Vyskupas Jurgis Matulaitis ir baltarusių katalikų bažnyčia

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Gyvenimo credo

Jurgis Matulaitis buvo bene nuoširdžiausias baltarusių  teisių gynėjas bažnyčioje. Iki paskutiniųjų savo piligrimystės minučių, po kurių laukė pasitraukimas Amžinybėn, liko ištikimas Kristaus mokinys, ignoravo visas politines pasaulėjautos sistemas ir, būdamas švarios sąžinės, įžengė į Dangaus Karalystę.

Buvo su pamestaisiais ir nuskriaustaisiais, gynė netgi tuos, kurių nesiteikta pripažinti politiniame pasaulio žemėlapyje, buvo su jais, globė savo begaline meile ir darė viską, kad ir jie nesijaustų pamesti, apleisti, antrarūšiai, netgi ne Dievo tarnai, kokiais tariasi esą šio pasaulio galingieji.

Būti viskuo visiems, visus vienodai mylėti – toks J. Matulaičio gyvenimo credo. Tačiau tuomet realizuoti jį buvo ne tik sunku, bet ir nerealu. Tačiau žmogaus šventumas, jo pažiūrų daugiabriauniškumas, realios situacijos suvokimas ir noras būti vertu bei nuosekliu Kristaus pasekėju, darė jį tuo, kuo jis ir buvo. Į pasaulį ir bažnyčią jis žiūrėjo ne per politinę ar tautinės pasaulėžiūros prizmę, o tik kaip į Dievo tvėrinį, kuriame visi lygūs. Nėra nei išskirtinės kalbos, nei tautos. Ir būtent tokia intencija kėlė jį virš kasdienybės ir dienų pilkumo, aukštindama jį kaip asmenybę.

Baltarusiai katalikai – kas jie?

Baltarusijos katalikų bažnyčios istorija – viena prieštaringiausių ir mažiausiai tyrinėtų temų. Dauguma šią temą nagrinėjančių darbų parašyti lenkų tyrinėtojų, norinčių akcentuoti baltarusių cerkvės lenkiškumą, atseit, jokių baltarusių katalikų nėra, o vietos gyventojai yra tik lenkai.

Krikščionybė Baltarusijoje pradėjo rutuliotosnuo tų Polocko kunigaikštystės laikų, kai oficialiai gyventojai buvo krikštyti (992 m.) pagal bizantiškas tradicijas.

Katalikybė jaunesnė ir sutampa su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. Taip atsitiko, kad šių dviejų konfesijų susidūrimas įvyko Baltarusijos teritorijoje, visą laiką siekiant dominuojančios įtakos. To pasekmė, kad šiandien naciją diferencijuoja dvi tikybos ir nė viena nedominuoja.

Nuo Lietuvos krikštijimo, iki 1500 metų, daugiau nei per 100 metų Baltarusijoje buvo įsteigta 90 katalikų parapijų, 1550 metais jų buvo jau 152. Nuo 1669 m. trylikoje dekanatų šiaurės vakarų Baltarusijoje bei vakarų Polocke funkcionavo 165 parapijos.

Iki Lietuvos ir Lenkijos valstybės suskaidymo Baltarusijoje oficialiais duomenimis katalikų, kurių apeigos buvo atliekamos lotynų kalba, buvo 428,9 tūkst. Į šiuos duomenis nepatenka kai kurios Bobruisko dekanato ir Zabielų, Smolensko arkivyskupijų parapijos. Tai reiškia, kad jose buvo 430–440 tūkst., arba 15 proc., Baltarusijos gyventojų.

Būtina paminėti, kad lotynų kalba atliekamos apeigos Baltarusijoje sudarė 15–20 proc. ir vyko nuosekliai.

Katalikybės ir stačiatikybės susidūrimas

XX a. pr. baltarusiai katalikai buvo labai sulenkinti; tam pasitelkta katalikų bažnyčia. Visur bažnytinės apeigos buvo atliekamos lenkiškai. Tačiau tuo laikotarpiu kartu su tautiniu baltarusių atgimimu pirmuosius žingsnius žengė ir baltarusių katalikų bažnyčia. Baltarusių kalbos pradininkas katalikų bažnyčiose – Mogiliovo vyskupas Danisevičias. Jam dalyvaujant bei talkinant, prasidėjo savos, tautinės kalbos katalikų bažnyčioje gimimas, kuris vėliau virto ir didybe, ir tragedija, ir užmiršta to laikotarpio istorija.

Kalba po truputį užėmė savo vietą, tačiau lenkai nenorėjo su tuo susitaikyti, nesiteikė apskritai baltarusius traktuoti kaip naciją ir užleisti užimtų pozicijų. Būdami stipresni ir disponuodami realia valdžia, jie visomis išgalėmis bandė naikinti baltarusiškumą bažnyčioje.

Nukreipti baltarusių kalbą į reikiamas vėžes ir atremti lenkų įtaką, šiaip taip pavyko tik įtakojant keliems įtakingiems vyskupams.

Katalikybės istorija šiame regione įdomi tuo, kad čia kartu su lotynų kalba išsirutuliojo ir graikų kalba atliekamos apeigos. O ir pati graikų – katalikų bažnyčia atsirado būtent čia, pirmąkart pasireiškusi Bresto sobore 1596 metais. Buvo nutarta suvienyti stačiatikybę ir katalikybę. Tačiau realiai tai baigėsi naujos bažnyčios atsiradimu, kuriai pritarė popiežius ir kuri išsaugojo graikų tradiciją. Ši bažnyčia disponavo 300 metų istorija, bažnyčiai priklausė trys ketvirtadaliai šalies gyventojų, kol 1839 metais nuvo barbariškai sunaikinta rusų, nes neatliko rusifikacijos funkcijos.

Gyvenimo kelias

Palaimintasis J. Matulaitis gimė 1871 m. balandžio 13 d. lietuvių šeimoje. Lankė Marijampolės pradinę mokyklą, ten baigė ir gimnaziją. 1889 m. išvažiavo pas savo dėdę į Kelcus, Lenkijoje. Dėdė kunigų seminarijoje dėstė užsienio kalbas. 1891 m. į Kelcų seminariją įstoja ir J. Matulaitis. Po dviejų metų caro valdžia seminariją uždarė, o jaunuolis studijas tęsė Varšuvoje. Pastebėjus J. Matulaičio gabumus, jis buvo nusiųstas į Peterburgo dvasinę akademiją, kurią baigė 1898 m. Po metų darbo Kelcų vyskupijoje J. Matulaitis teologiją studijavo Fribūre, Šveicarijoje. Įgijęs mokslų daktaro laipsnį, jis dėstė Kelcų seminarijoje, o vėliau Peterburgo dvasinėje akademijoje. Kilus norui tapti vienuoliu, 1909 m. įstojo į marijonų ordiną ir pasižymėjo kaip vienas jo reformuotojų. Neatsitiktinai iki gyvenimo pabaigos jis buvo šio ordino generolu. Apaštalų Sosto valia 1918 m. J. Matulaitis gauna vyskupo titulą ir tampa Vilniaus vyskupu. 1923 m. Drujos mieste (Baltarusija) įkuria moterų ir vyrų vienuolynus.

1925 m. J. Matulaitis buvo popiežiaus pasiuntiniu Lietuvoje. Mirė J. Matulaitis 1927 m. sausio 27 d. Jonas Paulius II 1987 m. J. Matulaitį paskelbė šventuoju. Krikščioniškąsias tiesas ir apibendrinimus vyskupas išguldė 28 tomuose.

Nenorėjo tapti vyskupu

Šis laikotarpis buvo sudėtingiausias ir nedėkingiausias vyskupo gyvenime, juolab kad tuomet Vilniuje kirtosi politiniai ir tautiniai interesai, norias kuo labiau įtakoti sostinės gyvenimą. Todėl suinteresuotos pusės siekė ir vyskupo palaikymo. J. Matulaitis, tai puikiai suprasdamas, net nenorėjo tapti vyskupu. Laiške popiežiui jis minėjo: „Nežinau, ar ten (Vilniuje) ir pats angelas visiems įtiktų, jeigu nužengtų nuo debesų. Suprantama, jeigu aš ten pateksiu, tuoj pat būsiu sukritikuotas ir palaidotas”. Ir tik pareiga Apaštalų Sostui privertė jį tapti vyskupu.

Kita vertus, konkuruojančios politinės pusės jam negalėjo atleisti neutralumo, nepriklausomumo, jį sekė patrulis, o grasinamus laiškus gaudavo vos ne kasdien. Buvo samdomi vaikai, kad gatvėje apmėtytų akmenimis, laidytų keiksmažodžius. Tačiau tik kartą jis prasitarė: „Na, bent gyvenimėlis. Žiūri į mane kaip į vilką”. Vieni keiksnojo jį kaip litvomaną, kiti kaip lenkų šovinistą, o už prielankumą žydams ir maskoliams jam neatleido nei vieni, nei kiti. Tačiau vyskupas buvo neišmušamas iš vėžių ir tik guodėsi: „Vieni nori, kad aš būčiau tik lenkų, kiti, kad lietuvių vyskupu. Visiems sakau – aš katalikų vyskupas!”
Likus kelioms dienoms iki inauguracijos, dienoraštyje jis rašė: „Kalbėjome apie tai, kokia kalba ar kokia eile turiu kalbėti inauguracijos metu. Aš pasakiau, kad iš pradžių turiu kalbėti lenkiškai, kadangi Vilniuje dominuoja lenkai. Tačiau man ėmė disonuoti Lietuvių Taryba, apeliuodama į lietuvių kalbą. Tuomet aš pasakiau esąs ne kokios nors nacijos ar valstybės, o tautų ir bažnyčios vyskupas. Nusiteikiau kalbėti ir baltarusiškai. Netgi paprašiau kunigo V.Toločkos, jog parašytų baltarusiškai pamokslą, tačiau tam prieštaravo ir lenkai, ir lietuviai”.

Inauguracijos metu 1918 m. gruodžio 8 d. J. Matulaitis konstatuos: „Kristaus pavyzdžiu noriu apkabinti visus, būti visiems viskuo. Aš pasirengęs numirti dėl tiesos. Jums aš noriu būti tik tėvu ir kunigu, Kristaus apaštalu. Mano veiklos barai – Kristaus Karalystė, už savo teises kovojanti bažnyčia, o mano partija – Kristus”. Šiems žodžiams vyskupas liko ištikimas.

Mokėsi baltarusių kalbos

Dar vėliau jis pasakys: „Aš katalikų vyskupas ir geidžiu vienodai rūpintis savo vyskupijos rūpesčiais. Man visi lygūs, nesvarbu, ar jie lenkai, ar lietuviai, ar baltarusiai”.

1919 m. Apaštalų Sostinės apaštališkajam nuncijui Akilai Ratti skundėsi: „laisvesnėmis valandėlėmis mokausi baltarusių kalbos, kuria mano vyskupijoje kalba dauguma tikinčiųjų”. Kaip Vilniaus vyskupas, jis darė viską, kad Apaštalų Sostas pripažintų baltarusius savarankiška tauta ir jų teises į gimtąją kalbą bažnyčioje. Juolab, kad daugelį metų vykstant šio krašto polonizavimui per bažnyčią, Šventasis Sostas net nenutuokė esant tokią tautą kaip baltarusių. Tačiau įtakojant kompetentingai J. Matulaičio, kitų kunigų nuomonei, Šventasis Sostas galų gale ėmė toleruoti baltarusių kalbą bažnyčioje.

1920 m. apaštališkasis nuncijus Akilas Ratti taip raportavo popiežiui: „Kai dėl baltarusių, tiek vyskupas J.Matulaitis, tiek Minsko vyskupas Lazinskis ir kiti dvasininkai mane įtikino, jog, nežiūrint į silpną tautinę savimonę, baltarusiai nekalba taisyklinga lenkų kalba, daugelio žodžių net nesupranta. Įprastai lenkai juos traktuoja kaip baltarusius”.

Remiant J. Matulaičiui, Vilniuje įvyko keli baltarusių katalikų dvasininkijos suvažiavimai, kuriuose buvo rengiama bažnyčios baltarusifikavimo programa. 1919 m. pas vyskupą vyko dekanų suvažiavimas, kuriame nutarta vaikams katekizmą skaityti baltarusiškai. 1921 m. Vilniuje įvyko baltarusių katalikų dvasininkų suvažiavimas, kuriame įsikūrė kunigų – baltarusių organizacija „Svetač”. Vilniaus valdžios komisarai ją čia pat ir uždraudė Vis dėlto remiant J. Matulaičiui, baltarusių kalba bažnyčioje ėmė užimė vis tvirtesnes pozicijas.

Baltarusių kalba pamokslai skaityti kai kuriose Vilniaus bažnyčiose, o Arkikatedroje – 1920 – 1923 m. šia kalba juos skaitė kunigas – daktaras Ildefonsas Bobičius. To netoleruojant lenkų šovinistams, pastaruosius pamokslus teko nutraukti. Nors ir sunkiai, jo darbą tęsė Adomas Stankevič, kuris 1949 m. žuvo Gulage.

J. Matulaičio meilė baltarusiams tiesiog stebina. Ne tik gynė jų teises nuo šovinistinės lenkų politikos, bet ir gerai suprato jų problemas. Suvokė silpną jų tautinę savimonę, o kartais ir nepilnavertiškumo komplekso sąlygotą priešiškumą netgi gimtajai kalbai ir kultūrai. Siekė ne tik įtvirtinti baltarusių kalbą bažnyčioje, bet ir stiprinti tautinę savimonę.

Deja, dabar jo pavardės neprisimena net baltarusių inteligentijos elitas. Pamirštas ir jo nuopelnas baltarusių bažnyčiai. Tačiau viliuosi, jog vyskupo J.Matulaičio indėlis užims garbingą vietą šios tautos kultūroje, o baltarusiai sugebės atiduoti duoklę tam, kas tiek daug jiems davė, pats kęsdamas skriaudas ir įžeidimus.

Baltarusių katalikiškųjų vienuolynų ordinų kūrėjas

Realizuodamas vyskupo pareigas, J. Matulaitis tuo pačiu buvo ir generolu marijonų ordino, kurį ir įsteigė.
Savo vyskupijoje rūpindamasis baltarusiais, 1923 m. Drujoje, Baltarusijoje, jis įsteigė marijonų vienuolyną. Apeliuodamas į Apaštalų Sostą, vyskupas rašė: „Prašau leidimo Drujoje įsteigti ordino vienuolyną ir jame baltarusiams įrengti noviciatą, kadangi ši tauta savo vienuolynų dar neturi”. Tą pačią dieną vyskupas popiežiui Pijui XI siunčia dar vieną laišką, prašydamas įsteigti moterų eucharisčių ordino vienuolyną. Tarp svarbiausių ordino tikslų – baltarusių katalikų konsolidavimas, steigiant mokyklas, dirbtuves, bendrabučius, vaikų ikimokyklines įstaigas, kad taip racionaliau būtų platinamas katekizmas. 1924 m. Drujoje jau funkcionavo abu vienuolynai. Veikiai nežymi vietovė tapo dvasinio gyvenimo ir kultūros centru.

Jame buvo išguldyta daug Baltarusijos ir katalikų bažnyčios kultūros veikėjų. Du Drujos marijonai – Jurijus Kašira ir Antonijus Liačevičius popiežiaus Jono Pauliaus II – jo buvo 1999 m. paskelbti palaimintaisiais.

Laiške kardinolui Kasparui J. Matulaitis konstatuoja: „Nenoriu iš baltarusių atimti o, ką turi jie gražaus, panašiai, kaip ir lankai“.

Priimdamas vienuolyno steigimo reikalų tvarkytoją Andrių Cikotą, dar 1919 m. vyskupas jam dėstė, kad bažnyčios funkcija yra ne mokyti gimtosios kalbos, o šia kalba suprantamiau skleisti Dievo Įsakymą. Baltarusių tautinis judėjimas intensyvėjo, tad jeigu katalikų bažnyčia jo nebūtų parėmusi, judėjimo dalyviai būtų galėję kaltinti bažnyčią dalyvaujant baltarusių denacionalizavime. Vyskupas pabrėžė ir tai, kad tik baltarusių kalba gali suartinti baltarusių katalikus ir stačiatikus.

Marijonų „medžioklė“

Svarbi Drujos vienuolyno veiklos sritis buvo jaunimo auklėjimas. Prie vienuolyno įsteigta ir gimnazija. Vienuolyno auklėtiniai turėjo galimybę studijuoti ir Vilniaus kunigų seminarijoje (apie 1930 m. Vilniuje Drujos marijonai buvo nusipirkę nammą). Lenkų valdžia, suprantama, nesidžiaugė marijonų veikla, o J. Matulaičiui atsistatydinus, pradėjo tikrą marijonų „medžioklę”. 1928 m. baltarusių kalba marijonams oficialiai uždrausta. Realiai ši kalba neišnyko dar dešimtmetį iki – vienuolių iškeldinimo. Kaip misionieriai marijonai savo veiklą tęsė lenkų gyvenamose vietovėse.

Kokiame lygmenyje vyko propaganda prieš marijonus lenkų spaudoje, galima tik įsivaizduoti. Pateikiu tik vieną citatą iš kanauninko Borodičiaus knygos, kuri išėjo 1930 m.: „Kai įsikūrė Lenkija, vokiečiai laužė galvas, kaip ją suskaldyti. Sugebėjo įtakoti Romą, o ypač Lietuvą, kad rytų Lenkiją užgriūtų rusų unija. Aktyviai į tai įsijungė J.Matulaitis, kuris pasitelkė rusų agituotojus ir šovinistus, siekiančius išguiti lenkus iš jų žemės. Baltarusiai kunigai katalikai įkūrė leidyklą ir sugebėjo liaudžiai išversti bei išleisti nemažai  knygų, prie vienuolyno įsteigė Stepono Batoro gimnaziją, ir visa ši „šutvė” sumanė lenkus nutautinti, primesti jiems graikų – katalikų bažnyčios tradicijas”.

1938 m. ant antibaltarusiško teroro bangos lenkų policija iš Drujos ištrėmė paskutiniuosius marijonus, o jų vietoje įsikūrė lenkai.

Tad ir baigėsi baltarusių katalikų vienuolių marijonų ordino istorija, apie kurią nenorima ir prisiminti. O gal marijonų vertėtų paprašyti atleidimo dėl jiems padarytų skriaudų. Kita vertus, lenkų bendruomenė tam, matyt, dar nepribrendo. Juk baltarusių lenkinimas per bažnyčią yra atviras ir tęsiasi iki šiol.

Epilogas

Apie Pal. J. Matulaitį daug rašyta. Jo atminčiai kabinamos memorialinės lentos. Tačiau neteko išgirsti, kad bent kartą būtų atsiprašyta dėl jam primestų skriaudų, pažeminimų ar nuoskaudų, kurias vyskupas patyrė gyvas būdamas. Suprantama, atsiprašymas būtų skirtas ne konkrečiam asmeniui, o apeliuotų mūsų pačių savimonės vystymąsi ir tobulėjimą. Blogiausia, kad politiniame kontekste ir politiniais tikslais vyskupo pavardė eskaluojama ir dabar, o tai prieštarauja Aukščiausiojo valiai.

Todėl labiausiai gerbtinu jo atminties įprasminimo būtų tarnystė Dievui ir Bažnyčiai taip, kaip tai darė Vilniaus vyskupas J. Matulaitis.

Nuotraukose:

1. Pal. vysk. J. Matulaitis
2. Vysk. J. Matulaitis su kitais kunigais ir vyskupais

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra