grupėmis nustatytomis dienomis. Kilo hipotezė, kad tos grupės galėjo būti užkasamos bendrose duobėse. Sulyginę palaikų ypatingus bruožus su MGB bylose nurodytomis nuteistųjų charakteristikomis, atsekėme pirmąsias aukų pavardes. Tuomet paieškų ratas ėmė siaurėti, kol galiausiai aptikome vyskupo palaikus. Juos aptikti mums padėjo kun. P. Gustaičio palaikų aptikimas. Jis buvo nužudytas kartu su V. Borisevičiumi. Kunigo palaikus identifikavome nesunkiai dėl jo specifinės kaukolės formos. Atlikus foto sugretinimus, P. Gustaičio ir V. Borisevičiaus nuotraukos sutapo su rastomis kaukolėmis“.

Mokslininkas taip pat priduria, kad foto sugretinimo metodas nėra visiškai patikimas, tačiau labai svarbus, jei ir kitos tyrimo aplinkybės patvirtina aukos tapatybę.

Foto sugretinimas atliekamas lyginant skirtingas gyvo asmens nuotraukas su kaukolės atvaizdu. Sutapus anatominiams taškams ir struktūroms daroma išvada, kad palaikai priklauso nuotraukoje užfiksuotam asmeniui.

Identifikuoti vyskupo Vincento Borisevičiaus palaikai 1999 metų rugsėjo 27 dieną buvo perlaidoti Telšių šv. Antano Paduviečio katedros Vyskupų kriptoje. Po mirties 1999 metais vyskupas apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju komandoro kryžiumi, o 2003 m. – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (nes nacių okupacijos metais gelbėjo žydus).

www.delfi.lt

Nuotraukose:

1. Vysk. V. Borisevičius (Tuskulėnų dvaro teritorijoje ekshumuotų palaikų tyrimo ir identifikavimo ataskaita“, Vilnius, 1997)

2. Vysk. V. Borisevičiaus fotografijų sugretinimas (Tuskulėnų dvaro teritorijoje ekshumuotų palaikų tyrimo ir identifikavimo ataskaita“, Vilnius, 1997)

Katalikų (arki)vyskupai , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra