Visi skirtingi, visi (ne)lygūs?

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Tautinės mažumos Europos Sąjungoje
 
„Savas“ ir „svetimas“, „mes“ ir „kiti“ – tai sampratos, kurios nuo senovės formavo žmonių pasaulėžiūrą. „Kitas“ labai dažnai keldavo baimę, nepasitikėjimą. Susiformavus nacionalinėms valstybėms tuo „kitu“ paprastai tapdavo šalia gyvenantys kitų tautybių atstovai, kalbėdavę kitokia kalba, praktikuodavę nepažįstamą religiją, kultūrines tradicijas. Demokratinė valdymo sistema, užtikrinanti mažumų teises, padėjo išspręsti daugelį iš to kildavusių problemų, bet ne visas. Su kokiais iššūkiais susiduria tautinių mažumų politika Europoje ir Lietuvoje šiandien?
 
Užtikrinti tautinių mažumų teises ir lygias galimybes – viena iš pagrindinių sąlygų, keliamų į Europos Sąjungą įstoti norinčioms šalims. Tautinių mažumų padėtis vienoje ar kitoje šalyje yra svarbus rodiklis, parodantis demokratijos, kultūros lygį. Tautinių mažumų teisių apsauga padeda palaikyti politinį stabilumą valstybėje, kurti pilietinę visuomenę, išvengti konfliktų ir įtampos. Visus šiuos aspektus ES yra įtraukusi į oficialius dokumentus, tačiau realybė neretai prasilenkia su deklaruojamais tikslais.
 
Prancūzija neišlaikė demokratijos egzamino?
 
Šių metų vasarą romų tautybės žmonių deportaciją pradėjusi Prancūzija įžiebė nesutarimų kibirkštį visoje Europos Sąjungoje. Rugsėjį Europos Komisija griežtai pasmerkė Paryžiaus veiksmus, kai paaiškėjo, jog šios šalies valdininkai nesilaikė Bendrijos nuostatų ir romus iš šalies išsiuntė savo nuožiūra. Prancūzai ne tik sukėlė tarptautinį skandalą, bet ir užpylė druskos ant kelis dešimtmečius gydytos tautinių mažumų žaizdos.
 
Ar modernios europietiškos respublikos lopšiu buvusi Prancūzija neišlaikė demokratijos egzamino? Galbūt, tačiau prancūzai tik išryškino problemas, kurios daug metų tiesiog rečiau patekdavo į pirmuosius Europos laikraščių puslapius, o tuo pačiu – ir į politinę darbotvarkę.
 
Paryžiaus sprendimas privertė ES institucijas iš naujo pažvelgti į tautinių mažumų problemą. Ilgą laiką romų klausimus ES siejo su valstybių švietimo, sveikatos apsaugos, apgyvendinimo ir įdarbinimo politika, tačiau valstybės narės nesugebėjo susidoroti su romų atskirties problema. Tikėdamasi, jog šalys savarankiškai išspręs tautinių mažumų klausimą, ES, atrodo, bus suklydusi.
 
„Globaliame pasaulyje, kur keisti gyvenamąją vietą tampa vis paprasčiau, tautinių mažumų problemos tampa gana opios. Jas apsunkina tai, kad toleranciją – kaip vieną iš pagrindinių demokratijos principų – tenka suderinti su tokiais svarbiais valstybės tikslais kaip visuomenės saugumas ir gerovė. Prancūzijos valdžia, šiuo atveju, neatlaikė ekonominių sunkumų ir radikalių reformų išvargintos visuomenės spaudimo“, – mano Europos Parlamento narė Radvilė Morkūnaitė.
 
Kita vertus, politikė pabrėžia, kad tokius Prancūzijos veiksmus išprovokavo ne tiek tolerancijos stoka, kiek reali, įsisenėjusi kai kurių tautinių mažumų integracijos į Europos šalių visuomenes problema. Todėl šis atvejis pirmiausia turėtų tapti signalu aktyviau spręsti mažumų integravimo klausimą ES institucijų lygiu.
 
Problemų kyla daugelyje šalių
 
Prancūzijos romai, Vokietijos turkai, Italijos afrikiečiai – visos šios grupės tapo socialinės atskirties aukomis. Vien per pastaruosius metus 25 proc. romų buvo užpulti, patyrė gra-sinimus ar priekabiavimą, o 66–90 proc. iš jų apie žiaurų elgesį net nepranešė teisėsaugos institucijoms, bijodami išprovokuoti dar didesnę agresiją. Praėjusiame „Europos spalvų“ numeryje rašėme, kaip kai kuriuose Vokietijos sostinės Berlyno mokyklose besimokantys vaikai iš esmės neturi jokios atei-ties – nemokėdami kalbos jie atsiduria socialiniame visuomenės užribyje.
 
Situaciją dar labiau aštrina politinės permainos Europos žemėlapyje. Nedėkinga ekonominė padėtis lemia, kad rinkėjų balsus vis dažniau užkariauja radikalios dešiniosios partijos, nusiteikusios prieš imigrantus ir romus. Nemažo pasisekimo paskutiniuose rinkimuose sulaukė prieš imigrantus nusiteikęs Žano Mari Le Peno (Jean-Mari Le Pen) Nacionalinis frontas Prancūzijoje bei Gerto Vilderso (Geerto Wilderso) vadovaujama Laisvės partija Nyderlanduose. Rugsėjį vykusiuose Švedijos parlamento rinkimuose didelį visuomenės pasitikėjimą sugebėjo pelnyti kraštutinės dešinės partija, akcentuojanti savo programoje nacionalistines idėjas.
 
„Žmonės yra įsitempę, jie nesupranta, kodėl jų gyvenimas pablogėjo, todėl kaltina romus ar imigrantus iš kitų šalių. Diskriminacijos lygis šiuo metu yra išaugęs kaip niekada anksčiau, tačiau būtent per ekonominę krizę žmogui turi būti padedama išsaugoti ir padidinti savo teises, o ne jas mažinti“, – teigia ES prigimtinių teisių agentūros direktorius Mortenas Kjėrumas (Morten Kjaerum).
 
Diskriminacijos apraiškos – santykiuose tarp kaimynų
 
Lietuvos situacija bendrame ES fone išlieka pakankamai rami. Iš dalies tai nulemta tradicijų – mūsų šalis nuo seno buvo įvairiatautė valstybė ir unikalaus tautinio sugyvenimo bei pagarbos prigimtinėmis žmogaus teisėms pavyzdys.
 
Tuo tarpu šių laikų Lietuvos istorija laikoma sėkmės pavyzdžiu. „Atkurtas valstybingumas vienodai patraukliai atrodo tiek lietuviams, tiek tautinių mažumų atstovams – ypač po to, kai šalis įstojo į ES ir NATO. Niekada iki šiol tiek skirtingų tautų šioje šalyje kartu negyveno tokiomis taikiomis ir palankiomis sąlygomis“, – teigia britų istorikas ir žurnalo „The Economist“ apžvalgininkas Edvardas Lukasas (Edward Lucas).
 
Vis dėlto, Lietuva taip pat neišvengia kaltinimų dėl tautinių mažumų diskriminavimo. Paradoksalu, tačiau nesantaikos ugnį kursto patys šalies piliečiai – šių metų vasaros pradžioje europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis inicijavo laišką EP pirmininkui, kuriame nurodo, jog Lietuvoje esą šiurkščiai pažeidžiamos lenkų ir kitų tautinių mažumų teises. Prie šio laiško prisidėjo dar 84 europarlamentarai iš 736.
 
Tiesa, kelių asmenų ambicijos kol kas neturi ženklios įtakos Lietuvos vertinimui nepriklausomų tarptautinių tyrėjų akyse. „Eurobarometro“ tyrimai atskleidė, kad jau dvejus metus iš eilės diskriminacijos etniniu pagrindu suvokimas mūsų šalyje yra mažiausias tarp visų 27 Europos Sąjungos valstybių. 2008 m. jis siekė 23 proc., 2009 m. – 26 proc., o pagal tai, kas asmeniškai matė etninės diskriminacijos atvejį per paskutinius 12 mėnesių, Lietuva ir Lenkija dalijasi paskutinę vietą ES su 4 procentais atsakiusių teigiamai į šį klausimą.
 
Priekaištai Lietuvos atžvilgiu iš Lenkijos skrieja nebe pirmą kartą, tuo tarpu pačioje Lenkijoje gyvenančių lietuvių padėtis neretai primirštama. Nuo 1998 m. lietuviškų mokyklų skaičius kaimyninėje šalyje sumažėjo beveik perpus. Lenkijos švietimo ministerija neskiria pakankamai lėšų užtikrinti lietuvių galimybes laikyti egzaminus gimtąja kalba. Seinuose lietuviškos mokyklos uždaromos, o vaikai perkeliami į lenkiškas. Šie pavyzdžiai rodo, kad mažumų teisės gali tapti problema net ir tuomet, kai kalbama apie kultūriškai artimas tautas.
 
ES – arbitro vaidmuo
 
Kol kas ES ieško būdų, kaip galėtų pažaboti tautinės nesantaikos kurstymą. Europos Parlamento nariai pasmerkė romų deportacijos akcijas Prancūzijoje, Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje ir kitose ES šalyse. Be to, Europos Komisija raginama kuo skubiau parengti Europos romų strategiją, pagal kurią būtų numatytos konkrečios ir įžvalgios romų socialinės integracijos gerinimo, taip pat apsirūpinimo būstu, galimybių patekti į darbo rinką, gauti išsilavinimą ir naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis, priemonės.
 
Šie veiksmai suteiktų ES didesnę galimybę tapti savotišku prievaizdu, stebinčiu ir koordinuojančiu tautinių mažumų klausimus. Jų dar padaugės, jei prie Bendrijos prisijungs Turkija, Makedonija ir Kroatija. „Mes negalime mėgautis prigimtinės laisvės ir lygybės principais, kai savo pašonėje turime tokią didelę problemą, atsiradusią po pastarųjų ES plėtros etapų, mums atvėrusių „ketvirtąjį pasaulį“, kuriame gyvena 9–12 mln. žmonių“, – po pavasarį Kordoboje vykusio susitikimo, kuriame buvo aptartas romų klausimas, perspėjo Prancūzijos valstybės sekretorius Europos reikalams Pjeras Lelušas (Pierre Lellouche).
 
„Europos Sąjungos ir Europos Tarybos teisės normos pačios savaime negali užtikrinti asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, teisių apsaugos ir plėtros. Tiesiogiai įgyvendinti šiuos reikalavimus ir standartus turi pačios valstybės narės. Joms reikia siekti, kad visuomenės sąmonėje įsitvirtintų įsitikinimas, jog dauguma privalo gerbti mažumos savitumą ir teises“, – valstybių vaidmens ragina neužmiršti Europos Sąjungos Bendrojo Teismo teisėjas Vilenas Vadapalas.
 
Kol kas Bendrijai sunkiai sekasi užtikrinti tautinėms mažumoms tas žmogaus teises, kurias kiekvienam ES piliečiui suteikia Lisabonos sutartis, Pagrindinių teisių chartija ir kiti ES susitarimai. Tam reikia paramos iš tuo suinteresuotų valstybių. Europos Sąjunga negali išspręsti visų problemų, susijusių su tautinėmis mažumomis – iniciatyvos turėtų imtis šalių narių institucijos. Vargu, ar šiuo metu naudojamos priemonės yra geriausia išeitis.
 
www.europosspalvos.lt

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra