Vlada Čirvinskienė. Santykių su žeme harmonija prilygsta draugystės ryšiams: negalima vieną draugo ranką glostyti, kitą – kapoti

Autorius: Data: 2020-03-23 , 08:29 Spausdinti

Vlada Čirvinskienė. Santykių su žeme harmonija prilygsta draugystės ryšiams: negalima vieną draugo ranką glostyti, kitą – kapoti

Skulptūra „Vandenis“.  Autorius Povilas Tamulionis. Pastatytas 1983 m. netoli Žalsvojo šaltinio. Kalno g. Pasvalys. Autorės nuotr.

Vlada ČIRVINSKIENĖ, Pasvalys, www.voruta.lt

 

Žmogus, nepažįstantis savo tautos namų – Tėvynės žemės, kurioje nuo seno tėvai ir protėviai gyvena – nėra savo krašto pilietis.

Kovo 20 – ąją – minėjome pavasario lygiadienį ir Pasaulinę Žemės dieną. Nuo šios datos diena pastebimai ilgėja, kol sustos keletą dienų prieš Rasos – Šv. Jono šventę.  Kai lygiadienis sutapdavo su Velykomis, senoliai šią dieną pradėdavo pūkštelėję į upelį.

Lygiadienis – tai astronominio pavasario pradžia. Tą dieną saulė teka tiksliai rytuose ir leidžiasi vakaruose. Lygiadienis minimas, kada Žemė, skriedama apie Saulę, pasiekia tam tikrą orbitos tašką. Kiekvienais metais ši data truputį kinta – minima kovo 20 arba 21 dieną.

Senoliai lygiadienio dieną aruoduose ranka pažarstydavę grūdus – tikėję, kad juos reikia pažadinti.

Lietuva Žemės dieną šįmet mini jau dvidešimt šeštąjį kartą. Jungtinės Tautos šią pasaulinę dieną oficialiai įteisino 1971 m. Jai buvo pasirinktas pavasario lygiadienio laikas.

Atsiliepdama į Žemės dienos iniciatoriaus Johano MeConnello  kreipimąsi, 1992 m. tuometinė Lietuvos Aukščiausioji Taryba nutarė kovo 20 –ąją paskelbti Žemės dieną ir Lietuvoje.

Žemė – ypatingas Dievo tvarinys. Tai pasaulis, gyvas grožio įsikūnijimas, džiaugsmo, įkvėpimo, šviesių jausmų šaltinis. Žemė yra kiekvienos gyvybės maitintoja ir gaivinantis šaltinis. Žemė  turi nenugalimą trauką, paslaptingą jėgą, kviečiančią kiekvieną žmogų prisiglausti, įsiklausyti bei nepamiršti parodyti jai didžiulę pagarbą.

Žemė buvo lietuvio ramintoja, guodėja, o gal geresnių laikų vilties žadintoja. Laikui bėgant žmogaus ir žemės santykiai keitėsi, tačiau žemės ir žmogaus santykiai liko iki  šiol liko neatskiriami.

Santykis su Žeme yra svarbus augančiai kartai. Jis skatina ir formuoja stebėjimo, dėmesio, sprendimo gabumus, gal ir mažina jaunimo emigraciją svetur, kitaip tariant, formuoja asmenybę, kuriai būdinga meilė ir pasiaukojimas savo Gimtinei, savo Tėvynei Lietuvai.

 

Medis primena Pasvalio miesto istoriją. Autorės nuotr.

Daug yra gražių aprašymų, posmų pasakyta ar parašyta apie mūsų Motiną Maitintoją Žemę.

Žymus lietuvių tautos veikėjas rašytojas kunigas Juozas Tumas Vaižgantas savo kūryboje aprašo laukinę pievos augaliją, kiekvienam augalui negailėdamas epiteto, net apie piktžoles nieko blogo nepasakydamas: „niaugi Dievas be reikalo būtų ją padaręs, gal ir jų reikia gamai varsų, sudarant vieną ištisą Dievo buketą – pievą, Ak, kaip graži Lietuvos pieva per Šv. Joną!“

Mūsų jautrumas Žemės grožiui, kaip ir menui, pradžioje apsiriboja gražumu. Pamažu kildami grožio pakopomis, suvokiame didžiausias vertybes, kurioms kartais pritrūkstame žodžių apibūdinti. Žemės gamtos pamėgimas yra toks pat individualus estetinis suvokimas, kaip ir muzikos ar tapybos, net paties žmogaus gyvenimo kelias. Kai kurie žmonės mėgsta tik gražius peizažus, egzotiškų kraštų gamtą, o kalnai jiems didingi tik su kriokliais, uolomis ir ežerais; bet pamirštame didžiuotis savo gimtuoju kraštu – lygumomis, kalvomis, kalvelėmis, ežerais, ežerėliais, giriomis ir miškeliais, paukščiais bei žvėreliais.

Gamtos apsauga suprantama kaip žmogaus ir žemės harmonija. Santykių su žeme harmonija prilygsta draugystės ryšiams: negalima vieną draugo ranką glostyti, kitą – kapoti.  Žemė – vienas organizmas. Jos kūno dalys, kaip ir žmogaus, ir lenktyniauja, ir bendradarbiauja viena su kita.

Didžiausias XXI a. atradimas, ne naujausios technologijos ir jų beprotiškas naudojimas, o pripažinimas, kad žemė yra labai sudėtingas organizmas.

Žmonijai  dabar pavojingesnės pačių sukeliamos katastrofos, nei gamtos stichinės nelaimės.

Pasaulio mokslininkų pagrindinių pavojų sąraše – branduolinis terorizmas, mirtį nešantys nekontroliuojami virusai, genų inžinerija, gebanti keisti žmogaus asmenybę. Siaubingų pasekmių gali kilti dėl nekaltos klaidos ar piktavalio vieno žmogaus elgesio. Mokslininkai mano, kad išvengti katastrofos  ar bent sumažinti žmonijai Žemėje gali padėti tobulesnis mokslo tyrimų reguliavimas.  O svarbiausia tikėjimas Dievu bei žmogaus sąmoningas elgesys Žemėje.

Džiaugsmo bandoma ieškoti daug kur: draugystėje, pramogose, pokyliuose, sportiniuose žaidimuose, turistinėse kelionėse. Tačiau retai kas pažįsta vieną ypatingą džiaugsmo rūšį , kurią suteikia vienatvė ir suartėjimas su Žeme ir jos gamta.  Ši akimirka leis mums išlikti stipresniems ir su Dievo  pagalba ir mūsų žmonių pastangomis  įveikti negailestingą koronaviruso epidemiją.

Naudoti šaltiniai:

Sudarė Rimantas Krupickas ir Česlovas Kudaba. Lietuvos Žemė  – Lietuvos geografijos skaitiniai, Kaunas „Šviesa“ 2000.

Miškas ir mes, 2004 m. Žaliosios girios, 2003

Gimtosios vietovės istorijos medžiaga, 2017, 2020 m.

Lietuva ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra