Kai ko nors paklausiame apie šiandienos ateitininkija, galime tikėtis sulaukti apgailestavimo, kad ateitininkija nėra tokia, kokia buvo kadaise. Galime sulaukti statistikos, kuri rodytų, kad ateitininkija yra pakankamai normali šiuolaikinė katalikiško jaunimo organizacija. Galime sulaukti įvairių nusiskundimų ir nusivylimo, kad ateitininkija per 20 metų taip neišaugo ir nesustiprėjo, kaip kad „visi" iš jos laukė ir tikėjosi. Visa tai esame ne kartą girdėję. Ar galima dar ką nors naujo pasakyti apie tai, kokia ateitininkija yra šiandien? Man regis — galima, jei atidžiau pažvelgsime į mūsų, kaip krikščionių katalikų pasauliečių, dabartinę situaciją pasaulyje.

Krikščionys pasauliečiai, įskaitant ir ateitininkus, šiandien yra atsidūrę tarp dviejų polių. Kiekvienas iš šių polių atspindi supratimą, koks turėtų būti pasauliečių rūpestis ir uždavinys šiame pasaulyje. Viename poliuje vyrauja idėja, kad pasauliečiai savo asmeniniame gyvenime turi stengtis būti geri tikintieji, geri katalikai, gerai atlikti savo kasdienes pareigas ir tai savaime padarys pasaulį geresnį. Regis, tai šiuo metu vyraujantis požiūris, kurį išreiškia energijos nukreipimas į bendruomenių, maldos grupių, stovyklų, rekolekcijų, švenčių ir panašią veiklą. Šiame poliuje rasime jaukumą, gyvą tikėjimą ir bendrystę.

O kitame poliuje vyrauja idėja, kad mes, pasauliečiai katalikai, egzistuojančiai pasaulio tvarkai norime pasiūlyti alternatyvų projektą. Projektą, kaip ant krikščioniškų pagrindų turėtų būti suręsta šiuolaikinė visuomenė, valstybė, mus supanti kultūra. Akivaizdu, kad toks požiūris nėra taip paplitęs, kaip pirmasis.

Tiesa, kartais susidaro regimybė, kad ir pastarasis požiūris nesvetimas šiuolaikinei pasaulietiškai veiklai. Iš tiesų pasauliečiai užsiima įvairiais projektais. Nuolat rašomi ir įgyvendinami projektai, kurių tikslas – už valstybės ir Europos Sąjungos pinigus gerinti valstybę, visuomenę, kurti socialinę aplinką ir kultūrą. Tačiau atidžiau pažvelgę į tų projektų turinį pamatysime, kad jų vykdytojai tevykdo užsakymą kurti lygių galimybių, tolerantišką, humanistinę, žinių visuomenę.

Nūdienos krikščionių vykdomi projektai nėra alternatyvaus egzistuojančiai pasaulio tvarkai krikščioniško projekto dalis.

Kitaip tariant, daugelio nūdienos krikščionių vykdomi projektai nėra alternatyvaus egzistuojančiai pasaulio tvarkai krikščioniško projekto dalis, bet tą pačią sekuliarią pasaulio tvarką įtvirtinantys projektai. Skirtumas tik tas, kad juos įgyvendina geri tikintys žmonės.

Tokio šiuolaikinių krikščionių susitapatinimo su pasaulio tvarka pavyzdys gali būti ir netrukus po Ateitininkų šimtmečio kongreso vyksianti tarptautines katalikiškas jaunimo organizacijas vienijančios organizacijos FIM-CAP generalinė asamblėja, kurios pagrindinė tema – klimato kaita.

Rizikuodamas užrūstinti politinio korektiškumo sargus drįstu teigti, kad šie du poliai ar požiūriai į katalikų pasauliečių veikimą atspindi vyriškąjį ir moteriškąjį pradus. Moteriškajam pradui būdinga dėmesį sutelkti į šeimos židinio, bendruomenės jaukumo, dvasingumo puoselėjimą. O vyriškasis pradas veržiasi į kovą, didingų darbų nuveikimą, didingų kūrinių ir geresnio pasaulio sukūrimą. Belieka tik pridurti, kad moteriškasis pradas, be kita ko, palaikomas ir vyraujančios feministinės pasaulėžiūros, yra įsigalėjęs tarp krikščionių pasauliečių. Vyriškasis pradas yra visaip slopinamas ir marginalizuojamas, vaizduojamas kaip atsilikimas, primityvumas, nešiuolaikiškumas, nesugebėjimas prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio.

Tai galėtų paaiškinti, kodėl Lietuvoje ir Bažnyčioje, ir organizacijose vyrauja moterys. Tiek Bažnyčios, tiek katalikiškų organizacijų veikloje šiandien beveik neliko to, kas mestų vyriškajam pradui iššūkį ir skatintų jį išsiskleisti. Tiesa, kartais argumentuojama, kad kituose kraštuose tiek sekmadienio šv. Mišiose, tiek organizacijose rasime daugiau vyrų. Tačiau tai gali būti dėl dviejų priežasčių – arba tų kraštų pasauliečių veikime tebėra stiprus vyriškasis pradas, arba (čia tai jau tikrai politiškai nekorektiška) vyrai tuose kraštuose yra labiau sumoteriškėję nei Lietuvoje ir juos visiškai tenkina sukimasis orbitoje apie moteriškąjį polių.

Tiek Bažnyčios, tiek katalikiškų organizacijų veikloje šiandien beveik neliko to, kas mestų vyriškajam pradui iššūkį ir skatintų jį išsiskleisti.

Pritaikius ką tik išdėstytą teoriją ateitininkų situacijai, būtų galima pasakyti, kad ateitininkai gyvena įtampoje tarp šių dviejų polių. Viena vertus, šiuolaikinė sociokultūrinė situacija juos stumia į buvimą jaukia, netrikdoma bendraminčių bendruomene.

Kita vertus, praeities kartų nuveikti darbai ir ateitininkų ideologija neleidžia visai užmiršti, kad egzistuoja ir vyriškasis pasauliečių veikimo polius. Be jokios abejonės, tam, kad mūsų veikimas pasaulyje būtų vaisingas, turime atkurti ir išlaikyti pusiausvyrą tarp šių abiejų polių. Tai reiškia, kad neturi būti vienas pradas stiprinamas, tuo pat metu slopinant kitą. Ir vyriškumui, ir moteriškumui turi būti leista išsiskleisti visu grožiu ir jėga.

Kaip sovietmečiu Bažnyčioje tikėjimą, taip ir per pastaruosius 20 metų ateitininkijoje moteriškasis pradas padėjo išsaugoti ateitininkų dvasios kibirkštį. Tačiau jei norime iš šios kibirkšties įpūsti didelę ugnį, turime vėl atrasti ir/ar susigrąžinti vyriškąjį pradą. Vyriškasis pradas – tai mūsų intelektinis ir kūrybinis veržlumas, tai drąsa stoti į atvirą kovą su sekuliarizuoto pasaulio stabais, tai ambicija pasiūlyti alternatyvų naujos krikščioniškos Lietuvos projektą ir ryžtas jį įgyvendinti. Tačiau šis vyriškojo prado susigrąžinimas neturi vykti moteriškojo prado ateitininkijoje sąskaita. Anaiptol, bendrystės, bendruomeniškumo, jaukumo išgyvenimas mūsų organizacijoje turi tik gilėti. Moteriškojo prado buvimas organizacijoje, jei tik nebando slopinti to, kas išreiškia vyrišką prigimtį, leidžia mums nepavargti, neprarasti ugnelės, ūpo ir netapti visa ir visus pajungiančia šalta struktūra.

Nuo ko galime pradėti naują ateitininkų veiklos šimtmetį? Galime pradėti nuo vyriškojo prado atkūrimo mūsų organizacijoje. Galime pradėti nuo visų mūsų pastangų, mūsų gyvenimo, mūsų talentų verto projekto, kuris įkūnytų šūkį Visa atnaujinti Kristuje! Tokiu projektu šiandien galėtų būti naujos krikščioniškos Lietuvos projektas. Suprantu, kad žvelgiant į mus supantį pasaulį, kuriame krikščionybė stumiama iš viešojo gyvenimo, iš visuomenės istorinės atminties, iš kultūros, toks krikščioniškos Lietuvos projektas gali pasirodyti, švelniai tariant, perdėm optimistinis ar iš gražių svajonių srities.

Tačiau jei norime įkinkyti vyriškąjį pradą į ateitininkų judėjimą, negalime siūlyti ko nors menkesnio nei tai, kas ateities kartoms galėtų likti kaip įspūdingas narsios kovos, drąsių sumanymų, didingų užmojų ir kūrybos paminklas.

Šiandieninėje feminizuotoje kultūroje, kurioje vyriškumas vaizduojamas kaip atsilikusių praeities amžių reliktas, siūlymas ateitininkijai imtis krikščioniškos Lietuvos projekto gali pasirodyti nepatrauklus ar net nekrikščioniškas. Siūlymas ateitininkams naujajame šimtmetyje imtis naujos, krikščioniškos Lietuvos projekto gali būti apkaltintas netolerantiškumu (juk Lietuvoje gyvena ne tik krikščionys), perdėtu kovingumu (neprimeskime pasauliui savo tiesos), nešiuolaikiškumu (nebe tie laikai).

Šiandien daug krikščioniškiau atrodo bandymas susibūrus į bendruomenes stengtis būti gerais žmonėmis ir taip pasaulį daryti geresnį. Tačiau, kaip jau minėta, toks požiūris iki šiol nesutrukdė pasauliui stumti krikščioniškąsias vertybes iš viešojo gyvenimo, valstybės santvarkos, kultūros, kūrybos. Tad turime pasirinkimą – arba gyvuoti taip, kaip gyvavome iki šiol, ir stebėti, kaip Lietuva tampa kraštu, kuriame visuomene verčiama gyventi pagal neomarksistinių, postmodernistinių, feministinių ideologijų normas, arba bandyti kurti krikščioniška Lietuvą (kad ir kaip šiandien tai atrodytų neįmanoma).

Jei laikomės vyraujančio požiūrio, kad užtenka būti asmeniniame gyvenime gerais tikinčiais žmonėmis, ateitininkų veikloje iš esmės nieko keisti nereikia. Ir toliau galime rengti kuopų susirinkimus, stovyklas, akademijas, įgyvendinti projektus. Pakaktų tik patobulinti ugdymo programas, geriau organizuoti pagalbos globėjams teikimą. Tačiau galime pabandyti įsivaizduoti, kaip pasikeistų ir kokią naują prasmę įgytų ateitininkų veikla, jei nustotume manyti, kad viskas susitvarkys savaime, kad Lietuva savaime taps krikščioniška.

Tad turime pasirinkimą – arba gyvuoti taip, kaip gyvavome iki šiol, ir stebėti, kaip Lietuva tampa kraštu, kuriame visuomene verčiama gyventi pagal neomarksistinių, postmodernistinių, feministinių ideologijų normas, arba bandyti kurti krikščioniška Lietuvą.

Jei atsisakytume tikėjimo savaimine pažanga, turėtume pradėti mąstyti, ko turime reikalauti iš savęs, vienas iš kitų ir kokia kryptimi turime dėti pastangas, kad krikščioniškos Lietuvos projektas taptų realybe, o krikščionybė – visuomenės ir kultūros gyvenimo faktu. Jei tikrai to siektume ir tikėtume galį tai pasiekti, stengtumės giliau pažinti mus supantį pasaulį, nes bendro išsilavinimo tam neužtektų. Intelektinė veikla taptų ne varginančiu užsiėmimu, bet būtinybe, be kurios mes nebūsime pajėgūs keisti visuomenę ir valstybę. Turėtume rimtai pradėti lavinti savo kūrybiškumą bei talentus, nes krikščioniška kultūra neįmanoma be šiuolaikinės krikščioniškos kūrybos, krikščioniškojo meno.

Kūryba mums taptų ne saviraiškos priemone talentų vakaruose, bet uždaviniu ir iššūkiu kuriant šiuolaikinę krikščioniškąją kultūrą. Mokytumės tikro visuomeninio veikimo, nes be jo visuomenės ir valstybės nepakeisime. Būtume matomi viešumoje ne todėl, kad mokame naudotis viešųjų ryšių triukais, o todėl, kad sąjūdis, realiais darbais keičiantis visuomenę ir formuojantis kultūrą, neišvengiamai tampa įvykių ir dėmesio centru.

Malda taptų mums ne pasitraukimo nuo pasaulio ar dvasinių patirčių ieškojimo priemone, bet įgalinimo vaisingai darbuotis pasaulyje skleidžiant Evangeliją šaltiniu.

Turėtume rimtai gilintis į istoriją ne todėl, kad to reikia įžodžio egzaminui, bet todėl, kad tik susigrąžinę savo krikščionišką istorinę atminti galėtume dabarties darbams semtis stiprybės iš viso krikščioniškos kultūros lobyno.

Rimtai gilintumės i savo tikėjimą, nes be tvirtų intelektinių tikėjimo pagrindų, metę iššūkį pasauliui, būtume lengvai parblokšti net vidutinio vėjelio.

Jei sutinkame, kad visa tai, kas iki šiol pasakyta, ateitininkijai yra aktualu, turime nepamiršti dar vieno svarbaus dalyko – dideli ir gražūs laimėjimai pasiekiami tik tiems, kurie ryžtasi sumokėti didelę kainą. Ir ta kaina yra ne kas kita, o mūsų pačių asmeninis patogumas, asmeninis laikas, rizika karjeros galimybėmis pasaulio struktūrose, galimybės gyventi be ilgalaikių įsipareigojimų ir rūpesčių atsižadėjimas.
 

Dideli ir gražūs laimėjimai pasiekiami tik tiems, kurie ryžtasi sumokėti didelę kainą.

Tačiau jei manome, kad galime svajoti apie naują, krikščionišką Lietuvą nemokėdami kainos, tuščios yra mūsų viltys. Jei nesiryžtame mokėti šios kainos, visos kalbos apie naujos, krikščioniškos Lietuvos projektą tebus graži suvažiavimų ir kongresų retorika, o krikščioniškos Lietuvos vizija mūsų kartai liks nepasiekiamas miražas.

Abejojantiems, ar ateitininku veikla verta tokios kainos, būtų galima tarti ta pačia dvasia, kokia Viljamas Volesas (William Wallace) iš „Narsiosios širdies" kalbėjo savo kariams prieš mūšį: jei mūsų karta atsisakys krikščioniškos Lietuvos projekto ir su tuo neišvengiamai susijusios kovos, ar neatsitiks taip, kad savo gyvenimo saulėlydyje su apmaudu pagalvosime, jog atiduotume viską, kad tik galėtume sugrįžti į šį laiką ir pabandyti visomis jėgomis pakovoti dėl krikščioniškos Lietuvos, kad ir kokia ta kova atrodytų beviltiška, rizikinga, nepatogi ir politiškai nekorektiška.

 

 

Nuotraukoje: Organizacijos vadovas V. Malinauskas