Vorsklos mūšis

Autorius: Data: 2013-06-21, 14:55 Spausdinti

 

PASAKOJA ISTORIJOS MOKSLŲ DAKTARAS EDVARDAS GUDAVIČIUS

Vorsklos mūšis – labai svarbi istorinė gairė, ne tik istorinis įvykis. Tai yra didelis Vytauto pralaimėjimas, žinoma ir Lietuvos pralaimėjimas. Bet tai ne vien tik pralaimėtas mūšis. Tai yra ištisa politinė katastrofa. Kad geriau suprastumėte kodėl būtent katastrofa, trupučiuką pažiūrėkime, kokia gi buvo Lietuvos politinė padėtis.

XIII – XIV a. – tai Lietuvos valstybės kova dėl pripažinimo. Bet tas galėjo būti pasiekta tiktai priėmus krikštą ir, būtent vokiečių kolonijos, kurios atsirado Pabaltijyje, darė šitą dalyką, galima sakyti, nepasiekiamu. Jogailos apsivainikavimas Lenkijos karaliumi buvo savotiškas kelio suradimas Lietuvai apkrikštyti. Vadinasi krikšto problema, o tuo pačiu ir pripažinimo problema buvo išspręsta. Bet išspręsta labai nepalankiu Lietuvai būdu. Kadangi apkrikštyta Lietuva tuo pačiu metu tapo sujungta su Lenkija ir sujungta ne lygiateisiais ryšiais, o dar padaryta Lenkijos vasalu. Lenkų bandymas šeimininkauti Lietuvoje iššaukė lietuvių sukilimą, šito sukilimo vadas buvo Vytautas ir Vytauto kova atvedė į kompromisą, kuriuo Vytautas tapo Lietuvos faktiniu valdovu, tačiau turėjo pripažinti tiek Jogailos nominalias teises, kaip Lietuvos valdovas, tiek Lenkijos viršenybę. Nors pats baisiausias ryšių elementas būtent, faktinė sąjunga su Lenkija buvo pašalinta, kai grįžo atskiras Lietuvos valdovas, bet tie visaliteto saitai, žinoma Lietuvos politiką smarkiai varžė. Todėl, nors Lietuva oficialiai tapo krikščioniška, praktiškai dar jos pripažinimo, išsikovojimo vietos Europoje problema visą laiką slėgė Lietuvą. Ir Vytautas, kaip gabus valdovas, puikiai suprato, kad tai yra svarbiausia problema, ir ieškojo kelių, kaip tą problemą reikėtų išspręsti.

Pirmieji Vytauto valdymo metai yra nepaprastai energinga tiek politinė tiek diplomatinė veikla. Jis labai sustiprino savo padėtį Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje, pašalindamas svarbiausius sritinius kunigaikščius, jis aktyviai veikė užsienyje ir jo užmegzti ryšiai su Europos valstybėmis, su Imperatoriumi, o apskritai santykių pagerinimas su Vokiečių ordinu, padarė Lietuvą dabar jau reikšmingu politiniu partneriu. Faktinai Vytautas ėmė pasiekti, kad Lietuva būtų pripažįstama kaip krikščioniška šalis tarp daugelio Europos valstybių. Žinoma, jis mokėjo ir kainą už tai. Jeigu jam visi šitie žygiai buvo ne kas kita kaip iššūkis lenkų politikai, tai žinoma Vytautui reikėjo ieškoti gerų santykių su Vokiečių ordinu, nes kovoti vien tik su Lenkija, tiek su Vokiečių ordinu Lietuva buvo nepajėgi. Nuo 1395 metų Vytautas aiškiai artėja su Vokiečių ordinu ir pagaliau šitas atveda į Salyno taiką 1398 metais, kurioje lietuvių bajorai Vytautą apšaukė Lietuvos karaliumi. Ir tai nebuvo tuščia manifestacija, kadangi vyko derybos. Kad Vytautui būtų atsiųsta karaliaus karūna. Tarp kitko labai keista, bet Jogaila būtent padėjo Vytautui šiuo atveju, eidamas prieš lenkų politikų norus. Buvo užmegzti kontaktai su popiežiumi, kad šitoji karūna būtų atsiųsta.

Žinoma, ir Vokiečių ordinas atliko svarbų vaidmenį. Kaina už tai – atsisakymas nuo Žemaičių: Vytautas juos ta pačia Salyno sutartimi perleido Vokiečių ordinui. Siekdamas karaliaus karūnos, Vytautas kartu siekė ir kiek galima išplėsti savo įtaką į Rytus. Jis numatė, kad Lietuvos karalystė turi pajungti naujas rusų žemes, bet tai numatė daryti ne vien Lietuvos jėgomis. Jis numatė remtis vokiečių ir iš dalies savo šalininkų Lenkijos pagalba, o kartu jis numatė sau palankiais totoriais, kadangi tuo metu Aukso Ordoje vyko tarpusavio kovos ir Tamerlano ir Timūro remiamas chanas Timūras Kotlogas išvijo Vytauto šalininką Tochtamišą. Vytautas tokiu būdu, remdamas Tochtamišą, siekė statytinį įkurdinti Aukso Ordoje, o jau juo remdamasis – pajungti daugiau rusų žemių. Tokie buvo Vytauto planai.

Keli sėkmingi karai prieš totorius teikė didelių vilčių. Vytauto kariuomenė pasiekė Juodąją jūrą. Galbūt Juodosios jūros krantai buvo valdomi ir anksčiau, bet dabar lietuvių valdžia buvo kur kas stipriau įtvirtinta. Maža to, sėkmingi karo veiksmai prieš totorius leido Vytautui tikėtis įsigalėti Kryme. Yra kai kurių užuominų, kad galbūt lietuvių kariuomenė buvo įžengusi į Krymą. Žinoma, tuos dalykus reikėtų gerokai patyrinėti, kad būtų galima tvirčiau pasakyti.

Šiaip ar taip iki pat 1399 metų Vytauto veiksmai buvo sėkmingi. Juos turėjo apvainikuoti didelis kryžiaus žygis, 1399 metais, kurį rėmė ir Vokiečių ordinas, ir tie Vytautui palankūs lenkų riteriai. Iš jų svarbiausias buvo Spitekas iš Melštino, dalyvavo ir Vokiečių ordino jėgos. Be kitų kryžiuočių, dalyvavo ir abudu Vytauto giminaičiai, kurie buvo Kryžiuočių ordino nariais – Jonas ir Tomas Survilos.

Lietuvos kariuomenė, remiama sąjungininkų, žygiavo į pietus. Kijeve dar buvo surengtos didelės vaišės svečiams. Šičia ta kariuomenė, dar kartą patikrinta, perrikiuota, įžengė iš Kijevo į Kirus.

Kiek galima spręsti iš Naugardo metraščio, kuris aprašo šituos veiksmus gana smulkiai (tai vienas iš svarbiausių šaltinių, antras – lenkų istorikas Janas Dlugošas), Vytauto kariuomenė buvo gerai ir techniškai aprūpinta. Joje buvo šaulių su paraku šaunamais ginklais, buvo stiprus vagenburgas – gurguolės vežė svarbius techniškus dalykus, bet svarbiausia – be lietuvių ir gudų raitijos, čia buvo smulkioji vokiečių ir lenkų raitija. Tai buvo smogiamoji jėga, kuria Vytautas galbūt ir per daug pasitikėjo… Apskritai Vytautas neabejojo, kad tą mūšį laimės. Jeigu palyginsime Vytauto elgesį prieš Vorsklos mūšį, kaip aprašo Naugardo metraštis, ir vėlesnius jo veiksmus, galime matyti, kiek Vytautas dar „nepamokytas“, kiek ankstesnės pergalės ir dabar jo sukauptos jėgos gal netgi Vytautą šiek tiek apakino. Galima netgi tokią išvadą padaryti: kada jis susitiko su totorių kariuomene (o ją vedė Timur Kotlogo karvedys Edyga), jo iškelti reikalavimai buvo labai dideli, ir juos netgi galima vertinti kaip atitrūkusius nuo realybės. Edyga , be kita ko, leidosi į derybas, ir tai kaip tik padėjo jam Vytautą apgauti. Viltis, kad šitie reikalavimai bus priimti, Vytautą darė nesukalbamą. O jis reikalavo tikrai labai daug: kad Timur Kotlogas pripažintų jo viršenybę, kad pripažintų Lietuvos protektoratą. Edyga, žinoma, vaidino sukalbamą, grynai vilkindamas laiką, kadangi žinojo, kad pakelyje yra dar didelės totorių jėgos, būtent žygiavo patsai Timur Kotlogas. Kada atvyko totorių parama, derybos buvo nutrauktos ir apie jokias nuolaidas negalėjo būti kalbos.

Mes tiksliai negalime pasakyti, kurioje vietoje įvyko Vorsklos mūšis. Šios upės paminėjimas šaltiniuose rodo, kad kažkur prie jos. „Moksle ir gyvenime“ (Nr. 1 1983) istorikas ir žurnalistas Posuchovas iš Poltavos išspausdino straipsnį su labai įdomiais samprotavimais. Jame nemažai duomenų surinkta, mėginta įrodyti, kur, ir tai nelabai prieštarauja Naugardo metraščio teiginiui, kuris nurodė 30 mylių atstumą nuo Kijevo. Apskritai vietą Vytautas parinkęs neapgalvotai, kadangi tai buvo tyrai, gal šiek tiek ne visai lygios vietos, bet kalvos netrukdė manevruoti kavalerijai. O tai sunkiajai raitijai – lenkų ir vokiečių smogiamajai jėgai, kuria Vytautas labai pasitikėjo, buvo neparankus faktorius. Kaip tik tai buvo palanku totoriams, kadangi jų pasirodė kur kas daugiau, nepaisant visų Vytauto sąjungininkų.

Tokiomis sąlygomis prasidėjo mūšis. Paminėtina, kad kai kurie prityrę valdovai Vytautui siūlė nepradėti mūšio, kadangi matė, kad visa padėtis nėra paranki Vytauto kariuomenei. Nors toliau mes Vytautą žinome kaip labai genialų karvedį (jau Žalgirio mūšis puikiausia tą dalyką įrodo), šiuo atveju jis pasirodė vis dėlto gana silpnas karvedys. Jo įsakymas pradėti mūšį buvo ir taktinė, ir strateginė ir, žinoma, politinė klaida.

Paties mūšio aprašymai mums mažai ką pasako apie eigą. Galima tiktai suvokti, kad totoriai pasinaudojo savo sugebėjimu šaudyti iš lankų. Vytauto kariuomenė manevruojančių totorių buvo apiberta strėlėmis. Vadinasi, totoriai iš pradžių nesileido į artimas kautynes, bet siautė Vytauto kariuomenę iš šonų ir šaudydami darė jai didžiulius nuostolius. O patys buvo beveik nepasiekiami. Kad Vytauto kariuomenė buvo išvarginta, o gretos, kurios bandė su totoriais susidurti, buvo suardytos ir praretintos, totoriai pradėjo supti ir eiti arčiau. Ir aišku, kad jėgos buvo nelygios. Tokiu būdu, suėjus į artimą kontaktą, Vytauto kariuomenės padėtis jau buvo blogesnė. Tapo aišku, kad mūšis pakrypo labai pavojinga linkme – totoriai ėmė supti Vytauto kariuomenę, ir čia jau prityrę vadai, – iš jų reikia paminėti Spiteką iš Melštino, patarė Vytautui kaip galima greičiau gelbėtis. Padėtis darėsi beviltiška. Šiuo atveju pavojus buvo toks akivaizdus, kad jau ir pats Vytautas tą suprato. Jam pavyko pabėgti, kartu ir broliui Žygimantui. Bet šiaipgi dauguma kariuomenės žuvo, kaip ir dauguma kunigaikščių bei stambių riterių. Žuvo Jogailos broliai Andrius ir Demetrijus – vyresnieji broliai. Žuvo Spitekas iš Melštyno ir apskritai dešimtys tiek lietuvių, tiek gudų kunigaikščių. Vytautas pabėgo praktiškai be kariuomenės. Edyga, laimėjęs šitą mūšį, apsiautė Kijevą, paėmė iš jo didžiulę kontribuciją ir nuteriojo didelę Ukrainos dalį. Nemaži buvo ir totorių nuostoliai – mūšyje žuvo netgi patsai Timur Kotlogas. Vadinasi, totoriai tą mūšį laimėjo irgi su dideliais nuostoliais. Bet jų pergalė buvo labai efektinga, o Vytauto pralaimėjimas – labai didelis.

Tai ne vien karinis pralaimėjimas. Nekalbant apie tai, kad žuvo didelės karinės jėgos, kartu sudužo visi Vytauto politiniai užmojai. Ne tiktai jo planai įsigalėti Rytuose, bet, kadangi žlugo visas Vytauto kryžiaus žygio planas, Europos forposto planas ir buvo palaidotos didelės karinės jėgos, Vytauto padėtis pasidarė labai sunki. Jam tuoj pat vėl teko pripažinti Jogailos viršenybę, kuri jau praktiškai buvo pašalinta darant Salyno sutartį, ir netgi po poros metų 1401-aisiais, ne tik pačiam Vytautui, bet ir jo vasalams teko priimti raštus, kuriais pripažįstama Lenkijos karūnos viršenybė. Vadinasi, tai, ką Vytautas buvo pasiekęs per keletą pradinio valdymo metų, buvo prarasta.

Po Vorsklos Vytauto politika pasidaro labai atsargi, ir jeigu jis rizikavo Žalgirio mūšyje, tai prieš tai padarė didžiulį parengiamąjį darbą, kad galėtų ta rizika pasikliauti. Netgi pasiekęs Žalgirio pergalę, dar po jos 19 metų ėjo į savo galutinį tikslą – karaliaus karūną. Vorskla iš tikrųjų Vytautą nubloškė kelis dešimtmečius atgal.

Pokalbį užrašė

Juozas VERCINKEVIČIUS

Voruta“ Nr. 10 (13), Nr. 11 (14) 1990 m. rugsėjis

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra