Vydūnui tobulos kalbos paieškos nebuvo lengvos

Autorius: Data: 2016-08-19, 10:56 Spausdinti

Vydūnui tobulos kalbos paieškos nebuvo lengvos

Iš kairės: straipsnio autorė R.Palijanskaitė, diplomantė E.Tičkutė-Rupšlaukienė ir prof. R.Bončkutė vydūniečių stovykloje 2013 metų vasarą Bitėnuose.

Rima PALIJANSKAITĖ

Klaipėdos universiteto Literatūrologijos magistrantūros studijų programos absolventei Editai Tičkutei-Rupšlaukienei neseniai įteikta Vydūno draugijos ir Vydūno fondo (JAV) įsteigta premija už darbą vydūnistikos tema. Jos baigiamojo darbo tema – „Vydūno (Vilhelmo Storosto) laiškai Jurgiui Šauliui (1904–1929) ir Viktorui Falkenhanui (1946–1952): tobulos kalbos paieškos“.

Norėjosi išgirsti Editos mintis ne tik apie Vydūno tobulos kalbos paieškas, bet ir apie patį Vydūną. Klaipėdos universiteto absolventės raštu pateikti atsakymai maloniai nustebino savitu požiūriu ir drąsa – pvz., pastebint, kad Vydūnas kartais pernelyg pasitikėjo savimi ir menkino kalbininkus. Tačiau pirmiausia paklausiau, kodėl apskritai buvo pasirinktas Vydūnas, ir kodėl – jo laiškai?

Už tai, kad Vydūnas pasirodė mano akiratyje turiu būti dėkinga savo dėstytojai profesorei Romai Bončkutei. Tuo metu, kai reikėjo rinktis baigiamųjų bakalauro darbų kryptį, dėstytoja kaip tik dirbo su laiškais, esančiais Klaipėdos universiteto bibliotekos Kazio Pemkaus fonde. Todėl profesorė ir pasiūlė studentams padirbėti su laiškais. Kadangi pati mėgstu kruopštų darbą, be to, visada vilioja galimybė prisiliesti prie dar neliestų, netirtų dalykų, laiškais labai susidomėjau. Mintį pasirinkti Vydūną taip pat mestelėjo profesorė Roma Bončkutė. Ji jau buvo šiek tiek užmetusi akį į daugelį fonde esančių laiškų, todėl, žinodama mano polinkį į kalbos dalykus, pasiūlė Vydūną. Perskaičiusi keletą Vydūno laiškų susidomėjau jo kruopščiu lietuvių kalbos domėjimusi, tyrinėjimu – taip mano gyvenime atsirado Vydūnas. Mano bakalauro darbo tema buvo „Vydūno laiškai Klaipėdos universiteto bibliotekos Kazio Pemkaus fonde“. Darbe buvo aprašomi bendrieji Vydūno laiškų ypatumai (laiškų adresatai, datavimas, laiškų pradžios ir pabaigos formulės, Vydūno laiškų kalba ir rašyba); aptariama pagrindinė laiškų Jurgiui Šauliui tema – Vydūno tekstų redagavimas; paliečiama dar viena svarbi laiškų tema – rašytojo publicistinė veikla, jos problemiškumas.

Ar sunku buvo skaityti ir suprasti Vydūno tekstus, rašytus jo paties ranka ir naudojant kelis specifinius (neįprastus) kalbos ženklus?

Išsiaiškinus savotiškos Vydūno rašybos ypatumus, laiškus skaityti tikrai nėra sunku, specifiniai ženklai sunkumų nekelia. Dauguma Vydūno rašytų laiškų labai tvarkingi, raštas aiškiai įskaitomas. Tiesa, yra laiškų, kurie primena savotišką pynę: laiškas iš pradžių rašytas vertikaliai, bet vėliau lapas lyg apverčiamas gulsčiai ir ant to paties teksto pradedama rašyti horizontaliai. Susidaro toks raizginys, kad ką nors įskaityti sunku. Tokių laiškų, kur visas tekstas būtų parašytas ant teksto nėra daug. Nemažoje dalyje laiškų yra tik kelios eilutės, užrašytos ant viršaus, tuomet tekstą įskaityti nėra taip sunku. Žinoma, yra nemažai laiškų, kuriuos sunku perskaityti dėl prastos atšvietos kokybės, kadangi buvo skaitomi ne laiškų originalai.

Vydūnas pirmuosius publicistinius rašinius ir literatūrinius kūrinėlius publikavo XIX a. pabaigoje, o netrukus ėmė rašyti draminius veikalus. Kokia buvo tuomet lietuvių kalbos situacija Mažojoje ir Didžiojoje Lietuvoje? Vydūnas puikiai mokėjo vokiečių kalbą, beje, kur kas geriau nei lietuvių. Ar iš laiškų galima suprasti, kodėl jis nusprendė rašyti lietuviškai?

vyd-rank-dek

Vydūno rašytas laiškas.

Iki pat 1918 metų lietuvių tauta gyveno okupacinėmis sąlygomis. Ji turėjo atlaikyti tris pagrindines priešiškas jėgas: Prūsų Lietuvoje – vokietinimą, Didžiojoje Lietuvoje – lenkinimą ir rusinimą. Vydūnas gyveno tada, kai lietuviams buvo kilusi didelė nutautėjimo ar net išnykimo grėsmė. Rusijos imperijoje buvusios Lietuvos padėtis itin pablogėjo po 1863–1864 m. sukilimo, po kurio numalšinimo carinė administracija ėmėsi drastiškų veiksmų, įvairiomis represijomis slopino tautinį lietuvių judėjimą: buvo uždrausta lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis, iš mokyklų, įstaigų pašalinta gimtoji kalba, uždaromos lietuviškos ir steigiamos rusiškos mokyklos, persekiojama katalikų bažnyčia. XIX a. antrojoje pusėje lietuviškai kalbėjo beveik vien tik valstiečiai.

Prūsijos valstybės viešajame gyvenime lietuvių kalba nuo Reformacijos laikų buvo daug plačiau įsigalėjusi nei Didžiojoje Lietuvoje: ji buvo vartojama kai kuriose valstybinėse įstaigose, buvo ir lietuviškų mokyklų, valdžia leido įstatymus lietuviškai, bažnyčiose lietuvių kalba buvo sakomi pamokslai. Tačiau nuo XIX a. vidurio padėtis ėmė keistis. Pakito Prūsijos karalystės politinė padėtis: ji užkariavo ir prisijungė vis daugiau vokiškų žemių – padidėjo vokiečių prestižas, savigarba ir nacionalizmas. Germanizacija apėmė daugelį gyvenimo sričių, pirmiausia, mokyklas, valdžios įstaigas, spaudą, bažnyčią. Gimtoji kalba tapo nebeprestižine tarp pačių lietuvininkų, daugelis jos ėmė netgi gėdytis. Būtent esant tokioms sąlygoms jaunasis Vilhelmas Storostas, būsimasis Vydūnas, pradėjo savo kultūrinę, literatūrinę veiklą.

Vokiečių kultūros apsuptyje gyvenęs Vydūnas ilgainiui noromis ar nenoromis buvo labiau įtrauktas į vokiečių kalbos verpetą, lietuvių kalba dažnai likdavo nuošalyje. Tačiau rašytojas gana anksti suvokė gimtosios kalbos svarbą kiekvieno žmogaus ir visos tautos gyvenime. Jo teigimu, kalba ir žmogaus dvasinis tobulėjimas yra neatsiejami dalykai. Tik nuolat lydimas gimtosios kalbos žmogus gali sėkmingai dvasiškai augti ir tvirtėti. Tautinę veiklą Vydūnas pradėjo kultūriniu darbu „Birutės“ draugijoje, vėliau įkūrė savo Tilžės giedotojų draugiją, kuri ir buvo didžiausias akstinas pradėti rašyti lietuviškai, kadangi jų rengiamiems koncertams reikėjo lietuviškų dainų ir veikalų vaidinimams. Norėdamas aktyvinti lietuvių tautinį gyvenimą, siekdamas žadinti tautiečius sąmoningesniam gyvenimui, Vydūnas pats ėmėsi kurti šiuos trūkstamus veikalus. Taip prasidėjo ilgas ir nepertraukiamas jo kūrybinis kelias.

Ar lengvos Vydūnui buvo tobulos kalbos paieškos, kas šiose paieškose jam labiausiai padėjo?

Tobulos kalbos paieškos Vydūnui nebuvo lengvos. Priespaudoje buvusi ir įvairias represijas kenčianti lietuvių tauta retai kada galėjo drąsiai ir laisvai reikšti savo mintis gimtąja kalba. Suprasdamas didžiulę kalbos reikšmę kiekvienam žmogui, Vydūnas siekė savo raštuose vartoti gražią ir taisyklingą lietuvių kalbą. Tačiau pirmieji žingsniai buvo sunkūs, mąstytojas nerado kelio, kaip sudarkytą gimtąją kalbą pagerinti. Vydūnas turėjo nemažai pagalbininkų kalbos srityje, tačiau mano darbe plačiausiai aptariami Jurgis Šaulys ir Viktoras Falkenhanas (jiems skirtų laiškų yra daugiausia, todėl galima daryti tikslesnes išvadas ir apibendrinimus). Šie žmonės padėdavo Vydūnui redaguoti kūrinius, aiškindavo sunkesnius kalbos atvejus, padėdavo apsispręsti ir dėl paprasčiausių, kiekvieną dieną vartojamų žodžių pasirinkimo.

Kaip būtų galima vertinti Vydūno lietuvių kalbos įgūdžius, jų tobulėjimą?

Laiškai leidžia pastebėti, jog Vydūnas su savo pagalbininkais lietuvių kalbos srityje aptarė daugelį kalbos klausimų: fonetikos, morfologijos, leksikos, kirčiavimo dalykus, be to, naudojo savitą raidyną. Jis buvo gana drąsus, nebijojo keisti nusistovėjusių taisyklių, papriekaištauti dėl žmonių nedrąsos. Kartais jis be galo pasitikėdavo savo žiniomis, laikė save geriausiu kalbos žinovu, net menkino kitus kalbininkus, o kartais ir pats savimi labai abejojo, nebuvo tikras dėl paprasčiausių dalykų. Laiškuose esanti informacija leidžia pamatyti, kad Vydūno lietuvių kalbos tobulinimas ir gilinimas tęsėsi visą gyvenimą. Paskutiniaisiais gyvenimo metais rašytuose laiškuose vis dar randama rašytojo abejonių dėl savo lietuvių kalbos žinių lygio: „Tiesa, aš neesu be klaidiojimų. O dabar senatvėje tai lyg dažniau atsitinka“ (laiškas V. Falkenhanui 1952 m. gegužės 22 d.). Tam, žinoma, daug įtakos turėjo ir retas bendravimas su tautiečiais.

Kuo praturtino prisilietimas prie Vydūno laiškų, kas buvo įdomu ar netikėta, pagaliau – ar tai padėjo pažinti jų autorių?

Rašydama šį darbą pirmiausia turėjau galimybę susipažinti su iki tol man mažai pažįstama epistolografijos (lot. epistola– laiškas + grapho – rašau) teorija ir praktika. Įsitikinau, kokia svarbi ir naudinga yra epistolika norint visapusiškai pažinti žmogų, jo gyvenimą ir darbus. Na, ir žinoma, šis darbas leido pažinti unikalią asmenybę, žmogų, kūrėją, visiškai atsidavusį savo įsitikinimams, savo tautai ir jos žmonėms.

Tiesa, Vydūnas nebuvo iš tų žmonių, kurie nepaliaujamai pasakotų apie save ar skųstųsi sunkiu gyvenimu. Apie save jis kalbėdavo nebent tiek, kiek reikėdavo parodyti geram pavyzdžiui ar padrąsinti kitus. Taigi laiškuose apie patį Vydūną sužinome labai mažai: daug dirba, kuria, organizuoja šventes su savo Giedotojų draugija, kartais nuvyksta į Vilnių pasižiūrėti dailės parodos ar sakyti kalbų. Tad laiškai rodo didžiulį Vydūno darbštumą, kruopštumą, atsakingumą.

Laiškas yra tarsi kūrybos proceso tarpininkas, kuris leidžia stebėti rašytojo mintis, dvejones dėl kiekvieno žodžio pasirinkimo, pastangas padaryti savo tekstą visiems suprantamą – o tai rodo norą būti pastebėtam, suprastam. Nors Vydūnas nuolat konsultuodavosi su įvairiais kalbininkais, bet ne visada sutikdavo su jų pasiūlymais, jam dažnai abejonių sukeldavo ir įvairiuose vadovėliuose, žodynuose esanti informacija. Taigi Vydūnas buvo valingas, tvirtai laikėsi savo nuomonės, kartais gal net per daug pasitikėjo savimi.

Ar nebūtų naudinga pratęsti Vydūno kalbos tyrimų, ir ar nemanote to imtis?

Nors Vydūnas neparašė tikrų mokslinių darbų apie kalbą, tačiau įvairiuose straipsniuose, laiškuose ir vadovėliuose išdėstytos mintys apie tai, kaip autorius suprato ir pats ištyrė lietuvių kalbą, moksliniu požiūriu gali būti labai įdomios. Verta susipažinti jau vien su jo raidynu, kurį sukūrė remdamasis savo  patirtimi ir lietuvių kalbos tyrinėjimais. Savo išskirtine rašyba jis siekė perteikti tarimą, norėjo parodyti lietuvių dvasios nepriklausomybę, apsaugoti kalbą nuo svetimybių. Tačiau Vydūno tautinis raidynas tarp tautiečių taip ir neprigijo, neatgaivinsime jo ir šiais laikais, bet Vydūnas šiuo klausimu vertas dėmesio kaip ir bet kuris kitas mokslininkas, kalbininkas mylėjęs ir tausojęs lietuvių kalbą. Aš pati šiuo metu imtis tolesnių Vydūno kalbos tyrimų neplanuoju.

Skaitėte ne tik Vydūno laiškus – susipažinote su jo gyvenimu, kūrybiniu palikimu, jo idėjomis. Kuo jis galėtų būti įdomus ir aktualus šiandien, ypač tai kartai, kuriai atstovaujate?

Visas Vydūno darbas (ir literatūrinis, ir kultūrinis) buvo šviečiamasis. Jis – mąstytojas humanistas ir manau, kad viena svarbiausių ir man pačiai priimtiniausių jo idėjų – kad žmogus yra didžiausia vertybė. Savo veikaluose jis aukštino žmogaus dvasinį orumą, kovą prieš bet kokį laisvės suvaržymą, mokė, kaip siekti tiesos ir gėrio. Anot Vydūno, atėjęs į šį pasaulį žmogus turi ugdyti savo psichines ir fizines galias, kad galėtų pasiekti tikrąjį žmoniškumą, kad atsiskleistų viskas, kas žmoguje gera ir gražu. Manau, kad mūsų kartai labai trūksta to žmoniškumo, dažnai nebemokame tikėti ir pasitikėti savimi bei kitais, įsisukę į kasdienybės verpetą nebeklausiame savęs, kas iš tikrųjų mums svarbu, ko siekiame ir dėl ko gyvename. Taigi to atkaklumo, tikėjimo savimi, savęs pažinimo, tauraus žmoniškumo tikrai galėtume pasimokyti iš Vydūno.

Tikėtina, šį iškilų mąstytoją atras ir jaunoji mūsų karta. Vydūnas, kaip ir kiekvienas didis kūrėjas, laukia naujo žvilgsnio, naujo požiūrio į jo kūrybinį palikimą, kuris toli gražu dar nėra nuodugniai ištirtas. Ypač džiugu, kai to imasi gabus, smalsus jaunimas. Vydūno laiškai ir kalba – kol kas beveik netyrinėta sritis. Edita, pasak jos darbo vadovės profesorės Romos Bončkutės, – tikras lobis filologijai, tad jai reikia palinkėti savo talentų neišbarstyti, o toliau juos auginti ir brandinti…

Tomo Staniko nuotrauka.

https://www.silaineskrastas.lt/kultura/silaines-sodas/vydunui-tobulos-kalbos-paieskos-nebuvo-lengvos/

Mažoji Lietuva , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra