Vinkšnabrasčio (Vindeikių) pradinės mokyklos mokiniai su mokytojais (centre) Keturkiene ir Pranu Didžiūnu, 1949 m.

Algirdas GRIGARAVIČIUS, Vilnius, www.voruta.lt

Ukmergės apskrities savivaldybė 1924 m. rugsėjo 6 d. pradžios mokyklų inspektoriui pateikė jų tinklo projektą, pagal kurį buvo numatoma steigti mokyklą Vindeikiuose. Tuo metu kaimo apylinkėse gyveno 1 119 žmonių, tarp jų – 180 mokyklinio amžiaus vaikų. 1927 m. sausio 1 d. Musninkų valsčiaus valdiškose pradžios mokyklose buvo 13 mokytojų ir 368 mokiniai (8 komplektai), lenkų švietimo draugija „Pochodnia“ turėjo 5 privačias pradžios mokyklas, t. y. 5 mokytojus ir 317 mokinių[1]. Vinkšnabrasčio pradžios mokykloje, pastatytoje 1935–1936 m. Vindeikiuose, 1940-ųjų birželio pradžioje iš 14 ketvirto skyriaus mokinių namie lietuviškai kalbėjo 4, lenkiškai – 8, rusiškai – 2[2].

Ukmergės apskrities pradžios mokyklų inspektorius 1926 m. rugpjūčio 13 d. vietiniam žemės tvarkytojui pranešė, kad negalės suremontuoti mokyklai numatytų Vinkšnabrasčio dvaro rūmų, nėra ir galimybės ten apgyvendinti sargo, kuris imtųsi priežiūros, nes blogi žmonės be pasigailėjimo juos naikina[3]. Trys hektarai žemės, nebaigtas statyti gyvenamasis mūrinis namas (26 m ilgio, 16 m pločio, 4 m aukščio), dengtas gontais, iš rąstų suręstas tvartas (23 × 7 × 2) Švietimo ministerijos atstovui perduoti 1928 m. rugsėjo 24 d. Visa tai įkainota 5 tūkst. litų. Nurodyta, kad šalia augo 3 ąžuolai, 2 uosiai, 22 beržai, 5 eglės[4]. Dėl minėto namo vyko keletas varžytinių, bet jos baigėsi nesėkmingai. Sklypą dvare gavęs ir statinį norėjęs nupirkti atsargos majoras Edmundas Navickas buvo sutaręs su žemės tvarkytoju, kad perleistų jį be varžytinių, tad 1933 m. gruodžio 27 d. skundėsi žemės ūkio ministrui, jog dvaro naujakuriai visi išsistatę ir jiems nereikia medžių statyboms, o tvarkytojas pakeitė susitarimą ir vėl ketina skelbti varžytines. Sandoriui kelią užkirto naujakurių gruodžio 4 d. skundas Ukmergės apskrities žemės tvarkytojui, nes pardavimas tokiu būdu, jų samprotavimu, yra neteisėtas, ir kodėl vienam leidžiama iš laisvos rankos pirkti, o kitam – ne, kad ir lygių teisių piliečiui. Po mėnesio, kitų metų sausio 31 d., namą nusikelti įsigijo Vaclovas Puzinas, pasiūlęs didžiausią kainą[5]. Taigi mokyklai įrengti skirti dvaro rūmai, nors ir nebaigti, buvo panaudoti kitiems tikslams.

Paširvinčio komplektas savo pirmuosius mokslo metus pradėjo 1923 m. rugsėjo 14 d. Mokyklą lankė vaikai iš Grinių, Dubių, Juodonių, Pigašių, Rusteikiškių, Šilelių, Vindeikių ir Žvirbliškių kaimų. 1924 ir 1925 m. mokymasis prasidėjo atitinkamai spalio 1-ąją ir lapkričio 5-ąją. Nuo 1926 m. mokslo metų pradžia patvirtinta rugsėjo 1-ąją, o pabaiga – nuo birželio 27 iki 30 d. Švietimo ministerija 1928 m. kovo 12 d. informavo abu Ukmergės apskrities pradžios mokyklų inspektorius (I ir II rajonų), kad nuo gegužės 1 d. įvedamas privalomas pradinių mokyklų lankymas Giedraičių, Musninkų, Šešuolių ir Širvintų valsčiuose[6]. Rugsėjį, pradėjus įgyvendinti privalomą ugdymą, gausiai atėjo septynmečių (31 iš 74 vaikų). Vėliau mokinių skaičius nuo 75 vaikų 1924–1925 mokslo metais sumažėjo iki 44 – tiek jų buvo 1931 m. lapkričio mėnesį[7]. Kadangi tendencija nesikeitė, komplektą dėl nepakankamo moksleivių skaičiaus teko panaikinti.

Inspektorius K. Gudas 1930 m. vasario 3 d. lankėsi Prienų kaimo komplekte. Pataikė į lietuvių kalbos pamoką. Būstas atrodė šviesus ir geras, iš 34 į sąrašą įtrauktų mokinių rado 18, nes diena buvusi šalta. Kai kurie vaikai pasirodė apleisti ir „stokojo švaros“, dalis jų turėjo mažai žinių, nes pamokas lankė ne nuolat, ypač rusų sentikių atžalos. Dirbti mokytoju priimto studento Stasio Jakučiūno vestą pamoką, žinias inspektorius įvertino patenkinamai, dar pridėjo ir priderančias išvadas[8]. Šiame komplekte taip pat mokėsi ūkininkų iš Bagaslaviškio ir Vebrionių vaikai. Pagal sąrašus dienynuose 1931–1932 mokslo metais jį lankė 34 mokiniai, 1932–1933 – 38, 1933–1934 – 47[9].

Švietimo ministerijos Pradžios mokslo departamentas 1937 m. rudenį ketino panaikinti komplektą Juodonių kaime. Mokyklos vedėjas spalio 19 d. tokiam sumanymui paprieštaravo. Jis rašė, kad tai galėtų įvykti pastačius per Širvintą tinkamą tiltą ir pakeitus kai kuriuos iš šio kaimo į Vindeikius einančius kelius[10]. 1936 m. departamentas panaikino Paširvinčio ir Prienų kaimuose buvusius skyrius. Jie nustojo veikti 1937 m. sausio 1 d. Tuose skyriuose rasti 59 vaikai, iš kurių 17 mokėsi pirmoje klasėje. Mokyklos vedėjui buvo nurodyta iki pavasario pirmokus paleisti ir mokyti tik vyresniuosius. Mokytoja Apolonija Jackūnaitė perkelta į Širvintų valsčiaus Barzdžių pradžios mokyklą, o Jonas Guzikas įspėtas, kad mokytų tik programoje numatytų dalykų. Ukmergės apskrities II rajono pradžios mokyklų inspektorius 1936 m. gruodžio 11 d. pasiūlė departamentui perkelti mokinius į naują Juodonių komplektą, kuris esąs apytuštis[11]. 1937 m. liepos 1 d. inspektorius pranešė Ukmergės miškų urėdui, kad už 1936 m. Vinkšnabrasčio pradinės mokyklos statybai skirtą miško medžiagą sumokės Švietimo ministerija, nes yra „skaitoma pafrontės rajono“ ir jos išlaikoma[12]. Daugumą valsčiaus pradžios mokyklų ministerija ir išlaikė. 1935 m. mokyklos išlaidos siekė 14 509 litus, iš jų 13 811 litų skyrė ministerija, 210 – valsčiaus savivaldybė, 480 – mokinių tėvai ir kiti. Didžioji dalis valdžios duotų pinigų išleista trijų mokytojų atlyginimams mokėti (11 769 litai), 1 136 litai – patalpų nuomai, kiti – ūkinėms, kanceliarinėms išlaidoms ir mokymo priemonėms.[13] 1934 m. ministerija skyrė 14 295 litus (12 040 litų – mokytojų algoms, 1 140 litų – patalpoms nuomotis, 173 litus – beturčiams mokiniams šelpti)[14].

Mokslo metai naujame Juodonių komplekte prasidėjo 1937 m. gruodžio 1 d. Atėjo 38 vaikai (26 berniukai, 12 mergaičių), tarp jų – Rachelė ir Lilė Kronikaitės iš Mantinionių dvaro. Čia dar mokėsi Ulšiškių, Paširvinčio ir Vindeikių ūkininkų atžalos. Kaip visada, prasidėjus rudens darbams, lankančiųjų pamokas sumažėjo. Daugiausia mokinių buvo antrame skyriuje (24), ketvirtame – tik penki. 1938 m. gruodžio 1 d. komplektas turėjo 47 moksleivius, iš jų 18 mergaičių. Spalio 1 d. pasirodė tik 34 vaikai[15]. 1929 m. ketvirtą skyrių baigė 5 mokiniai, 1930 m. – 4, 1931 m. – 12, 1938 m. – 10, 1939 m. – 16[16].

1938 m. gruodžio mėnesį gydytojas Abramas Kauferas tikrino, ar Vinkšnabrasčio pradžios mokyklos būstai atitinka sanitarijos reikalavimus. 19 d. apžiūrėjo Juodonių komplektą nuomojamose patalpose. Rado 47 mokinius, vienam jų teko tik 2,03 kubinio metro oro (reikėjo 4–5 kub. m), šalia mokyklos stovėjo tvartas, sienos ir lubos buvo nubaltintos kalkių skiediniu. Patalpoje – tik 9–15 laipsnių šilumos, nei termometro, nei vaistinėlės. Gydytojas taip pat pastebėjo, kad nuo stogo varva, geriamasis vanduo geras, boselio jam nėra, medinis šulinys apleistas. Žaidimo aikštelė neįrengta, salės mankštai daryti išvis nerado, „išvietės labai blogos, nepakenčiamos, drabužinė per maža ir šalta“. Patikrinęs 29 mokinių sveikatą gydytojas konstatavo, kad jų bendra išvaizda bloga, daugumai būdinga mažakraujystė, du nepaskiepyti nuo raupų. Išvada apie patalpų tinkamumą mokytis buvo griežta: „Visai netinkamos.“ 21 d. A. Kauferis lankėsi Vindeikiuose. Klasė turėjo 170 kubinių metrų, joje sėdėjo 49 mokiniai, tad vienam teko 3,4 kubinio metro oro. Bendrą mokyklos padėtį gydytojas įvertino kaip gerą, nors naujame pastate sienos ir lubos dar buvo nedažytos, durys ir langai atsivėrė į pietus bei vakarus (atitiko normas), patalpoje – 8 laipsniai šilumos. Termometrą rado, drabužinė buvo šalta, geriamasis vanduo – geras, cementinis šulinys – tvarkingas, kiemas – tinkamas, žaidimų aikštelė dar nebaigta įrengti. Patikrino 15 mokinių sveikatą, dėl ligų ir šalčių daug jų nelankė pamokų. Pripažino, kad sanitarijos atžvilgiu pastatas atitinka reikalavimus, tačiau jame mokosi per daug mokinių[17].

Provincijoje labai opus dalykas buvo didelis procentas nelankančiųjų pradžios mokyklų žiemos mėnesiais. 1935 m. sausio 1 d. dešimtyje Musninkų valsčiaus mokyklų, turėjusių 23 komplektus, mokėsi 905 vaikai, iš jų pamokas nuolat praleisdavo 217, arba per 23 proc. Nedaug kuo skyrėsi ir Vinkšnabrasčio trijų komplektų mokyklos rodikliai: iš 99 mokinių jos nelankė 22[18]. Kita privalomo pradinio mokymo problema – daug vaikų rudenį talkindavo tėvams ūkiuose, todėl Švietimo ministerija reikalaudavo naujų mokslo metų statistines žinias pateikti pirmomis spalio ir sausio dienomis. Sakykime, 1935 m. rugsėjį Vinkšnabrasčio mokyklą pradėjo lankyti 25 mokiniai, o 1936 m. sausio 1 d. jų jau buvo 121 – 61 berniukas ir 60 mergaičių (14 rusų). Į pradinę mokyklą paprastai eidavo 7–13 metų vaikai, tačiau 1934-aisiais joje mokėsi septyni šešiamečiai ir vienas keturiolikmetis. Tais metais ketvirtą skyrių baigė 14 mokinių[19]. 1933 m. birželio 27 d. pradžios mokyklos inspektorius lankymo apyskaitoje nurodė, kad trijuose komplektuose mokosi 145 mokiniai. Pavasarį ir rudenį pamokose buvo 59 vaikai, žiemą – 110. Lankymosi dieną 18 jų ganė gyvulius[20]. Mokykla buvo viena didžiausių valsčiuje. 1936 m. birželio 4 d. žiniomis, Vindeikiuose mokėsi 31 vaikas (18 berniukų, vienas jų – žydų tautybės, 13 mergaičių), Paširvintyje – 36 (17 berniukų, 19 mergaičių), Prienuose – 16 (9 berniukai, 7 mergaitės). Iš viso 83 mokiniai, dauguma jų – aštuonmečiai (41). 1935 m. gruodžio 2 d. sąrašuose buvo 86 vaikai, bet dėl rudens darbų, spalio 3 d. duomenimis, pamokas telankė 60[21]. 1940 m. birželį į mokyklą ėjo 157 mokiniai (tarp jų 2 žydai ir 12 rusų)[22]. Reikėtų pridurti, kad mokyklą lankydavo vidutiniškai 10 rusų sentikių vaikų, tad nenuostabu, jog tikybos mokydavo keturi dvasininkai.

Vinkšnabrasčio mokykla turėjo 6,2 ha nuosavos žemės, įvertintos 6 tūkst. litų. 1935 m. inventorių sudarė 36 suolai, spinta, 2 stalai, 3 krėslai, 3 rašymo lentos. Mokytojų butuose buvo 3 stalai, 7 krėslai, 2 lovos, mokyklos bibliotekoje – 477 knygos, 59 metodinės literatūros pedagogams leidiniai, 272 vadovėliai beturčiams. Iš mokymo priemonių minėtini 2 gaubliai, 4 Lietuvos ir 3 Europos bei 4 „pusrutulių“ žemėlapiai, skaitytuvai. Mikroskopo ar kokio muzikos instrumento nebuvo[23]. 1936 m. sausio 21 d. mokyklos vedėjas pranešė inspektoriui, kad turi dvi sporto aikšteles, netrukus įrengs ir trečią pagal instrukcijos reikalavimus[24].

Mokykloje dirbantys mokytojai paprastai mokėdavo tris kalbas: lenkų, lietuvių ir rusų. Tokia buvo šių vietų realybė. 1930 m. birželio 24 d. Vinkšnabrasčio pradžios mokyklą aplankęs apskrities II rajono pradžios mokyklų inspektorius savo apyskaitoje parašė, kad mokyklos vedėjas Adolfas Vaitkevičius, 21 m., nevedęs, turi 2 metus pedagogo stažo, 1929 m. Kaune baigė žemės ūkio kursus, moka minėtas kalbas. Mokytoja Apolonija Jackūnaitė, 30 m., pedagogo stažas – 11 metų, Vilniuje yra baigusi „Ryto“ draugijos mokytojų seminariją, pedagoginio darbo, lietuvių kalbos, dainavimo ir muzikos kursus, moka tris kalbas. Mokytojas Stasys Jakučiūnas, 25 m., baigęs gimnaziją ir du kursus Kauno universiteto Medicinos fakultete, dar moka kalbėti vokiškai[25]. Vėliau mokykloje dirbo labiau patyrusių ir gerokai vyresnių pedagogų. Kolegės moterys tarp vyrų tebebuvo retenybė. 1942 m. pradžioje mokyklos vedėju dirbo 38 m. Bronius Žebrauskas. Turėjo 17 metų pedagogo stažą, buvo baigęs dvimečius mokytojų kursus. Mokytojavo Leonardas Šatas, 41 m., sukaupęs 17 m. stažo, baigęs gimnaziją ir pedagogų kursus, taip pat kūno kultūros kursus Rambyne, žodžiu, mokėjęs rusiškai ir lenkiškai. Trečias pedagogas buvo Edmundas Navickas, 51 m., turėjęs 7 m. stažo, baigęs Veiverių mokytojų seminariją ir du kursus Petrogrado mokytojų institute[26].

Iš trumpų pamokų turinio aprašų išlikusiuose dienynuose matyti, kad mokslo metus mokytojai pradėdavo pokalbiais apie tai, „ką mačiau eidamas į mokyklą“, kuo namai nuo jos skiriasi, apie vasaros atostogas, santykius su tėvais ir t. t. Pažindindavo vaikus su atskirų raidžių rašyba, skirstydavo žodžius skiemenimis, mokydavo stovėti eilėje, rikiuotės ir fizinių pratimų, vesdavosi į laukus, per piešimo pamokas pratindavo prie linijų ir apskritimų, vėliau piešdavo skrybėles, namus, obuolius ar varnas, eidavo nuo paprastų dalykų prie sudėtingesnių[27]. 1934 m. birželio 13 d. lankymo apyskaitoje II rajono pradžios mokyklų inspektorius auklėtinių žinias įvertino patenkinamai, bet nurodė prastą rašyseną ir daugybę gramatinių klaidų. Spalio 12 d. jis konstatavo, kad antro skyriaus mokiniai skaičiuoja iki dvidešimties, o visus aritmetinius veiksmus atlieka iki dešimties, gerai pažįsta raides, tačiau nurodė, kad Paširvinčio komplekte rado tik keturis elementorius. 1931 m. birželio 21 d. apklausiami vaikai nežinojo, kaip atsirado gintaras, kokios jis spalvos, kodėl dreba žemė[28].

Karui prasidėjus mokyklos situacija keitėsi, tačiau ne į gera. 1942 m. vasario 17 d. į Vindeikius atvykęs apskrities pradžios mokyklų inspektorius dviejose klasėse rado 37 mokinius (dienyno sąraše buvo 60, iš jų 11 rusų), Juodonyse – 24 (turėjo būti 36). Vedėjas B. Žebrauskas aiškino, kad 35 vaikai negalėjo ateiti dėl šalčio ir apavo stokos. Birželio 10 d. mokyklą lankė 86 mokiniai, o sausį – 99. 1942 m. pradėta mokyti rugsėjo 21 d. Gruodžio mėnesį mokinių skaičius padidėjo iki 115 (iš jų rusų teliko 5). Dėl ligų, drabužių ir avalynės stokos kurį laiką į mokyklą nėjo 15 vaikų. Sumažėjo mokymo priemonių. Buvo vos vienas gaublys, 12 žemėlapių ir 11 portretų, bibliotekėlėje – 280 knygų. 1936 m. pabaigoje naujuose namuose Vindeikiuose įsikūrusi Vinkšnabrasčio medinė pradinė mokykla turėjo dvi klases (96 m² ploto), 18 m² priemenę ir drabužinę, du butus mokytojams (iš viso penkis kambarius ir dvi virtuves, kurių bendras plotas siekė 72 m²), šešias krosnis, bet trys jų šildė pedagogų butus. Salės nebuvo, tačiau prie pastato pasirūpinta įrengti 900 m² aikštę. Tai buvo geras nepriklausomybės paveldas. Deja, padėtis darėsi vis niūresnė. 1943 m. rudenį dėl patalpų stokos neveikė Juodonių komplektas. Dėl ligų mokyklos nelankė 7 vaikai, dėl skurdo – 15, o dėl pernelyg didelio atstumo nuo namų buvę Juodonių komplekto mokiniai nepasiekė Vindeikių. 1943 m. lapkričio 10 d. sąraše buvo 75 vaikai, iš jų 57 mokyklą lankė pirmus metus[29].

Taip atrodė paprasta tarpukario pradžios mokykla. Jos mokymo turinio ir būdų neaptarėme, nes tai – specifiniai pedagoginiai dalykai, tačiau artėjant 1940-ųjų link justi, kaip Lietuvos kaime stiprėja švietimo pozicijos ir sąmonėja tėvai, – jie vaikų lavinimui skiria daugiau laiko. Vinkšnabrasčio pradžios mokykloje šešerių metų trukmės mokymo po 1936 m. nebuvo spėta įgyvendinti. Konkrečių priežasčių, kodėl taip atsitiko, ar kokių bandymų pėdsakų neaptikome.

[1] LCVA, f. 391, ap. 3, b. 56, l. 273 a. p., 288.

[2] LCVA, f. 391, ap. 3, b. 1755, l. 8.

[3] LCVA, f. 1724, ap. 1, b. 365, l. 41.

[4] LCVA, f. 1248, ap. 20, b. 3394, l. 27 a. p., 32.

[5] LCVA, f. 1248, ap. 20, b. 3394, l. 63, 65, 69.

[6] LCVA, f. 391, ap. 3, b. 2381, l. 202.

[7] LCVA, f. 1694, ap. 15, b. 1, l. 51; b. 2, l. 1–2; b. 6, l. 1–2; b. 9, l. 9.

[8] LCVA, f. 1690, ap. 1, b. 8, l. 151.

[9] LCVA, f. 1694, ap. 16, b. 1, l. 1-3; b. 2, l. 1–3; b. 3, l. 1–3.

[10] LCVA, f. 1690, ap. 1, b. 33, l. 99.

[11] LCVA, f. 1690, ap. 1, b. 51, l. 7–10, 12

[12] LCVA, f. 1690, ap. 1, b. 33, l. 111.

[13] LCVA, f. 1690, ap. 1, b. 106, l. 74 a. p.

[14] LCVA, f. 391, ap. 3, b. 1619, l. 13 a. p.

[15] LCVA, f. 1694, ap. 13, b. 1, l. 3 a. p., 18 a. p.; b. 2, l. 6.

[16] LCVA, f. 391, ap. 3, b. 1539, l. 174; b. 1755, l. 7.

[17] LCVA, f. 1690, ap. 1, b. 141, l. 153, 156.

[18] LCVA, f. 1690, ap. 1, b. 106, l. 125.

[19] LCVA, f. 1690, ap. 1, b. 106, l. 157.

[20] LCVA, f. 391, ap. 3, b. 1579, l. 55 ir a. p.

[21] LCVA, f. 1690, ap. 1, b. 125, l. 20, 69–70, 86, 210, 268.

[22] LCVA, f. 391, ap. 3, b. 1755, l. 7.

[23] LCVA, f. 1690, ap. 1, b. 106, l. 74 a. p.

[24] LCVA, f. 1690, ap. 1, b. 125, l. 135.

[25] LCVA, f. 1690, ap. 1, b. 8, l. 212.

[26] LCVA, f. 1690, ap. 2, b. 2, l. 80.

[27] LCVA, f. 1694, ap. 13, b. 1–2 (Juodonių komplekto dienynai); ap. 15, b. 1–9 (Paširvinčio komplekto); ap. 16, b. 1–6 (Prienų komplekto).

[28] LCVA, f. 391, ap. 3, b. 1619, l. 14 a. p.; b. 1659, l. 118 a. p.; b. 1502, l. 101.

[29] LCVA, f. 1690, ap. 2, b. 2, l. 80; b. 19, l. 72, 221, 424; b. 12, l. 45.

Šaltinis – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 10 (864), 2019 m. spalio 26 d., p. 11.