Visaip esti gyvenime…

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Visame pasaulyje tautų bendrinės kalbos yra kultūros, mokslo, tautos susižinojimo priemonės, tautos vienijimo dalykai. Jų veikimo bruožai paprastai yra taisyklingumas, pastovumas ir tikslingumas. Didžiosios, ilgą valstybingumą išgyvenusios ypač Europos ir kai kurios Azijos kalbos visa tai yra įvykinusios savo egzistencija.

Sakykime, anglai, prancūzai, olandai, danai, rusai, daugelis arabų tautų yra išpuoselėję savo kalbas, įtvirtinusios mokslo, valdymo, meno srityse ir jau rūpintis taisyklingumu, pastovumu iš tiesų nebėra didesnio reikalo.
 
Mūsų dalis žymių vadovavimo sričių kalbininkų, pvz., kalbos komisijos prie Seimo dr. Irena Smetonienė per vieną televiziją, senojo VU lietuvių kalbos katedros vadovas dr. Artūras Judžentis, dr. L. Vaicekauskienė, LKI kalbos kultūros skyriaus vadovė, net LKI direktorė J. Zaborskaitė savo veikla nebepritaria taisyklingumo siekimui (direktorė didžiojo rusų slavisto ir baltisto V. Toporovo minėjime 2009 05 07 vartojo konstrukciją kad kalbėti apie tai, tai… (didžioji klaida), tarė žimūs (=žymùs), stambūs (=stambùs) ir kt.). Mes norime lygintis su kultūringiausiomis, valstybines kalbas išsiugdžiusiomis tautomis, bet kai kur pasukome ne tuo keliu, palengvintai, pagal dvikalbystę.
Mes turėjome tokią istoriją, kad mūsų tikros bendrinės kalbos istorijos turime tiktai keletą, iš bėdos kelis dešimtmečius: nebent nuo „Aušros“, „Varpo“, J. Jablonskio, K. Būgos, K. Jauniaus ir dar vieno kito iškilaus kultūros veikėjo reiškimosi laikų XIX a. pabaigoje. Užmiršom spaudos draudimo metus, Sibiro kelius ėjusius, o nuo 1904 metų ėmėm lyg ir atsikvošėti. Deja, vėl karai, mūšiai dėl nepriklausomybės su rusais, vokiečiais, ypač su lenkais, buvusiais vienos valstybės broliais. Kaip yra sakęs prof. Juozas Balčikonis: Broliai lyg buvom o pirmieji puolė ir Vilnių atplėšė, ir lenkino“. Inteligentai Nepriklausymo sąlygomis susikaupė, kūrė įvairių sričių terminus, rengė mokslo priemones, ir jau 1922 m. atsivėrė daug mokyklų, gimnazijų, Kauno universitetas, kitų aukštųjų mokyklų fakultetai, visas valdymo aparatas turėjo laikytis valstybinės kalbos įstatymo. Prezidentas A. Smetona ėmė siųsti į užsienį rengtis daugybę specialistų, kurie ten suprato ir mokslo kalbos bendrinį atveją, kaip yra visame pasaulyje.
Deja, viskas susidrumstė 1940 metais: sovietų ir nacių okupacijos, rezistentų kovos apie bendrinę kalbą net mąstyti neleido. Apie slavizmų ar germanizmų blogumą nelabai buvo galima kalbėti. Nuo sovietų didžiausi kalbininkai ir apskritai pasirengę užsieniuose inteligentai pasitraukė iš savo šalies dėl teroro, Sibiro. Vėliau, prieš Sąjūdžio laikus, VU dėstytojų jėgomis tarsi ir ėmėme atsigauti – stiprinti bendrinę kalbą. Bet neilgai, dar neišsiugdę taisyklingos kalbos įgūdžių ėmėme teigti, kad viskas gerai, kaip visuomenė nori, taip viską tevartoja. O ta visuomenė dvikalbė ar daugiakalbė – viską jaukia ir drasko, visų lygių mokyklose žadėta taisyklingumo mokyti, dėstyti specialius mokslo kursus, bet viskas primiršta, negirdėti to akivaizdaus dėstymo, gal Römerio universitete, Vilniaus pedagoginiame ir kitur. Net neberengiami lituanistai kalbos mokslo barams, nes senajame VU, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto lietuvių kalbos istorinė gramatika, tarmėtyra, gal ir kalbos kultūra yra tik fakultatyvai. Todėl lietuvių kalbos doktorantūroje lituanistų esama retai (jaunasis talentingasis J. Pakerys puikiai pasirengęs, yra retenybė), renkasi į lituanistikos doktorantūrą buvusių rusistų būreliai. Jau taip yra, kad jaunuolė sutikusi mane palydėti į buvusią darbo vietą, pasiūlė: Ar jūs ẽisit pas savę ar i sãle. Taigi! Juk aukščiausioji valdžia nutarusi, kad viskas galima, viskas yra taisyklinga ir vartotina. Va čia tautos išdavystė, o ne originali tikrinių žodžių rašyba, pradėtina nuo diplomatijos, mokslo – negi vyriausybė neš kvietimus visų šalių atstovams jų pavardes ir vietų vardus užrašę pagal tarimą. Juk tik mes, latviai ir kroatai visur tarimą norime rašyti, o visur viskas išlaikoma originalu.

Lietuvių kalba gujama iš gyvenimo. Vilnius jau kaip ir anglikų miestas, kaip man dzūkas ne vienas yra sakęs, žemaičiai labai išgyvena. Žiūrėkime Valstybinės kalbos tvirto valdymo, o ne kalbos jaukimu džiūgaukime. Kai Vilniaus centrinis knygynas keturis kartus rašo angliškai stipri kava (nerašau tyčia angliškai), o lietuviškai vieną, rodos, sykį mažomis raidelėmis, tiesiog nyku darosi. Jau ir rusiškus žodžius bliadė, nachuj, pyzda ir kitus per Vengriją kaip lietuviškus platinam. Jei viskas galima, tai kam ta Kalbos komisija, Kalbos kultūros skyrius Institute reikalinga. Čia toks pat moterų logiškas mąstymas, kaip ir kandidatės į prezidentus Loretos Graužinienės siekis išrinktai panaikinti Prezidento instituciją. Tą „politikę“ puikiai „Lietuvos žiniose“ supylė dr. J. S. Laučiūtė, gal ji imsis ir tas kalbos kultūrininkes sumišusias pamokyti ar parsidavusias išjuokti!

Voruta. –  2009, liep. 18, nr. 14 (680), p. 16.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra