Virš Lietuvos – vienpartinės sistemos šešėlis

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Mums būtinai reikalinga nauja partija, kurios vienas iš svarbiausių tikslų – pakloti šalyje tikros daugiapartinės sistemos pamatus. Kitaip Lietuvą uždusins nomenklatūrininkų gniaužtai.
Dar visai neseniai buvo kebloka net užsiminti, kad Lietuvai reikia naujos partijos. Kiekvienam apie ją prabylančiam čia pat primenama, kad šalyje ir taip yra daugiau negu trisdešimt politinių partijų. Jeigu kokiam akiplėšai esama daugiapartinė sistema ir pačios partijos nepatinka, tegul jis stoja į vieną iš jų ir pamėgina ją patobulinti.
Išdrįstantis suabejoti, ar tokias partijas apskritai įmanoma atnaujinti, ir klausiantis, ar ne geriau kurti naują partiją ant sveikų ir tvirtų pamatų, čia pat apkaltinamas piktais kėslais. Esą jis tėra dar vienas demagogas ir populistas, mėginantis pasinaudoti mūsų partinės sistemos trūkumais ir suburti dar vieną „gelbėtojų“ šutvę.
Po pastarųjų savaičių ir dienų įvykių į pasvarstymus, kad būtina nauja partija, greičiausiai jau nebebus žvelgiama taip įtariai.
Darniai sustyguotas Seimo partijų elito mėginimas sukurti visuomenės sąskaita atvirai parazituojantį politikų sluoksnį apdovanojant parlamentarus rentomis iki gyvos galvos įžūlumu ir ciniškumu, ko gero, pranoksta net sovietinės nomenklatūros užmojus.
Po šios gūdžios istorijos dar kaip nors įrodinėti, kad Lietuvos politinės partijos savo prigimtimi yra grynai nomenklatūrinės, reikštų tuščiai gaišti laiką.
Kad jos nėra demokratinės – taip pat akivaizdu. Juk panašūs užmojai bet kurioje tikrai demokratiškoje partijoje sukeltų eilinių narių viešo pasipiktinimo ir protesto bangą, kuri akimirksniu nušluotų šitaip nomenklatūrinius įpročius demonstruojančią partijos viršūnėlę.
Tuo tarpu mūsų partijose girdėjosi nebent nedrąsus pavienių asmenų arba grupelių nepasitenkinimo murmesys arba vyravo gūdi su bet kuriomis viršūnių išdaigomis susitaikiusių apačių tyla.
Turėtų pritilti ir iki šiol įprasti kaltinimai partijų kritikams dėl jų tariamo nekonstruktyvumo bei raginimai patiems papildyti partijų gretas. Mat dabar jau reikia išties beribio naivumo, jog dar galėtum patikėti, kad nors kiek sąžinės ir padorumo turintis asmuo pritaptų nomenklatūrininkų irštvomis virtusiose partijose, juo labiau – sugebėtų jose ką nors pakeisti.
Po istorijos su Seimo narių rentomis iš Lietuvos partijų liko tik politiniai griuvėsiai, iš kurių sklinda nepakeliamas moralinių puvėsių tvaikas.
Tačiau konstatuoti šią iš esmės seniai žinomą tiesą negana. Galutinai išsisklaidžiusios iliuzijos dėl šalies politinių partijų tikrųjų tikslų ir veikimo būdų skatina dar atidžiau įsižiūrėti į mūsų partinio ir politinio gyvenimo ypatumus bei pasvarstyti galimas tolesnės jo raidos kryptis.
„Daugiapartiškumo“ fasadas
Šiuos svarstymus derėtų pradėti iškeliant gal dar ne visai įprastą, tačiau šiandien jau visiškai pribrendusį ir kartu pamatinį klausimą: kiek Lietuvoje yra politinių partijų?
Šis klausimas nėra visiškai naujas. Jis jau senokai sklando diskusijose, o ne vienas autorius yra išsakęs mintį, kad šalyje iš tiesų egzistuoja viena – nomenklatūros – partija. Vadinamosios „partijos“ yra tik įvairiomis politinėmis etiketėmis pasidabinusios šios vienos partijos frakcijos.
Tačiau tokia išvada kol kas nebuvo plačiau pagrįsta, o pačią mintį apie vienpartinę sistemą iki šiol užgoždavo diskusijos, ar „konservatoriai“ ir „socialdemokratai“ kartais bendromis pastangomis nemėgina sukurti bei įtvirtinti šalyje dvipartinės sistemos.
Vis dėlto diskusijas apie dvipartinę sistemą bent jau kol kas vertėtų pamiršti, nes jai susiformuoti nėra jokių prielaidų. Jos net yra žalingos, nes nukreipia dėmesį nuo kur kas rimtesnių grėsmių. Didžiausia iš jų – virš valstybės kybantis vienpartinės sistemos šešėlis.
Žinoma, iš pradžių kalbos apie jį skamba neįtikimai ir net fantastiškai. Juk bet kuris politika nors šiek tiek besidomintis pilietis, paklaustas, kiek turime partijų, lengvai atsakys, kad jas sunku net suskaičiuoti. Ir greičiausiai net nesusimąstęs pridurs, kad ši gausa – neabejotinas daugiapartinės sistemos buvimo įrodymas.
Tačiau skubėti su tokiomis išvadomis neverta. Partijos apskritai yra atpažįstamos, taigi ir skiriasi vienos nuo kitų tuo, kokiomis ideologinėmis bei politinėmis nuostatomis vadovaujasi savo veikloje, ir tuo, kokiems visuomenės sluoksniams atstovauja.
Tereikia pažvelgti į Lietuvos partijas per šių dviejų kriterijų prizmę, ir tikėjimas lietuviškuoju daugiapartiškumu akimirksniu pradeda bliūkšti.
Seniai pastebėtas mūsų partijų bruožas yra jų „apolitiškumas“, reiškiantis tai, kad tų partijų viršūnės yra „praktiški“ žmonės, kuriems politinės idėjos visiškai nerūpi. Net jeigu jos kartais surašomos partijų programose, jomis vis vien nesivadovaujama.
Na, o kalbant apie tai, kam atstovauja partijos, taip pat nebėra prasmės vargti įrodinėjant, kad jos gina tik menkutės visuomenės dalies – didžiųjų verslininkų, politinio bei administracinio elito ir aukštosios valdininkijos interesus.
Gyvas to įrodymas – ilgametė „tradicinių“ partijų vykdyta politika. Vadinamųjų „socialdemokratų“ viršūnės iš esmės yra milijonierių klubas.
Šis klubas vis neprisiruošia pagaliau pradėti tarnauti „darbo žmonėms“, nes, pasak jo šulų, prieš tai turi išspręsti istorinės reikšmės uždavinį – „sukurti laisvos rinkos kapitalizmą“ mūsų šalyje. „Sprendžiama“ jau beveik dvidešimt metų, o galo vis nematyti.
Vadinamieji „konservatoriai“ visą šį laikotarpį siekia kito ne mažiau monumentalaus istorinio tikslo – „integruoti Lietuvą į Vakarų pasaulio struktūras“.
Tačiau šios „integracinės“ pastangos kažkaip stebuklingai virto uoliu triūsu kuriant Lietuvoje anaiptol ne Vakarų, o veikiau Rytų mąstymą ir vertybes įkūnijantį nomenklatūrinį rojų. Taigi užuot artėjus prie skelbiamo tikslo, iš tikrųjų nuo jo vis labiau tolstama.
Suvokus, kad šios „tradicinių“ partijų veiklos keistenybės nėra atsitiktiniai ir trumpalaikiai epizodai, o pastovus ir ilgametis jos bruožas, galima pagrįstai suabejoti, ar šalyje iš tiesų egzistuoja daugiapartinė sistema.
Ar nėra taip, kad šis „daugiapartiškumas“ iš tiesų tėra fasadas, slepiantis visai kitą Lietuvos politinio gyvenimo tendenciją – spartų savitos vienpartinės sistemos formavimąsi ir jos stiprėjimą?
„2K“ sandoris
Taip kelti klausimą neabejotinai leidžia kai kurie palyginti neseniai išryškėję nauji Lietuvos partinio ir politinio gyvenimo bruožai.
Pirmasis – sunkiai paaiškinama „2K“ sąjunga. Jos rėmėjų aiškinimus, kad tai esąs toliaregiškas strateginis „konservatorių“ vadovybės žingsnis, kad šios sąjungos tikslas esąs neleisti patekti į valdžią populistams, kad jos paskirtis neva yra „prižiūrėti“ ir „prilaikyti“ valdančiąją koaliciją, jog ši „neiškryptų iš teisingo kelio“, galime ramia sąžine palikti politiniams naivuoliams arba demagogams.
Iš karto reikia pasakyti – vadinamosios „plačiosios koalicijos“ iš principo yra galimos, o kartais darosi net būtinos. Tačiau jos paprastai sudaromos politinių krizių ir sunkmečių laikotarpiais, kada iš tiesų kyla pavojus valstybės stabilumui ar dar didesnės grėsmės. Tačiau Lietuvoje nieko panašaus nėra.
Taigi viena „socialdemokratų“ ir „konservatorių“ sąjungos ypatybė ar veikiau keistenybė iš karto krenta į akis – tai yra kylantis ne iš gyvybinės būtinybės, ne nacionaliniams interesams tarnaujantis, bet grynai savanoriškas dviejų tarsi priešingų partijų sandoris.
Todėl jo motyvai ir tikroji politinė prasmė nėra tokie akivaizdūs, kaip kartais mėginama aiškinti suglumusiems abiejų partijų nariams ir šalininkams. Toli gražu ne smulkmena yra ir tai, kad šis sandoris atkakliai slepiamas.
Seimo „konservatorių“ vadovybė atkakliai vadina save „opozicija“, o valdantieji „socialdemokratai“ taip pat nelinkę per daug kalbėti apie susiklosčiusį glaudų „tradicinių“ partijų bendradarbavimą.
Žinoma, toks santūrumas iš dalies paaiškinamas tuo, kad abiejų partijų viršūnės nenori erzinti savo rėmėjų, kuriuos tokie ryšiai vargu ar džiugina.
Tačiau vien toks aiškinimas neįtikina. Vis dėlto labiau panašu, kad šis bendradarbiavimas nėra trumpalaikis dviejų žūtbūt besikabinančių į valdžią partijų taktinis ėjimas.
Už šių žaidimų slypi kur kas gilesnė ir svarbesnė Lietuvos partinio gyvenimo tendencija – sparčiai vykstantis tylus „tradicinių“ partijų jungimasis, vis dar nevykusiai dangstomas smulkiais parodomaisiais kivirčais.
Šie kivirčai savo ruožtu laikytini požymiu, kad formuojasi savita valdymo schema, kuriai įsitvirtinus faktiškai susikūrusios vieningos valdančios partijos frakcijos pakaitomis atliktų imitacinės opozicijos vaidmenį.
Nomenklatūrinis trikampis
Žvelgiant per šios vis labiau ryškėjančios tendencijos prizmę į „2K“ susigyvenimą, iš karto matyti, jog kai kurių politikos komentatorių nusistebėjimai ir paverkšlenimai, kad p. G.Kirkilas „pavogė“ iš p. A.Kubiliaus politinę iniciatyvą ar kad ši „vagystė“ neva tapusi galima dėl pastarojo politiko mįslingo „pasyvumo“, yra naivoki arba demagogiški.
Juk toks pasyvumas turi priežastis, o jas derėtų bent jau mėginti atskleisti. Po savivaldybių rinkimų kaip niekad anksčiau tapo pastebimas ir kitas mūsų politinio gyvenimo ypatumas.
Jau įprastas „plačiąsias koalicijas“ savivaldybių tarybose papildė nauja mada – vis dažniau derantis dėl tokių koalicijų gausinamos merų pavaduotojų gretos.
Paviršutiniškai žvelgiant į tokią praktiką kurti vis naujas merų pavaduotojų vietas, ji gali atrodyti tik kaip būdas „dalykiškiems žmonėms“ ramiai ir taikiai išsidalinti trokštamus vietinės vykdomosios valdžios postus.
Tačiau iš tikrųjų šitokios postų dalybos turi ir kur kas gilesnę politinę potekstę. Jos yra neginčijamas požymis, kad dėl valdžios ir įtakos šalyje besigrumiančios nomenklatūrinės-oligarchinės grupuotės pamažu mokosi derinti savo interesus – tai yra būtina sąlyga rastis vienai, tačiau daug galvų turinčiai nomenklatūrinei partijai. O suklestėjęs „kompromisų menas“ rodo, kad tobulėja ir šios daugiagalvės partinės hidros interesus atitinkantis valdymo mechanizmas.
Taigi valstybės politiniame gyvenime vyksta svarbūs, nors ne visada pastebimi plika akimi ir todėl dažnai nepakankamai įvertinami poslinkiai. Nėra sunku numatyti, kur jie gali nuvesti – prie visiškai užbaigtos vienpartinės valdžios piramidės, kurią dėl patogumo pavadinkime „nomenklatūriniu trikampiu“.
Šis trikampis jau dabar šlifuojamas savivaldybėse, o būsimus jo kontūrus visos valstybės lygmeniu nesunku įžvelgti stebint „konservatorių“ ir „socialdemokratų“ bendradarbiavimą.
Teigiantieji, kad šis bendradarbiavimas tėra priverstinis ir trumpalaikis „konservatorių“ taktinis žingsnis, akivaizdžiai apgaudinėja save ir kitus. Nėra jokio pagrindo viltis, kad jis galėtų nutrūkti po kitų Seimo rinkimų.
Juk jeigu neįvyks nieko netikėto, trys partijos – „konservatoriai“, „socialdemokratai“ ir „liberaldemokratai“ – surinks maždaug vienodai balsų. Klausimas, kurie bus „pirmi“, o kurie „paskutiniai“ šiame trejete, taps visiškai nesvarbus.
Vadinasi, bet kuriai šio „trejetuko“ partijai teks rinktis – ilgam nueiti į beviltišką, nes bejėgę opoziciją arba sudaryti dar vieną „pragmatišką“, jokiais idėjiniais motyvais nepagrįstą sandėrį su kuria nors iš kitų dviejų partijų.
Savivaldybių lygmeniu tokie sandėriai jau seniai yra tapę kasdienybe, tad šitaip sunaikinus ankstesnius politinius „prietarus“ po Seimo rinkimų yra vienodai tikėtinos bet kurios sąjungos.
Tai reikštų, kad Lietuvos politinis gyvenimas būtų ilgam uždarytas bergždžiai suktis tik ką minėtame trijų partijų nomenklatūrinio žaidimo trikampyje.
Daugiagalvės hidros gniaužtai
Šių partijų eiliniams nariams ir šalininkams toks trikampis greičiausiai nepatiks. Tačiau dėl suprantamų priežasčių jis ypač smarkiai turėtų nuvilti būtent „konservatorių“ rėmėjus.
Daugelis jų jau dabar nerimauja dėl „2K“ sąjungos ir svyruoja nežinodami, kaip derėtų ją vertinti – kaip būtiną ir toliaregišką savo partijos vadovybės politinį žingsnį ar kaip paprasčiausią visų principų išdavystę. Tai iš tiesų lemiamai svarbus klausimas, į kurį būtina atsakyti nedviprasmiškai ir aiškiai.
Nepaisant visų „transformacijų“ ir „atsinaujinimų“, vadinamųjų „socialdemokratų“ partija yra darinys, politiškai sėkmingai ginantis sovietinių kolaborantų elito interesus ir leidžiantis jam toliau valdyti atsikūrusią valstybę.
Tuo tarpu dabartinę „konservatorių“ vadovybę, be pavienių išimčių, daugiausia sudaro Sąjūdžio žmonės, kurie anksti suvokė sovietinės nomenklatūrinės sistemos jėgą ir deramai įvertino jos patrauklumą išrinktiesiems.
Todėl šie buvusieji sąjūdininkai, užuot šią sistemą griovę, nutarė „realistiškai“ prie jos prisitaikyti ir pamažu, nejučia tapo neatskiriama jos dalimi.
Vienų siekis išsaugoti nomenklatūrinę sistemą, o kitų pastangos prie jos prisitaikyti ir į ją įaugti – štai kur glūdi gelminis iš pažiūros keistos „2K“ sąjungos pagrindas.
Todėl kad ir kaip išradingai būtų racionalizuojama bei teisinama ši sąjunga, net karščiausiems jos šalininkams anksčiau ar vėliau teks suvokti ir pripažinti, kad teisindami amoralią ir cinišką savo vadų bičiulystę su neokomunistais jie nejučia tampa A. Sniečkaus įpėdinių ir jo „reikalo“ tęsėjų nesąmoningais rėmėjais.
Ištrūkti iš Lietuvos politinį gyvenimą apraizgiusios vienpartinės daugiagalvės hidros gniaužtų nebus lengva. Lietuviškoji nomenklatūra yra atsargi ir apdairi, todėl anksti ir ryžtingai sunaikino politinio spektro dešinėje ir kairėje besikūrusių tikrai demokratiškų partijų užuomazgas.
Krikščionių demokratų ir socialdemokratų atveju tai padaryta „su velniu nuėjusios obuoliauti“ šių partijų vadovybės rankomis.
Pasitelkus primityvų ir demagogišką lozungą „kur du stos – daugiau padarys“ lygiai sėkmingai buvo sugriauta Politinių kalinių ir tremtinių partija, tam tikromis sąlygomis visiškai galėjusi tapti nemenka politine jėga.
Nenuostabu, kad po tokio nuoseklaus ir metodiško partijų naikinimo šalies partinės sistemos peizažas labiau primena išdegintą dykumą.
Kelias iš labirinto
Įdėmus skaitytojas neabejotinai paklaus: o kaip su „mažosiomis“ šalies partijomis? Ar jos neturi potencialo, leidžiančio atnaujinti šalies partinį ir politinį gyvenimą?
Deja, šios partijos vilčių beveik neteikia. Tiesa, kai kurios iš jų apvalė savo gretas nuo abejotinos reputacijos veikėjų ir gana aiškiai formuluoja savo idėjinius ir programinius principus. Tačiau to negana.
Išpažinti ir skelbti tam tikrus principus ir juos praktiškai įgyvendinti nėra vienas ir tas pats. Kad mažosioms partijoms iš tikrųjų nerūpi jų išpažįstamos vertybės, ypač demokratija ir teisinė valstybė, akivaizdžiai atskleidė jų elgesys per savivaldybių tarybų rinkimus.
Nė viena iš šių partijų net nemėgino protestuoti prieš antikonstitucinių „rinkimų“ spektaklį ir visa galva nėrė į mūšį dėl valdžios kėdžių. Šitaip ir mažosios partijos parodė, kad savo veiklą jos grindžia ta pačia nomenklatūrinės politikos logika, kuria vadovaujasi ir jų kritikuojamos didžiosios partijos.
Iš šios apžvalgos turėtų paaiškėti, kad kelti naujos partijos kūrimo klausimą nebūtinai reiškia vadovautis suktais „gelbėtojiškais“ siekiais. Sudemokratinti ir atnaujinti šalies partinę sistemą yra gyvybiškai svarbus valstybinis reikalas. Tam tiesiog nėra alternatyvos, nes kitaip šią valstybę uždusins nomenklatūrininkų gniaužtai.
Vienas iš svarbiausių naujos partijos veiklos tikslų privalėtų būti siekis pakloti Lietuvoje tikros daugiapartinės sistemos pamatus. Tokio tikslo siekianti partija turėtų pasižymėti ir kitais novatoriškais bruožais, bet tai jau būtų kito straipsnio tema.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra