Vydūno sugrįžimas ir Mažosios Lietuvos panteono tapsmas

Autorius: Data: 2017-01-02, 14:30 Spausdinti

Vydūno sugrįžimas ir Mažosios Lietuvos panteono tapsmas

Šilutės kultūros ir pramogų centro folkloro ansamblis „Verdainė“ su vadove Regina Jokubaityte (dešinėje)

Prieš 25-erius metus, 1991 m. spalio 19 d., Bitėnų kapinėse (Pagėgių savivaldybė) buvo iškilmingai perlaidoti iš Detmoldo (Vokietija) atvežti Vydūno palaikai. Ši sukaktis spalio 15 d. gražiais renginiais paminėta Vilkyškiuose ir Bitėnuose (Pagėgių savivaldybė). Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčioje įvyko sukakčiai skirta konferencija, kurioje pasisakė LMA tikrasis narys prof. Domas Kaunas, Pagėgių savivaldybės vicemeras Sigitas Stonys, pranešimus skaitė Vydūno draugijos garbės pirmininkas doc. dr. Vaclovas Bagdonavičius, žurnalistas Saulius Sodonis, architektas doc. dr. Martynas Purvinas, večias iš Detmoldo kun. Miroslavas Danys. Konferencijoje dalyvavęs Kultūros viceministras Romas Jarockis už nuopelnus įamžinant Vydūno atminimą Vokietijoje kun. M. Daniui įteikė Kultūros ministerijos ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Konferencijos dalyviams buvo surengtas vargonų muzikos koncertas, kuriame grojo vargonininkė Laura Matuzaitė-Kairienė. Bitėnų kapinėse, kurios yra tapusios Mažosios Lietuvos panteonu, per prisiminimo ir pagerbimo valandą prie Vydūno kapo buvo sugiedota jo sukurta „Lietuvių giesmė“ (Vydūno draugijos himnas), perskaitytos perlaidojimo metu pasakytos doc. dr. V. Bagdonavičiaus, prof. Vytauto Landsbergio, Vydūno brolio vaikaičio Jurgeno Storosto, tuometinio Kultūros viceministro Kornelijaus Platelio, evangelikų vyskupo Jono Kalvano (vyresniojo) kalbos. Netoli kapo pasodintas sukakčiai prisiminti skirtas ąžuoliukas. Taip pat buvo atidengti Vydūno žmonai Klarai Fiulhazei-Storost ir kultūrinės veiklos bendražygei Martai Raišukytei atminti skirti krikštai. Apie jas žodį tarė Vydūno draugijos pirmininkas Tomas Stanikas. Buvo pagerbti šiame panteone perlaidoti įžymūs Mažosios Lietuvos veikėjai Martynas Jankus, Jonas Vanagaitis, Valteris Banaitis, Valteris Didžys bei Enzys Jagomastas ir Tilžės Akto signatarai, kuriems atminti jau anksčiau buvo pastatyti krikštai. Tylos minute pagerbti Amžinybėn išėjusieji aktyvieji Vydūno palaikų perlaidojimo ir panteono tvarkymo dalyviai. Prie Vydūno draugijos 1998 m. pastatytų kapinių vartų buvo perskaitytas statytojų laiškas ateities kartoms. Muzikinius renginio intarpus atliko etnografinis ansamblis „Verdainė“ (vadovė Regina Jokubaitytė) ir Vydūno draugijos dainininkai (vadovė Eglė Burkšaitytė), skaitovai – Rita Juodelienė ir Tomas Šečkus. Renginys baigėsi Martyno Jankaus muziejuje, kur buvo pristatyta sukakčiai skirta paroda ir doc. dr. V. Bagdonavičiaus sudarytas leidinėlis „Mažosios Lietuvos panteono tapsmas“.

Pateikiame konferencijoje skaitytą doc. dr. V. Bagdonavičiaus pranešimą.

Doc. dr. Vaclovas BAGDONAVIČIUS, Vilnius

1991-ieji Lietuvos istorijon įrašyti kaip ypatingi. Jų pradžioje buvo patikrintas tautos pasiryžimas laisvei. Šį kartą tam patikrinimui prireikė skaudžios kraujo aukos. Šimtai tūkstančių be jokios dvejonės tai aukai pasiūlė savo gyvybes. Likimas iš tų šimtų tūkstančių pasirinko vieną seserį ir trylika brolių. Beveik visi kaip vienas sakėme laisvei „Taip“ vasario 9-ąją. Su tuo žodžiu lūpose į kapus lydėjome ir liepos 31-osios aukas. Dvasios stiprybė laimėjo, auka buvo priimta, ir, baigiantis rugpjūčiui, skausmo ašaras pakeitė iškentėto džiaugsmo ašaros. Iškentėtąjį laisvės žiburį paėmėme į savo pačių rankas.
Laisve alsuoti pradėjusią Lietuvą lyg žaibas nušvietė dar vienas ypač svarbus tų pačių metų įvykis. Šį kartą – ne skausmo, o tauraus dvasinio spindesio kupinas. Spalio 17-ąją Lietuva pasitiko, o 19-ąją į minkštą Rambyno smiltį amžinam poilsiui paguldė iš tolimojo Vokietijos miesto Detmoldo sugrįžusius savo didžiadvasio – Vydūno (1868–1953) – palaikus. Tasai sugrįžimas buvo prasmingas būtent tuo, kad įspūdingai ir tauriai mums visiems priminė apie šio lietuviškojo Mahatmos paliktąjį dvasios lobyną, jį itin sureikšmino.
Vydūno grįžimas nebuvo staigus ir netikėtas. Jo atminimas ir idėjos pavergtos Lietuvos padangėje nedrąsiai sklandė jau nuo kukliai pažymėtos šimtmečio sukakties (1968). Jau tada pradėta svajoti ir apie palaikų parsivežimą, apie tai, kad ateisiąs tam palankus metas. Į realų dalyką tos svajonės ėmė panašėti 120-mečio sukaktį švenčiant (1988). Nuo tada imta jau rimtai rūpintis supilti Vydūno kapą gimtoje Lietuvos žemėje. Tas rūpestis tapo vienu iš svarbiausių 1988 m. rudenį įsikūrusios Vydūno draugijos uždavinių. Jį sprendžiant būtų realiai įgyvendinamas vienas iš pagrindinių draugijos užsibrėžtų tikslų – prisidėti prie Vydūno atminimo įamžinimo. 1990 m. atkūrus Nepriklausomybę, draugija apie Vydūno idėjų sklaidą, jo atminimo įamžinimą bei sureikšminimą primena valstybės institucijoms, aukštiems valdžios pareigūnams, ragina sukurti mąstytojo 125-mečio sukakčiai paminėti valstybinę komisiją. Kaip ypač neatidėliotinas reikalas nurodomas Vydūno palaikų perlaidojimas Lietuvoje. Kaip rašoma draugijos pirmininko 1990 m. lapkričio 22 d. kreipimesi į Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininką prof. Vytautą Landsbergį, „nedelsiant reikia pargabenti iš Detmoldo (Vokietija) Vydūno palaikus, nes nėra kam prižiūrėti kapo. Pasibaigus kapo vietos užpirkimo laikui, kapas gali būti visai panaikintas“. Ilgai nelaukti dėl Vydūno palaikų perlaidojimo draugiją energingai ragina Vokietijos lietuviai, ypač tiesiogiai kapo priežiūra besirūpinantis evangelikų kunigas Vasario 16-osios gimnazijos Hiutenfelde kapelionas Fricas Skėrys, kurio vardu kapas 1983 m. buvo užpirktas paskutinį kartą. Šiuo reikalu draugijai neduoda ramybės ir Lietuvos visuomenė. Draugijos ir Lietuvininkų bendrijos inicia­tyva svarstoma, kur turėtų būti to kapo vieta: Vilniaus Rasos, Klaipėda, Tilžė, gimtieji Jonaičiai, Rambynas? Po daugelio mąstymų ir svarstymų pasirinktos Bitėnų kapinaitės prie Rambyno, nuo kurio ne kartą skambėjo Vydūno žodis ir jo rankos mostui paklūstanti lietuvininkų daina. „Siūloma Vydūną palaidoti prie Rambyno (Šilutės r.) esančiose kapinaitėse, į kurias amžinam poilsiui sugrįžtų ne tik Vydūnas, bet ir kiti Mažosios Lietuvos įžymieji žmonės, – rašoma minėtame kreipimesi į prof. V. Landsbergį. – Reikalinga parengti šių kapinaičių, galinčių tapti Mažosios Lietuvos panteonu, sutvarkymo projektą bei jį realizuoti.“ Tokiam pasiūlymui pritarė ir 1991 m. vasarą įsteigta Vyriausybinė Vydūno 125-mečio jubiliejaus komisija. Tų metų rugpjūtį Vydūno draugija kartu su Šilutės rajono valdyba spaudoje („Lietuvos aide“, „Tiesoje“) paskelbė kvietimą talkon tvarkyti labai apleistas Bitėnų kapines, į kurias atguls Vydūno palaikai. Atsiliepiant į tą kvietimą vieną rugsėjo vidurio šeštadienį tose kapinaitėse gimė labai graži didelė talka, kurion suvažiavo keli šimtai žmonių iš visos Lietuvos bei Karaliaučiaus krašto. Įvyko tarsi stebuklas: beveik neįžengiamais brūzgynais pavirtusi, visų užmiršta, vandalų lobių ieškotojų nuniokota aplinkinių kaimų lietuvininkų amžinojo poilsio vieta per dieną vėl tapo šviesiomis kapinėmis su atstatytais kryžiais bei gražiai besirikiuojančiais antkapiais, išryškintais kapų kauburėliais, netgi su išvaduotomis iš sulaukėjusios augmenijos daugiametėmis prieš kelis dešimtmečius sodintomis gėlėmis. Iki tol apleistose kapinaitėse paskutiniąja Rambyno vaidilute vadintos Elenos Grigolaitytės-Kondratavičienės prižiūrimas tebuvo nedidelis plotelis, kur buvo palaidoti jos giminaičiai bei Martyno Jankaus šeimos nariai1. Jankų šeimos kapavietėje vilnietis inžinierius Algimantas Zolubas su talkininkais dar sovietmečiu pastatė savo sukurtą ąžuolinį paminklą. Po didžiosios talkos, laukiant Vydūno palaikų sugrįžimo, kapinės buvo dar labiau švarinamos. Tuo rūpinosi Šilutės rajono savivaldybė, vietos seniūnija, talkino vietos žmonės bei aplinkinių mokyklų moksleiviai. Siekiant kapines apsaugoti nuo miško žvėrių jos buvo aptvertos pinta vielos tvora. Buvo taip pat sutvarkytas į kapines nuo plento vedantis kelias.
1991 m. spalio 3 d. į Vokietiją su Lietuvos Respublikos institucijų įgaliojimais tvarkyti Vydūno palaikų pargabenimo reikalų išvyko Vydūno draugijos pirmininkas (jis buvo paskirtas perlaidojimo komisijos pirmininku). Gražiai sutapo, kad spalio pradžioje į Detmoldą partnerystės reikalais reikėjo važiuoti Kauno savivaldybės delegacijai. Jai ir buvo pavesta grįžtant parvežti didžiojo išminčiaus palaikus.
Dalyvaujant Lipės apskrities vadovybės, Kauno savivaldybės delegacijos, Vydūno draugijos nariams, Vokietijos lietuvių bendruomenės atstovams spalio 14 d. Senosiose Detmoldo kapinėse Vydūno palaikai buvo ekshumuoti ir perkelti į naują karstą. Iki spalio 16 d. jie buvo saugomi toje pat kapinių koplyčioje, kurioje buvo pašarvoti 1953 m. vasario mėn. Visas su ekshumacija ir išlydėjimu susijusias išlaidas padengė Lipės apskrities valdžia. Spalio 16 d., dalyvaujant Vokietijos lietuvių bendruomenės nariams, kun. Frico Skėrio ir Valterio Banaičio maldomis Vydūno palaikai išlydimi į kelionę Lietuvon. Po pusantros paros trukusios kelionės  Lietuva juos Lazdijuose pasitiko spalio 17 d. vakare. Su sustojimais Marijampolėje, Kaune, Jurbarke, kur buvo susirinkę daugybė pasitinkančių žmonių, keliauta Šilutėn, kurios kultūros namuose 18 d. apie trečią val. rytą palaikus pasitiko atsisveikinimo iškilmes ruošusieji gerieji Šilutės, Vilniaus, Klaipėdos ir kitų Lietuvos vietų žmonės. Ruošiantis sutikti grįžtančius Vydūno palaikus buvo padaryta labai daug: pertvarkyta ir gražiai apipavidalinta salė, kaimiško audimo drobėmis užklota pakyla karstui, tauriam susikaupimui nuteikė apšvietimas, vestibiulyje į ateinančius Vydūnas žvelgė iš didžiulio tapyto portreto. Iš viso to, kas buvo padaryta, dvelkė ypatinga dvasia, švytėjo ypatinga aura. Negailėdami laiko ir jėgų iš peties buvo pasidarbavę savivaldybės tarnautojai, kultūros darbuotojai, bibliotekininkai, dailininkai, techninis personalas. Didelė rūpesčių našta teko Kultūros skyriaus vedėjui Sauliui Sodoniui, daug sielos įdėjo ir ypatingą kūrybingumą parodė dailininkės vilnietė Eva Labutytė ir klaipėdietė Sofija Kanaverskytė, muzikinę ritualo dalį ruošę talkininkai. Išaušus rytui, pro karstą, kurio papėdėje degė vaidilučių ir žynių globojama Amžinoji ugnis, o viršuje spindėjo vydūniškasis Visatos ir Žmogaus tapatumą žymintis ženklas, ėjo ir ėjo per visą dieną ir iki kitos dienos pietų ne tik šilutiškiai, bet ir žmonės iš visos Lietuvos. Visą atsisveikinimo laiką skambėjo skaitovų tariamas paties Vydūno žodis, jojo giedotojų repertuaro bei kitos dainos, giesmės, arfos ir kanklių garsai, tauri liaudies ir klasikinė muzika. Vakare – gražios evangelikų pamaldos ir prasmingi kunigų žodžiai. Lietingą spalio 19-osios vidurdienį – pamaldos Šilutės evangelikų bažnyčioje, prasmingas Respublikos AT pirmininko V.Landsbergio žodis. Toliau – lydint didžiulei miniai iš visos Lietuvos suplūdusių žmonių, paskutinioji kelionė į senųjų baltų šventovę – Rambyną, ramuvietiškos apeigos ir atsisveikinimo mitingas prie išmūrytos kapo duobės Bitėnų kapinaitėse. 1991-ųjų metų skausmus iškentėjusi, kraujo auką atidavusi, paskutinius vergovės retežius nusimetusi, suvargusi, bet nepalūžusi Lietuva atidavė pagarbą Tam, kuris jos buvo ypač nusipelnęs ir kuriam ji iki tol taip ir nebuvo atiduota. Taurus žmonių susikaupimas reiškė ne tik pagarbą, bet gerokai daugiau – suvokimą to, jog kartu su šventomis relikvijomis grįžta atsiminimas didžiulio dvasios klodo, kurio pats turėjimas daro didelę garbę. Pati laidojimo apeiga, atrodė, žymi ne atsisveikinimą, o veikiau pakilusios tautos susitikimą su nešėju tos dvasios, kurios dabar labai reikės, gal net labiau negu tada, kai ji užgimė. Didžios pagarbos tauriam išminčiui žodžius tarė mitingą vedęs Šilutės rajono Kultūros skyriaus vedėjas Saulis Sodonis, AT pirmininkas Vytautas Landsbergis, Vydūno draugijos pirmininkas Vaclovas Bagdonavičius, Vydūno brolio vaikaitis Jurgenas Storostas, Čikagos Vydūno fondo atstovė Stefanija Gedgaudienė, Respublikos kultūros ir švietimo viceministras Kornelijus Platelis, evangelikų vyskupas Jonas Kalvanas (vyresnysis). Uždengiant kapą ir apklojant jį gėlėmis bei vainikais, skambėjo evangelikų giesmės. Temstant daugybės žvakių šviesoje iškilo lietuvininkų kapams būdingas medinis krikštas su tradiciniu užrašu: „Czon ilsis ramybėje Vydūnas. 1868–1953.“
Atgulus Vydūno palaikams, Bitėnų kapinės turėjo būti ne tik rūpestingiau prižiūrimos, bet ir tobulinamos, kūrybiškai tvarkomos, nepažeidžiant autentikos, pritaikant kai kurias naujoves. Jų tvarkymą prižiūri Šilutės rajono savivaldybė (2001 m. perima Pagėgių savivaldybė), vykdo iš pradžių Vilkyškių, vėliau Lumpėnų seniūnija. Daugiau kaip dešimtmetį iki savo mirties (2003) kapinių teritoriją rūpestingai tvarkė Vydūno draugijos Garbės narys bitėniškis Jonas Gudavičius.
1991 m. pabaigoje architektai Marija ir Martynas Purvinai (2002 m. jie išrenkami Vydūno draugijos Garbės nariais) parengia Vydūno kapo bei visų kapinių sutvarkymo projektą, kuris apsvarstomas valstybinėse kultūros ir paveldosaugos institucijose bei visuomenėje. Pagal šį projektą kapinės pradedamos formuoti kaip Mažosios Lietuvos panteonas. Jame vėliau bus palaidotos urnos su Martyno Jankaus (1993), Valterio Kristupo Banaičio (1999), Jono Vanagaičio (2010) bei jo žmonos (2011) palaikais, perlaidoti Tilžės Akto signataro Valterio Didžio palaikai. Jų kapai formuojami ir antkapiniai paminklai statomi pagal Marijos ir Martyno Purvinų projektus.
Kapinių augmenijos tvarkymas patikimas šilutiškiui miškininkui Juliui Balčiauskui (2002 m. jis išrenkamas Vydūno draugijos Garbės nariu). Šį pavedimą iki savo mirties (2008) jis atlieka labai nuoširdžiai ir kūrybiškai, pasodina daug savo paties skiepytų medelių, suteikiančių kapinėms savitą koloritą. Iš savo išvestų nykštukinių eglaičių suformuoja Vydūno kapo formą, primenančią vydūniškąjį visatos simbolį.
Apie kapinių tvarkymą po Vydūno palaikų sugrįžimo J. Balčiauskas papasakojo 2004 m. gegužę rašytame laiške šių eilučių autoriui. Cituoju šį laišką: Galutiniam kapų sutvarkymui 1995 m. pavasarį buvo sutelkta Jurgio Lėbarto kuopos 20 vyrų šaulių. Talkino vietos gyventojai mokyt. Birutė ir Kazimieras Žemguliai, Daiva Žemgulytė, kapelių prižiūrėtojas Jonas Gudavičius. Prieš pradedant darbą buvo sukalbėta trumpa maldelė mirusiems. Buvo pageidauta darbo metu vengti necenzūrinių žodžių. Kapai yra mirusiųjų ramybės vieta. Sudarėme tris talkininkų brigadas: viena brigada išlygino Vydūno kapo prieigas, nes buvo kupstuotas paviršius, antra – ištiesino ir iškirto kapų taką, trečia – pažymėtose vietose sodino augmeniją. Kapinaitės kruopščiai apsodintos tam kraštui būdingais augalais. Daugelis J. Balčiausko aukotų medelių buvo skiepyti ir formuoti. Iš viso daugiau kaip 100 vienetų. Dienos darbą baigus buvo sugiedotas Jurgio Zauerveino Mažosios Lietuvos himno „Lietuviais esame mes gimę“ posmelis. Sekantieji darbai – augalų priežiūra bei antkapių formavimas. Darbą kapinaitėse dėmesingai vertino ir moraliai parėmė tuo metu buvę Šilutės rajono savivaldybės merai p. A. Balčytis ir Š. Laužikas. Transportu ir visa kam kas reikalinga padėjo savivaldybės Kultūros ir Švietimo skyrių vadovai p. A. Plikšnys, p. S. Sodonis, p. V. Griškevičienė, Fr. Bajoraičio vardo bibliotekos direktorė p. D. Užpelkienė, Šilutės muziejaus direktorė p. R. Šikšnienė, Šilutės rajono paminklosaugininkė p. N. Lauraitienė, Miškų ūkio vyr. miškinikas p. V. Aušbikavičius. Aukotojai, talkininkai visi dirbo nelaukdami padėkos, skatinami kilnių vidinių impulsų. Jie sakė: „Niekas niekam neskolingas, triūsiame savo krašto labui.“
Po Vydūno palaikų grįžimo į kapinių tvarkymą iš karto įsitraukia ir Vydūno draugija. Po perlaidojimo atėjus kitai – 1992-ųjų – vasarai, Bitėnuose jaukioje Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodyboje išdygsta vydūniečių palapinių miestelis: prasideda iki šiol tebesitęsianti draugijos kasmetinių vasaros stovyklų era. Stovyklų programa turininga ir įvairi: gilesniam Vydūno idėjinio ir kūrybinio palikimo pažinimui skirti pokalbiai ir diskusijos, susitikimai su Vydūną pažinojusiais ar Mažosios Lietuvos praeitį menančiais, ją tyrinėjančiais žmonėmis, dabartiniais šio krašto gyventojais – kuo nors pasižymėjusiais ar paprastais kaimiečiais, ekskursijos po aplinkines vietoves, istorijos ir gamtos paminklų lankymas, vakarai su dainomis prie Rambyno aukuro. Tačiau bene svarbiausią šios programos dalį sudaro veikla, susijusi su Vydūno ir jo bendražygių amžinojo poilsio vietos – Bitėnų kapinių – tvarkymu. Būtent toji veikla ir buvo pagrindinis stovyklos organizavimo motyvas. Pirmųjų kelių stovyklų metu tvarkoma kapinių ir jų prieigų teritorija – ryškinamas pagrindinis takas, ravimi kapai, netoliese atrandamas šaltinėlis, iš kurio suformuojamas šulinėlis, prie jo padaromi laipteliai, o jo vandeniu laistomi pasodinti želdiniai, nušienaujama ne tik plotas prie įėjimo į kapines, bet ir visi kelio iš Bitėnų kaimo į kapines pakraščiai, išvalomas gana platus pakelės miško ruožas. Tiek vietos žmonių, kuriuos savo laiške minėjo J. Balčiauskas, tiek vydūniečių stovyklautojų triūso dėka kapinių ir jų prieigų teritorija tapo šviesi, jauki, tauriam susikaupimui nuteikianti.

Prie Vydūno kapo kalba Saulius Sodonis

Tačiau kas vasarą čia iš visos Lietuvos susirenkantiems Vydūno draugijos nariams vis didesnį rūpestį ėmė kelti tai, kam padaryti nebeužteko vien darbščių rankų ir pačių paprasčiausių įrankių – kastuvų, grėblių, laistytuvų bei maišų šiukšlėms išnešti, bet ką padaryti verkiant reikėjo. Su gražiai sutvarkyta iš sunykimo išgelbėtų kapinių teritorija labai kontrastavo jas juosianti išsiklaipiusi pintos vielos ūkinė tvora. Vien ji dvelkė nepagarba už jos gulintiesiems. Ji tebuvo tik iš bėdos – kad kapų ir juos puošiančių želdinių nenuniokotų miško žvėrys. Dar labiau akį rėžė iš statybinės armatūros suvirinti laikinieji kapų vartai. Suprantama, visi suvokė, kad toks kontrastas negalės akių badyti amžinai, juo labiau, kad į kapines vis dažniau ėmė užsukti ekskursijos bei pavieniai lankytojai, tarp jų ir užsieniečiai. Į Vydūno draugijos užuominas, kad gražiai pradėtą kapinių tvarkymo darbą reikėtų gražiai ir užbaigti (o tam užbaigimui reikia gerų medžiagų ir bent šiokių tokių lėšų), tuometiniai vietos valdžios atstovai atsakydavo pritariamai linksėdami ir sakydami, kad kol kas tam dar sunku rasti reikalingų lėšų. Visus (ir pačius vydūniečius) tada gąsdino galimi milžiniški kapinių aptvėrimo išlaidų mastai. Mat, buvo orientuojamasi į M. ir M. Purvinų kapinių sutvarkymo projektą, pagal kurį tvora turėjo būti iš akmens ir metalo. Apie tokio projekto įgyvendinimą tuo laiku galima buvo tik svajoti. Vydūniečiai bent savo mintyse ieškojo išeities. Ir surado. Tardamiesi su projekto autoriais jie pasiūlė tą projektą supaprastinti ir jam įgyvendinti panaudoti pačią prieinamiausią ir pigiausią vietinę medžiagą – medieną. Tiktai vartams reikėtų klinkerinių plytų bei metalo. Architektai tokiam pasiūlymui pritarė ir netrukus pateikė jį atitinkantį naują kapinių tvoros ir vartų projektą. Vydūniečiai nedelsdami ėmėsi jį įgyvendinti. Gavę tam įgyvendinimui vietos valdžios sutikimą, jie pirmiausia ėmėsi vartų statymo. Iš tęstinio Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos remiamo projekto „Vydūno idėjų sklaida ir atminimo įamžinimas“, taip pat rėmėjų sukauptų lėšų draugija nupirko reikalingą metalą, pasikvietė savo gerą bičiulį dailiojo metalo studijas Estijos dailės institute neseniai baigusį dailininką Eimantą Ludavičių1, kuris pagal pačių Purvinų parinktą vieną iš jų sukurtų projektų nukaldino metalinę vartų dalį. Buvo nupirktos ir reikalingos klinkerinės plytos. 1998 m. vasaros stovyklos metu vydūniečiai darbavosi, kad netrukus Bitėnų kapinių lankytojai į jas įeitų pro gražius vartus, kad juos pasitiktų rimčiai ir susimąstymui nuteikiantis tuose vartuose iškaltas Vydūno posakis: Spindulys esmi begalinės šviesos. Baigę darbą vydūniečiai po pastatytais vartais užkasė laišką ateities kartoms. Vydūno draugija apmokėjo ir vartų statymo darbuose talkinusios vienos Šilutėje veikusios statybų įmonės pateiktą sąskaitą už medžiagas ir darbą. Vartai iškilmingai buvo atidaryti 1998 m. rugpjūčio 8 d. kasmetinės „Sueigos pas Martyną Jankų“ metu.
Gražūs Mažosios Lietuvos tradiciniams labai artimi kapinių vartai išties džiugino apsilankančiųjų akį, ir atrodė kaip čia nuo amžių buvę, o prasta vielinė tvora mažiau į tą akį bekrito. Gerai pradėję, lėšų savo sąskaitoje beveik neturintys vydūniečiai tikėjosi, kad jų iniciatyvą tęs vietos institucijos ir iš savo resursų parūpins tvorai reikalingų medžiagų. Kartu tikėjosi, kad galės prie projekto tąsos prisidėti savo darbu. Tačiau apie jokias iniciatyvas iš niekur nieko nesigirdėjo. O laukti geresnių laikų vydūniečiams irgi nebesinorėjo. Tačiau iš kur, beveik neturint pinigų, nusipirkti gana daug medienos? Buvo manoma aktyviau paieškoti rėmėjų, kreiptis į vieną ar kitą fondą ir taip šį tą sukaupus nupirkti bent pirmam darbų etapui reikalingas medžiagas. Tačiau pasitaikė gera proga reikalą sutvarkyti paprasčiau. 2001 m. pradžioje buvo įsteigta Pagėgių savivaldybė. Tų metų, regis, vasarį šios savivaldybės viešojoje bibliotekoje buvo surengtas „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ pirmojo tomo pristatymas. Jame dalyvavo ir naujosios savivaldybės meras Vaclovas Algirdas Mišeikis bei kiti valdžios atstovai. Tarp leidinio pristatytojų buvo ir Vydūno draugijos pirmininkas. Jis išdrįso kreiptis į merą dėl Bitėnų kapinių tvarkymo tąsos ir dėl galimybių parūpinti tam tvarkymui reikalingos medienos, kurios neturėtų trūkti savivaldybės teritorijoje besidriekiančiuose miškuose ir kurią apdoroti galėtų bet kuri iš čionai veikiančių lentpjūvių. Kreipimasis buvo iš karto išgirstas, ir sutartu laiku atitinkamos formos medinių tvoros statinių tos vasaros stovyklautojams buvo pristatyta tiek, kiek tuo kartu jų reikėjo. Sulaukta ne tik tų statinių, bet ir reikalingos pagalbos – transporto, apdorojant metalo detales, gręžiant skyles betoniniuose stulpuose ir pan. Visu tuo nuoširdžiai ir su užsidegimu rūpinosi ir savų tarnybos rūpesčių nestokojantis tuometinis savivaldybės administracijos vadovas Remigijus Kelneris. Tvoros statiniai buvo tvirtinami draugijos nusipirktais varžtais, pastatytoji tvora dažoma irgi draugijos įsigytais dažais. 2001 m. vasaros darbai ėjosi gana nelengvai, nes nebuvo patirties, tveriant reikėjo prisitaikyti prie gana sudėtingo reljefo, įveikti kitokias kliūtis, nuolat ieškoti detalių, apie kurių reikalingumą nebuvo numatyta iš anksto. Tačiau vartus įrėminanti fasadinė tvoros dalis buvo pastatyta nepriekaištingai.
Sakoma, gera pradžia – pusė darbo. Kitų metų darbai ėjo greičiau ir sklandžiau. Pirmosios tvoros dalies statymo patirties turintys vydūniečiai jau patys galėjo išspręsti visas iškylančias technines problemas, o ypač tam labai padėjo atsivežtasis draugijos vicepirmininko Algimanto Jucevičiaus parūpintas elektros generatorius, leidęs vietoje atlikti visus gręžimo, pjovimo ir kitokius elektros energijos reikalaujančius darbus. Tveriant tvorą iš klinkerinių plytų buvo sumūryti jos kampiniai stulpai. Jiems medžiagą parūpino ir pasitelkęs patyrusį mūrininką Rimantą Genį bei kelis vydūniečius darbus taip pat atliko Algimantas Jucevičius. Ant jo pečių gulė ir visi kiti su vartų ir tvoros statymu susiję inžineriniai ir techniniai reikalai bei ūkiniai vydūniečių stovyklos rūpesčiai. Bitėnų kapinių tvorą stovyklaujantys vydūniečiai baigė tverti 2006-ųjų vasarą. Tada iš Šilutės muziejaus, kur buvo saugomas nuo metalines raides lupinėti ėmusių vandalų, prie Vydūno kapo buvo sugrąžintas iš Detmoldo atsivežtasis antkapinis akmuo. Tų metų rugpjūčio 5 d. vykusiose Martyno Jankaus gimimo dienos iškilmėse vydūniečiai pristatė savo darbą „Sueigos pas Martyną Jankų“ dalyviams. Jie pasidžiaugė, kad šis kolektyvinis visos draugijos kūrinys yra vainikas, apjuosiantis Vydūno, Martyno Jankaus, Valterio Banaičio, Grigolaičių, Kondratavičių, paprastų Bitėnų apylinkių žmonių amžino poilsio vietą. Draugijos pirmininkas padėkojo jos nariams, kurie ne po vieną vasaros savaitę triūsė šį vainiką pindami: Stasiui Dragūnui, Nidai Eidukaitytei, Vytautui Gurevičiui, Danutei Jazgevičiūtei, Algimantui Jucevičiui, Marijonai Aldonai Jundienei, Zeniui Jurgelaičiui, Juozui Kuzminskui, Lindai Lemchenai, Marijai Liugienei, Jūratei Mikalajūnienei, Laurynui Mikalajūnui, Vitalijai Miškinienei, Romualdui Miškiniui, Danguolei Oželytei, Rimai Palijanskaitei, Linui Plankiui, Algirdui Sagatui, Tomui Stanikui, Dianai, Antanui ir Gintautui Stunguriams, Onai Šeštokienei, Juozui Šidiškiui, Apolinarui Tušui, Stasiui Urbonui, Daliai Vilūnienei, Rūtai Vilūnaitei, Eirimui Veličkai, Živilei Žekienei ir kitiems, kurių tuokart neprisiminė.
„Vorutos“ laikraščio vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius perdavė Draugijai tokią Martyno Jankaus dukraitės Ievos Jankutės padėką: Prof. V. Bagdonavičiui ir vydūniečių stovyklos dalyviams Bitėnuose „reiškiu nuoširdžią padėką už kilnų darbą, tvarkant Rambyno kapinaičių tvorą. Tik lankydamasi kapinaitėse supratau, kokį darbą dirba Vydūno draugijos nariai. Mano pagarba kapinaičių vartų ir tvoros projekto autoriams Marijai ir Martynui Purvinams, kapinių apželdinimo projekto autoriui Juliui Balčiauskui. Įspūdingi yra kapinaičių vartai, kuriuos nukaldino Eimantas Ludavičius. Visiems prof. Vaclovo Bagdonavičiaus išvardytiems dalyviams reiškiu nuoširdžią padėką.“
Taip buvo baigtas keletą metų trukęs Vydūno draugijos vykdytas projektas, kurį medžiagomis ir kitaip, be minėtųjų Šilutės rajono ir Pagėgių savivaldybių, Lumpėnų seniūnijos, dar rėmė UAB „Lumpėnų Rambynas“, Šilutės miškų urėdija, Rambyno regioninio parko direkcija, Teofilio Dargelio IĮ, UAB „Germeta“. Projektui naudotos iš Vydūno fondo (Čikaga), Mažosios Lietuvos fondo (Kanada), Ramintos Lampsatytės (Vokietija), Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos gautos lėšos.
Kapinės išties tapo Mažosios Lietuvos panteono statuso vertu kultūros objektu, kurį aplanko daugybė žmonių ne tik iš Lietuvos, bet ir kitų šalių, ypač Vokietijos. Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ kasmet gegužės mėnesį čia rengia kapinių šventę. Reikia tikėtis, kad čia atguls dar ne vieno šiam kraštui nusipelnusio lietuvininko palaikai, kad numatyti pastatyti kenotafiniai paminklai primins tuos išeivius ar ištremtuosius iš Mažosios Lietuvos, kurių kapai išsibarstę tolimiausiose šalyse ar tuos, kurių kapai taip ir liks nežinomi kur nors amžino įšalo žemėje, Sibiro platybėse ar išlyginti su žeme kokio nors sovietinio kalėjimo teritorijoje, kaip yra atsitikę su iškiliojo Mažosios Lietuvos dailininko Adomo Brako amžino poilsio vieta tolimajame Barnaule. Pirmuosius kenotafus, skirtus Enziui Jagomastui ir bendrą Tilžės Akto signatarams jau turime. Nuo šiandien apie Amžinybėn išėjusias ir savų kapų neturinčias Vydūno žmoną Klarą Fiulhazę ir kultūros kelių bendražygę Martą Raišukytę čia irgi primins kenotafiniai krikštai. Reikia tikėtis jų sulauks ir Ona Jagomastaitė, Morta Zauniūtė bei kiti Mažajai Lietuvai savo gyvenimus atidavę jos dukros bei sūnūs, ypač tie, kuriems žiaurus likimas pagailėjo net kapo kauburėlio ar ir buvusį sunaikino.
Ačiū visiems kūrusiems ir tebekuriantiems dar vieną gražų paminklą Mažajai Lietuvai – jos šviesuliams atminti ir pagerbti skirtą panteoną.

Pranešimas, skaitytas 2016 m. spalio 15 d. Vilkyškiuose Vydūno palaikų perlaidojimo 25-mečiui skirtoje konferencijoje.

1 1995 m. Estijos dailės akademijoje Taline dailiojo metalo studijas baigęs Eimantas Ludavičius (g. 1970) šiandien yra vienas ryškiausių metalo menininkų Lietuvoje. Jo sukurtų darbų galima rasti ne tik parodose, jų pilna Vilniaus senamiestyje, kituose miestuose – pastatų interjeruose, eksterjeruose. 2016 m. apdovanotas LR Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Voruta, Nr. 11 (829), 2016 m. lapkričio 26 d., p. 1, 3; Voruta, Nr. 12 (830), 2016 m. gruodžio 31 d., p. 3.

Kultūra Kultūros paveldas Mažoji Lietuva Okupacija , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra