Virginijus Savukynas. Kas sunaikins lietuvišką tapatybę – dvikalbiai užrašai ar neišmanėliai?

Autorius: Data: 2014-02-26, 09:56 Spausdinti

Lietuva, atgavusi nepriklausomybę, paneigė Vakarų nuogąstavimus, kad čia atgimė nacionalizmas, kuris yra nepakantus kitoms mūsų šalyje gyvenančioms tautinėms grupėms. Dabar Lietuva susilaukia vis didesnio dėmesio šiuo klausimu. Tai kas gi pasikeitė?

Akivaizdu, kad pasikeitė ne tiek pati situacija, bet požiūris į ją. Tiksliau pasakius, net ne pasikeitė, bet tik įgavo viešas formas. Puikiai prisimenu, kaip kai kurie sociologai prieš 10–15 metų aiškino, kad Lietuvos lenkai integruojasi į visuomenę, o tuo metu Lietuvos rusai – marginalizuojasi. Politikams tai patiko, nes maskavo problemas, buvo politiškai patogios išvados. Tačiau realybės nepavyko užmaskuoti. Dabartinis nesusikalbėjimas tarp Lietuvos lenkų ir Lietuvos lietuvių yra tiesiog egzistavusios situacijos ignoravimas.

Tam tikra prasme klausimas dar sudėtingesnis – tai mūsų lietuviškos tapatybės apibrėžimas. Ar mes priimame kitokius lietuvius, ar liekame griežtai prie kalbinės tapatybės, kuri teigia, kad lietuvis yra tik tas, kuris kalba lietuviškai.

Jei taip apibrėžiame tapatybę, tuomet labai sunku priimti sprendimą, kuris leistų dvikalbius gatvių pavadinimus ar asmenvardžius rašyti originaliai lotyniškais rašmenimis.

Sveiko proto nepraradęs žmogus supranta, kad parašyti lenkiškai gatvių pavadinimai niekaip nesugriaus lietuviškumo. Greičiau lietuviškumą sugriaus lietuvių kalbos neišmokyti mokyklose jaunuoliai, kurie savo pasipiktinimą tūžmingai lieja internete su gausybe rašybos ir skyrybos klaidų. Beje, ką kalbėti apie tuos neišmanėlius, jei Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto studentai daro elementarias gramatikos kalbas. O juk jie gauna diplomus ir jaučiasi suprantą apie lietuvių kalbą ir literatūrą. Ir po užima postus ministerijose, kultūros įstaigose. Gal net dažnas padaro akademinę karjerą.

Manau, kad ne leidimas rašyti pase savo pavardę taip, kaip nori, sugriaus lietuviškumą, bet nustekentas Lietuvos istorijos mokymas mokyklose. Neįsivaizduoju, kam buvo skirti pinigai įvairiems tobulinimosi kursams? Tam, kad būtų pasiekti tokie prasti rezultatai? Beje, ko norėti iš mokinių ar mokytojų, jei kai kuriems istorijos dėstytojams ar tyrinėtojams mūsų istorija jau yra nusibodusi. Jie mano, kad istorija – tai jie. Jiems neįdomūs nauji žvilgsniai, naujos teorijos. Jie viso to bijo, nes jei įsileis talentingesnius, tuomet išryškės, kokie yra apgailėtini jų darbo rezultatai.

Čia aš matau didžiuosius lietuvių tapatybės pavojus. Ir jie yra maskuojami kovomis prieš dvikalbius įrašus, nenorą pripažinti, kad asmenvardis priklauso asmeniui. Beje, Lietuvos istorijos geresnis pažinimas ir supratimas leistų suvokti, kad dvikalbių gatvių užrašai nėra joks pavojus lietuviškumui. Greičiau priešingai – jo stiprinimas. Kaip ir požiūris į Lietuvos lenkus. Tai nėra penktoji kolona, kaip mąsto kai kurie mūsų diplomatai, o vienas iš Lietuvos ramsčių.

Beje, krašto apsaugos ministras viešai paminėjo, kad svarbiausias informacinio karo prieš Lietuvą taikinys – ne mūsų aukšti pareigūnai, bet Lietuvos istorija. Mūsų nedraugams reikalinga, kad lietuviai tiesiog nežinotų istorijos. Ir negalėtų priimti išmintingų sprendimų. Kol kas jiems tai sekasi.

Komentaras publikuotas portale galatum.lt.

lrt.lt nuotr.

Nuomonės, diskusijos, komentarai , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra