Vydūnas, Bitėnų kapinės ir Lietuva 1991-aisiais

Autorius: Data: 2017-01-02, 13:33 Spausdinti

Vydūnas, Bitėnų kapinės ir Lietuva 1991-aisiais

1997 m. Marijos ir Martyno Purvinų parengtas patikslintasis Bitėnų–Rambyno kapinių vartų projektas. Vartus siūlyta puošti senųjų baltų ir lietuvininkų simboliais (Saulės ženklai, javų varpos, žaliuojančios rūtos). Vietoje tokių vartų pastatyti visai kiti, be Mažajai Lietuvai būdingų ženklų

Doc. dr. Martynas PURVINAS, Kaunas

1987 m. po ilgų svarstymų ir pasmerkimų turėjau palikti Vilniaus inžinerinį statybos institutą kaip „nesovietinis dėstytojas“. Likęs be darbo ir ankstesnių įpareigojimų naštos, ėmiau jaustis laisvu ir nevaržomu žmogumi. Bandydamas pratęsti dar 1980 m. kraštotyrinės ekspedicijos metu pradėtus architektūrinio paveldo tyrimus Rusnės apylinkėse ir kviečiamas tuometinių vietos kraštotyrininkų, nuvykau į Šilutę, kur įstrigau ilgam.
Pamaryje kaip neatrastas žemynas atsivėrė stulbinantys vietinio paveldo klodai – sovietinės okupacijos dešimtmečiais ignoruotos ir nutylėtos vertybės. Nors Lietuvoje tebevyravo gūdus sovietmetis, Maskvoje leista spauda jau pranešinėjo apie vykstančią perestroiką, kai kuriuose centriniuose leidiniuose pasirodydavo stulbinančių žinių apie anksčiau nežinotus istorijos puslapius. Šilutėje aplankėme Jakštų šeimą, kalbėjomės su Petru Jakštu, okupacijos dešimtmečiais paslapčia rinkusiu žinių kruopeles apie krašto praeitį. Rengiau storus kraštotyrinių darbų tomus su daugybe nuotraukų iš Šilutės apylinkių (gali būti, kad visa tai vėlesnių perversmų laikais buvo sunaikinta kartu su kitais vietos kraštotyrininkų darbais). Tai veiklai talkino energingasis dr. Kazys Gaigalas, vietos kraštotyrininkų tuometinė vadovė Nina Judžentytė-Lauraitienė, vėliau Banių šeima iš Rusnės ir kt.
Lietuvoje kylant Atgimimo bangai, keitėsi ir Šilutė. Ten pastebėdavome vis daugiau entuziastingų jaunų žmonių, besidominčių krašto praeitimi. Per anuomet istorinius rinkimus Šilutei pradėjo vadovauti Sąjūdžio žmonės – Vydūnu ir Mažąja Lietuva susidomėję jaunuoliai.
Gal 1990 m. jau būta kalbų apie Vydūno perlaidojimą, jo palaikų parvežimą į gimtąjį kraštą. Minėtos galimos jo perlaidojimo vietos. Gal 1991 m. pradžioje apie tai tekdavo kalbėtis su tuometiniu Šilutės kultūros reikalų vadovu Sauliumi Sodoniu, kitais naujausiais rajono vadovais (Arūnu Plikšniu, Virginijumi Skirkevičiumi, Vitalijumi Šopiu ir kt.). Be kitų vietų minėtos ir Bitėnų kaimo kapinės šalia Rambyno, tuomet priklausiusios Šilutės rajonui. 1991 m. gegužę kartu su žmona architekte Marija Purviniene išvykau tirti ir vertinti tų senų kapinių, kuriose teko lankytis ir ankstesniais metais.
Apsistoję Bitėnuose, pas tuometinės Martyno Jankaus muziejaus vadovės Birutės Žemgulienės ir Kazimiero Žemgulio šeimą, pradėjome žvalgyti senąsias kapines (tuomet retai kas teminėdavo, kad praeityje tai buvo Bitėnų kaimo šiaurinės dalies – vadinamųjų Užbičių – kapinės). Tirdami suvokėme, kad tai iš tiesų ypatinga vieta, išsiskirianti iš gausių aplinkinių senųjų kapinaičių, kurios po 1944 m. buvo ypač suniokotos ir apleistos.
Užbičių kapinaites su savo protėvių kapais dar pokariu bandė apginti senbuvė lietuvininkė Elena Grigolaitytė-Kondratavičienė su šeimos nariais (U. Lachauer užrašyti jos įspūdingi atsiminimai „Rojaus kelias“ išleisti ir lietuvių kalba). Sovietinės okupacijos laikais pavieniai žmonės ne viską pajėgdavo nuveikti: į senąsias kapinaites atbildėdavo tai vietiniai mechanizatoriai – pokariniai atėjūnai su ekskavatoriais ir kt., rausę palaidotųjų kapus, tarp žmonių kaulų ieškoję ko vertingo; tai įvairūs grobikai, išsivežę senuosius vartus ir daug antkapinių paminklų bei metalinių kryžių iš pietinės kapinių dalies. Pasmerktojo „fašistinio paveldo“ niokojimo anuomet nedraudė ir sovietinės valdžios atstovai. Negausi Kondratavičių šeima ir dar kelios apylinkėse likusios senbuvės nepajėgė atsispirti ir gamtos galybei – kapinių pakraščiuose žėlė vis tankesni krūmai, dygo nauji medeliai, per dešimtmečius virtę nemažais medžiais. Kondratavičių tvarkytą kapinių dalį apsupo beveik neįžengiami brūzgynai, neretai sustabdydavę ir grobikus – tuose sąžalynuose ilgiau išliko nemažai senųjų dirbinių.
Anuomet būdami Užbičių kapinėse, vis labiau jautėme tos vietos ypatingumą. Tai buvo labai nuošalus ir ramus plotelis – aplink nebuvo jokių kelių, sodybų su kasdiene buitimi ir kt. Kitaip nei kitose apylinkių kapinėse, šių plotas kilo Nemuno slėnio šlaitu, atsigręždamas į pietų pusėje tekančią svarbiausiąją Lietuvos upę ir už jos plytinčius istorinius Mažosios Lietuvos plotus – po 1944 m. okupuotą lietuvininkų kraštą, netekusį savo senųjų gyventojų ir beveik viso savojo paveldo. Nuo to šlaito atsivėrė Martyno Mažvydo, Martyno Jankaus, Vydūno ir kitų žymiųjų veikėjų praeityje lankyti plotai. Beveik greta stūksojo legendinis Rambyno šventkalnis, visai netoli už upės plytėjo svarbiausiųjų Mažosios Lietuvos istorinių centrų – Tilžės ir Ragainės miestų – plotai. Pro šią vietą daugelį kartų praeidavo ir pats Vydūnas, dalyvaudamas šventėse prie Rambyno.
Užbičių kapinaitėse aptikome tris tinkamesnes vietas būsimajai Vydūno kapavietei – šalia įėjimo, ties Jankų giminės kapais ir šiauriniame pakraštyje. Pastarąją aptikau beveik netyčia, prasibrovęs per sunkiai įžengiamus brūzgynus ir lipdamas vis aukštyn, peržengdamas nuverstų paminklų apsamanojusias liekanas ir kitas apleistų bei suniokotų kapinių žymes. Baigiantis laidojimo vietų pėdsakams, tarp krūmų suspindo saulės spindulys, prasiskverbdamas per sąžalynų tankmę. Ten apsistojęs suvokiau, kad esu beveik pačiame slėnio šlaito viršuje, kad po kojomis plyti platusis Nemuno slėnis ir neapžvelgiami Mažosios Lietuvos plotai. Staiga pajutau, kad atradau tą vienintelę tinkamą vietą, kurioje ilsėdamasis Vydūnas iš aukštybių galės bent simboliškai apžvelgti buvusio lietuvininkų krašto platybes.
Grįžę į Šilutę, pranešėme apie savo siūlymus. Ilgesingai tenka gailėtis, kad tada buvę stebėtini laikai, kai laisvėn besiveržiantys žmonės nuveikdavo, regis, neįmanomus darbus. Žodis „Vydūnas“ daug kam buvo tapęs savotišku burtažodžiu. Į Bitėnus kukliu tuometiniu automobiliu netruko susiruošti visi naujieji Šilutės rajono vadovai (tada juokauta, kad kam nutikus tas rajonas liktų be jokios valdžios). Anuos laikus prisiminus, tegalima apgailestauti, kad šiandien vargu ar visas būrys svarbių vadovų pamestų visus kasdienius darbus ir bėgtų rūpintis kultūros reikalais. Tuomet prasibrovusieji į sąžalynus kapinėse pripažino, kad toji vieta – kalno viršus – esanti tikrai ypatinga.
Gal 1991 m. pradžioje parengtą labai jau schemišką Užbičių kapinių topografinę nuotrauką mes tą pavasarį gerokai patikslinome, ten sužymėdami per aštuoniasdešimt senųjų kapaviečių ir antkapinių paminklų, tuomet plote augusius žymesnius medžius ir krūmus. Tokiu beveik iš naujo parengtu planu jau galėjome remtis, anuomet rengdami kapinių sutvarkymo projektą.
1991 m. birželio 18 d. mūsų siūlomai Vydūno kapo vietai pritarė į Užbičių kapines suvažiavusi gausi komisija (Šilutės rajono vadovai, specialistai ir kt). Birželio 26 d. kartu su šilutiškiais Vilniuje dalyvavome valstybinės komisijos Vydūno jubiliejui pažymėti pasitarime pas tuometinį LR švietimo ministrą Darių Kuolį, ten buvo aptartas būsimasis Vydūno perlaidojimas kapinėse prie Rambyno.
Tam įvykiui rengėmės ir mes. M. Purvinienė parengė medinio krikšto Vydūnui projektą (prie jo vėliau prisidėjo ir architektas Egidijus Vidrinskas). Pagal jį meistras A. Dromantas padirbo Mažajai Lietuvai praeityje būdingą, kuklų ir dailų dirbinį.
Rengdami siūlymus Užbičių kapinių tvarkymui, jautėme, kad ši ypatinga vieta prie Nemuno ir Rambyno galėtų tapti simboliniu visos Mažosios Lietuvos panteonu, kur amžino poilsio galėtų atgulti ir kiti žymūs krašto žmonės, kur būtų paminėti laiko bei erdvės platybėse išsibarstę praeities veikėjai. Anuomet viskas atrodė įmanoma, tad kapines pasiūlėme apjuosti dailia metaline tvora su tradiciniais metaliniais vartais. Entuziastai tada siūlė ties Vydūno kapaviete įrengti Amžinąjį ugnį ir kitką, bet tuomet pasitenkinome kuklesniais sprendimais.
Tuometinio pakilimo laikais per savaites ir mėnesius įstengdavome nuveikti ir metų darbus. Taip M. Purvinienė tada parengė devynis kapinių vartų ir tvoros projekto variantus, pasiremdama Mažajai Lietuvai būdingais ornamentais ir dekoro motyvais.
Paskelbus, kad Vydūno perlaidojimas vyks spalio 20 d., kapinių tvarkymo darbams sumanyta kviesti talkininkus iš Lietuvos ir kitur. Rugsėjo 14–15 d. kapinėse vyko didžioji talka, į kurią suvažiavo ne vien šilutiškiai, bet ir entuziastai iš įvairių Lietuvos vietovių (iš Vilniaus, Kauno, Pakruojo ir kt.). Dešimtys vyrų rovė krūmus ir medžių kelmus, kirto nereikalingus medžius (juos padėjo atrinkti parkotyrininkas K. Labanauskas), atstatinėjo nuvirtusius kryžius ir paminklus, iškeldinėjo žemėn įsmukusius betoninius kapų apvadus. Moterys tvarkė kapų kauburėlius, juos apsodindamos gėlėmis. Dar prieškariu krašte gyvenęs šilutiškis Julius Balčiauskas (giminiavęsis su senaisiais prūsais) apsiėmė nuo brūzgynų išlaisvintus plotus apsodinti savo paties užaugintais dekoratyviniais augalais, visus apželdinimo darbus derindamas su mumis. Būsimąją Vydūno kapavietę tuomet nušvietė saulės šviesa (nemažai bereikalingai sužėlusių medžių dar teko šalinti ir vėlesniais metais), senųjų kapinaičių viršutinė dalis ir jų pakraščiai visai pasikeitė – ten išryškėjo kraštui būdingas tvarkingumas, atsivėrė vaizdingi senieji antkapiniai kryžiai ir paminklai.
Ypatinga švente tapo ir pats Vydūno perlaidojimas. Didžiojo mąstytojo palaikus mums teko lydėti nuo Kauno iki Šilutės; tuomet tai buvo ne niūri laidojimo procesija, o džiaugsmingas žygis, to didžiojo žmogaus palaikus grąžinant į gimtąjį kraštą. Anuometinį nemažos visuomenės dalies entuziazmą ir dvasinį pakilimą parodė Jurbarko gyventojai – automobilių kolonai vėluojant atvykti iš Kauno, didelis būrys jurbarkiškių tamsią spalio naktį kelias valandas stovėjo kantriai laukdami atvykstančiųjų.
Vydūno palaikus pašarvojus Šilutės salėje, gretimame prieangyje iškabinome savo parengtus siūlymus Bitėnų–Rambyno kapinėms (taip dabar dažniau vadiname Užbičių kapinaites) – būsimų vartų ir tvoros projektinius variantus, siūlomo Mažosios Lietuvos panteono planą ir kitką. Tomis dienomis aiškinomės žmonių nuomonę – norėjome atrinkti Vydūno gerbėjams patrauklesnius variantus. Tuomet surinkome daug siūlymų ir žmonių atsiliepimų.
Po trumpos liūties Šilutėje laidotuvių dieną Rambyne švietė rudens saulė, minias iškilmių dalyvių džiugino malonus oras.
Prabėgus žymiojo renginio dienoms, teko galvoti, kaip tvarkyti pačią Vydūno kapavietę. Prie galvūgalyje įkasto medinio krikšto buvo padėtas iš Vokietijos Detmoldo kapinių atvežtas pokarinis akmens riedulys su žalvarinėmis įrašo raidėmis. Deja, netrukus teko pajusti ir kitą tuometinės tikrovės pusę – uždarbiautojai ar vietos chuliganai nudraskė nemažai tokių raidžių, tą akmenį teko išvežti iš kapinių į saugesnę vietą.
Rengėme kelis variantus kapavietės sutvarkymo projektui – betonines ir akmenines antkapio plokštes ir kt. Tuomet užvaldė viena masinanti mintis – nederėtų apie gyvastį tiek rašiusio mąstytojo prislėgti kokio negyvo akmens sunkybe. Nušvito amžinai žaliuojančio kapo idėja – kapavietę apsodinti žemaūgėmis karpomomis eglutėmis (tokias pamatėme dailiai tvarkytoje Juliaus Balčiausko sodyboje), iš jų suformuojant garsųjį Vydūno ženklą, kuriuo jis norėjo pavaizduoti pasaulio sandarą. Daug kur demonstruojant tuos projektus, susilaukta palaikymo gyvojo antkapio idėjai. Jau kitų metų pavasarį J. Balčiauskas su talkininkais ant Vydūno kapo pasodino pusantro šimto eglučių iš Šilutės miškų urėdijos (tuo rūpinosi miškininkas V. Aušbikavičius).

Vienas iš devynių M. Purvinienės 1991 m. rudenį parengtų Bitėnų–Rambyno kapinių metalinių vartų ir tvoros projekto variantų, sulaukęs didžiausio visuomenės palaikymo

Kapinių tvarkymui kasmet susirinkdavo Vydūno draugijos narių ir kitų talkininkų stovykla, kasmet būdavo atliekami vis nauji darbai. Senasis J. Balčiauskas su talkininkais kasmet vykdavo į kapines, ten veždamas savo išaugintus dailius augalus, prižiūrėdamas atkurtų kapinių plote atgyjančią augaliją. Per ketvirtį amžiaus ties garsiuoju Rambynu darbuojantis daugeliui žmonių, susiklostė pačios gražiausios ne tik tose apylinkėse, bet gal ir visoje Mažojoje Lietuvoje senosios kapinės. Pamažėle ten kūrėsi tikras lietuvininkų krašto panteonas, į jį perkėlus Martyno Jankaus, V. K. Banaičio, J. Vanagaičio, V. Didžio ir kitų palaikus, jiems pastačius kraštui būdingus antkapinius paminklus, tinkamai tvarkant ir apželdinant kapavietes. Primenami ir kitur besiilsintys didieji Mažosios Lietuvos žmonės – pastatyti akmeniniai atminimo ženklai K. Donelaičiui, M. Mažvydui, L. Rėzai, mediniai kenotafai spaustuvininkui E. Jagomastui ir kitiems.
Deja, neapsieita ir be didokų šaukštų deguto. Kelerius metus tobulinant kapinių metalinių vartų projektą (pagal daugelio žmonių pageidavimus juos numatyta papuošti Mažajai Lietuvai būdingais simboliais ir dekoratyviniais elementais), susilaukus bene visuotinio pritarimo būtent tokio pavidalo dirbiniui, nesąžiningi veikėjai kapinėse pastatė visai kitokius vartus – jau be kai kam netinkančių lietuvininkų motyvų ir kitko.
Nepasitarus su specialistais, kapinėse neseniai pastatyti netinkamo pavidalo krikštai – esą pagal Nidos kapinių pavyzdį. Deja, tokių nevykusių darbų sumanytojai net nežino, kad praeityje Kuršių nerijoje būdavo statomi vienokie, o Rambyno apylinkėse – jau kitokie krikštai.
Daug talkininkų prieš ketvirtį amžiaus darbavosi atverdami saulės spinduliams Vydūno kapavietę, šalindami bereikalingai sužėlusius medžius ir krūmus. Deja, dabar neatsakingai imta sodinti medžius šalia mąstytojo kapo – nesvarbu, kad pasodintiems medžiams suaugus, kapavietė vėl atsidurs patamsyje, ten sodinti ir ilgai puoselėti dekoratyviniai želdiniai bus nustelbti ir pražus.
Atgimimo metais gražiais kultūriniais užmojais stebinusi Šilutė šiandien liūdnai minima kaip vieta, kur persekiojami kultūros žmonės, kur naikinami svarbūs muziejai, bandant pasipelnyti iš garsiųjų veikėjų gimtinių. Toks jau permainingas Lietuvos kelias, prarandant gabius ir darbščius žmones, netesint pažadų ir apleidžiant kažkada entuziastingai pradėtus žygius.

Voruta, Nr. 12 (830), 2016 m. gruodžio 31 d., p. 10.

Istorija Kultūra Kultūros paveldas Kultūros politika Mažoji Lietuva Okupacija Uncategorized , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra