Vladislovas Taločka – kunigas, publicistas, istorikas

Autorius: Data: 2013-04-11, 14:10 Spausdinti

Vytautas ŽEIMANTAS, Baltarusijos rašytojų sąjungos narys, Vilnius

Prieš Vilniaus prijungimą prie Lenkijos

Ėjo 1921 metai. Vilniuje buvo labai neramu. 1920 metų spalyje želigovskininkų užgrobtas miestas skendėjo nežinioje. Neseniai atsikūrusi Lietuvos valstybė Vilnių laikė sava sostinę. Vietos bolševikai, palaikomi Raudonosios Rusijos, bandė čia kurti Lietuvos ir Baltarusijos socialistinę respubliką. Lenkija, klastingai užgrobusi šį kraštą, norėjo Vilniją pavesti sava provincija.

Visi pretendavę į Vilnių, siekdami paremti savo veiksmus, ieškojo ideologinio ir politinio pagrindimo. Tuo klausimu savo nuomonę turėjo ir tuo metu Vilniuje dirbęs baltarusių kunigas Vladislovas Taločka. Jam pratrūko kantrybė skaitant vilniečio žurnalisto ir istoriko Jano Obsto, karšto Vilniaus prijungimo prie Lenkijos šalininko, rašinius. Jam atsikirsdamas, V.Taločka slapyvardžiu Widz paskelbė feljetoną lietuvių leidžiamame savaitraštyje „Straž Litwy“ (Lietuvos sargyba), ėjusiame 1921 metais Vilniuje, vietoje lenkų valdžios uždaryto laikraščio „Dzwon Litvy“. Šiuos laikraščius leido ir redagavo Mykolas Biržiška.

Feljetonas buvo parašytas dialogo forma – žurnalistas Obstas egzaminavo Šv. Kazimierą dėl Vilniaus priklausomybės. Feljetone žurnalistas Obstas tikino, kad danguje už Vilniaus prijungimą prie Lenkijos pasisako visi, išskyrus du litvomanus – žemaičių vyskupą Merkelį Giedraitį ir unitų vyskupą jėzuitą Maksimiljaną Ryllą. Šv.Kazimieras, aišku, turėjo priešingą nuomonę. Jis buvo nustebęs, kodėl Lietuvos sostinė Vilnius turi būti inkorporuota į Lenkija, stebėjosi kodėl lenkai Vilniuje nemato lietuvių, baltarusių ir žydų. Satyra buvo aštri, valdžios reakcija – staigi. Laikraščio tiražas buvo konfiskuotas. O redaktoriui M.Biržiškai iškelta byla. Nepadėjo ir tai, kad kunigas V.Taločka pripažino šio feljetono autorystę. 1921 birželio 14 d įvyko teismo posėdis. Vilniaus prijungimo prie Lenkijos idėją teisme plėtojo Vilniaus vyskupijos kurijos kancleris prelatas Francišekas Wolodzko, net buvo pakviesti profesoriai iš Lenkijos. M.Biržišką ir V.Taločką gynė garsus Vilniaus advokatas Tadas Vrublevskis. Byla, aišku, realaus teisinio pagrindo neturėjo, buvo tik aiškus valdžios noras užčiaupti burnas šio grobikiško akto priešininkams. T.Vrublevskis bylą laimėjo, M.Biržiška ir V.Taločka buvo išteisinti. Tačiau šis incidentas negalėjo neatsiliepti kunigo V.Taločkos gyvenime. Virš jo dar labiau įsitvirtino „lenkų priešo“ aureolė.

Kalbėjo ir lietuviškai

Vladislovas Taločka (balt. Уладзіслаў Талочка, lenk. Władysław Tołłoczko), katalikų kunigas, istorikas, kultūrologas ir literatūros kritikas, gimė 1887 metais vasario 6(18) dieną Gardine, gubernijos valdybos tarnautojo šeimoje. Jis buvo vyriausias sūnus, vėliau dar gimė du broliai.. Šeima gyveno pasiturinčiai, Gardine Garadničanskaja gatvėje turėjo savo namą. 1894-1904 metais jis mokėsi Gardino gimnazijoje. 1906 metais įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Į kunigus buvo įšventintas 1909 metais. 1909-1914 metais studijavo teologiją ir filosofiją Austrijoje, Insbruko katalikiškame universitete. Mokėjo klasikines ir slavų kalbas, be to kalbėjo ir lietuviškai, vokiškai.

Po studijų Austrijoje sugrįžo į Vilnių. Nuo 1914 metų gyveno Vilniuje. dirbo kunigu Šv.Stepono ir buvusioje Bernardinų bažnyčiose. Vienas iš pirmųjų bažnyčioje pradėjo vartoti baltarusių kalbą. Ir, aišku, iš karto susilaukė griežto pasipriešinimo iš lenkų dvasininkijos, kuri per bažnyčią aktyviai bandė polonizuoti šį kraštą. Iš sakyklų buvo teigiama, kad Dievas nesupranta maldų baltarusių kalba, o viešumoje buvo sakoma, kad baltarusių tautos iš viso nėra, yra tik tarmiškai (tuteišiškai) šnekantys lenkai.

Bielarus“, „Homan“, „Krynica“…

Kunigas V.Taločka neapsiribojo bažnytine veikla. Jis aktyviai bendravo su tuometine periodine spauda, propaguodamas ne tik katalikiškas idėjas, bet ir skleisdamas baltarusišką dvasią, žadinančią baltarusių tautinį sąmoningumą. Mokėdamas daug kalbų, rašė ne tik į baltarusiškus, bet ir lietuviškus, lenkiškus, ukrainietiškus, itališkus, vokiškus laikraščius.

Vladislovas Taločka kartu su Aleksandru Astramovičiumi, Francišeku Budzka, kitais baltarusių kunigais buvo vienas iš aktyviausių pirmojo baltarusių katalikų laikraščio „Biełarus“ steigėjų. Jis daug rašė į šį laikraštį, rėmė jo leidimą ir finansiškai. „Bielarus“ pradėjo eiti Vilniuje 1913 metais ir ėjo iki 1915 metų, kai miestą užėmė vokiečiai.

„Visos tautos dabar pergyvena sunkų periodą. Tačiau ypač sunkūs laikai baltarusių tautai. Jai į akis žvelgia tikra mirtis, jei ji nepakils gyventi, jeigu neatsibus“, – tuomet rašė V.Taločka, žadindamas savo tėvynainių tautinę savimonę.

1916 metais V.Taločka pradeda aktyviai bendradarbiauti su nauju baltarusišku laikraščiu „Homan“ (Pašnekesys).

„1916 metais vokiečių feldmaršalas Hindenburgas paskelbė įsakymą, kad baltarusių kalba privalo turėti lygias teises su kitomis šio krašto kalbomis. Tais pačiais metais Vilniuje pasirodė baltarusiškas laikraštis „Homan“. Jame aktyviai bendradarbiavo kunigas Vladislovas Taločka, skelbęs savo straipsnius baltarusių kultūros, istorijos, religijos temomis. Pasirašydavo juos slapyvardžiu Ad. S. ( Adam Saladuch), – savo prisiminimuose rašė vilnietis kunigas Adomas Stankevičius. – Čia būtina pabrėžti, kad tuo metu, kunigas Vladislovas Taločka buvo baltarusiško katalikiško judėjimo pradininkas ir vadovas. Viskas, ką tada darė baltarusių katalikai, buvo jo reikalas. 1916 metais Vilniuje baltarusių katalikai padarė pirmuosius žingsnius, kad bažnyčiose ir mokyklose per religijos pamokas butų vartojama baltarusių kalba. Vilniaus diecezijos administracijai buvo pasiustas daugelio baltarusių pasirašytas raštas, kuriuo buvo prašoma, kad bent vienoje Vilniaus bažnyčioje būtų visos apeigos atliekamos baltarusiškai, kad į ją būtų skirtas baltarusis kunigas, kuris ir vaikus religijos mokytų baltarusiškai. Visų šių pastangų iniciatorius buvo kunigas Vladislovas Taločka“.

V.Taločka nuo 1917 m aktyviai dalyvavo Krikščionių demokratų sąjungos veikloje, reguliariai skelbė straipsnius sąjungos laikraštyje :Krynica“ (Šaltinis), ėjusiame Vilniuje.

Be to jis rašė į baltarusiškus leidinius, ėjusius lotyniškomis ir rusiškomis raidėmis: „Belaruskae žycce“, „Беларускае жыцьцё“ (Baltarusių gyvenimas), „Naša dumka“ „Наша Думка“ (Mūsų mintys), „Гадавік Беларускага навуковага таварыства“ (Baltarusių mokslo draugijos metraštis), „Калосьсе“ (Varpos), lenkiškus – „Dwutygodnik Diecezji Wileńskiej“ (Vilniaus diecezijos dvisavaitis), „Przegląd Wileński“ (Vilniaus apžvalga), „Przegląd Powszechy“ (Visuotina apžvalga), „Słowo“ (Žodis), „Kurjer Wileński“ (Vilniaus kurjeris), „Przegląd Katolicki“ (Katalikų apžvalga), ukrainietiškus – „Богословіе“ (Teologija, Lvovas), „Душпастырь“ (Sielovada, Užgorodas), „Нова зоря“ (Nauja aušra, Lvovas). Jo straipsniai pasiekdavo ir tolimąją Kiniją, kur Harbino mieste buvo leidžiamas „Католический Вестник“ (Katalikų žinynas).

Jis pasirašinėjo sava pavarde ir slapyvardžiais Adam Saładuch (Адам Саладух, Ad.S.), Dryhwicz, P.Kantryba (Пётр Кантрыба), Archiwista, Aktivus, Observator (О.), Erka, as, Gardiner, Spektator, Drygwicz (Дрыгвіч), Gvarneri, Wat, Widz ir kitais.

Rašė ir lietuvių spaudai

Iš lietuviškų laikraščių, su kuriais bendravo V.Taločka, galima būtų išskirti du – Seinuose ėjusį „Vadovą“ ir Kaune leistą „Draugiją“.

Mėnesinis laikraštis „Vadovas“, ėjęs Seinuose 1908-1914 metais, buvo skiriamas dvasiškiems lietuvių reikalams. Jį leido Kazimieras Prapuolenis, finansavo Šv. Kazimiero draugija. Spausdino Juozo Laukaičio spaustuvė Seinuose. „Vadovas“ skelbė vyskupijų nurodymus, sprendimus, įvairiems atvejams skirtus pamokslus, žymių teologų kalbas, straipsnius religijos klausimais, maldas, svarstė lietuvių kalbos dalykus ir kitką.

„Draugija“ – literatūros, mokslo ir politikos žurnalas, ėjęs Kaune kas mėnesį 1907–1914 metais. Leido Šv. Kazimiero draugija. Jame buvo aptariami literatūros, mokslo, politikos reikalai, bažnyčios ir teologijos dalykai, nagrinėjami literatūros kritikos, kultūros ir visuomenės gyvenimo klausimai, spausdinamos recenzijos, poezijos ir prozos kūriniai. Žurnale bendradarbiavo per 150 autorių, tarp jų Jonas Basanavičius, Kazimieras Būga , Liudas Gira, Lazdynų Pelėda, Maironis, Pranas Mašiotas, Vincas Mykolaitis-Putinas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Augustinas Voldemaras, Vydūnas, Vladislovas Taločka.

Dažnai istorinėmis temomis V.Taločka rašė Vilniaus katalikų laikraštyje Dwutygodnik Diecezjalny“. (Diecezijos dvisavaitinis). Rašė ir į liberalų laikraštį „Przegląd Wileński“(Vilniaus apžvalgą), lenkų kalba leistą nuo 1911 metų. Šis laikraštis propagavo demokratines idėjas, visų tautų teisinę lygybę, todėl buvo lenkų valdžios persekiojamas ir uždarytas.

Kuriuo keliu eiti?

Kunigas V.Taločka neapsiribojo vien baltarusių istorija, literatūrologija, apskritai publicistika. 1915 metais jis buvo vienas iš svarbiausių nuo karo nukentėjusių baltarusių vaikų prieglaudos „Zolak“ ( Aušra) steigėjas Vilniuje. 1916-1918 m. V.Taločka veda religijos pamokas Vilniaus baltarusiškose mokyklose, beraščių darbininkų kursuose. Dalyvavo 1918 m. sausio 25-27 dienomis Vilniuje įvykusio Vilniaus ir Gardino krašto baltarusių suvažiavime.

Šiame suvažiavime, kaip teigia Minske 1996 metais išleista „Belaruskaja enciklapedija“ (T.2, 412 pusl.), „įvairių politinių krypčių baltarusiai bandė suderinti bendrus siekius ir padėti pirmąjį akmenį į mūsų valstybės statybos fundamentą“. Suvažiavime vyravo dvi koncepcijos: laisvos Baltarusijos įkūrimas ir Lietuvos-Baltarusijos konfederacinės valstybės, sudarytos iš dviejų autonomijų – Lietuvos ir Baltarusijos, įkūrimas. V.Taločka save laikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu, todėl nepriklausomą Lietuvą jis matė sąjungoje su Baltarusija. Suvažiavimas bendro sprendimo nepriėmė, buvo nutarta įsteigti Vilniaus baltarusių Radą.

V.Taločka pritarė Vilniuje, 1918 metų vasario 16 dieną paskelbto Lietuvos nepriklausomybės akto idėjoms. Lenkai, kaip žinia, šio Akto nepripažino, stiprino lenkinimo politiką.

„Ypač Vilniaus seminarija buvo vedama lenkų dvasioje ir ruošė kunigus lenkintojus gudų ir lietuvių parapijoms. Seminarija buvo paversta lenkiška aukštesniąją mokykla, kur stoti išėjusiems lietuvių gimnazijas buvo tiesiog užkirstas kelias“, – 1918 metais rašė Lietuvos valstybės užsienio reikalų ministerijos leidinys „Lietuvos valstybės kūrimas ligi Vyriausybei susidarius“.

1918 balandžio 26 dieną Vilniuje posėdžiavusi Lietuvos Taryba pritarė Antano Smetonos paruoštai rezoliucijai dėl „nenormalaus stovio“ Vilniaus kunigų seminarijoje. Buvo nutarta dėl to kreiptis į Romos popiežių. Rezoliucijoje buvo teigiama, kad „Vilniaus dvasinėje katalikų seminarijoje turi būti lietuvių kalbos, istorijos, geografijos ir literatūros mokytojai. Išėję tą seminariją, kunigai privalo pakankamai mokėti lietuvių kalbos, būti susipažinę su lietuvių literatūra ir istorija. Ir bent pusės seminarijos vadovybės ir profesorių turi būti lietuviai“. Vatikane šio balso tada neišgirdo.

O baltarusių katalikų teisių dar nebuvo kam ginti. Buvo tik keliolika tokių kaip kunigas V.Taločka pasišventusių baltarusių šviesuolių. Tačiau tokių žmonių dėka Vilniaus kunigų seminarijoje susikūrė baltarusių klierikų būrelis. Jo nariai, nors seminarijos dokumentuose buvo užrašyti kaip lenkai, pusiau slapta skaitė baltarusiškas knygas, slapyvardžiais rašė į baltarusiškus laikraščius, net buvo sukūrę baltarusių chorą. Tačiau seminarijos vadovybė neleido oficialiai seminarijoje dainuoti baltarusiškai.

Lietuvos Tarybos narys

Kai Lietuvos Taryba, paskelbusi nepriklausomybę, suprato, kad atkurti Lietuvos valstybę be tautinių mažumų paramos bus labai sunku, į Tarybos sudėtį buvo pakviesti šeši baltarusių ir trys žydų atstovai. Tarp baltarusių pirmuoju buvo įrašytas Vladislovas Taločka. Po jo ėjo Ivanas Luckevičius, Dominykas Semaška, Ivanas Stankevičius, Vaclovas Lastauskis ir Kazimieras Talkevičius. Į Lietuvos tarybą jie buvo priimti vienbalsiai 1918 m. lapkričio 27 dieną.

V.Taločka aktyviai dalyvavo Lietuvos Tarybos veikloje, rūpinosi katalikų bažnyčios, baltarusių tautiniais reikalais.

Baltarusiškai kalbėti – ne!

Vilnius vyskupas Edvardas fon Ropas, palaikęs tautines mažumas, caro valdžios buvo ištremtas iš Vilniaus, vėliau, 1917 metais paskirtas Mogiliovo vyskupu ir metropolitu. Valdytoju pasiliko kunigas Michalkevičius, kuris pasirašė grupės lenkų 1917 m. gegužės 27 d. memorandumą, kuriuo reikalavo Lietuvos prijungimo prie Lenkijos.

Lietuviai dėjo daug pastangų, kad Vilniaus vyskupu būtų paskirtas lietuvis. Jiems tai po ilgų derybų pavyko pasiekti. Vilniaus vyskupu tapo Jurgis Matulaitis. Jo ingresas įvyko 1918 metų gruodžio 8 dieną.

„Lietuvos Taryba norėjo, kad vyskupas pirmiausia kalbėtų lietuvių kalba, o po to baltarusiškai. Pasakiau savo nuomonę, kad pirmiausiai kalbėsiu lenkiškai, nes jų Vilniuje yra daugiausia, – rašė savo dienoraštyje Jurgis Matulaitis – O dėl kalbos baltarusių kalba, tai dar pagalvosiu. Dėl viso pikto paprašiau kunigo V.Taločkos, kad jis man parašytų nedidelę kalbą baltarusiškai“

Kapitula kategoriškai pasisakė prieš vyskupo kalbą baltarusiškai. Kapitula rengė ingresą ir jos nuomonė buvo labai svarbi. Labiausiai šiuo faktu piktinosi prelatas Francišekas Wieliczko, kuris tvirtino, kad Vilniuje nėra baltarusių, ir jie yra tik vokiečių išsigalvojimas. Vyskupas J.Matulevičius jam replikavo, kad net lenkų interesus reprezentuojantis laikraštis „Dziennik Wilenski“ (Vilniaus dienraštis) pripažįsta, kad vyskupijoje yra 17 procentų baltarusių.

„Man gaila buvo tos niekinamos tautos, – rašė savo dienoraštyje Jurgis Matulaitis. – Norėjau, kad pamatytų, jog vyskupas jų kalbos neatsisako. Norėjau apskritai išvengti skandalo ir neramumų bažnyčioje. Pareiškiau, kad bulę būtina skaityti ir baltarusiškai“ Kapitula nenusileido ir baltarusių kalba per vyskupo ingresą nenuskambėjo.

„Lietuviai ir baltarusiai nebuvo labai patenkinti tokia padėtimi – rašė Jurgis Matulaitis. – bet žinojo, kad čia nebuvo mano kaltės. Viską tvarkė kapitula , aš kaip svečias turėjau paklusti nustatytai tvarkai“.

Ištremiamas iš Vilniaus

Lenkams užgrobus Vilnių, V.Taločka lieka dirbti savo parapijoje, tęsia baltarusišką veiklą. Dėl to nuo 1920 m lenkų civilinė valdžia pradėjo jį persekioti. Keršijo jam ir žemesnio rango bažnytinė valdžia, nors ir žinojo vyskupo J.Matulaičio teigiamą požiūrį į tautinių mažumų poreikius.

1920 metų rudenį į Vilnių atvažiavo vyskupas Vladislavas Bandurskis, geras Juzefo Pilsudskio draugas. Bažnytinių pareigų Vilniuje jis neturėjo, tačiau pradėjo visur kištis. V.Taločka davė jam atkirti spaudoje, pasiūlė jam ir nesukti galvų šovinistinėmis idėjomis ir išvažiuoti iš Vilniaus. Už tai gavo pylos nuo Vyskupijos kurijos kanclerio Lucijano Chalevskio.

Vyskupas J.Matulaitis, lenkų valdžios spaudžiamas, 1925 metais turėjo palikti Vilnių. Jį pakeitė vyskupas – aršus lenkomanas. Lietuvių ir baltarusių kunigams, dirbusiems Vilnijoje, atėjo sunkios dienos.

Okupantų kantrybės taurė persipildė 1938 m gruodžio 15 dieną, kai Vilniaus vaivada kaip „nepatikimą asmenį“ ištrėmė kunigą V.Taločką iš miesto. Kurį laiką jis buvo priverstas gyventi Balstogėje.

Priglaudė Rasų kapinės

Į Vilnių V.Taločka sugrįžo, kai miestas buvo sugrąžintas Lietuvai, prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui. Tačiau gyveno jau neilgai. Jis mirė Vilniuje 1942 metų lapkričio 13 dieną.

„Liaudis mūsų krašte kalba trimis kalbomis. O kokia kalbėjo kunigas Vladislovas? Iki šio laiko visomis trimis – kalbėjo lenkiškai, lietuviškai, baltarusiškai. tačiau visą laiką labiausiai dirbo baltarusių dirvai, baltarusių tautai…. – prie V.Taločkos kapo kalbėjo kunigas Adomas Stankevičius. – Prieš pat mirtį kažkokiu paslaptingu refleksu blykstelėjo jo dvasioje nacionalinio trikalbio krašto idėja: jau netekdamas sąmonės dar kažką sau kalbėjo baltarusių, lenkų ir lietuvių kalbomis. Savo mirtimi kunigas Vladislovas Taločka užbaigė seną buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių ir jos tautų epochą.“

Turbūt šie žodžiai paskatino rašytoją Zenowiuszą Ponarskį Balstogėje einančiame žurnale „Białoruskie Zeszyty Historyczne“ (Baltarusių istorijos sąsiuviniai) paskelbti (1997, № 8) straipsnį, užvardintą garsiu pavadinimu: „Vladislovas Taločka – paskutinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis“ (Władysław Tołoczko – ostatni obywatel Wielkiego Księstwa Litewskiego)

Parapijiečiai V.Taločką iškilmingai palaidojo Rasų kapinėse. Ten jo kapas išliko iki šiol.

Nuotraukose:

1. Vladislovo Taločkos kapas Vilniuje, Rasų kapinėse

2. V. Taločka rėmė Vilniaus baltarusių katalikų laikraštį „Bielarus“

Voruta. – 2013, birž. 22, nr. 13 (777), p. 11, 15.

Lietuva - Baltarusija , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra