VLKK pirmininkė D. Vaišnienė: „Kalba kaip aprangos kodas – reikia išmanyti, kas kur dera.“

Autorius: Data: 2015-02-11, 08:28 Spausdinti

„Ko gero, nemažai bendravimo nesklandumų kyla iš to, kad jauni žmonės nemokomi, kaip derėtų kalbėti vienoje aplinkoje ir ko geriau vengti kitoje. Kalba kaip aprangos kodas – namuose galime vilkėti vieną rūbą, viešai rodomės su kitu. Juk su chalatu ir šlepetėmis neiname į Operos ir baleto teatrą…“, – teigia D. Vaišnienė.

Apie gimtosios kalbos puoselėjimą kalbamės su vienos iš nacionalinio konkurso „Švari kalba – švari galva“ organizatorių Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininke Daiva Vaišniene.

 

Pašnekovę kalbino Gintarė Vaitėnaitė

Kokios pagrindinės klaidos daromos šnekant ir rašant?

Klaidų būna pačių įvairiausių – nuo paprasčiausių tarties ar rašybos klaidų iki sudėtingų išimtinių atvejų. Žinoma, besimokant visada pasitaiko klysti, bet nereikėtų dėl to nusivilti savo gebėjimais ar nuvertinti pačią kalbą. Tiesiog reikia skirti daugiau laiko ir jėgų, kaip ir besimokant bet kokio kito dalyko. Geriau spragas užpildyti mokykloje, nes vėliau raštingumo įgūdžių tikrai prireiks. Štai neseniai pristatytas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos atliktas akademinės kalbos tyrimas parodė, kad ir studentų darbuose pasitaiko klaidų, kurių neturėtų daryti penktokai ar šeštokai. Beje, kai kurias klaidas daro ne tik studentai, bet ir jų dėstytojai.

Analizuojant akademinę kalbą pastebėta, kad sunkiausia išmokti sklandžiai ir rišliai kurti tekstą, o jei nemokama jungti žodžių ar sakinių, tai ir skyrybos ženklai dedami bet kur. Kiek mažiau elementarių rašybos klaidų – kai rašybos tikrintuvai įdiegti į daugumą teksto rengimo programų, rašybos klaidų privelti ne taip paprasta. Vis dėlto kartais menkai išmanančiam nepadeda ir technologijos.

Kada susiformuoja kalbos ir rašymo įgūdžiai?

Šie įgūdžiai ugdomi nuo pirmųjų lietuvių kalbos pamokų, todėl pradinėje mokykloje reikia sudėti gerus pamatus, tinkamai paaiškinti pagrindinius rašybos principus, o vėliau statyti tvirtas sienas rašybą siejant su teksto kūryba ir kalbos sistemos dalykais.

Kaip ir kada tuos blogus įpročius galima išgyvendinti?

Paprasčiausia būtų iš karto tinkamai mokytis kalbos, tada nereiktų nieko taisyti. O jeigu ir esama trūkumų, mokytis galima kad ir visą gyvenimą, tik reikia noro.

Kaip formuoti geros kalbos įgūdžius?

Kalbos mokomės bendraudami – klausydami, kalbėdami – ir, žinoma, skaitydami gera kalba parašytus tekstus. Labai svarbu, kad mokykloje siūlomi tekstai būtų ne tik svarios literatūrinės vertės kūriniai, bet ir vertingi geros kalbos pavyzdžiai. Turiu galvoje, parašyti ne tik nepriekaištinga kalba, bet ir plečiantys žodyną, mokantys kurti kalbą ir pan.

Kas kelia didžiausią grėsmę lietuvių kalbai?

Įprasta manyti, kad grėsmingiausios užsienio kalbos. Tiesa, šiandien daug skaitome, klausome, kalbame užsienio kalbomis, tad jų poveikio neišvengsime. Tik turime neperlenkti lazdos, nes gana primityviai atrodo, kai, regis, išsilavinęs žmogus oficialiame lietuviškame laiške lyg niekur nieko vartoja angliškus žodžius (tiesa, kartais dar juos „papuošdamas“ lietuviškomis galūnėmis), nors būtų galima visiškai paprastai pasakyti lietuviškai.

Žinoma, kartais tas poveikis iš pirmo žvilgsnio nėra labai pastebimas – svetimos kalbos gali paveikti sakinių ar žodžių sandarą, netgi mūsų žodžių reikšmes. Vis dėlto nėra kalbų „agresorių“ ir kalbų „aukų“, tik mes patys, kalbėtojai, vieną kalbą labiau vertiname, o kitą suniekiname. Taigi grėsmę kelia ne pačios užsienio kalbos mokėjimas, o mūsų pačių nuostata, kad užsienio kalba esanti patrauklesnė ir vertingesnė.

Kodėl svarbi švari kalba?

Kalbėti ir rašyti be klaidų verta ne dėl to, kad gerai išlaikytume lietuvių kalbos brandos egzaminą. Daug svarbiau kalbos mokytis suprantant, kad jos reikės visą gyvenimą: universitete, darbe, bendraujant ir t. t.

Ką mūsų kalba sako apie mus pačius?

Kalba yra mūsų socialinio gyvenimo ir asmeninio įvaizdžio dalis. Iš to, kaip kalbame ir rašome, galima labai daug apie mus sužinoti – koks mūsų išsilavinimas, bendravimo stilius, pomėgiai.

Bendraudami ne visada į tai atkreipiame dėmesį, nesusimąstome, pavyzdžiui, rašydami SMS žinutes be lietuviškų rašmenų, kad gavėjai kartu su mūsų siunčiama žinute gauna ir kitą informaciją, rodančią atsainoką požiūrį ne tik į savo kalbą, bet ir į žinutę gaunantį žmogų. Šį požiūrį galima iššifruoti ir taip – neverta dėl jo stengtis, ir taip supras.

Pažįstu žmonių, kurie tiesiai šviesiai yra kolegoms pasakę, kad neatsakinės į elektroninius laiškus ar trumpąsias žinutes, parašytas nelietuviškais rašmenimis.

O jeigu aplinkui visi rašo nelietuviškais rašmenimis?

Viskas priklauso nuo asmeninių nuostatų. Kartą paklausiau moksleivės, Jaunųjų filologų konkursui pateikusios darbą apie moksleivių žinučių rašymo ypatumus, kaip ji siūlytų skatinti rašyti žinutes lietuviškais rašmenimis. Ji papasakojo, kaip ėmė draugams rašyti trumpąsias žinutes lietuviškais rašmenimis. Ir ką jūs manot? Kai kurie draugai jai atsakymus pradėjo taip pat rašyti lietuviškais rašmenimis.

Sunku pakeisti pasaulį, jei nekeičiame savęs. Pradėkime nuo gero ir paveikaus asmeninio pavyzdžio.

Gal galima viešoje vietoje kalbą vartoti taisyklingai, o buityje kaip tik patinka?

Privataus bendravimo niekas nereglamentuoja. Juk jauni žmonės, žaisdami su kalba, prisigalvoja visokiausių įdomybių. Suaugus šie dalykai, kaip ir vaikiški marškinėliai, turėtų būti išaugami. Deja, ne visiems tai pasiseka. Taigi pirmiausia reikia atskirti, kas yra oficialus ir neoficialus bendravimas.

Ko gero, nemažai bendravimo nesklandumų ir kyla iš to, kad jauni žmonės nemokomi, kaip derėtų kalbėti vienoje aplinkoje ir ko geriau vengti kitoje. Kalba kaip aprangos kodas – namuose galime vilkėti vieną rūbą, viešai rodomės su kitu. Juk su chalatu ir šlepetėmis neiname į Operos ir baleto teatrą…

Kokia intonacija verta kalbėti apie švarią kalbą jaunimui?

Žinoma, su kiekviena kalbos vartotojų grupe reikia kalbėti skirtingai. Jaunuoliams svarbus ne tiek oficialusis, kiek jų bendraamžių pripažinimas. Svarbiau ne bausti ar bandyti atgrasyti nuo tų kalbos atmainų, kurias jaunimas vartoja, bet aiškinti, kur ir kodėl dera kalbėti taisyklingai. O naujų kalbos formų ar žodžių kūrimas gali būti labai naudingas ir bendrinės kalbos raidai, jei, žinoma, paisoma pagrindinių kalbos taisyklių.

Ar tokie konkursai kaip „Švari kalba – švari galva“ naudingi?

Tikrai taip. Tokie renginiai skatina ne tik įsiminti kalbos taisykles, bet ir patvirtina, kad tai yra svarbu. Ne tik dėl gero įvertinimo, bet ir dėl to, kad kalba telkia smalsius ir gabius moksleivius. Be to, konkursas – proga įrodyti savo pranašumą ir smagi pramoga, rodanti, kokia nenuobodi gali būti kalba.

Apie konkursą

Aštuntasis konkursas „Švari kalba – švari galva“ kviečia moksleivius pademonstruoti savo gimtosios kalbos žinias ir gebėjimą jas pritaikyti kasdienybėje prie kompiuterio. Pernai konkursas sulaukė rekordinio – 12 tūkstančių – dalyvių skaičiaus.

Anksčiau dalyvauti galėjo tik 6–10 klasių mokiniai, tačiau patikrinti žinias panoro ir penktokai. Šiemet į žaidimą įtraukti ir jie. Užduočių komplektą penktokams pagal jų lygį sukūrė mokytojai. Užduotis recenzavo VLKK.

Prakalbinti kompiuterį lietuviškai šiemet kviečiami Lietuvos bendrojo ugdymo ir užsienio lietuviškų mokyklų 5–10 klasių moksleiviai. Užduotys bus atliekamos specialiai konkursui sukurtoje svetainėje www.lituanika.lt, kurioje vyksta ir registracija į konkursą.

Jau antrus metus iš eilės konkursą globoja J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Konkursą „Švari kalba – švari galva“ organizuoja Švietimo ir mokslo ministerija, kalbinių technologijų įmonė „Tilde IT“, Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Informaciniai partneriai – nacionalinis transliuotojas LRT ir naujienų portalas www.15min.lt.

Kultūra Lietuva Naujienos ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra