Vyskupas Juozas Oleka sugrįžo į Vilkaviškio katedros šventorių

Autorius: Data: 2012-06-15, 11:44 Spausdinti

Šeštadienį, 2012 m. birželio 9 dieną, Vilkaviškyje perlaidotas Seinų vyskupas sufraganas Juozas Oleka (181 201 18 – 1890 10 27).

Perlaidojimo ceremonija prasidėjo nuo ankstyvo ryto, kai Vilkaviškio katedros centrinėje navoje buvo pašarvotas karstas su velionio palaikais. Grupė katedros choristų giedojo rožinį, tikintieji meldėsi. 12 valandą prasidėjo iškilmingos perlaidojimo šv. Mišios.

Šv. Mišių koncelebracijai vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ, dalyvavo Vilkaviškio vyskupas ordinaras Rimantas Norvila, emeritas Juozas Žemaitis, Telšių vyskupas augziliaras Linas Vodopjanovas OFM, per 30 kunigų, kapitulos narių.

Įžangoje arkivyskupas S. Tamkevičius kvietė šv. Mišių aukos metu melstis ne tik už perlaidojamą vyskupą J. Oleką, bet taipogi malda palaikyti dabartinius vyskupus ir kunigus, kuriems šiandienos gyvenimas pažeria daug išbandymų.

Perlaidojimo ceremonijai pritaikytą pamokslą pasakė vyskupas Rimantas Norvila.

Po šv. Mišių savo įžvalgomis apie Bažnyčios gyvybingumą pasidalijo svečias iš Elko (Lenkija) Popiežiaus garbės prelatas Zigmund Sendziak. Kaip vyskupo J. Olekos giminaitis Seimo narys Juozas Oleka padėkojo vyskupams ir kunigams už iškilmingų šv. Mišių auką, vyskupui R. Norvilai ir prelatui V. Gustaičiui už rūpestį atstatant teisingumą – organizuotą perlaidojimą, kanauninkui dr. Kęstučiui Žemaičiui už surinktą ir paskleistą informaciją apie vyskupo gyvenimą ir veiklą.

Vyskupas emeritas Juozas Žemaitis atliko karsto pašventinimo ir laidojimo apeigas.

Dalyvaujant šv. Mišias aukojusiems vyskupams ir kunigams bei dideliam būriui tikinčiųjų, vyskupo Juozo Olekos žemiškieji palaikai sugrįžo į amžinojo poilsio vietą Vilkaviškio katedros šventoriuje, į tą vietą, kurioje po mirties buvo palaidotas 1890 metais. Naujai supiltą smėlio kauburėlį papuošė iš baltų rožių žiedų kompozicijos, ramybe sualsavo uždegtų žvakių liepsnelės. Kapavietė paženklinta tuo pačiu menišku kryžiumi, kuris vyskupo kapą žymėjo Vilkaviškio civilinėse kapinėse. 

Prelato V. Gustaičio ir Seimo nario J. Olekos rūpesčiu perlaidojimo proga išleistas ir platinamas paveikslėlis su vyskupo Juozo Olekos nuotrauka ir trumpa biografija.

Pamokslo metu į susirinkusius kreipdamasis vyskupas Rimantas Norvila pastebėjo pirmosios birželio savaitės išskirtinumą: pirmadienį Vilniuje atsisveikinta su kilniu, garbingu ganytoju, ilgamečiu Vilniaus arkivyskupo pagalbininku Juozu Tunaičiu, o šeštadienį Vilkaviškyje perlaidojama ir pagerbiama iškili XIX amžiaus asmenybė, amžininkų liudijimu, švento gyvenimo dvasininkas, Seinų vyskupas sufraganas Juozas Oleka.

Laikantis tuometinės tradicijos Seinų vyskupas 1883 m. į Vilkaviškį klebonu paskyrė jau garbaus amžiaus sulaukusį vyskupą augziliarą vyskupą Juozą Oleką. Vilkaviškio bažnyčia buvo neseniai baigta statyti (1881 m.) ir buvo viena iš stambesnių tuometinėje Seinų vyskupijoje. (Katedra ji tapo tik 1926 m.).

Vyskupas J. Oleka mirė 1890 metų spalio 27 dieną Vilkaviškyje ir pagal jo paties valią buvo palaidotas šventoriaus koplytėlėje paruoštoje kapavietėje. Beveik septynis dešimtmečius tai buvo dvasininko amžinojo poilsio vieta. Deja, Antrojo pasaulinio karo metais katedra buvo apgriauta. Tarybinė valdžia neleido jos atstatyti ir galiausiai visai sunaikino, jos vietoje įrengė miesto skverą. Nelikus Dievo namų, neliko vietos ir prie jų palaidotiems dvasininkams. 1966 metais buvusio katedros šventoriaus teritorijoje tiesiant ryšių liniją, buvo užkliudytas ir tuometinės valdžios patvarkymu iškastas ir be apeigų bendrose Vilkaviškio kapinėse perlaidotas vyskupo J. Olekos karstas. Autentiškas šio perlaidojimo liudijimas yra tuometinio Vilkaviškio klebono Konstantino Ambraso tekstas, perduotas bažnytinei vyresnybei.

Pasak vyskupo R. Norvilos, kadangi Vilkaviškio katedra jau atstatyta, atėjo laikas ir vyskupui Juozui Olekai sugrįžti į šios šventovės prieglobstį.

Garbingo dvasininko perlaidojimo proga vyskupas R. Norvila pakvietė persikelti į XIX amžių, gana sudėtingą Suvalkijos krašto ir visos Lietuvos žmonėms laikotarpį, apjungiantį kelias labai skirtingas epochas- Napoleono pradėtą karą ir pokarį, carinės priespaudos dešimtmečius, 1863 metų sukilimą, tautinės savimonės atgimimo laiką, tas istorines aplinkybes, kurios turėjo įtakos ir reikšmės vyskupo J. Olekos gyvenimui ir tarnystei, priminė, kad jis buvo garsiojo Žemaičių vyskupijos ganytojo Motiejaus Valančiaus amžininkas.

Simboliška tai, kad į Vilkaviškio katedros prieglobstį žemiškieji vyskupo Juozo Olekos palaikai grąžinti sukakus lygiai 200 metų nuo jo gimimo.

Gimė būsimasis vyskupas 1812 metais netoli nuo Vilkaviškio, Kriauniškiuose (Pilviškių parapija). Apie jo vaikystę daugiau duomenų neturime, tik žinoma, kad augų pasiturinčių ūkininkų trijų vaikų šeimoje, iš kurių vienas buvo girininkas, kitas taip pat pasirinko dvasininko kelią.

Juozas Oleka, sulaukęs 20 metų, tai yra 1932 metais įstojo į Seinų kunigų seminariją, o po metų perėjo studijuoti teologiją Varšuvos dvasinėje akademijoje. Baigęs teologijos studijas 1837 metais buvo įšventintas kunigu.

Jaunas, pedagogo sugebėjimų turėjęs kunigas dirbo su įvairiais žmonėms, ypač su silpnaisiais, kur reikėjo daug pasiaukojimo. Varšuvoje daug metų darbavosi kaip kurčių ir nebylių kapelionas, parašė pirmąjį jų žodyną. Didžioji dvasininko gyvenimo dalis praėjo dirbant tarp Lenkijos tikinčiųjų. Buvo paskirtas klebonu į Radziminą, vėliau – Švč. Trejybės bažnyčios klebonu Varšuvoje, 1866 metais perkeltas klebonauti į Varšuvos Visų Šventųjų parapiją. Čia pastatė vieną didžiausių ir dabar Varšuvoje gerai žinomą bažnyčią.

1883 metais uolus ir darbštus šešiasdešimtmetis kunigas Juozas Oleka buvo nominuotas tituliniu Arato vyskupu ir paskirtas Seinų – Augustavo vyskupo pagalbininku. Konsekracija vyko tų pačių metų gegužės 27 dieną Peterburge.

Pasak kunigo istoriko Vaclovo Strimaičio, Vilkaviškyje Juozas Oleka tikintiesiems prisistatė per Petrines. Pagarbino Kristaus vardą ir pasisakė, kad atsiųstas dvasinės ir pasaulinės valdžios būti čia klebonu. Tarp tikinčiųjų tai sukėlė nuostabą: vyskupas ir be to kreipiasi lietuviškai!

Neilgai, tik aštuonerius metus, gyvendamas Vilkaviškyje vietinius žmones „papirko“ savo gerumu, švelnumu, dėmesingu patiems vargingiausiems žmonėms. Ilgai parapijiečiai minėdavo jį kaip šventą žmogų. Šituos teiginius savo atsiminimuose patvirtino pirmasis Telšių vyskupas Justinas Staugaitis ir kėlė mintį apie pasirūpinimą Juozo Olekos kanonizacija. Yra išlikę ir daugiau prisiminimų, užrašytų kunigo istoriko V. Strimaičio apie ypatingą Juozo Olekos pasiaukojimą, darbštumą bei pareigingumą.

Būdamas garbaus amžiaus ir silpnos sveikatos, uoliai vizitavo jam priskirtos vyskupijos dalies parapijas, teikė Sutvirtinimo sakramentą, šventino tuo laiku perstatytus iš plytinių į akmeninius bažnyčių altorius. Apie visa tai jis pats išsamiai pateikdavo ataskaitose tuometiniam Augustavo – Seinų vyskupui ordinarui Petrui Povilui Viežbovskiui.

Kunigas V. Strimaitis teigia, jog vyskupas J. Oleka tuo metu šiame krašte konsekravo daugiausia bažnyčių – Balbieriškio, Didvyrių, Gelgaudiškio, Gižų, Gražiškių, Igliaukos, Kaimelio, Lukšių, Pajevonio, Pakuonio, Plokščių, Prienų, Veiverių, Vištyčio, taip pat Vilkaviškio. Tuo pačiu jam neišvengiamai reikėjo derinti daugelį klausimų, susijusių su šių bažnyčių statyba bei įrengimu.

Pasak Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos, per ribotą pamokslo laiką kažkiek pateiktų istorinių duomenų, keletas kalendorinių datų, trumpi atskirų asmenų liudijimai negali išsamiai atspindėti perlaidojamo vyskupo Juozo Olekos gyvenimo. Tačiau jie kaip vizitinė kortelė nors bendrais bruožais pristato didžią, šviesią uolaus ir gero ganytojo asmenybę. Ji ir šiandienos vyskupams ir kunigams bei kiekvienam Kristų tikinčiajam tampa brandžiu liudijimu, skatinančiu siekti tobulumo.

Ganytojas R. Norvila akcentavo šių laidotuvių išskirtinumą – jose neliūdima kaip įprasta atsisveikinant su mirusiu žmogumi. Nė vienas šiose laidotuvėse dalyvaujantis jau negali atsiminti vyskupo Juozo Olekos gyvento laiko, jo paties gyvo. Tačiau sužinodami apie šio dvasininko krikščioniško gyvenimo ir tarnystės tobulumą, jo gerumą, melsdamiesi jo perlaidojimo apeigose, jaučiamės prisidėję prie kažko gero, kilnaus ir teisingo. Juk turėjo vyskupas J. Oleka „sugrįžti“ į ten, kur pirmiausia buvo palaidotas, kad jo amžinajai ramybei būtų sukurta atitinkamai sakrali aplinka. Paminėtina tai, kad nors J. Oleka mirė daugiau nei prieš 120 metų, bet variniame karste jo kaulai išliko iki šių dienų, todėl į ąžuolinį karstą buvo perkeltos pakankamai gerai išsilaikiusios relikvijos.

Kaip laidotuvių ceremonijoje buvo pastebėta, pirmojo šioje bažnyčioje dirbusio vyskupo J. Olekos perlaidojimas sujungia praeitį su dabartimi ir užbaigia dvasinės katedros statybą.

www.vilkaviskietis.lt

Katalikų (arki)vyskupai , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra