Visuos kraštuos nuaidi Žalgirio pergalės garsas…

Autorius: Data: 2011-04-27, 14:55 Spausdinti

Visuos kraštuos nuaidi Žalgirio pergalės garsas…

Ona MAŽEIKIENĖ, Vilnius

Žalgirio atodangos 600 metų jubiliejui

Žalgirio pergalė turėjo lemiamos reikšmės ne tik Lietuvai, bet ir Europai. Neveltui Žalgiris (Griunvaldas, Tanenbergas) dar buvo vadintas „Didžiuoju mūšiu“. Lietuvoje išskirtinu akcentu Žalgirio mūšiui atminti surengta tarptautinė paroda „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje… Žalgirio atodangos“, eksponuota (2010 m. lapkričio 10 d. – 2011 m. sausio 30 d.) Radvilų rūmuose, skirta 600 m. pergalės atminimui nuo XV a. iki šių dienų. Prieš keletą metų prasidėjęs Lietuvos dailės bei Valdovų rūmų ir Lenkijos muziejų bendradarbiavimas tęsiasi. Dr. Vydas Dolinskas, prof. Jan K. Ostrowski bei Jerzy T. Petrus susitarė drauge rengti Žalgirio mūšio 600-ųjų metinių paminėjimą neidentiškomis parodomis Krokuvoje ir Vilniuje. Vavelio pilyje „Žymiajai pergalei paminėti…“ parodą (2010 m. liepos 15 d. – rugsėjo 30 d.) atidarė Lenkijos ir Lietuvos valstybių prezidentai – Broniłsaw Komorowski ir Dalia Grybauskaitė.

Vilniuje veikusios parodos sumanytojai bei scenarijaus autoriai yra Vydas Dolinskas, Birutė Verbiejūtė, Marijus Uzorka su bendraautoriais iš Lenkijos – Jerzy T. Petrus, Krzystof J. Czyżewski ir Agnieszka Janczyk. Ekspozicijos planą sudarė Romualdas Budrys. Parodai eksponatus ir iliustracijas skolino ne tik Lietuvos bei daugelio Lenkijos muziejų, archyvų, bibliotekų, kitų institucijų, bet ir Ukrainos, Vokietijos, Šveicarijos, Belgijos, Austrijos, Prancūzijos, Čekijos, Latvijos atitinkamų įstaigų vertybių saugotojai. Parodyta daugiau kaip 200 eksponatų saugomų Lietuvoje ir bemaž 80 iš jų buvo iš Krokuvos. Vienas iš įspūdingiausių parodos akcentų –Tedeusz Popiel ir Zygmunt Rozwadowski 1910 m. sukurta monumentali (515 x 1000 cm – daugiau 50 kv. m ploto) diorama „Žalgirio mūšis“ (dabar saugomas Lvovo istorijos muziejuje).

Parodą globojo ir sveikinimo bei padėkos žodžius tarė Lietuvos Respublikos kultūros ministras Arūnas Gelūnas ir Lenkijos Respublikos kultūros nacionalinio paveldo ministras Bogdana Zdrojewski.

Tarptautinė paroda „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje…Žalgirio atodangos“ apvainikuota kapitaliniu (508 p.), gausiai iliustruotu, to paties pavadinimo leidiniu (tai – Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų katalogai, IV tomas, 2010, tiražas 500 egz.). Leidinys dviejų dalių: pirmoje dalyje – įžanginiai ir moksliniai straipsniai, antroje – eksponatų ir iliustracijų katalogas. Straipsnius bei katalogo tekstus parašė 38 Lietuvos ir kitų šalių mokslininkai bei kultūrininkai. Leidinį sudarė Vydas Dolinskas ir Birutė Verbiejūtė. Leidybą koordinavo Birutė Verbiejūtė, Marijus Uzorka ir Laima Kunickytė, maketavo Giedrė Ringelevičienė, į lietuvių, lenkų ir anglų kalbas vertė 7 vertėjai, nuotraukos – 12-kos fotografų, parodą kuravo, rengė, eksponatus tvarkė nemažai žmonių.

LDM ir LDKVR direktoriai Romualdas Budrys ir Vydas Dolinskas „Žalgirio atodangos“ įvadiniame straipsnyje pažymėjo: „Pagrindinis jos tikslas – atskleisti su šia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės jungtinės kariuomenės bendra pergale susijusius istorinės atminties fenomenus, pergalės ženklus ir jų fiksavimą įvairiomis formomis bei būdais nuo pat XV a. iki šių dienų, Žalgirio herojų istorinį įvaizdį istoriografinėje tradicijoje, literatūroje, dailėje.“

Jerzy T. Petrus, Vavelio karališkos pilies Valstybinių meno rinkinių direktoriaus pavaduotojas, straipsnyje „Žalgirio pergalės minėjimo tradicija“ rašo: „Pilies menėse sukaupta ne tik Didžiojo karo trofėjų, bet ir visų pirma daugybė eksponatų, pasakojančių apie didžiąją pergalę prieš Ordino kariuomenę ir apie visiems laikams į Lenkijos istoriją įrašytą šio laimėjimo atmintį.“ Žalgirio mūšio minėjimo tradicija tęsiasi. Knygoje pateikta: Didžiojo karo (1409–1411) chronologija parengta Halina Billik ir Rimvydo Petrausko. Susipažinti su leidiniu, skaitytojui pateikti straipsnių autoriai ir trumpos santraukos.

Mečislovas Jučas. „Trumpai apie Žalgirio mūšį“. Išdėstyta karo priežastis, įvykių eiga, kariuomenių išsidėstymas parodyta schemomis, aptarta mūšio padariniai ir reikšmė. „Pergalė Žalgirio laukuose galutinai nutraukė Lietuvai primestą šimtmetinį karą. Po Žalgirio mūšio Žemaitija buvo pripažinta Lietuvai, nors tik iki Jogailos ir Vytauto mirties. Dar prireikė dviejų karų su Ordinu, kol Žemaitija visiems laikams atiteko Lietuvai [...] Romos popiežius ir imperatoriai pripažino Lenkijos ir Lietuvos karinę jėgą…“

Sven Ekdahl. „Lietuvių pabėgimas“ iš Žalgirio mūšio“. Paneigė lietuvių „bėgimo“ teiginį, aptarė Jano Mateikos paveikslą „Žalgirio mūšis“, kuris nėra istoriškai tikslus, tačiau jame yra sukurta asmenybių „portretų galerija“, tarp kurių svarbiausios figūros: Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas – mūšio nugalėtojas ir Ordino didysis magistras Ulrichas fon Jungingenas. Jogaila paveikslo dešiniajame viršutiniame kampe tėra vos pastebimas. Kurdamas paveikslą dailininkas rėmėsi lenkų kronikininko Jono Dlugošo (1415–1480) veikalu „Annales seu cronicae inciliti regni Poloniae“ (Historia Polonica), kuriame Jogaila, „pagal seną viduramžių schemą priskirdamas jam rex iustus (teisingojo karaliaus) vaidmenį“, vaizduojamas atsidavęs pamaldumui. J. Dlugošo duomenys apie lietuvių pabėgimą iš mūšio nėra patikimi. Į šį klausimą atsakyti padėjo 1963 m. Ordino archyve (Gėtingene, dabar Prūsijos kultūros paveldo slaptajame valstybės archyve Berlyne) autoriaus surastas anoniminis (kunigaikščio arba kariuomenės vado) be datos (matyt, rašytas greitai po mūšio) laiškas–įspėjimas Vokiečių ordino didžiajam magistrui, kad ateityje nedaryti klaidų, kaip buvo ties Žalgiriu. Knygoje pateikta laiško faksimilė, spausdintas tekstas vokiečių kalba ir M. Jučo vertimas į lietuvių kalbą. „Mielas pone magistre…[...] Gali atsitikti taip, kad jūsų priešai mėgins, jog viena ar dvi vėliavos bėga, bet tai yra planas, kuriuo jie nori suardyti jūsų eiles, nes žmonės labai mėgsta vytis, kad taip ir atsitiko didžiajame mūšyje“ ir keletą kartų laiške patarė įsakyti savo vadams, kad jie paklustų bei neardytų eilių… Laiškas leidžia naujai perrašyti „esminį Lietuvos istorijos įvykį“ ir paneigti buvusią versiją, kad lietuviai pabėgo iš mūšio.

Krzysztof J. Czyźewski. „Marso aidai Krokuvos katedroje“. Aprašė vykusioms pergalėms atminti ir už jas padėkoti Viešpačiui, kuris „savo galia jas apgynė“. Šventyklose prie altoriaus buvo dedamos dovanos ir karo trofėjai. Toks tipinis pergalės minėjimo pavyzdys buvo Vladislovo Jogailos veiksmai po didžiosios pergalės prieš kryžiuočius Žalgirio mūšyje. Padėkai Dievui ir šventiesiems globėjams iškilmingai buvo aukojami ir užrašomi bažnyčiai votai (įvairūs religiniai reikmenys). Krokuvos katedroje buvo saugomos Žalgirio bei vėlesniuose mūšiuose paimtos vėliavos, kiti trofėjai. Krokuvos kankinys šv. Stanislovas laikomas Žalgirio pergalės globėju. Jam Vladislovas Jogaila paskyrė paties įsteigtą Vilniaus Katedrą. Autorius rašo ir apie Žygimanto Senojo pergales bei joms pažymėti skirtas ceremonijas. Viena iš jų – Konstantino Ostrogiškio pergalė prieš Maskvos kariuomenę. Paprotys pažymėti pergales, aukoti kariškus atminimo ženklus buvo vykdomas visą laiką, taip pat ir XX amžiuje. Po Antrojo pasaulinio karo senasis paprotys aukoti kariškus votus buvo primenamas neoficialiai. 1990 m. balandžio 22 d. kriptoje po Sidabrinių varpų koplyčia buvo įrengta nauja paminklinė lenta su užrašu ir žeme iš Katynės kapų.

Jerzy T. Petrus. „Karaliaus Vladislovo Jogailos portretai“. Apie Lenkijos karalių ir Lietuvos vyriausiąjį kunigaikštį Jogailą yra žinių metraščiuose, kronikose, kuriuose J. Dlugošas aprašė valdovo išvaizdą, nepastovią nuotaiką, pomėgius ir t. t. Seniausias karaliaus Jogailos portretas – antkapinis atvaizdas – yra Vavelio katedroje „Jogailos kriptos portretai Šv. Kryžiaus koplyčios triptiko scenose yra ypač iškalbingi“ (altorių įsteigė Jogailos sūnus Kazimieras Jogailaitis). Beveik tris šimtmečius karaliaus Jogailos ikonografija rėmėsi: antkapio skulptūra, paveikslu Švč. Trejybės koplyčioje Liubline (rusų stiliaus portretai) ir atvaizdu ant (1399 m.) karališkojo antspaudo. Įdomūs yra Vladislovo Jogailos portretai – ant žirgo bei garbinantis Dievo Motiną – sieninės tapybos fragmentuose.1418 m. valdovo grafinių atvaizdų yra XVI–XVII a. ikonografijoje. Tomasz Treter (1547–1610) buvo sukūręs (Romoje išleistus) vario raižinius – Lenkijos valdovų portretų seriją „Regnum Poloniae icones“. Jo sukurtas Jogailos atvaizdas yra heraldinio Lenkijos Erelio raižinyje, kuriame išdėstyti 44 medalionai su Lenkijos karalių portretais iki Žygimanto Vazos. Simboliškas paveikslas – Vladislovas Jogaila ir Jadvyga klūpantys po krucifiksu šventųjų apsuptyje. XVIII a. sieninės tapybos Žalgirio mūšio fragmentas – kryžiuočių magistro pasiuntiniai Vladislovui Jogailai įteikia du kalavijus. Tapant Jogailos portretus pasitaikė klaidų. Peeter Danckers de Rij tapytas šešiakampis, tariamas Vladislovo Jogailos portretas iš tikrųjų yra jo provaikaičio Žygimanto Augusto portretas, – rašo autorius. Ježis T. Petrus Vladislovo Jogailos ikonografijos apžvalgą baigė skulptoriaus Antano Vivulskio (1877–1919) Žalgirio mūšio paminklo figūra. (Paminklas sukurtas 1910 m. Žalgirio mūšio 500-ųjų metinių proga, 1939 m. vokiečių sunaikintas)

Vydas Dolinskas. „Vilniaus katedra – karinių pergalių minėjimo ir įamžinimo vieta“. Rašo, kad abi valstybės pasaulietinių bei bažnytinių bendrų reikalų iki XVIII a. pab. turėjo daug. Žalgirio mūšio 600 metų minėjimas paskatino pasidomėti kokiomis formomis pergalė buvo minima ir įamžinama Vilniaus katedroje, kuri „…be savo pirminės – Dievo namų paskirties [...] tapo ne tik gyvo tikėjimo, bet ir krikščioniškosios kultūros Lietuvoje simboliu [...] Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pakėlimo ceremonijos (karūnavimo) šventove bei valdovų ir kitų iškilių istorinių asmenų nekropoliu, [...] kultūros ir meno paveldo saugotoja, istorinės atminties puoselėtoja, [...] karinių pergalių, pasiektų Dievo Apvaizdos dėka ir šventųjų globėjų užtarimu, paminėjimas bei įamžinimas bažnytinėmis apeigomis, regimais materialiais ženklais (paminklais, trofėjų demonstravimu, votais)“.

Rengdamasis Žalgirio mūšiui, LDK valdovas Vytautas lietuvių ir žemaičių pulkus (41) telkė Trakuose bei Vilniuje, galima teigti, kad išlydėjimo ir po pergalės sugrįžimo padėkos ceremonija turėjo vykti Vilniaus katedroje. Vytauto indėlis į Žalgirio pergalę didelis, jam turėjo atitekti ir trofėjų, tačiau apie jų dalybas šaltiniai nemini. Apie minėjimo tendencijas Vilniaus katedroje nėra išlikę liudijančių dokumentų. Galbūt vėliavos, archyvai Vilniaus katedroje galėjo sudegti per XVI a. pr. vykusius gaisrus..? Vilniaus katedra taip pat susijusi su padėjusiu nugalėti priešą šv. Stanislovu. Po Ostrogiškio pergalės Oršos mūšyje prieš Maskvos kariuomenę (1514 m.) Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis su Ponų tarybos palyda, varydamiesi belaisvius, žygiavo per miestą iki valdovų rezidencijos. Iškilmingos pamaldos vyko Vilniaus katedroje ir buvo sudėta 12 trofėjinių vėliavų „bei kiti iš priešo atimti karo žymenys“. Vilniaus katedroje karo trofėjų bei iškilmių galėjo būti po Stepono Batoro pergalių prieš Maskvą bei didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus laimėto mūšio ties Kircholmu (Salaspiliu 1605 m.) prieš švedus. Atsiėmus iš Maskvos Smolenską (1611 m.) yra užuominų, kad buvo dėkota už pergalę Švč. Mergelės Marijos paveikslui, esančiame Trakų parapinėje bažnyčioje. Vilnius daug kentėjo nuo gaisrų, o XVII a. vid. – nuo karo su Maskva. Vilniaus katedroje, manoma, buvo palaidotas Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, deja, jo palaidojimo vieta lieka neįminta mįslė.

Gaivinant istorinę atmintį, XIX a. vid. grafo Eustachijaus Tiškevičiaus rūpesčiu, katedroje buvo atkurti Vytauto atminimo ženklai: 1853 m. įrengta paminklinė lenta su epitafija, virš jos 1862 m. pakabintas kunigaikščio portretas, o po epitafija – su Vytautu siejamas Senųjų Trakų Madonos paveikslas. (Deja, po 2001 m. remonto liko tik epitafija). Švenčiant Žalgirio pergalės 500 metines 1910 m. prie Vytauto atminimo paminklo Vilniaus katedroje buvo padėti du vainikai – vienas nuo lietuvių, kitas nuo lenkų.

Dalia Tarandaitė. „XV – XIX a. Vytauto portretai“. Tikslas aptarti XVI–XIX a. rašytiniuose šaltiniuose žinomus pirmavaizdžius kunigaikščio portretus. Rašytiniai šaltiniai mini du Vytauto portretus, sukurtus, galbūt jam dar gyvam esant. Vienas iš jų – Vytautas raitas vėliavoje, kabėjęs Vilniaus katedroje virš jo palaidojimo. Tokios pat manieros paveikslas yra buvęs Trakų parapinėje bažnyčioje. (Tapyba buvo uždažyta, 2006 metais atidengta Vytauto Railos ir teikia vilties, kad atidengus viską, galbūt, pamatysime autentišką Vytauto portretą). Iki šiol autentiškiausias Vytauto atvaizdas yra majestotiniame Vytauto antspaude. Vytauto antkapinė plokštė, buvusi XVI a Vilniaus katedroje, greičiausiai užsakyta Bonos Sforcos, Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus rūpesčiu buvo sumontuota bei iškalta epitafija. Antkapis, tikriausiai, 1655 m. rusų kariuomenės sunaikintas. (Paknio hipotezė – gal ji buvo paslėpta po Šv. Petro ir Povilo bažnyčios pamatais?) Atstatant paminklą, E. Tiškevičius epitafiją pakartojo dar papildydamas informacija. Kaip antkapis atrodė – nežinoma. Galima prielaida, kad plokštėje „iškaltas visafigūris kunigaikščio atvaizdas“.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio atvaizdas – miniatiūra (greičiausiai sukurta pagal majestotinį antspaudą) minima Arsenalo bibliotekos herbyne. („Lenkijos herbai“, saugoma Paryžiuje). Herbynas sudarytas XVI a. vid. vyskupo Povilo Alšėniškio ir papildytas iš Jono Dlugošo herbyno. Medžio graviūra iš „Europos Sarmatijos aprašymo“ („Sarmatiae Europae descriptio…) neatitinka tiesos, tačiau A. Gvanjinio leidinio graviūros vis tebenaudojamos „daugelyje Lietuvos istorijos knygų“, – pabrėžia autorė. Bene labiausiai žinomas Vytauto Didžiojo portretas patekęs į Lietuvą po Augustinų bažnyčios Lietuvos Brastoje uždarymo. Paveikslas buvo ne kartą reprodukuotas, kopijuotas. Tyrinėjant autorei paaiškėjo, kad iš Brastos į Vilnių buvo atvežti ne vienas, o du panašūs Vytauto portretai (tik vienas mažesnis), pastarasis 1853 m. ir buvo pakabintas katedroje, virš E. Tiškevičiaus įrengtos Vytauto epitafijos, o didesnysis dabar eksponuojamas Vilniaus paveikslų galerijoje. Abiejuose paveiksluose Vytautas pavaizduotas kaip karo vadas su šarvais ir kardu [gal kalaviju? – O. M.]. Nesvyžiaus Radvilų rinkiniuose buvęs Vytauto portretas neišliko. Jis yra žinomas iš Jono Hesės graviūros ir Juozapo Ozemblovskio litografijų. Lietuvos Brastos augustinų, tiek Nesvyžiaus Vytauto portretai yra labai panašūs, todėl spėjama, kad abu paveikslai galėjo turėti tą patį pirmavaizdį, kuris galėjo būti pas Nesvyžiaus Radvilas. Senųjų Trakų bažnyčioje buvęs Vytauto portretas sukėlė daugelio tyrinėtojų interpretacijas – valdovo apranga daugiau primena lenkų bajorų drabužius, nors jis ir apsirengęs kunigaikščio regalijomis. Autorė nuomone, XVII–XVIII a Vytauto portretų bruožai buvo išsaugoti ir perkelti iš portreto į portretą yra susiję su dviem Vytauto atminimą saugomais centrais: Vilniaus Katedra ir Radvilų gimine.

Sigita Maslauskaitė. „Šv. Kazimieras karys“. Vyskupas Benediktas Vaina rūpinosi karalaičio Kazimiero „liturginio kulto reikalais“. Romoje 1601 m. buvo išleistas Kristoforo Varševickio pirmasis Lenkijos šventųjų katalogas, kuriame įrašyti 45 „šventieji lenkai“, tarp kurių yra ir šv. Kazimieras. Nuo 1600 m. ikonografijoje paplinta du šv. Kazimiero atvaizdai: kario ir šventojo karalaičio. Romos raižytojas Jokūbas Lauras sukūrė visą seriją Lenkijos šventųjų, tarp jų du šv. Kazimiero (1600 m. ir 1603 m.) vario raižinius. Šv. Kazimieras nepasižymėjo karo žygiais, bet sunkiais momentais buvo šaukiamasi jo dvasinės pagalbos. Iki 1600 m. Abiejų Tautų Respublikoje šv. Kazimieras tradiciškai buvo vaizduojamas su Lietuvos didžiojo kunigaikščio kepure. J. Lauro raižinyje „Šv. Kazimieras karys“ pavaizduotas kaip karalius romėnų kario drabužiais, bet ant galvos uždėta „atviras vainikas“[gal karūna? – O. M], rankoje laikantis skeptrą, o aplinkui – scenos iš jo gyvenimo ir stebuklų. Valstybės valdovu šv. Kazimieras niekada nebuvo, bet jis „Kristaus karys“, o karūna, ir skeptras pabrėžia valdžią ir galią, kaip teisiojo valdovo ir savos tautos ganytojo lazda. Kariai davę jam įžadus, pasiekė žymių pergalių, nes, „svarbiausia pasikliauti Dievu ir palaimintuoju Kazimieru“. „Šv. Kazimiero ikonografija leidžia šventąjį matyti kaip galingą valstybės ir tikėjimo gynėją…“.

Marek Walczak. „Žalgirio mūšis XV–XVIII a. dailėje“. Istorijos, kultūros įamžinimas laikomas patriotine prievole, užrašant tautos istoriją ateinančioms kartoms, ugdant tautinį sąmoningumą, suteikiant patriotizmo jausmą. Už Žalgirio atminties gyvybingumą „visų pirma yra Vladislovo Jogailos propagandinės veiklos nuopelnas“. Įvykius aprašė Jonas Dlugošas. „Visi atminimo ženklai tapę trofėjais – kaip ir metraščiai – turėjo padėti palikuonių sąmonėje įtvirtinti karines Jogailos pergales. [...] karaliaus ir jo aplinkos dalijamos dovanos privalėjo padėti išlaikyti atminimą apie mūšį“. 1412 m. Vladislovas Jogaila įsteigė brigitiečių vienuolyną ir bažnyčią Liubline, suteikdamas jai Švč. Trejybės, Švč. Mergelės Marijos, Dvylikos apaštalų išsiuntimo, šv. Vaitiekaus, šv. Stanislovo, šv. Brigitos ir Visų šventųjų vardus. Tai buvo ne tik religinis, bet ir politinis aktas. Ant bažnyčios skliautų išliko freskų fragmentai, kuriose vieni tyrėjai įžvelgia Jogailos triumfą, išreiškiantį Žalgirio mūšio atminimą, kiti – „Trijų karalių pasveikinimo“ fragmentą.

Su Vavelio katedra siejamas „Apaštalų išsiuntimo šventės minėjimas – Žalgirio mūšio metinės“. Šalia šv. Kristupo altoriaus yra Jogailos kapas, lenta su epitafija tai – karaliaus atminimo įamžinimas, o retabulo dalies paveikslas vaizduoja mirusį karalių, dešinėje rankoje laikantį kryžiuočių vėliavas, su pirmąja žmona Jadvyga Anžujiete. Iš šono pavaizduotas Lietuvos krikštas ir kiti svarbūs įvykiai. Straipsnyje aprašyti XV a. II p. ir XVIII a. su Žalgirio mūšiu susiję sieninės tapybos pavyzdžiai, miniatiūros, raižiniai, piešiniai. Analizuojant istorijos įvykių vaizdavimą mene nereikia ieškoti „istorinės tiesos“, nes tai nėra „akivaizdus liudijimas“, tačiau jie yra svarbūs, kaip istorinio fakto atmintis.

Eugenija Ulčinaitė. „Žalgirio mūšio atspindžiai XV – XVI a. literatūroje“. Žalgirio mūšio pergalės žinia greitai pasklido per visą Europą. Apie neeilinį įvykį buvo parašyta proginių eilių lotynų bei lenkų kalbomis. Į tuos tekstus literatūrologai žvelgia kaip į „autoriaus požiūrį į Žalgirio mūšį, tam tikrų vertybinių dominančių išskyrimą, klasikinės ir viduramžių lotynų kalbos vartoseną“. Eilėraščiuose pavaizduoti pagrindiniai Žalgirio mūšio epizodai, įžiūrimas liaudies kūrybos tradicijų poveikis, krikščionybės įtaka, nes pergalės „svarbiausiu lėmėju laikomas Visagalis Dievas“. Žymiausiu ir meniškiausiu XVI a. kūriniu laikoma Jono Visliciečio (Joannes Vislicensis) poema „Prūsų karas“ („Bellum Prutenum“, Cracoviae, 1516). (Poemos autorius vokiečius vadino prūsais). Jos tikslas buvo padaryti taip, kad tas įvykis neišblėstų ir, kad jaunimas būtų „įkvėptas meilės tėvynės šlovei“. Poemoje daug vietos skirta Lietuvos istorijai, gamtai, žmonėms. Straipsnyje pateiktas puikus „Prūsų karo“ (fragmento) vertimas į lietuvių kalbą, suteikiantis istorinių žinių apie mūšį. Autorė šią poemą laiko istoriškai įžvalgiu ir meniškai brandžiu kūriniu.

Darius Kuolys. „Ir visą vokiečių jėgą sumužė: Žalgiris Lietuvos didžiosios Kunigaikštystės pasakojime“. Ankstyviausias LDK Žalgirio kautynių aprašymas įtrauktas į Trumpąjį Lietuvos metraščių sąvadą (apie 1446 m., išlikęs tik nuorašuose). Žalgirio pergalė priskirta tik Jogailai ir Vytautui, o rusėnai bei totoriai iš viso neminimi. XVI a. I p. platus metraščių sąvadas – Bychovco kronika Žalgiriui skyrė ypatingą dėmesį ir pergalę priskiria Vytautui bei lietuvių kariams. Bychovco kronika buvo atsakas anksčiau išleistai Lenkijos istorijai, kuri rėmėsi J. Dlugošo analais. Poetas Motiejus Strijkovskis parašė eiliuotą Lietuvos istoriją ir bandė suderinti lenkų ir lietuvių priešiškus naratyvus. Jis pasakojimą apie lietuvius sušvelnino „Atminkite, Mūzos, kad Lietuva su Totoriais pirmoji / Pakilo ir žiauriai su Vokiečiais susikovė. [...] Tačiau nereikia stebėtis [lietuvių pabėgimu] / Nes į pirmas linijas / Veržėsi ir veikė drąsiai / Ir visą ginklo galybę savo kūnais sulaikė…“. M. Strijkovskis poemoje iškėlė Žalgirio mūšį, kaip žūtbūtinį žygį už Lietuvos ir Lenkijos laisvę, už lietuvių ir lenkų tautų išlikimą.

XVI a. Žalgiris buvo tapęs tautos tapatybės reikšmingu simboliu. Vilniaus poeto Jono Radvano 1592 m. išleistoje poemoje „Radviliada“ („Radvilias“) Žalgirio mūšis yra minimas tarp lietuvių tautai svarbiausių praeities įvykių. Apie Žalgirio mūšį rašė Vilniaus universiteto prof. Albertas Vijūkas-Kojalavičius, iškeldamas ne riterišką narsą, ne aukojimosi tėvynei laisvei motyvą, bet Dievo „bausmės už žmonių piktadarybes idėją“. Simonas Daukantas 1822 m. pirmojoje lietuviškai sukurtoje tautos istorijoje „Darbuose senųjų lietuvių ir Žemaičių“ rašo „Žalgirio mūšis buvo paverstas Vytauto ir lietuvių tautos didybės paveikslu“. Teodoras Narbutas‚ lietuvių tautos istorijoje, VI tome, rašydamas apie Žalgirį rėmėsi lenkų medžiaga, tačiau pateikė palankesnę lietuviams mūšio interpretaciją, pabrėždamas, kad „vieningų vokiečių gretas išsklaidęs ir daug jų raitijos iš mūšio išvedęs lietuvių bėgimas.“

Viktorija Daujotytė-Pakerienė. „Žalgirio mįslė“. Rašo, kad Žalgirio tema lietuvių literatūroje, jeigu imtume tik nuo XIX a. II p., galėtų būti išsamios istoriosofinės studijos objektu. Įsigalėję simboliai išlieka ilgam. Lietuvos istorijoje Žalgiris yra lyg koks atskaitos taškas, išlikęs žodžio, muzikos, vizualiųjų menų formomis, Žalgirio istorija pasakota, perpasakota. Žalgiris formavo ir Maironio istorinio patoso tonus. „Čia Vytautas didis garsiai viešpatavo, / Ties Žalgiriu priešus nuveikęs piktus; / Čia bočiai už laisvę tiek amžių kariavo; / Čia mūsų tėvynė ir buvo ir bus.“ Judita Vaičiūnaitė atvėrė poetinės istorijos galimybes. Jos devynių eilėraščių cikle rašoma: „Birutė“, „Kęstutaičiai. Restauracija“, „Vytautas“. „Vytauto akys / žiūri iš Trakų nublukusios freskos, – / ten spinduliavo centras, / prarastas kapas po katedra, / kūnas po karo vėliavom, / Žalgirio kraujas,…“ arba Justinas Marcinkevičius „Vytauto kalavijas“ rašo: „Žaibas / perskrodęs Lietuvos tamsą / ir įstrigęs joje“. Žalgirio tema suaktualėdavo lemiamais momentais. Žalgiris iškyla, kaip istorijos trauka, skatinusi peržengti draudimus Sigitui Gedai (poema „Strazdas“). Birutė Baltrušaitytė, nagrinėjusi Herkaus Manto temas, palietė skaudžią dramą – nugalėti prūsai dalyvavo Žalgirio mūšyje kryžiuočių pusėje. Algirdo Pociaus sovietmečiu parašytas romanas „Įkaitai“ apžvelgia kryžiuočių grobimą įkaitais. Romualdo Granausko apysaka „Jaučio aukojimas“ turi ryšio su Žalgirio tema ir t. t.

Vidmantas Jankauskas. „Žalgirio tema XIX – XX a. Lietuvos dailėje“. XVIII a. pab. Pranciškus Smuglevičius nutapė paveikslą „Kryžiuočiai ties Žalgiriu sudeda ginklus nugalėtojams po kojų“, kuris Varšuvoje sudegė Pirmojo pasaulinio karo metu. Vilniaus meno mokyklos mokiniai: Juozapas Peška sukūrė kompoziciją „Kryžiuočių kalavijų įteikimas Jogailai“, Jonas Damelis – „Kryžiuočių magistro Ulricho fon Jungingeno mirtis kovoje ties Žalgiriu“ (išlikusi tik fotografija). V. Smakauskas iliustravo Juozapo Ignoto Kraševskio „Lenkijos istoriją“ sukurdamas šimtus kūrinių, taip pat sukūrė ir Žalgirio mūšio kompoziciją, apie kurią žinių neišliko. Žalgirio mūšio tematika kūrinių būta Lietuvos dvaruose. XX a. pr., artėjant Vytauto 500-osioms metinėms, labiau susidomėta Žalgirio tema, daugiausia naudota skulptūroje. Kajetonas Šklėrius sukūrė Vytauto biustą, Antanas Vivulskis ir Boleslovas Balzukevičius kūrė Krokuvai Žalgirio mūšio paminklą, o Kazimieras Ulianskis – Burbiškio dvarui Vytauto Didžiojo paminklą. 1921 m. Petras Kalpokas nutapė „Švč. Mergelės Marijos pasirodymą Vytautui Didžiajam prieš Vorsklos mūšį“, skirtą Kauno Vytauto bažnyčios altoriui. Vincas Grybas sukūrė didingą Vytauto didžiojo skulptūrą, Juozas Ignatavičius padarė J. Mateikos „Žalgirio mūšio“ kopijas. 1837 m. Vytauto Didžiojo karo muziejus iš lenkų dailininko Jano Stykos palikuonių nusipirko šio tapytojo drobę „Vytauto priesaika“ ir Tedeušo Stykos triptiką „Žalgirio mūšis“. Dailininkas Jonas Mackevičius XX a. IV dešimtmetyje nutapė „Vytautas Didysis prie Juodųjų jūrų“, „Lucko suvažiavimas“, „Vytautas Didysis ties Naugardu“. Istorijos tematikos ėmėsi įvairių žanrų dailininkai: Jonas Šileika, Vytautas Kazimieras Jonynas, Vytautas Kašuba, Rimtas Kalpokas, Stasys Ušinskas, tekstilininkė Jūratė Urbienė, Vincas Kisarauskas, keramikas Algimantas Butvila ir kiti. Vienas iš ryškesnių buvo Šarūno Saukos tapytas diptikas „Žalgirio mūšis“.

Agnieszka Janczyk. „Didieji vilčių metai“ – Žalgirio mūšio minėjimas 1910 metais“. 500 šimtų metų Žalgirio pergalės jubiliejus Krokuvoje buvo paskelbtas (liepos 15–17 d.) nacionaline švente, vadinta „Žalgirio tridieniu“. Šventė prasidėjo šv. Mišiomis Švč. Marijos bazilikoje, Jano Mateikos aikštėje atidengtas Antano Vivulskio sukurtas paminklas, vyko daugybė renginių, didžiulės eitynės į Vavelį, kuriame buvo pagerbtas Jogaila, sunešta daugybė vainikų. Dalyvavo įvairių šalių delegacijų, draugijų, svečių.

Tapytojas Janas Styka ir jo sūnus Tedeušas iš Paryžius atvežė bei pasiūlė Krokuvos miesto tarybai šešis eskizus, manydami sukurti vieną didelį panoraminį apskritainį paveikslą, vaizduojantį Žalgirio mūšį. Vienas eskizas vaizdavo Vytautą vedantį lietuvių raitelių pulkus į mūšį, antrasis – lenkų riterių susidūrimą su didžiuoju magistru Ulrichu, trečiasis – kova dėl Krokuvos žemės vėliavos, ketvirtasis – Jano Žičkos ir čekų kautynės ir du paveikslai vaizdavo Jogailos stovyklą. Autorius siūlė paveikslą eksponuoti Krokuvos barbakane, buvo parengęs darbų atlikimo grafiką, o paveikslą turėjo tapyti penki autoriai. Vyko ilgos diskusijos ir galų gale paveikslo atsisakyta, sugalvota eksponuoti Jano Mateikos „Žalgirio mūšis“ paveikslą. Piešiniai ilgą laiką buvo laikomi dingusiais (žinomos tik nuotraukos) ir tik rengiantis Žalgirio 600 metų jubiliejui paaiškėjo, kad dalis originalų, papildyti sūnaus Tedeušo sukurtomis tėvo paveikslų kopijomis, yra Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje.

Vis dėlto buvo sugrįžta prie panoraminės idėjos, pakviesti dailininkai Tedeuš Popiel ir Zigmunt Razwadowski. Vėl prasidėjo (ir tarp dailininkų grupių) diskusijos. Dioramos kūrimas buvo slepiamas. Menininkai pasirinko vaizduoti ne mūšį, o „paskutinių kautynių valandų epizodus“, o identifikuoti personažus parengė paaiškinimą (jis straipsnyje pateiktas). Paveikslas buvo eksponuotas specialiai pastatytame mediniame paviljone Šv. Dvasios aikštėje. Paviljoną puošė Lenkijos ir Lietuvos herbų kopijos bei skydai su vėliavų pagal Dlugošą sukurtais herbais. Autorė pabrėžia, kad menininkams pavyko sukurti savitą istorinio įvykio viziją, perteikiančią mūšio atmosferą. Žalgirio mūšio minėjimų mažesniu mastu vyko ir kitose Abiejų Tautų Respublikos žemėse, kukliau didysis mūšis buvo paminėtas rusų okupuotose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje.

Aida Grybienė. „Publikacijos apie Žalgirio mūšio 500-ąsias metines 1910 m. periodinėje spaudoje“. Pateikia rodyklę, kurioje suregistruotos 234 publikacijos: lietuvių kalba 165, lenkų – 59, rusų – 9, baltarusių – 1; Vilniuje ir Kaune išleistuose leidiniuose – 114, JAV – 63, Seinuose 15, Mažojoje Lietuvoje (Tilžėje, Klaipėdoje) – 15, Rygoje – 27. Nemažai publikacijų tėra tik renginių skelbimai, tačiau yra ir didesnės apimties tekstų. Apie Žalgirį buvo išleista ir grožinės literatūros kūrinių. Žalgirio mūšiui skirta ikonografija nėra gausi, didelių iškilmių nebūta, apsiribota tik Mišiomis Vilniaus Katedroje ir keliais vaidinimais. Lietuvių delegacija Žalgirio mūšio 500 metų minėjime Krokuvoje nedalyvavo, išskyrus „Vilties“ korespondentą Juozą Tumą Vaižgantą, kuris paskiau „Viltyje“ paskelbė keletą straipsnių.

Magdalena Piwocka. „Žalgirio vėliavų rekonstrukcijos“. Mūšio lauke paimtos vėliavos visada reiškia pergalę. Istoriko J. Dlugošo kūrinyje „Annales“ yra ir kryžiuočių vėliavų katalogas. Autorė neabejoja Žalgirio mūšio atminties įamžinimo nuopelnu priklausančiu metraštininkui Jonui Dlugošui. Jis aprašė įvykį ir kautynėse paimtų vėliavų ekspoziciją mūšio lauke, prie karališkos palapinės koplyčios, bei 1411 m. lapkričio 25 d. vykusias triumfo eitynes su trofėjais, 52 kryžiuočių vėliavas, iškabintas Vavelio katedroje prie šv. Stanislovo kapo. Kronikininkas, daugiau kaip po 35 metų, po didžiojo ir kitų laimėtų mūšių surašė bei smulkiai apibūdino visas vėliavas, liepė jas išmatuoti ir nupiešti jų spalvotus atvaizdus. XV a. vid. atsirado Krokuvos dailininko Stanislovo Durinko iliustruotas aprašas „Banderia Prutenorum“ – tai seniausias Europoje veksilologijos pasididžiavimas .

XIX a. II pusėje, po J. Dlugošo raštų išleidimo, universiteto jubiliejui (1400–1900 m.) inteligentija nutarė surengti tarptautinę konferenciją ir Vladislovui Jogailai skirtą parodą. Tada aplikacijos būdu buvo pagaminta 50 Žalgirio vėliavų kopijų. Deja, iki 1910 metų Žalgirio minėjimo kopijų neišliko. 1937 m. buvo imtasi kryžiuočių vėliavų rekonstrukcijos. Sumanymo instruktorius – Vavelio pilies atnaujinimo vadovybės direktorius, įžymus architektas Adolf Szyszka-Bohusz. Jis suprojektavo Senatorių salės apdailą, kurioje turėjo kabėti Jano Mateikos paveikslas „Prūsų priesaika“, o palubėje architekto piešiniuose dviem eilėmis pakabintos Žalgirio vėliavos. Atkurti vėliavas patikėta restauratoriui Wacław Szymborski, kuris sukūrė spalvotus piešinius-projektus. Audinių konservavimo dirbtuvėms vadovavo Bronisława Łukaszewiczowa. Pasirinktas įsiuvamosios (inkrustuojamosios) aplikacijos metodas – viena iš seniausių technikų – sujungiant piešimą ant šilko ir tapymą patvariais vandeniniais dažais. A. Szyszka-Bohusz užduočiai ruošėsi labai atsakingai. Imituojant senumą audiniai buvo blankiai nudažyti balta ir raudona spalvomis. Herbų spalvų ir vėliavų formos imamos iš J. Dlugošo miniatiūrų. Per trumpą laiką buvo pagamintos 32 vėliavos, papuošusios Senatorių bei kitas sales.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui vėliavos buvo išimtos (atsiradus šnipui, jo nurodymu vėl pakabintos). 1940 metais gegužės 17 d. kryžiuočių ženklai iš salių buvo paimti ir su triumfu, lydint kariniam orkestrui ir būriu vėliavas nešančių pėstininkų, išvežti į Marienburgą. Pilies darbuotojai 14 vėliavų paslėpė, 1945 m. jos buvo parodytos pilies kieme. XX a. 6-ame dešimtmetyje išsaugotos vėliavos buvo iškabintos Senatorių salėje. Deja, 18 pagrobtų vėliavų nepavyko surasti. Antroji vėliavų rekonstrukcija vyko 1962 m., vadovavo Kamilla Piskozub ir penkios moterys pagamino septynias dideles vėliavas. Parodose eksponuodavo greitomis pagamintas vėliavų kopijas. Rengiantis 600 metų Žalgirio jubiliejui dar kartą buvo imtasi vėliavų rekonstrukcijos darbų. Dirbo Vavelio audinių konservavimo dirbtuvių specialistai su konservatore Anna Sękowska. Vėliavų gamybos darbus koordinavo Magdalena Piwocka. Dabar Vavelyje pirmą kartą atsirado „trijų kartų“ (1937, 1962 ir 2008/2009 m.) vėliavų pakartojimų komplektas – 56 kryžiuočių koviniai ženklai.

Rimvydas Petrauskas. „Žalgirio mūšio atminimas“. 600-ųjų metinės susilaukė dėmesio įvairiose šalyse. Mūšis vertintas kaip ilgai užsitęsusių kovų su Vokiečių ordinu pabaigos simbolis. Laikui bėgant kito „Žalgirio istorinė tradicija, Žalgirio mūšio atminimas“. Karalius Jogaila ketino mūšio vietoje pastatyti brigitiečių vienuolyną (šv. Brigita buvo išpranašavusi vokiečių ordino žlugimą). Amžininkų vadintas „didysis mūšis“ įgavo „politinės memorija aspektą“. Kiekvienoje šalyje atsirado atskiros mūšio versijos, tradicijos ir net ginčai (ypač prieš Liublino uniją). Lenkai jį vertino vienaip, lietuviai – kitaip, o vokiečiai, ukrainiečiai – dar kitaip. Po Liublino unijos viduramžių įvykiai nustojo aktualumo iki XIX a. pab.

Žalgirio mūšyje, pagal visuotinį vertinimą, Vytautas buvo suvaidinęs lemiamą vaidmenį. Tačiau Žalgirio vaizdinys sureikšmintas ne iš karto. Reikėjo impulso, kuriuo tapo Žalgirio 500-osios mūšio metinės. „Turbūt galima pagrįstai tvirtinti, kad būtent 1910 m. įvykiai įtvirtino Žalgirio vaizdinį lietuvių istorinėje savimonėje.“ Tačiau į kvietimą švęsti kartu su lenkais, lietuviai nepanoro važiuoti ir į iškilmes Krokuvoje nevyko, tai įvertindami, kaip raginimą toliau drauge diskutuoti apie politinę ateitį. Tarpukariu Vytauto vaidmuo buvo vertinamas, o Jogaila – su jo vardu buvo siejama polonizacija – menkinamas. Žalgirį užgožė neįvykusi Vytauto karūnacija. Žalgirio tema liko Vytauto kulto šešėlyje. Sovietmečiu Žalgirio mūšio diskursą lydėjo antifašistinė retorika ir teiginys, kad „pergalę pasiekė Smolensko pulkai“. Žalgirio vardu buvo pavadinti kolchozai, gamyklos, gatvės ir kt. 550-osioms metinėms, 1960 metais, LKP CK Vilniuje suorganizavo „darbo žmonių mitingą“ ir šalia Gedimino bokšto padėjo akmenį. Tendencija visur vaizduoti progresyvią rusų įtaką kaimyninėms tautoms tiesiogiai veikė ir Žalgirio naratyvą. Po 1990 metų tarp lietuvių ir lenkų kultūrininkų mezgasi drugiškesni tarpusavio santykiai, bendra narystė NATO. O Žalgiris lieka lietuviškos istorinės kultūros reiškinys (liepos 15-oji oficialiai paskelbta minėjimo diena).

Antroji, nemažiau įdomi, knygos dalis skirta eksponatų katalogui, kurį sudaro gausiai iliustruoti septyni skyriai su poskyriais: I. Žalgiris; I. 1. Žalgirio mūšio epocha: žmonės, karas, archeologija; I. 2. Lietuvos ir Lenkijos sąjunga – Žalgirio pergalės šaltinis; I. 3. Jono Dlugošo Banderia Prutenorum (Prūsų vėliavos) – istorijos šaltinis; I. 4. Senosios vokiečių ordino kronikos ir Žalgirio mūšis; II. Jogaila; II. 1. Jogailos paminklas Krokuvos katedroje. „Karaliaus Jogailos koplyčia“ Krokuvos katedroje; II. 2. Žalgirio mūšio atmintis XV–XVIII a. leidiniuose apie Lenkiją; II. 3. Žalgirio mūšis grožinėje literatūroje lenkų kalba; II.4. Žalgirio mūšis grožinėje literatūroje lietuvių kalba; II. 5. Žalgirio mūšis kino mene; III. Šventieji; IV. Vytautas; IV.1. Vytauto kapas ir paminklas Vilniaus katedroje; IV. 2. Žalgirio mūšis XV–XVIII a. raštijoje apie Lietuvą; IV. 3. Žalgirio mūšis ir Vytautas XIX–XX a. pradžios istoriografijoje; V. Jubiliejai; V. 1. Žalgirio mūšio jubiliejus Krokuvoje ir Lenkijoje 1910 m.; V. 2. Žalgirio mūšio jubiliejus Vilniuje ir Lietuvoje 1910 m.; V. 3. Vytauto mirties 500 metų jubiliejus Lietuvoje 1930 m.; V. 4. Antrasis pasaulinis karas ir pokaris; V. 5. Žalgirio mūšio jubiliejus 1960 m.; V. 6. Žalgirio mūšis pastarųjų dešimtmečių istoriografijoje; VI. Šiandien; VII. Vėliavos.

Katalogo skyrių pavadinimai labai atitinka jų turinį: aprašyti parodos eksponatai (vadų ir kitų asmenų portretai, paveikslai, – tapyba, grafika, skulptūra, jų dailininkai, XIV–XV a. ginklai, pergamentai – sutartys, dokumentai‚ leidiniai, buities daiktai, suvenyrai, ankstesni ir 600 m. Žalgirio jubiliejaus renginiai ir kt.). Aprašai išsamūs: pateiktos asmenų biografijos, įvykių istorijos. Leidinys solidus visomis prasmėmis: išsiskiria ne vien tik dydžiu (508 p., 29 x 25 x 4 cm), bet ypatingai dalykiškais straipsniais, išsamiu katalogu, puikiu dizainu, kokybiškomis iliustracijomis, suteikiantis daug naujų žinių, malonus akiai ir įdomus skaityti. Straipsnis knygos, deja, negali atstoti, bet gal sudomins (?) susirasti katalogą.

Parodoje matėme daug skirtingų laikotarpių įvairaus meno, kuris ilgam pagilina ir praplečia istorines žinias. Svarbiausias – išliekamąją vertę turintis leidinys – katalogas, plačiai atskleidęs girdėtus bei naujus faktus. Tarptautiniai renginiai, o ypatingai leidiniai sudaro pretekstą pasigilinti į klausimus, išgirsti įvairių šalių mokslininkų faktus, jų interpretacijas, jas aptarti, įtvirtinti. Įsimintinas pats įvykis – pirmą kartą istorijoje lenkai ir lietuviai pergalę šventė kartu. Kultūros žmonės sutaria, to ne visada sugeba padaryti politikai.

Nuotraukoje: Knygos viršelis

Istorija , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra