Visus vedė prie Dievo, statė gyvąją bažnyčią…

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Prieš 20 metų –1981 m. lapkričio 24 d. Vilniuje tragiškai žuvo Adutiškio klebonas, Lietuvos Helsinkio grupės narys, kun. Bronius Laurinavičius. Tragiškos sukakties proga spausdiname „Vorutos“ pokalbį su Vilniaus arkikatedros bazilikos klebonu, mons. Kazimieru Vasiliausku, užrašyta į diktofono juostą 1996 m. Vilniaus arkikatedroje.

…Su kunigu Broniumi Laurinavičiumi mokėmės Vilniaus kunigų seminarijoje. Tai buvo karo metais. 1942–1943. Jis 1944 m. birželio 4 d.buvo įšventintas kunigu. Seminarijoje jį prisimename kaip labai uolų, darbštų studentą, draugišką ir turintį gražius, plačius interesus. Jo rūpestis jau tuomet buvo labai ryškus, kaip padėti Vilniaus kraštui lietuvėti kaip blaivybę skleisti. Jis visada buvo pilnas gražių vilčių, planų, kaip pašnekovas visada būdavo labai mielas.Reikia pripažinti, kad mes sugyvenom labai artimai ir dažnai pasivaikščiojimų metu tekdavo pasikalbėti įvairiomis temomis.
Jis kvietė atvykti į primicijas (pasak kun.Antano Dilio, primicijos vyko 1944 m. birželio pradžioje jo gimtojoje Gervėčių bažnyčioje. Mokytis lenkiškoje Vilniaus kunigų seminarijoje Bronius Laurinavičius pradėjo 1941 m.rugsėjo 1 d. – red. pastaba), bet buvo karas ir primicijose nedalyvavau, kurį laiką mūsų pažintis lyg buvo nutrūkusi.
Aš toliau mokiausi kunigų seminarijoj , o jis jau kunigavo Švenčionyse (1945–1948 m. vikaras Švenčionėliuose ir kunigas Ceikiniuose – red. pastaba). Kai 1947 m.atvažiavau į Švenčionis, vėl tapau jo kaimynu – jis Ceikiniuose, o aš Švenčionyse., Visada pasikviesdavo į rekolekcijas, leisdavo pamokslus pasakyt. Mačiau, kaip jis rūpestingai dar seminarijoje domėjosi pastoraliniais klausimais, ir kaip jis dabar praktiškai žmones visus vedė prie Dievo, kaip rūpinosi bažnyčia, nors buvo pokario metas.
1948 metais atvykau į Vilnių ir dirbau Vilniaus šv.Teresės bažnyčios ir Aušros Vartų koplyčios vikaru ir notaro pareigose kurijoje. Valdytojas kalbėjo apie tai, ką galima paskirti į Kalesninkų parapiją, kuri yra labai nulietuvėjusi, bažnyčia apleista, remonto reikalinga. Tada aš tada prisiminiau, kad tik Bronius Laurinavičius gali būti toksai kunigas. Valdytojas pasakė iškviesti Bronių Laurinavičių. Kai Bronius išėjo aš klausiu: „Valdytojau, kaip?“, valdytojas sako, kad jis atsisakė, griežtai, nesutinka važiuot. Tada aš pasivijau kunigą Bronių Laurinavičių ir sakau, kodėl nevažiuoji? Ir pradėjau įkalbinėti važiuoti, nes Kalesninkai yra viena iš didžiausių parapijų. Jis sutiko ir tada aš apie tai pranešiau valdytojui
Aš turėjau laimę parašyti jam paskyrimą į Kalesninkų parapiją .
Paskui prasidėjo griežtieji laikai 1948 metais, kada moksleiviams griežtai uždrausta važiuoti į atlaidus.Mačiau ir girdėjau kaip Kalesninkų parapija sakė, kad tokio gero, tokio rūpestingo kunigo nebuvo. Su dviračiu važiuodavo pas visus žmones, visus vargšus labai globojo ir visą laiką jis pasižymėjo kaip kietas kovotojas prieš girtuoklystę. Kai vieną kartą, tuomet gi buvo pokario metai, miške buvo daug mūsų brolių, ir kažkoks susišaudymas buvo, daug žuvo, bet vis vien kaime buvo šokiai ir mergaitės pasiliko šokti. Sekantį sekmadienį visiems šokių dalyviams kunigas Bronius įsakė kryžium per pamaldas gulėti ir už tokį baisų dalyką atsiprašyti Dievo.
Kai reikėdavo kovoti su blogiu, jis buvo tvirtas kovotojas.
Į Kalesninkus aš atvykau du ar tris kartus į atlaidus,o paskui buvau areštuotas (1949 m. spalio 6 d. – red. pastaba), nuteistas, išvežtas į Intos ir Vorkutos lagerius.
Ir tuomet jau jo gerumas ir meilė atsiskleidė visoj didybėj. Jis nuolatos siųsdavo siuntinius tremtiniams ir kaliniams, į mėnesį gal po dešimt siuntinių ir dar siųsdavo į Vorkutą, o kitą siųsdavo mano tėveliams į Sibirą. Ir kur jis tiek gaudavo, kiekvieną dieną, nes tada, už paramą vadinamiems tėvynės priešams, jis žinojo, kad valdžia neglostys. Bet jis nebijojo, jam kalinys, tremtinys buvo brolis ir jiems nieko negailėjo, nei savo jėgų nei išteklių. Jis siųsdavo siuntinius ir kunigams, ir savo parapijiečiams, visiems nukentėjusiems.
Ir kai 1956 metais grįžau iš lagerio, atvažiavau pas jį į Kalesninkus, nustebau, kad bažnyčios neatpažinti, nes Kalesninkai buvo mano pirmoji parapija, Padaryti altoriai, grindys, ir daug kitų dalykų.
Tada iškilo klausimas: buvo gautas leidimas statyti Švenčionėlių bažnyčią ir vėl teko jau su vyskupu Kazimieru Paltaroku tartis.Vyskupas jį labai palaikė, jo kandidatūrą kaip statybininko, kruopštaus, sąžiningo kunigo.
Tai pirmoji pastatyta bažnyčia prie tarybų valdžios.
Buvau vėl antrąkart (1958 m. – red. pastaba) areštuotas, tremtyje Latvijoje išbuvau 10 metų, bet jis nuolatos pakviesdavo į Švenčionėlius.
Man teko dalyvauti kaip tik Švenčionėlių bažnyčios pašventinimo. iškilmėse. Tai buvo Broniaus Laurinavičiaus triumfo diena. Jis be abejo statė ne tiktai mūrinę bažnyčią, jis statė ir gyvąją bažnyčią. Artimai bendravo su jaunimu, vaikais. Valdžiai atrodė, kad tai buvo jo didžiausias nusikaltimas ir jis buvo ištremtas į Adutiškį,
Visur su parapijiečiais labai gražiai sugyveno: ir Švenčionėliuose ir Kalesninkuose, Nuolatos jį matydavom važiuojant su dviračiu, pilnai uniformuotas, jis turbūt tik rytais ir vakarais pasimelsdavo bažnyčioje.Visą laiką jis buvo veikloje: ne tik statė bažnyčią, bet ir kiekvieną ligonį ir nelaimingą žmogų aplankydavo ar, pakrikusią šeimą.
Vieną kartą jis mane pakvietė Vilniuje, į vieną šeimą,kur buvo vyras vedęs antrą kartą,ir netikrus dokumentus pasidaręs. Bronius, kaip sąžiningas kunigas, sako, kaip šitokie dalykai gali būti, aš turiu jam tiesos žodį pasakyti… Ir aš mačiau kaip jis pranašo Izajaus rūstybę sako: „kaip tu išdrįsai apgauti kunigą“, Čia matėsi, kad jam šventi dalykai buvo tokie brangūs, galėjo už juos visus gyvybę atiduoti.
Vėliau jau man tekdavo rečiau susitikti. Paskui kai grįžau iš tremties(1968 m. – red. pastaba) į Lietuvą, nuolatos kai būdavo rekolekcijos, atlaidai, visuomet pasikviesdavo į Adutiškį Mačiau kaip jau trečioji bažnyčia jo rankomis tampa nepaprastai graži, puošni. Jis ne tik Kalesninkų, Švenčionėlių bažnyčias pastatė, bet ir Adutiškio bažnyčią labai gražiai išpuošė.
Kada atvažiuodavo į Vilnių, jis paprastai visuomet užeidavo, kartais nakvodavo pas mane Vilniuje. Ir tą nelaimingą vakarą, kada jis žuvo, buvo atėjęs manęs ieškodamas, Ilgai meldėsi Šv.Rapolo bažnyčioje prie Marijos altoriaus, ypatingą pagarbą švenčiausiai Motinai Marijai, visuomet kada būdavo svarbesnis įvykis savo ilgose maldose pasimelsdavo jos globai.Na ir kaip  tyčia tuomet aš buvau išvažiavęs į Panevėžį. Išeidamas iš manęs žinojo, kad aš už valandos grįšiu, sako aš tik minutėlei išeisiu ir greit sugrįšiu.Aš atvykau 8 ar 9 valandą, prieš pusę ar už pusės valandos jau paskambino kunigas Julius Baltušis ir pranešė, kad Bronius jau žuvęs.
Tai va, tiek šitų prisiminimų apie nepaprastai šviesų, darbštų, sąžiningą kunigą, kuris tikrai visą savo gyvenimą pašventęs kovojo už blaivybę už tikėjimą. Matyt buvo tikrai kažkokia nelaiminga naktis, nes devyni žmonės žuvo tą naktį ir jis jau buvo pačiame viršuje žuvusiųjų krūvoje.
Apie tą nelaimę yra įvairiausių spėliojimų, kiek man teko liudininkų klausinėti, bet taip tiksliai nieko negalėčiau pasakyti. Tik tiek, kai taip atsitiko, rodos kurija ar kas liepė žmonėms pranešti ,kad įvyko tokia nelaimė, netekome labai brangaus kunigo. Mes visi norėtume geriau žinoti, visas aplinkybes kaip tai įvyko, todėl kas matėt ar girdėjot prašom ateiti ir mums pasakyti.
Tokį skelbimą aš padariau per pamokslą. Šv. Rapolo bažnyčioje. Paskui man, kaip jubiliejinės komisijos nariui buvo numatyta kelionė į Romą, deja nuvažiuoti neteko. Religijos reikalų įgaliotinis kaip vieną iš priekaištų pasakė man, kad va negali jokiu būdu važiuoti į Romą, nes, kai kunigas Laurinavičius žuvo , turėjau būti budresnis… Supratau, kad neturėjau kviesti per pamokslą liudininkus, mačiusius kunigo žūtį. Tuomet man tikrai kilo mintis, gal kažkas padėjo pastumti po mašina Bronių Laurinavičių…
Vilniaus arkikatedra ,1996
Nuo redakcijos: Dar 1991 m. lapkričio mėn. Nr. 21 (39) „Voruta“ išspausdino išsamų Antano Patacko rašinį „Kunigas Bronius Laurinavičius“. Tai buvo bene pirmasis viešai Lietuvoje išspausdintas rašinys apie kun.Bronių Laurinavičių.(g. 1913 m. liepos 16 d.). Nuotrauka irgi iš Antano Patacko.

Nuotraukose:

1. Mons. K. Vasiliauskas
2. Kun. B. Laurinavičius

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra