Visada yra galimybė rinktis laisvę nors ir gyvybės kaina

Autorius: Data: 2014-12-31, 14:12 Spausdinti

2014 m. lapkričio 25 d. į VšĮ Vilniaus „Versmės” katalikiškosios gimnazijos renginių salę rinkosi ne tik šalies mokinių integruoto konkurso, „Partizaninis karas 1944-1953 m.”, kurį organizavo Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras nugalėtojai IVa ir b klasių gimnazistai, III b klasių gimnazistės, laimėjusios II vietą konkurse, bet ir labai garbūs svečiai: Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, žymaus Lietuvos partizano A. Ramanausko-Vanago dukra, Lietuvos Respublikos Seimo narys G. Steponavičius, Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejaus direktorius G. Kazlauskas,  atstovai iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro R. Driaučiūnaitė, V. Juozevičiūtė, D. Lauraitienė, LMNŠC metodininkai A. Žemaitytė ir A. Ščiukaitis, Vilniaus miesto jaunųjų turistų centro direktorius A. Kasparavičius ir šio centro kraštotyros skyriaus vedėja A. Skestenienė, gimnazijos mokinių tėvai, mokytojai ir mokiniai. III klasės gimnazistės Saulė Semėnaitė ir Karolina Bukovskytė  pristatė projektą „Mes nugalėjome ir mirtį’.

IV klasių gimnazistai parodė trumpą programą ir visiems labai svarbu buvo pamatyti mokinių Karolio Majevski, Gabrielės Stravinskaitės ir Milenos Ždanovičiūtės sukurtą filmą  „Visada yra galimybė rinktis laisvę, nors ir gyvybės kaina” (B. Krivickas). Filmas buvo rodytas Vilniaus „Ryto” progimnazijos mokiniams, jis sulaukė puikaus įvertinimo.

Manome, jog triūsas nenuėjo veltui, jog mokiniai praplėtė akiratį, daugiau sužinojo apie partizaninę kovą, turėjo progos pabendrauti su gyvais liudininkais, pasisėmė patirties, gebėjimų kurti, suvokti istorinius įvykius ne vien iš vadovėlio.

Mokiniai sužinojo, jog partizaninė kova – tai Lietuvos netekčių ir kovos istorija, kuri tęsėsi daugiau kaip dešimtmetį, nusinešusi daug šviesių asmenybių, išsilavinusių žmonių. Šios kovos metu netekome dalelės savęs. Pamatėme ir sužinojome, jog  Lietuvos istorijos tarpsniai dar ne visi užpildyti, ne viskas surinkta ir parašyta, ne visi partizanų bunkeriai atstatyti, o kai kurie-jau pakankamai apleisti, nes trūsta jiems dėmesio, pagarbos.

Labai džiaugiamės, jog galėjome pabendrauti su Druskininkų tremties ir rezistencijos centro muziejaus direktoriumi G. Kazlausku, kuris ne tik parodė memorialinį muziejų, bet ir pravedė edukacinę pamoką „Partizanų talkais“ po Viršurodukyje įrengtus partizanų slėptuves-bunkerius, filmavome Genocido aukų muziejuje, Tuskulėnų rimties parke.

Kalbindami, vieną iš šio filmo herojų A. Ramanausko dukrą Auksutę Ramanauskaitę-Skokauskienę uždavėme jai klausimą:

- Kaip jautėtės kai sužinojote, kad tėvas nuteistas mirties bausme?

- Mes su giminėmis jau žinojome kas jų laukia. Mama buvo išvežta į lagerį. Yra išlikę jos laiškai, ji buvo labai stipri morališkai, o mamos laiškuose parašyta: „Jaučiuosi visai kitaip, nes kai A. Ramanauskas buvo KGB, jaučiau jo buvimą, o dabar širdyje tuščia, nes nebėra brangaus žmogaus.“ O mano dalia buvo likti vienai ir realybėje, ir kasdienybėje, tai buvo labai sunku, nes buvo sovietmetis reikėjo mokytis, apsirengti, pavalgyti. Teko matyti ir bado. Kaip mama sakydavo: „Mes galėjome pasirinkti kitokį gyvenimo kelią, jei nebūtų užėjusi sovietinė okupacija, mes būtume mokytojais, bet kai užėjo, nebuvo kitokio pasirinkimo.“

Netektys. Tikros mūsų Lietuvos piliečių, garbingų žmonių netektys. Ar visas suskaičiavome? Tikriausiai – ne. Vis dar skaičiuojame ištremtus į Sibiro platybes, mirusius iš bado, žuvusius miškuose už Lietuvos laisvę, prisiekusius nepasiduoti ir mirti vardan tos Lietuvos.

Prisiliečiame prie istorijos tiesiogiai: per pamokas, išvykas, projektus, kurdami patys, ieškodami ir rasdami.

Mes esame ta nedidelė grupelė žmonių, kuriems tiesiogiai, pavyko prisiliesti prie Lietuvos istorijos. Tos istorijos, kuri paženklinta netektimis, skausmu, nusivylimu ir tikėjimu pergale.

Mes be galo dėkingi, jog susitikome su Auksute Ramanauskaite-Skokauskiene, kuri sutiko mums pasidalinti savo prisiminimais apie tėvelį Adolfą Ramanauską-Vanagą, mes dėkingi visiems, kurie bendravo su mumis, padėjo mums,  leido kurti,  prisiliesti, pamatyti tai, kas be galo svarbu.

Mes manome, jog kurdami šį projektą palikome dalelę savęs. Mes kūrėme, ieškojome, vertinome.

Norėčiau užbaigti 5 kl mokinio Almanto mintimis:

(Ar būtinai reikėjo liūdnos muzikos pabaigoje? B Ū T I N A I). Ir…penktoko Almanto skruostu nurėdėjo didelė ašara.

 

Projekto koordinatorė istorijos mokytoja ekspertė

Vilma Riabovienė

Nuotraukų parašai:

Ištrauka iš knygos.

Tramdomieji marškiniai-kamera Genocido aukų muziejuje.

Knyga, kuri sovietiniais metais buvo įrišta į tokį viršelį, norint apsisaugoti nuo saugumiečių.

Mokinių kūrybinė grupė: Milena Ždanovičiūte, Gabriele Stravinskaite ir Karol Majevski su Auksute Ramanauskaite-Skokauskiene ir projekto koordinatore mokytoja V. Riaboviene Genocido aukų muziejuje, kameroje, kur buvo kalinamas A. Ramanauskas-Vanagas

Rezistencija , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra