Vydūnas ir Vilnius

Autorius: Data: 2016-05-04, 09:33 Spausdinti

Vydūnas ir Vilnius

Vacys BAGDONAVIČIUS

Juozas Tumas-Vaižgantas yra rašęs, jog kaip J. Basanavičius prie Vilniaus, taip Vydūnas prie Tilžės yra prilipęs kaip prie uolos. Tačiau tilžiškis Vydūnas be Vilniaus mūsų kultūroje irgi būtų sunkiai įsivaizduojamas. Jeigu Tilžėje jis išaugo ir subrendo kaip kūrėjas, ten parašė ir išleido vos ne visas savo knygas, tai Vilnius buvo toji vieta, kuri jį supažindino su Didžiąja Lietuva, o pastarąją – su juo bei jo raštais ir išmintimi. Vilniaus dėka Mažosios Lietuvos žadintojas tapo ir vienu iš visos Lietuvos žmoniškumo galių ugdytojų, gairių jos kultūros raidai tiesėjų. Anot Mykolo Biržiškos, Vydūnui ėmus bendrauti su Didžiosios Lietuvos šviesuomene, labiau nei Mažojoje to meto Lietuvoje išryškėjo jo kūrybos aktualumas ir meninis vertingumas, čia jis rado jo pasiektą intelektinį lygį labiau atitinkančią bendravimo atmosferą.  Didžiosios Lietuvos „visuomenės akyse lyg ir literatūriniu Čiurlioniu buvo bevirstąs Storosta – Vydūnas. Karštai patriotinėje, bet intelektualiu požiūriu neaukštoje ir negilioje „birutininkų“ Jankų, ir Bruožių, Lapinų ir Zaunių, Vanagaičių ir Bruožių veikiamoje Mažosios Lietuvos visuomenės kultūrinėje aplinkoje Vydūnas tikrai pakilo nepasiekiamai aukštai, taip jog jam čia negalima buvo taikyti jokio „birutininko“ masto. Jam kad ir kaip mintytojui ir kūrėjui uždaram begyvenant ir tik griežtai beeinant savo tautines pareigas, tad ir visuomeniškai besireiškiant, aiškiai buvo Prūsų Lietuvoje per ankšta ir per trošku, bet su 1905 m. pasiekęs Didžiąją Lietuvą, jis čia ne tik rado savo raštui ir gyvam žodžiui platesnį ir karštesnį sutikimą, bet ir giliau jį suprantančią visuomenę, kurios jam Tilžėje trūko.[…] jam čia trūko ypač gyvos ir jautrios moksleivijos, kuri ne tik prisiimtų kūrinį giliau, bet ir  kurios pats buvimas, to buvimo jausmas veiktų kūrėją. Tokią moksleiviją ir iš viso jauną išmokslintą visuomenę Vydūnas rado  Didžiojoje Lietuvoje, kur sugraudintomis širdimis buvo priimti tiek jo „Probočių šešėliai“ ir ypačiai jų „Ne sau žmonės“, tiek ir kiti kūriniai, o ir reiškiama jo knygelėse ir prakalbose (paskaitose) teosofiškai nudažyta pasaulėjauta buvo įsigilinama, protaujama ir aptariama“[1],  – rašė M. Biržiška.

Pirmieji Vydūno ryšiai su Vilniumi atsiranda nuo 1904 m., t. y. kai tik įsisteigia Tilžėje jo knygoms leisti bendrovė „Rūta“, kurios pirmasis leidinys – dainų rinkinys „Lietuvos aidos“ patenka į vilniškį Šlapelių knygyną. Tiesa, šioje knygoje dar nėra Vydūno pavardės – kaip „išleistojis ir visų tiesų savininkas“ čia pažymėtas Vilhelmas Storost. „Rūtos“ leidiniai su Vydūno pavarde pradeda rodytis nuo l907 m. Šlapelių knygynas juos noriai platina. Tarp čia platinamų leidinių – ir l905 – 1906 m. ėjęs teosofinis V.Storosto leistas žurnalas „Šaltinis“. Apie juos rašo ką tik po spaudos draudimo panaikinimo pradėjusi eiti lietuviškoji Vilniaus spauda. Vos pasirodęs, pristatomas minėtasis „Šaltinis“ („Vilniaus žinios“, 1905.02.27), iš karto recenzuojama pirmoji komedija „Kur prots? “ („Vilniaus žinios“, 1908.09.23).Vėliau apie reikšmingesniuosius Vydūno filosofijos bei dramos veikalus („Probočių šešėliai“, „Amžina Ugnis“, „Gimdymo slėpiniai“, „Mūsų uždavinys“), jo kultūrinę veiklą rašys dauguma didžiųjų Vilniaus periodinių leidinių: „Vilniaus žinios“, „Lietuvos žinios“, „Viltis“, „Ateitis“, „Aušrinė“ ir kiti.

Pradedąs rašytojas pats gana anksti ėmė bendradarbiauti su Vilniaus spauda. Pirmoji tokio bendradarbiavimo kregždė – pseudonimu R.Manas, vos netapusiu literatūrine V. Storosto pavarde, pasirašytas straipsnis „Tėvynės kultūra“ „Vilniaus žiniose“ (1906.10.01). Juo jaunasis Vydūnas įsijungė į laikraštyje prasidėjusią diskusiją apie lietuvių kultūros padėtį ir perspektyvas. Joje jau buvo pasisakę rašytojai Juozapas Herbačiauskas,  Kazys Puida, skulptorius Petras Rimša. Kaip svarbiausią sąlygą tautos kultūrai augti Vydūnas iškėlė dvasinį žmogaus brandumą, nes „tautos genijus kiekvienu ir kiekviena veikia ypatišku to[tautos] sąnario būdu.<…> visur regimas tautos genijus, jei žmogus neatsisakęs savo žmoniškumo ir nepasidavęs kitos tautos dvasiai“. Straipsnio autoriaus manymu, lietuvių kultūros baruose daugiausia darbuojasi karštuoliai, maža tėra išmintingųjų. Tačiau jis džiaugiasi visų nuoširdumu, atsidavimu tautos labui, tiki suklestėsiant Lietuvos kultūrą. Optimistiškai žiūrėdamas į jos perspektyvas, jaunasis rašytojas ragino nesisieloti dėl jos skurdžios padėties, nes tai – ne silpnumo požymis, o akstinas jai augti ir tvirtėti. Svarbiausia, kad kiekvienas tautos žmogus  tautos gerovei veiktų pasiaukodamas, „dirbtų pats save ir savo gerovę užmiršęs, save aukodamas kitiems, Tėvynės kultūrai – tautos genijui‘‘.

Netrukus užsimezgė ir tiesioginė Vydūno pažintis su Vilniumi. Jai progą suteikė 1907 m. kovo mėn. Vilniuje įsisteigusi Lietuvių mokslo draugija. Vydūnas netrukus tapo vienu iš pirmųjų jos narių ir aktyviai dalyvaudavo jos sesijose, skaitydavo jose pranešimus. Ypač įsidėmėtina rašytojui buvo pirmoji jo kelionė Vilniun 1908 m. Pagrindiniai šios kelionės įspūdžiai, kuriuos jis aprašė „Vilniaus žiniose“ (1908 m. rugpjūčio 20, 21, 22 ir 23 d. numeriai), yra skirti II lietuvių dailės parodai, vykusiai tų metų kovo – gegužės mėn.

                      Ši paroda Vydūnui padarė didžiulį įspūdį. Joje eksponuojamuose kūriniuose jis matė vieną iš aiškiausių lietuviškumo dvasios pasireiškimų, tautos kūrybos galių, o kartu ir josios vargano būvio atsiskleidimą. “Tikrai lietuvių dailės paroda lietuviška“, – džiaugėsi jis. Buvo sujaudintas liaudies meno dirbiniuose išreikšto nuoširdumo: „Aiškiai matyti, jog tie, kurie tai atidirbo, su pasimėgimu, meiliai dirbo“. Ramiai vaikščiodamas po parodos sales, įdėmiai įsižiūrėdamas ir netgi įsiklausydamas į kiekvieną kūrinį, Vydūnas labiausiai įsidėmėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslus, susikūrė savas jų filosofines interpretacijas, kuriose būta ir kritiškesnių gaidų. Daug ir esmingo apie kitą kūrėją gali pasakyti jam dvasiškai giminingas kūrėjas. Vydūnas apie Čiurlionį ne tik turėjo ką pasakyti, bet ir nemažai pasakė. Tuose pasakymuose kaip tik ir atsispindi savo dvasinės giminystės dailininkui atpažinimas, nors tiesiogiai tas atpažinimas niekur nekonstatuojamas. Pirmiausia mąstytojas pastebi Čiurlionio savybę dailėje kalbėti spalvomis bei atspalviais ir jais sukelti netgi stiprų muzikinį įspūdį, panašiai kaip “omenyje girdima muzika sukelia pavidalus”. Tačiau tame kalbėjime spalvomis ir be linijų Vydūnas įžvelgia ir silpnų Čiurlionio raiškos momentų, kurie kartais gerokai apsunkina, kaip jam atrodė, vieno ar kito paveikslo suvokimą, menkiną dailininko norimą sukelti įspūdį ir dvasinį išgyvenimą. “Kad kokiame vaizde pavidalas rodomas, tai tas toks neaiškus, jog nuolat abejoji, ar taip iš tikro būtų, kaip, rodos, esi atspėjęs,”-  konstatuoja mąstytojas, ilgokai pabuvojęs prie kai kurių M. K. Čiurlionio paveikslų. Tokį prieštaringą įspūdį ypač paliekąs “Ilgesys” (“Ilgėjimos”), kuriame vaizduojamos į žvaigždes ištiestos rankos, užuot sukėlusios tikrą dvasios pasiilgimą, “išvaizdi lyg jos būtų aptrūkinėjusios kokio lavono rankos” ir “tik negyvumą apreiškia”8. Panašiai neaiškus vaizdas kiek susilpninąs ir “Liūdesio” (Nuliūdimo”) sukeltą “gana galingą nuliūdimo jausmą”9. Beveik po trisdešimties metų prisimindamas M. K. Čiurlionio paveikslų sukeltus įspūdžius, Vydūnas 1936 m. laiške dailininkei Monikai Lapinskaitei pažymėjo, jog “tiesiai skaudu pasidaro regint menininko sielos apsiniaukimą”. Prie tokių paveikslų Vydūnas priskiria “Berželius”.

                      Tačiau ne tos kritiškos gaidelės sudaro vydūniškojo M. K. Čiurlionio kūrybos suvokimo esmę. Jau pirmas tos kūrybos sukeltas įspūdis Vydūnui leido ją vertinti kaip įstabiausią to meto lietuvių dailės reiškinį bei ypatingą lietuviškumo dvasios apraišką, kaip išskirtinį mūsų mene ir labai vykusį abstrakčių filosofinių idėjų įkūnijimo dailės priemonėmis pavyzdį. Mąstytojas pabrėžė, kad tos idėjos nėra išprotautos, kad M. K. Čiurlionio kuriamasis vaizdas ne racionaliai sukonstruotas, o tiesiog liejasi iš vidinių kūrėjo dvasios galių, iš jo gimdomų vizijų. “Čiurlionis buvo regėtojas, – pažymi Vydūnas. – Ir jis pastebėjo slėpiningųjų gyvenimo galių veikimus ir sąveiksmius. Juos prieiti protavimu negalima”. Didžiąją dalį čiurlioniškąsias vizijas išreiškiančių paveikslų Vydūnas apibūdino, remdamasis teosofiškąja traktuote, t.y. kaip “astrališkuosius”, kaip tokius, kuriais “apsireiškią sapnų pavidalai”, vaizdinių pavidalą įgaunančios įvairios žmogaus psichikos būsenos. Tokius vaizdinius regėti dovaną turį ne visi žmonės. Lietuviai, kaip ir škotai, tokią dovaną turį. Kai kurie Čiurlionio tokio tipo paveikslai, kuriems mąstytojas priskiria “Sonatas”, “Zodiako” ciklą, jautresnius žmones ypatingai sukrečią, netgi gąlį susargdinti. “Zodiakas” (“Žvaigždynas) apreiškiąs labai “įstabų regėjimą”. Tai esąs “visai nuostabus parodymas slaptingesnių, būtent, “astrališkųjų” pajėgų veikimo metu bėgyje (…). Šitų slapstynių pajėgas anie vaizdai rodo, o tai vis tokiu būdu, jog reikia juos prie geriausių parodos vaizdų priskirti”. Tačiau ir toks aukštas šių kūrinių įvertinimas mąstytojui nesutrukdė pastebėti, jog jais dar nepasiekiama pačių esmingiausių būties gelmių, jog “Žvaigždynas” nepaduoda skaisčiųjų Žinybos (t.y. dieviškosios išminties, arba teosofijos, – V. B.) nurodymų”.

                      Ypač aukštai Vydūnas įvertino “Žinią” (“Garsą”). Šis veikalas “ne tiek šviečiąs, kiek skambąs”, jame “lyg girdi aušros sušvitimą, saulės užtekėjimą arba lyg regi jūrų amžinąjį griausmą. – Tai iš tikro nebe bandymas ir ieškojimas iš visokių gyvenimo pakraščių naujienų, baisių ir skaudžių, – yra tai jau veikalas” [5:188]. Šis paveikslas bene geriausiai atitiko paties Vydūno dvasios užmojus ir todėl visam gyvenimui išliko atmintyje kaip tikroji čiurlioniškojo skrydžio aukštuma.

          Reikia pasakyti, kad “Vilniaus žiniose” Vydūno pateiktos pastabos apie M. K. Čiurlionio kūrinius didžiąja dalimi išreiškė pirmąjį įspūdį, tų kūrinių sukeltus išgyvenimus, bet jose dar stigo apibendrinimų, panoraminio Čiurlionio fenomeno įvertinimo, kuris būdingas vėlesniems mąstytojo pasisakymams.

 Iš kitų parodoje eksponuojamų kūrinių Vydūnas palankiai vertino Petro Kalpoko tapytus „Upelį“, rašytojų portretus, Antano Žmuidzinavičiaus paveikslus, ypač „Višinskio kapą“, kuriuo „apsireiškia tikras ir gyvas pajautimas tos nuoskaudos, kurią tauta patyrė, mirus vienam jos veikėjų, geriausio amžiaus“. Susižavėjo Petro Rimšos skulptūromis, iš kurių ypač patiko „Artojas“ – „tiesiog šios dienos Lietuvos paminklas“. „Visa paroda  man pradingo, jį pamačius,“ – taip buvo šio kūrinio paveiktas. Vieną iš to „paminklo“ variantų Vydūnas išsivežė į Tilžėn vyksiančią parodą, o paskui pats iš autoriaus įsigijo. Pažintis su P. Rimša lėmė tai, kad šį dailininką Vydūnas pasirinko savo dramų trilogijai „Amžina Ugnis“ iliustruoti.

Kelionė Vilniun buvo ir pirmoji išsamesnė pažintis su didžiąja Lietuva. Jos metu rašytojas ryškiai pajautė, kad dviems imperijoms priklausančios Lietuvos dalys skiriasi tiek materialine padėtimi (Mažoji Lietuva turtingesnė, labiau civilizuota), tiek dvasios gyvumu (Didžiojoje Lietuvoje to gyvumo esama daugiau ir stipresnio). Vilniaus išorinis vaizdas buvo nuteikęs gana nykiai: „Visur begalinė netvarka, neapsakomas nešvarumas. Bėga srutos, vos drįsti kvėpuoti“. Tačiau kaip rašė laiške Jonui Basanavičiui, jam vis dėlto buvę „svarbu kartą pamatyti Vilnių, Gedimino įsteigtą pilymą“. Nykumo jausmą išsklaidė ne tik Gedimino pilis, bet ir sutikti lietuviai, kurie priėmė rašytoją tarsi jis „būtų iš tikro gentis buvęs“. O sutiko jis ne vieną tų, „kurių vardus iš raštų buvo pažinęs arba nors iš laikraščių“. Apsistojo tada pas Joną Basanavičių, su kuriuo buvo pažįstamas dar nuo šio lankymosi Tilžėje 1896 ir 1898 m. Atvykęs į Vilnių  kitais kartais Vydūnas apsistodavo pas kitus žymiuosius lietuvius gydytoją Antaną Vileišį, advokatą Joną Vileišį, gydytoją Danielių Alseiką. Pažintis su J. Basanavičium peraugo į bičiulystę, kuri tęsėsi iki pastarojo mirties. Kai vilniškis patriarchas jau sirgo, Vydūnas savo laiškuose siųsdavo išsamius patarimus, kaip gydytis. Pirmosios, o taip pat vėlesnių viešnagių metu Vydūnas susipažino su Kazimieru Būga, Romanu Bytautu, Augustinu Voldemaru, M. K. Čiurlioniu, P. Rimša, Adomu Varnu, Antanu Žmuidzinavičiumi, Miku Petrausku, Gabrieliumi Landsbergiu-Žemkalniu, Juozapu Albinu Herbačiausku, Faustu Kirša, Antanu Smetona, Vaižgantu, Felicija Bortkevičiene, Liudu Gira, Marija Pečkauskaite, Vileišiais ir daugeliu kitų lietuvių veikėjų. Kaip 1908.04.21 laiške Pranciškui Augustaičiui rašo M. Pečkauskaitė, per pirmąjį apsilankymą Vilniuje Vydūnas atsivežė „savo naują knygą trilogiją – dramą“, kuri esanti „fantastiška – vietomis graži“, „veikalas nepaprastas“. Tas veikalas – „Probočių šėšėliai“. Svarbiausias pirmojo apsilankymo Vilniuje rezultatas tas, kad nuo 1908 vilniškėje spaudoje (daugiausia „Vilniaus žiniose“) randame ne taip mažai Vydūno straipsnių.

Rašytojas tampa ne tik Lietuvių mokslo, bet ir kitos Vilniuje veikusios – Lietuvių dailės draugijos nariu. Aktyviuoju nariu jis buvo pirmojoje, t.y. Mokslo draugijoje. Atvažiavęs į jos sesiją, Vydūnas apsigyvendavo pas Vileišius. 1911 m. sesijoje jis skaitė net tris pranešimus, kurie buvo skelbti ir „Lietuvos žiniose“: „Žmogaus išaugimas ir tikyba šiandien ir senovėje“, „Lietuvių tikybos prasmė senovėje“ ir „Idealizmas ir realizmas gyvenime“. Pranešėjas  buvo sutiktas labai šiltai ir „klausės jo su tokiu pasidabojimu, kaip nei vieno kito“, – informavo vilniškė „Viltis“ bei „Nauja lietuviška ceitunga“[2]. Buvimo Vilniuje metu Vydūnas „ maloniai susitiko pasidalinti su vilniečiais savo pažiūromis į dailę. Karšti įtikinantieji  iš gilumos širdies plaukiantieji jo žodžiai nors valandėlei atitraukė mus nuo pilko kasdienio triūso ir sukėlė – sužadino mumyse daug prakilnių minčių ir jausmų. Širdingą ačiū už tai taria jam vilniečiai,“[3] – rašė „Vilniaus žinios“. Šios sesijos proga vilniškė „Rūtos“ draugija surengtame vakare suvaidino Vydūno „Probočių šešėlių“ dalį „Vėtra“. Tai nebuvo vienintelis Vydūno veikalo pastatymas Vilniuje. Tos pačios „Rūtos“ vaidintojų būrelis 1910 m. liepos 13 d. ir 1911 m. rugsėjo 13 d. buvo  suvaidinęs kitą „Probočių šešėlių“ dalį – „Ne sau žmonės“. 1911 m. Vydūno buvimo Vilniuje įspūdžius kiek gadino katalikiškosios „Ateities“ tų metų 8 nr. išspausdintas feljetonėlis, kuriame gana kandžiai iš jo pranešimo pasišaipoma. „Vilniaus žiniose“ netrukus buvo paskelbtas Vydūno laiškas, kuriuo sąmojingai ir argumentuotai į tuos pasišaipymus atsikertama. Rašytojas šiame atsikertamajame strasipsnelyje ypač pabrėžė tolerancijos svarbą reiškiant skirtingas religines ir kitokias pažiūras. Toji pačioje „Ateityje“ Vydūno idėjas, skelbtas jo paties leistame „Jaunime“, vėliau gana kritiškai yra vertinęs kun. Blažiejus Čėsnys. Vydūnas savo „Jaunime argumentuotai atsakė ir jam.

1912 m.  birželio 25-27 d. vykusios sesijos metu Vydūnas turėjo progos su 60- mečio sukaktimi  pasveikinti bičiuliu tapusį J. Basanavičių . Šioje sesijoje tilžiškis filosofas ir rašytojas skaitė pranešimą „Evoliucija ir tikyba“. Malonius šios viešnagės įspūdžius sugadino grįžimo namo apsunkinimas. Virbalyje Vydūną rusai buvo sulaikę net 6 paras. Tada tenykščiam policijos vadui jis pasakęs, kad dėl tokios tvarkos per šią sieną daugiau nebekeliausiąs ir kad tvirtai tikįs jos greitai nebeliksiant. 1912 m. 07 05 laiške J. Basanavičiui Vydūnas nuogąstavo, kad jo buvimas gali  kenkti Mokslo draugijai. Tokiu atveju jis siūlo būti išbrauktas iš draugijos sąrašo.  1913 06 16 laiške  A. Žmuidzinavičiui Vydūnas iš Berlyno rašė: „Negaliu šį kartą apsilankyti Vilniuje. Ir nedalyvausiu Mokslo draugijos suvažiavime. Daug tam yra priežasčių“. Nutylėjęs apie pernykštį incidentą pasienyje, kaip vieną iš svarbiausiųjų priežasčių nurodo, jog norįs iš tolo stebėti, kaip Lietuva priima jo ką tik išleistą kol kas didžiausią veikalą ir ar iš vis įstengs jį priimti. Jame esama tai, kas „visa širdimi jai (Lietuvai – V.B.) buvo teikiama“. Tas veikalas – trilogija „Amžina ugnis“. Pažado nekirsti sienos Vydūnas nesulaužė ir vėliau – Vilniuje po to jis teapsilankė tik 1930 m. rudenį. Pranašavimas dėl imperijos sienos griuvimo, kaip žinome, irgi išsipildė. Nors Vilniuje Vydūno nebūta beveik du dešimtmečius, tačiau jo filosofinė publicistika per tą laiką Vilniaus spaudoje buvo gana dažna viešnia. Neretos čia buvo ir žinios apie rašytojo ir mąstytojo kūrinius ir veiklą. Su Vilniumi jį siejo ir gana intensyvus susirašinėjimas su ten gyvenusiais žymesniais lietuviais, ypač su J. Basanavičiumi. Su juo dar buvo keletą kartų susitikęs Kaune ir Palangoje.

                      Apsilankymas Vilniuje 1930 m. truko trejetą dienų – lapkričio 1-3 d. Važiuoti traukiniu teko ne pro Eitkūnus ir Kauną, kaip anksčiau, o pro Daugpilį. Pasitikęs miestas dabar atrodė kitoks negu rusų laikais – buvo tuštesnis, gatvėse beveik nesimatė žmonių. Daug kur buvo matyti skurdo žymių. Kai kurie namai „buvo visiškai apleisti, lyg apdriskę“. Maloniai vietos lietuvių sutiktas rašytojas automobiliu buvo nuvežtas  į  gydytojų Veronikos ir Danieliaus Alseikų namus dabartinėje Jogailos gatvėje, kur šeimininkų rūpestingai globojamas jaukiai toms trims dienoms apsigyveno. Savo prisiminimuose buto šeimininkė gydytoja  Veronika Alseikienė taip aprašo svečio įpročius: „Vydūnas turėjo savo vydūniškus įpročius, būtent: vežiojosi su savim šiltą antklodę, sudarytą į voką. Lovą reikėjo taip statyti, kad galva būtų į šiaurę, šiaurės ašigalį, taip girdi galima geriau pailsėti. Nakčiai lįsdavo į voką ir taip 8 valandas išmiegodavo. Maistas daržovės buvo, vaisiai, riešutai, baltymų ir riebalų mažai naudodavo“[4].

                       Ar nebus tada dar vaikiškai filosofu susidomėjusi devynmetė Alseikų dukra Marija, būsimoji pasaulinio garso archeologė Gimbutienė, kuri 1939 m. Vilniaus universitete parašys proseminarinį darbą „Tautosakos elementai Vydūno kūryboje“. Įžymiajai pasaulinio masto archeologei, etnologei profesorei Marijai Gimbutienei tas studentiškas darbas buvo vienas iš pačių pirmųjų takelių į šlovingą, bet sunkų mokslo kelią. Retrospektyviai žiūrint, reikšmingai atrodo ir darbe nagrinėjami objektai bei jų santykis: tautosaka ir Vydūnas. Dėl tautosakos reikšmingumo M.Gimbutienės kūrybinėje biografijoje yra daugiau negu akivaizdu. Šis darbelis įdomus paliudijimu to, kad jau nuo pirmųjų studijų žingsnių būsimoji mokslininkė koncentruojasi būtent į etninę kultūrą, kad ir naujosios literatūros seminare suranda būtent su tąja kultūra susijusį objektą.

Tokių objektų anuometinėje lietuvių literatūroje būta ne vieno, tačiau M. Alseikaitė pasirinko būtent Vydūno kūrybą. Tas pasirinkimas – irgi ne atsitiktinis. Tas neatsitiktinumas vėlgi geriausiai išryškėja, pažvelgus iš laiko perspektyvos, jau dabar palyginus abiejų didžiųjų mūsų kultūros šulų istoriosofines koncepcijas ir suvokus jų esmių, jų kvintesencijų artimumą. Tas artimumas, ypač aiškiai matomas iš to, kaip abu apibūdino dvasinės ir materialinės kultūros santykį praeityje, dabartyje ir ateityje, iš to, kaip tame santykyje abu išryškino ypatingą etninės kultūros svarbą. Toji trumpa vaikiška būsimos mokslininkės su Vydūnu pažintis buvo lemtinga ir tuo, kad jos dėka nuo pat vaikystės Mariją Alseikaitę patraukė vydūniškoji sau žmogaus idėja, švietusi kelyje į didžiąsias mokslo aukštumas. Tos idėjos įkvėpta, ji pasirinko ir rašinio temą per baigiamuosius egzaminus Kauno „Aušros“ gimnazijoje. Tame rašinyje ji kalbėjo apie savarankiško galvojančio žmogaus reikalingumą Lietuvai . Kai 1993 m. Vytauto Didžiojo universitete  profesorei Gimbutienei buvo suteikiamas šio universiteto garbės daktaro diplomas savo pasisakyme šia proga, dėkodama „nuostabiems žmonėms, įkvėpusiems meilę praeičiai, liaudies kūrybai ir menui“, tarp tokių žmonių ji paminėjo ir Vydūną. Tai rodo, kad jos akiratyje tilžiškis išminčius buvo per visą sąmoningą jos gyvenimą.

 Tą 1930- jų rudenį Vilniuje viešėjusį Vydūną aplankė daugelis pavergtosios sostinės lietuvių inteligentų. Jis pats dalyvavo tebeveikusios Lietuvių mokslo draugijos spalio 1 ir 2 d. susirinkimuose, skaitė juose paskaitas „Mokslas ir dorovė“ ir „Mokslo žengsimas ir tikyba“. „Kaip gilus paskaitų turinys, taip ir pats rašytojo asmuo padarė susirinkusiems įspūdžio, – rašoma „Vilniaus žodyje“ (1930 11 05, nr. 18-19). – Susidomėję paskaitomis klausytojai užkrovė gerb. prelegentą klausimais, į kuriuos jis vos beįstengė atsakinėti“. Rašytojas taip pat susitiko su moksleiviais Vytauto Didžiojo gimnazijoje bei su Vilniaus universiteto studentais lietuviais, kurių, jo paties žiniomis, tada buvę 70. Pirmiesiems kalbėjo apie žmogaus augimą, antriesiems – apie pesimizmą ir optimizmą. Mąstytoją žavėjo tai, kad vilniečiai inteligentai „drąsiai kalba lietuviškai. Palyginus į mūsų [Prūsų- V.B.] lietuvius, jie galėtų būt vadinami didvyriais“[5]. Rašytojas pripažino, kad Vilniaus krašto lietuviai, nors ir suvaržyti, vis dėlto turi daugiau teisių ir galimybių tautiškai reikštis negu Prūsų lietuviai. „Juk mes [Prūsų lietuviai] rūpindamiesi savo lietuviškumu tūlų laikomi tikrais nusidėjėliais. Todėl  ir ne vienas tik lietuvis ar tai slepia savo lietuviškumą ar net pasidaro didžiausiu lietuvių peikėju. <…> Ten Vilniuj lietuviai visai aiškiai parodo savo lietuviškumą,“ – dalindamasis įspūdžiais iš viešnagės Vilniuje, rašė Vydūnas „Naujajame Tilžės keleivyje“ (1930 11 19).

 Ypač įspūdingas Vydūnui tada buvo apsilankymas Rasų kapinėse – mat jis sutapo su Vėlinių apeigomis. „Buvo tai nuostabus patyrimas, – rašo Vydūnas apie šią šventę Rasose. – Žmonės pulkų pulkais rinkosi kapiniuose. Rankose su žvakėmis, kurias jie ten uždegė ir savo velionių (mirusiųjų) kapus apkaišė. Kiekvienas kapas tada buvo žiburiais lyg vainikuotas. Iš tolo žiūrint visi kapiniai savo žiburiais tik taip mirgėjo.“  Labiausiai rašytoją sujaudino tai, kaip įžymiuosius savo tautos mirusiuosius pagerbia lietuviai. „Prie kapo dr. Jono Basanavičiaus stovėjo jauni lietuviai su savo vėliava ir nuogais kardais. Kiti atėjo su vainikais su lietuviškų varsų juostomis ilgame eisme vis po kelis eilėje“[6], – aprašė savo įspūdžius Vydūnas. Tą regėdamas, mąstytojas pagalvojęs, „kas nusiduotų, jeigu lietuviai Tilžėje trauktų per miestą panašiu būdu. Rodos tūliems vokiečiams sapnuotųs, kad lietuviai jau užkariaują visus Rytprūsius“.

Namolio tada Vydūną su gėlėmis išlydėjo „visas būrys lietuvių jaunų ir senesnių su garsiais linkėjimais“. Išsivežė tada šviesų įspūdį apie Vilniaus lietuvių gyvą tautiškumo jausmą, kurio jau taip trūkę jojo tėvynainiams Prūsų lietuviams. Tai buvo paskutinis rašytojo apsilankymas Vilniuje. Tačiau Vilniaus lietuviškoji spauda ne sykį dar rašė apie lietuvių persekiojimą Rytprūsiuose bei apie iškilųjį jų vadovą Vydūną. Pats rašytojas 1931 m. šalia Prūsijos lietuvių reikalų atstovavo ir Vilniaus krašto lietuvių reikalus Europos Tautinių mažumų kongrese Ženevoje.

Šiais laikais Vilnius tampa Vydūno sugrįžimo tautos sąmonėn pagrindine vieta. Jam gyvam esant, jo knygos sklido tik iš Tilžės. Šiandien pakartotinai jo raštai leidžiami Vilniuje. Čia veikia ir 1988 m. įsikūrusi Vydūno draugija, kurios būstinė kurį laiką buvo tuose rūmuose (A. Jakšto g. 9), kur lenkų laikais buvo Vytauto Didžiojo gimnazija. Būtent toje gimnazijoje  1930 m. rudenį aidėjo paties Vydūno balsas. Tarsi jo žingsnių aidas šiandien didžiąja dalimi iš Vilniaus sklinda gyvas jo idėjų atgarsis.



[1] Biržiška M. Lietuvių tautos kelias. T 2. Los Angeles, 1953, p. 195.

[2] Iš Didžiosios Lietuvos.// Nauja lietuviška ceitunga, 2011, rugpj. 1, nr. 91.

[3] Viliaus Storostos – Viduno atsilankymas.// Vilniaus žinios,1911 kovo 31(bal. 13), nr. 38.

[4] Alseikienė V. Prisiminimai apie Vydūną. Mašinraštis.// Autoriaus archyvas. Prisiminimų autorė ,matyt, pamiršusi Vydūno apsilankymo metus, nurodo juos neteisingai – 1923 – 1924.

[5] Vydūnas. Mano kelionė į Vilnių.//Naujasis Tilžės keleivis, 1930, lapkričio 19.

[6] Ten pat.

Lietuva



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra