Visų Šventų laikas – ne mirties, o gimimo šventė

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Maždaug dešimt kilometrų šiauriau ant Nemuno kranto gulinčio Jurbarko keliautojus pasitinka Girdžiai. Nedideliame miestelyje akį iškart patraukia Šv. Marijos Magdalietės bažnyčia, kurios klebonas Saulius Pavalkis šventovę supančiose kapinėse artimųjų kapus lankančius tikinčiuosius sutinka su šypsena ir priminimu, kad Visų Šventųjų laikas – ne liūdesio ir mirties, bet žemiškos kelionės pabaigos ir gimimo Dangui laikas.
 
„Yra įvairių Helovino, Vėlinių, Visų Šventųjų švenčių interpretacijų, tačiau mes nebeesame nei pagonys, nei keltų druidai, nei dar kas nors, esame krikščionys, todėl į viską turime ir žiūrėti krikščioniškai. Mes, katalikai, Visų Šventųjų laiką minime, kaip Anapilin išėjusių artimųjų gimimą amžinam gyvenimui“ – pasakojo klebonas.
 
Tačiau dvasininkas iškart priduria, kad tikram krikščioniui privalu toleruoti kitokį požiūrį ir jį gerbti. Nė vieno krikščionio veidui netinka pyktis, todėl smerkti kitaip mąstančius – nevalia.
 
„Visiškai teisūs yra tie, kurie tvirtina, kad krikščionys savo šventėmis transformavo senųjų religijų šventes ir papročius. Taip buvo daroma siekiant nuo pagoniškų religijų pritraukti žmonės prie vieno dievo tikėjimo – krikščionybės. Tačiau šis faktas nei paneigia, nei pakeičia tikrųjų krikščioniškų vertybių, kurios šiandien skatina žmones būti broliškus, gailestingus vieni kitiems ir eiti Kristaus keliu“, – šypsojosi kunigas.
 
Pasak klebono, žmonės savo kelią privalo pasirinkti patys, todėl tai, kokias šventes ir kaip jie švenčia – jų pasirinkimas. Tačiau džiugina patyrimas, kad daugumai nekrikščioniškos šventės paprastai būna tik žaidimas, kuris labiausiai patinka jaunimui. Pastarasis paprastai keletą kartų išbandęs naujovių, anksčiau ar vėliau, grįžta prie tradicinių vertybių.
 
„Didesnį nerimą kelia naujosios pagonybės vertybės, o ne jaunimo šėlionės. Juk jaunimas visais laikais prieš ką nors protestuodavo ir bandydavo būti kitoks. Daug sunkiau krikščioniškoms vertybėms palenkti pagoniškų, kitaip tariant, regimų vertybių garbintojus. Šiandien vyrauja pinigų, prabangos, įtakos kultas, kuris savo esybe nesiskiria nuo senosios pagonybės“, – tikino S. Pavalkis.
 
Kunigą nuvilia per laidotuves po dvasininko pasisakantys žmonės. Pastarieji prie artimojo kapo dažnai kalba apie atsisveikinimą, praradimą. Tokiais pasisakymais kalbantieji tarsi nubraukia klebono priminimą, kad žemiškas gyvenimas, tik kelionė į tikslą – amžinąjį gyvenimą, kuriame visi bus kartu.
 
„Paprastai tokias kalbas sako žmonės, kurie negyvena krikščioniškai. Ypač buvę komunistai ir visokie veikėjai, kurie po nepriklausomybės staiga persivertė. Tokie žmonės linkę pagal pagonišką tradiciją pagerbti žemišką žmogaus gimtadienį, o nepasiektą tikslą – amžinybę“, – pasakojo kunigas.
 
Pasak klebono, senieji krikščionys vieni kitus vadino šventaisiais, nes gyveno krikščionišką gyvenimą, tik vėliau atsirado bažnyčios pripažįstami išskirtiniai šventieji.
 
„Tarkim mano mama buvo šventoji. Turiu galvoje, kad gyveno krikščioniškai, nebuvo apsimetėlė davatka, jos krikščioniškos vertybės buvo tikros ir taip ji nugyveno visą savo gyvenimą“, – prisiminė dvasininkas.
 
Alfa.lt nuotr.
 
www.alfa.lt
 
Nuotraukoje: Girdžių Šv. Marijos Magdalietės bažnyčia

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra