Pagrindinis puslapis Istorija Vladas Terleckas. Ar sovietai pirko iš Vailokaičių metalo gaminius?

Vladas Terleckas. Ar sovietai pirko iš Vailokaičių metalo gaminius?

Vladas Terleckas. Ar sovietai pirko iš Vailokaičių metalo gaminius?

Jonas Vailokaitis, Ūkio banko valdybos pirmininkas, 1930 m. 

Vladas TERLECKAS, Vilnius

Mintimis persikelkime į 1926 m., kuriais vyko Lietuvos ir SSSR derybos dėl Nepuolimo ir prekybos sutarčių sudarymo. Derybos buvo klampios, sovietai teikė pirmenybę Nepuolimo sutarčiai.

Istorikai (Algimantas Kasparavičius, Zenonas Butkus, Vytautas Žalys) išaiškino, kad sovietai geistiems politiniams tikslams pasiekti bandė panaudoti ekonominius svertus, labiausia užsakymus kai kurių Lietuvos įmonių gaminiams pirkti. Esą sovietai pirmiausiai siekė užsakymais užsitikrinti Vasario 16-osios Akto signataro, įtakingo politiko, bankininko, pramonės įmonių savininko Jono Vailokaičio palankumą. Gerai, kad istorikai ėmėsi šios temos, Rusijos archyvuose surado nemažai naujos medžiagos apie derybų užkulisius ir Maskvos kėslus. Apmaudu, kad tyrėjai padarė skubotas ir labai abejotinas išvadas.

1926 m. kovo 25 d. Kaune sovietų pasiuntiniu dirbęs S. Aleksandrovskis susipažino su signataro broliu kunigu Juozu Vailokaičiu, pakvietė jį pietų, per kuriuos suokė apie suartėjimo su SSSR ekonominę naudą, bet pastarasis tuo nesidomėjęs, nereagavęs. (1) Tik pasiuntiniui užsiminus apie Maskvos ketinimą duoti Tilmansų metalo fabrikui didelį užsakymą, kunigo laikysena pasikeitusi, leidęs suprasti, kad nuo jo ir brolio laikysenos priklausysianti Vyriausybės pozicija sutarčių atžvilgiu. Nedelsdamas Aleksandrovskis raportavo Maskvai, kad J. Vailokaičiui reikalingi užsakymai.

Dėl 1926 m. gegužę vykusių rinkimų į III Seimą derybos buvo nutrūkusios. Rudenį jas tęsė kairioji koalicinė Lietuvos Vyriausybė. 1926-09-14 buvo pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartis, spalio 19 d. prasidėjo abiejų šalių derybos dėl prekybos sutarties. Į Lietuvos derybininkų delegaciją įėjo ir Jonas Vailokaitis, kaip metalo pramonės ekspertas. (2) Jo asmeniui buvo skiriamas didelis dėmesys. S. Aleksandrovskis informavo savo viršininkus: „Į Maskvą atvyko Vailokaitis, nuo jo pranešimų į Kauną labai daug kas priklausys dėl ratifikacijos (Nepuolimo sutarties – V. T.). Aš siūlau Vailokaičiui skirti ypatingą dėmesį“. (3) Vadino jį „stambiausia ekonomine figūra“ Lietuvoje. Negailėta liaupsių ir kunigui Juozui: „protingas, tvirtos valios ir charakterio“. Sprendžiant pagal spausdintus komunistų Lietuvoje atsišaukimus, galima daryti prielaidą, kad derybų metu Maskva davė savo parankiniams nurodymą laikinai nutraukti propagandą prieš Vailokaičius. Iki tol prieš juos varyta pikčiausia šmeižto kampanija, jie vaizduoti kaip didžiausi Lietuvos nepriklausomybės priešai, šalies pardavėjai Lenkijai, Prancūzijai, Amerikai ir t. t.

Anot istorikų, Maskva pasiūliusi Jonui Vailokaičiui sudaryti 0,5 mln. rublių vertės konsignacinę sutartį dėl jo įmonės gamintų prekių pirkimo. (4) Signataras sutikęs ir pažadėjęs Ūkininkų sąjungos (priklausiusios krikščionių demokratų blokui) paramą Nepuolimo sutarčiai. Konsignacinė sutartis buvusi sudaryta, taip Maskva norėjusi „nupirkti“ Joną Vailokaitį. Panašiai esą bandyta paveiki Tilmansus, Frenklį. Sovietai žadėjo pirkti už 0,5 mln. rublių Tilmansų fabriko gaminių ir dobilų sėklų, celiuliozės – už 0,7 mln. rublių. (5) Negana to, 1927 m. spalio mėn. J. Vailokaitis gavęs naują sovietų užsakymą 200 tūkst. rublių. Jis pažadėjęs mobilizuoti įtakingas politines jėgas suartėjimo su SSSR linkme. Tačiau sovietams nepasisekę signataro papirkti. Minėti istorikai neabejoja sovietų užsakymų J. Vailoikaičiui ir Tilmansams realumu bei jų vykdymu. Matyt, todėl neieškota patikimesnių duomenų, o apsiribota S. Aleksandrovskio įrašu dienoraštyje, kad latvių ir estų diplomatai šaiposi, jog sovietai nupirko iš Jono Vailokaičio net surūdijusius, niekam tikusius raktus. (6) Už gryną pinigą priimami rusų diplomatų teiginiai, net nežvilgtelėjus į Lietuvos eksporto į SSSR duomenis. Jie rodo, kad 1925–1927 metai buvo didžiulio Lietuvos prekių pardavimo sovietams mažėjimo laikotarpis. 1925 m. SSSR nupirko iš Lietuvos prekių už 6,4 mln. Lt, 1926 m. pirkimai sumažėjo iki 2,1 mln. Lt arba 3 kartus, 1927 m. – iki 1,1 mln. Lt. (7) Tik 1929 m. Lietuvos eksportas į SSSR šiek tiek (0,2 mln. Lt) padidėjo. SSSR importe iš Lietuvos metalo ir plieno gaminiai sudarė neįtikėtinai didelė dalį – 1929 m. 37 proc. Todėl visiškai neįtikėtina, kad, Jonui Vailokaičiui ir kitiems Lietuvos metalo fabrikams gavus SSSR didelius užsakymus (vien Vailokaičiui ir Tilmansams 1 mln. rublių vertės) ir juos įvykdžius, būtų taip katastrofiškai mažėjęs lietuviškųjų prekių eksportas į tą šalį. Oficialiu kursu (vienas rublis už 5 Lt) perskaičiavę neva Jono Vailokaičio ir Tilmansų fabrikų gautų užsakymų sumą, rasime, kad vien jų gaminių eksportas į SSSR turėjo išaugti iki 5 mln. Lt. Kaip minėta, visų Lietuvos prekių išvežimas į SSSR tesiekė 1,1 – 1,3 mln. Lt. Šie faktai rodo, kad visos kalbos apie Lietuvos pramonininkų gautus iš sovietų didelius užsakymus tėra mitas. Tikriausiai ir atsiųsdami į Lietuvą specialią komisiją neva 1 000-2 000 arklių pirkti sovietai surengė propagandinį spektaklį.

Be to, informaciniame leidinyje nurodyta, kad 1927 m. geležies gaminius eksportavo buvęs Br. Šmidtų fabrikas, AB „Nemunas“ ir Br. Tilmansų ir Ko bendrovė. (8) Taigi Frenkelio įmonės net nėra tarp eksportuotojų. Maskva tik žaidė užsakymų, pažadų korta, arba jų nevykdė. Dalis Lietuvos politikų ir verslininkų iš savo ir užsienio valstybių patirties gan gerai žinojo apie Maskvos užsakymų politinius tikslus ir jų gavėjams kylančius pavojus. Sovietų dažniausiai naudota taktika buvo nevykdyti užsakymais prisiimtų įsipareigojimų. Tam surasdavo įvairiausių kliaučių, pretekstų. Pavyzdžiui, iš Lietuvos vietoje darbo arklių reikalaudavo arklių kavalerijai, vietoje odos padams – chromo, neretas atsisakymų pirkti kurias nors prekes motyvas būdavo „patys gaminame pakankamai“. (9) Ir taip be galo. Įprastas Maskvos elgesys buvo sugundyti dideliais užsakymais, paskum juos atšaukti. Tuo buvo siekiama dirbtinai sukelti ekonominius sunkumus, sustiprinti socialinę įtampą ir silpninti valstybę. Destabilizacinis užsakymų atšaukimo veikimo mechanizmas labai paprastas: įmonė prisiperka žaliavų, pagamina prekes, tam padaro išlaidas, o parduoti nėra kam. Šito minėti istorikai nesuprato.

Taip pat nekritiškai vertinami kiti sovietų diplomatų dokumentai dėl SSSR ekonominio bendradarbiavimo su Lietuva. Jais remdamasis A. Kasparavičius rašo, kad 1926 m. rudenį SSSR užsienio reikalų liaudies komisariato kolegija siūlė VKP(b) CK politiniam biurui priimti sprendimą per artimiausius trejus metus kasmet pirkti iš Lietuvos prekių už 4 mln. rublių. (10) Kolegija savo siūlymą motyvavo tuo, kad dideli ilgalaikiai užsakymai turėtų didžiulę reikšmę SSSR santykiams ir „su kitais limitrofais (taip pravardžiavo Baltijos valstybes – V. T.), nes sustiprintų tuos elementus, kurie yra už sudarymą separatinių garantinių sutarčių su mumis ir orientuojasi į suartėjimą su SSSR“. Tiek teparašius, gali susidaryti klaidingas vaizdinys, kad kasmetinis SSSR importas iš Lietuvos siekė apie 20 mln. Lt, nors faktiškai jis buvo beveik 20 kartų mažesnis. A. Kasparavičius negalėtų nežinoti, kad sprendimus priiminėjo ne minėta kolegija, o Politinis biuras. Mažai tikėtinas tvirtinimas apie 1927 m. J. Vailokaičio ir Tilmansų gautus naujus užsakymus 200 tūkst. rublių, arba 1 mln. Lt. Ko siekia A. Kasparavičius, cituodamas sovietų tvirtinimą apie Joną Vailokaitį, neva „pripratintą prie mūsų užsakymų pagalba“. Ir nepagrįsta, ir užgaulu. A. Kasparavičius tikina, kad J. Vailokaičiui „norėdama įsiteikti Maskva buvo pasiryžusi daryti ir didesnių nuolaidų“: jam sutikus iš Rusijos pirkti vyno už 200–300 tūkst. rublių, atitinkamai padidinti užsakymą šiam Lietuvos pramonininkui. (11) Iš viso to išeina, kad istorikas užsakymus laiko Maskvos nuolaidomis. Kad ir istorikui derėtų suvokti elementarų ekonominį reiškinį, jog prekyba, jos sandoriai yra galimi, kai jie naudingi ir pirkėjui, ir pardavėjui. Matyt, istorikai iki šiol neišsivadavo iš dešimtmečiais kalto mito apie nesavanaudišką SSSR pagalbą Lietuvai. Gal todėl jis yra „paklausus“ televizijų kanalams.

Mįslę kelia ir tai, kodėl sovietai bandė „nupirkti“ Joną Vailokaitį, o ne brolį Juozą, arba juos abudu. Juk Juozas Vailokaitis buvo įtakingesnis už brolį, nes buvo Seimo narys, vienas vadovaujančios krikščionių demokratų partijos lyderis. Atrodo, tuomet Jonas Vailokaitis neužėmė Ūkininkų sąjungoje kokio nors vadovaujančio posto. Na, o Br. Šmidtų metalo fabrikas (vėliau pavadintas AB „Metalas“) lygiomis dalimis priklausė abiems broliams, Jonas vadovavo valdybai, Juozas – tarybai, vienodai buvo suinteresuoti užsakymais. Galimas daiktas, kad Maskva, jos atstovai Lietuvoje baiminosi, jog Juozas Vailokaitis jų neprisileis per patrankos šūvį už tai, kad 1919 m. pradžioje jos parankiniai buvo paėmę politiniu įkaitu, kalino, kad ne vienus metus kokčios komunistinės propagandos taikiklyje laikytas ne kas kitas, o jis. Ar sovietų pasirinkimą bus nulėmęs Jono Vailokaičio, kaip eksperto, priklausymas Lietuvos prekybos delegacijai, galima jo įtaka delegacijos nariams? Galima daryti išvadą, kad Vailokaičiai jei ir gavo, tai mažesnius negu rašoma užsakymus. Tiksliau būtų galima pasakyti, radus duomenis apie AB „Metalo“ pardavimus. Kol kas pusiau juokais, pusiau rimtai galima spėlioti, kad sovietai nupirko tik raktus. Žinant Vailokaičių tvirtą patriotizmą, didžiulę finansinę paramą valstybei, nėra abejonių, kad bet kokio dydžio užsakymais, Maskva negalėjo tikėtis juos „nupirkti“. Sovietams nepavyko sustiprinti savos įtakos Lietuvos politiniame gyvenime, suskaldyti krikščionių demokratų bloką, susilpninti krikščionių demokratų partijos, kuri Maskvos viršūnių buvo laikoma pagrindine kliūtimi savo politiniams kėslams realizuoti. Ūkininkų sąjunga, iš kurios Maskva tikėjosi pritarimo Seime Nepuolimo sutarčiai, vieningai su krikščionimis demokratais ir Darbo federacijos atstovais balsavo prieš jos ratifikavimą. Toks balsavimas skaudžiai atsirūgo Ūkininkų sąjungos vadovams (Feliksui Mikšiui, Eliziejui Draugeliui, Petrui Josiukui ir Bernardui Sakalauskui) buvo iškeltos baudžiamosios bylos už „lašinių skutimą“, t. y. amerikoniškų lašinių tiekimą kariuomenei kaip lietuviškų produktų. 1928–1929 m. beveik kiekvienas tautininkų susirinkimas, mitingas prasidėdavo ir baigdavosi tendencingu šios bylos komentavimu. Sovietmečiu istorikė Petronėlė Žostautaitė patikimai įrodė, kad apie šį sandorį žinojo Valstybės kontrolė ir Krašto apsaugos ministerijos vadovybė. Pastaroji išsiaiškinusi, kad reikiamu laiku ir kiekiu neįmanoma kariuomenės aprūpinti kokybiškesniais lietuviškais lašiniais, sutiko priimti amerikoniškus lašinius (jų 1 kg buvo pigesnis 1 Lt). (12) Vėliau pasipylė kitos bylos, pvz., kai kurių kooperatyvų vadovams. Istorikės nuomone, bylų kėlimu tautininkai siekė sukompromituoti ir sužlugdyti pagrindinį savo politinį varžovą – krikščionis demokratus ir jų sąjungininkus. Abejotinais kaltinimais buvo sukompromituoti ir iš politinio gyvenimo eliminuoti ir daug kitų talentingų veikėjų, pvz., Martynas Yčas, Vytautas Petrulis, Jurgis Alekna. Ar atsitiktinai sutapo tautininkų vadovų ir Maskvos interesai? Tai galėtų būti tyrimų tema.

Literatūra:

1. A. Kasparavičius. Didysis X Lietuvos užsienio politikoje. V., 1996, p. 136.

2. V. Žalys. Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940). V., 2007, t. 1, p. 192.

3. A. Kasparavičius. Min. veik., p. 270.

4. Ten pat.

5. Z. Butkus. SSRS intrigos Baltijos šalyse (1920–1940)//Darbai ir dienos, 1998. T. 7, p. 146.

6. Ten pat.

7. Lietuvos užsienio prekyba 1929. [ K.], be m., p. VI.

8. Lietuvos eksportas ir eksportininkai. K., 1929, p. 98.

9. Prekybos sutartis su SSSR//Rytas, 1926-10-10.

10. A. Kasparavičius. Min. veik., p. 269.

11. Ten pat, p. 270.

12. P. Žostautaitė. Lietuvos ūkininkų sąjungos žlugimas tautininkų valdymo metais (1927–1930)//Lietuvos TSR MAD, ser. A, 1986, t. 3, p. 72.

LNM leidinio „Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas 1917-1922 m.“ (Vilnius, 2001) nuotr.

Šaltinis –  Voruta. – 2011, kov. 12, nr. 5 (719), p. 4.

Naujienos iš interneto