Vinco Uždavinio vilnietiška veikla*

Autorius: Data: 2012-07-09, 15:45 Spausdinti

Vinco Uždavinio vilnietiška veikla*

Nastazija KAIRIŪKŠTYTĖ, Vilnius

Vinco Uždavinio 110-osioms gimimo metinėms

V. Uždavinys buvo neeilinis vilnietis, kuris paaukojo nemažą gyvenimo dalį ir visus savo asmeninius sugebėjimus dėl sostinės Vilniaus ir kitų lenkų okupuotų lietuvių etninių žemių atgavimo.

Kai kurie duomenys iš lietuviškos veiklos Vilniuje. V. Uždavinio vilnietiška lietuviška veikla prasidėjo, kai jis tapo 1919 m. Vilniaus lietuvių gimnazijos ( nuo 1921 m. vad. Vytauto Didžiojo) moksleiviu. Gyvendamas Vilniuje jis jautriai, skaudžiai išgyvendavo tautiečių skriaudas, ypač tai pasakytina apie įvykdytą 1921 m. rudenį prievartinį gimnazijos iškeldinimą iš jos patalpų. V. Uždavinys, apdovanotas įgimtais literatūriniais gabumais, straipsnyje Kaip ir apysakėlė vaizdžiai ir įtaigiai aprašė per iškeldinimą patirtą gimnazijos mokytojų, moksleivių grubų, nuožmų smurtą. Jį atspausdino leidžiamame gimnazijos moksleivių Milda almanache, kurio sumanytojas ir redaktorius buvo V. Uždavinys. Deja, šis almanachas skaitytojų nepasiekė, nes jį lenkai konfiskavo. Tačiau kai kurie Vilniaus lietuvių laikraščiai paskelbė šią apysakėlę ir už tai buvo nubausti, V. Uždaviniui irgi grėsė suėmimas ir teismas. Tik pabėgant jam į nepriklausomą Lietuvą pavyko to išvengti.

Vilnietiška veikla Lietuvoje. Atvykęs į Kauną V. Uždavinys rado nemažą būrį buvusių vilniečių, ištremtų lenkų valdžios iš sostinės. Itin draugiškai ir nuoširdžiai jį priėmė buvęs Vytauto Didžiojo gimnazijos vedėjas Mykolas Biržiška, kuris nuo 1925 m., t. y. nuo Vilniaus vadavimo sąjungos pirmųjų įkūrimo metų (sąjunga turėjo keletą pavadinimų, vartoju paskutinį nuo 1935 m. pavadinimą), vykdė pirmininko pareigas. Jis pasiūlė V. Uždaviniui būti sąjungos reikalų vedėju ir instruktoriumi. Pasiūlymą priėmė ir nuo pirmųjų darbo dienų su jaunatviška energija įsijungė į sąjungos tikslo vykdymą: išvaduoti sostinę Vilnių ir Vilniaus kraštą. Kad būtų pasiektas tikslas, reikėjo sutelkti tautą, išauklėti jos žmones sąmoningais Vilniaus kovotojais. V. Uždavinys vadovavosi moto: Vilniaus neatvaduosime, jei nebūsime karšti savo tėvynės mylėtojai. O mylėtojais nebūsime, jei patys savyje ir kituose nežadinsime tos meilės.

V. Uždavinys, dirbdamas instruktoriumi, negailėjo jėgų, laiko, įsijautęs darbavosi, aukojo šiam darbui asmeninį gyvenimą, siekdamas, kad daugėtų sąjungos skyrių ir narių. Pasiaukojantis V. Uždavinio darbas davė gerų vaisių, nes tose Lietuvos vietovėse, kuriose jis pabuvodavo, atsirasdavo naujų skyrių, narių, nes žmonės, paveikti V. Uždavinio kalbose išsakyto sielvarto dėl pavergtos sostinės, nuoširdaus rūpesčio dėl jos atgavimo, paklusdavo jo raginimui telktis, kad bendromis jėgomis sukurtų platų sostinės Vilniaus ir kitų etninių žemių vadavimo frontą.

V. Uždavinys buvo nuolatinis sąjungos renginių, ypač per Spalio 9-ąją, miestuose, bažnytkaimuose dalyvis. Tą dieną renginiuose plaikstėsi vėjuje tautinės vėliavos, perrištos juodais kaspinais, kaip gedulo, skausmo, netekties simboliai. O šiuose renginiuose išsakytų kalbų, tarp jų ir V. Uždavinio, žodžiai itin giliai skverbdavosi į žmonių jausmus, mintis.

Su tokia pat jaunatviška energija V. Uždavinys tvarkė ir sąjungos reikalus. Ne kartą dėl to reikalų skyriaus darbas buvo teigiamai vertinamas. 1934 m. IX Sąjungos suvažiavime nurodyta, kad skyriaus žmonės pareigas vykdė su atsidėjimu, nesiskaitant nei su laiku, nei su sveikata.

Vilniaus vadavimo sąjungos veikloje svarbią vietą užėmė spauda, per kurią žmonės gaudavo žinių iš Lietuvos istorijos, geografijos, Vilniaus krašto ir kt. Įgytos žinios padėjo juose formuotis sąmoningumui, patriotizmui. V. Uždavinys buvo vienu veikliausių sąjungos spaudos darbuotojų. Šioje spaudoje atsiskleidė jo kaip žurnalisto talentas. 1928 m. rudenį pasirodė sąjungos mėnesinis žurnalas Mūsų Vilnius. Jo redaktoriumi nuo 1-ojo iki 194-ojo numerio buvo V. Uždavinys. Jis sugebėjo žurnalą paversti vienu populiariausių Lietuvoje. Tai rodo Mūsų Vilniaus žurnalo tiražas, kurį 1929 m. sudarė 3,0 tūkst., o 1933 m. – 9,5 tūkst. egzempliorių. V. Uždavinys jame sutelkė platų korespondentų ratą, įvedė žurnale įvairių skyrių: studentams, moterims, mažiesiems, okupuotai Lietuvai ir kt. Žurnalas buvo patrauklus skaitytojams. Jie rasdavo jame įvairių juos dominančių straipsnių. Širdis gaivino poezijos posmai, skirti Vilniui, jos istorijai, gamtai. V. Uždavinys rašė į įvairius kitus laikraščius.

Sąjunga išleido įvairių leidinių. Tai atsišaukimai, brošiūros, atvirukai, straipsnių rinkiniai, monografijos ir kt. Per savo gyvavimo laikotarpį, t. y. 1925–1938 m., buvo išleista įvairiais pavadinimais apie 100 spausdinių. V. Uždavinys irgi nemažai prisidėjo prie sąjungos leidybos. Iš viso jo parašyta, suredaguota apie 10 įvairių leidinių. 1931 m. Varėnio Dzūko slapyvardžiu pasirodė leidinys Išniekinti kryžiai, 1934m. albumas Vilniaus krašto vaizdai, 1935m. albumas Laisvoji Lietuva be Vilniaus, 1931 m. suredagavo straipsnių rinkinį Kovoje dėl Vilniaus ir kt. Jis buvo ne vieno atsišaukimo autorius.

Sąjungos veiklą pagyvino nuo 1927 m. atsiradusi radijuje Vilniaus valanda, o nuo 1930 m. žurnalas Pavergtas Vilnius. Šio žurnalo laidos redaktoriumi buvo V. Uždavinys. Jis ir pakviesti kiti pranešėjai įvairiomis kalbomis skaitė paskaitas Vilniaus ir kitomis temomis. O V. Uždavinys buvo nepamainomas paskaitininkas. 1933–1934 m. jis perskaitė 104 paskaitas. Lenkai trukdė žinioms sklisti radijo bangomis iš Kauno, bet visiškai sutrukdyti nepajėgdavo ir vilniečiai išgirsdavo lenkų skleidžiamus istorijos iškraipymus, kaip antai Vilnius ir jo kraštas visada buvo Lenkijos žemė. Šiuos iškraipymus galime išgirsti ir šiandieną.

V. Uždavinys sąjungoje vykdė ir kitus itin slaptus reikalus, buvo renkamas į sąjungos Centro komitetą, į atskiras jos komisijas.

Vilnietiško darbo ypatumai ir jo vertinimas. V. Uždavinys, nors atvira širdimi žmonėms išsakydavo sielvartą, liūdesį dėl sostinės, kitų etninių lietuvių žemių praradimo, bet kartu skleidė optimistinę viltį, kad lenkų okupacinis režimas sužlugs ir pavergti tautiečiai bus laisvi. Žmonės ne visur vienodai jo kilnias idėjas priimdavo, nes Lietuvoje buvo nemažai dėl lenkų dvarininkų, kunigų veiklos sulenkėjusių lietuvių. Jie buvo priešiški valstybės rūpesčiams, lietuvių kalbai ir buvo tąja „penktąja kolona“ Lietuvoje. Tai aiškiai rodė V. Uždavinio apsilankymas Vandžiogaloje, kurioje vos pavyko išvengti smurtinio susidorojimo nuo sulenkėjusių lietuvių. 1929 m. nemalonumų patyrė Rokiškyje. Apie tai rašė: Kalbu aikštėje prie šulinio ant cemento tvoros pasilipęs, negiriu jokių buržujų, nekalbu pataikaujančių žodžių, šaukiu visa gerkle, nes aikštė didelė, o žmonių pilna, mat pataikiau į šv. Mataušo atlaidus. Kalbu, bet dar kalbėti nebaigus girdžiu: Šalin buržujų, šalin Šaulių sąjungą! Kuo čia šauliai kalti – nesupratau ir nesuprantu. Koks aš buržujus, jei važinėju motinos austu balakonu, milaliu, jei esu visai plonas ir važiuoju trečia klase VVS ( Vilniaus vadavimo sąjunga – N. K.) literatūrą skleisdamas. Į buržujų visai nepanašus, greičiau buržujus mane įtartų, kad panašus į jam priešingą. Tiek to. Faktas, kad neįtikau. Nemalonumų patyrė ir iš savųjų, sąjungos narių. 1936, 1937 m. keliavo po lietuvių kolonijas JAV skleisdamas Vilniaus vadavimo idėjas, kurdamas Sąjungos skyrius. Tautiečiai V. Uždaviniui asmeniškai aukodavo pinigų, kad galėtų užsimokėti už keliones, viešbučius, maistą. Sugrįžusį apkaltino pinigų pasisavinimu. Skaudžiai V. Uždavinys išgyveno šį kaltinimą. Dar giliau širdin įsirėžė nepasitikėjimas juo: nebuvo pakviestas dirbti sąjungos reikalų vedėju, redaguoti Mūsų Vilnių. Nepaisant įvairių nemalonumų jis liko tvirtas Vilniaus atgavimo kovotojas. Niekas negali mus priversti atsisakyti nuo savo sostinės, nuo Vilniaus, niekas negali uždrausti Vilniaus laisvės siekti, – rašė jis, – kol mes esame gyvi ir atstovaujame gyvai lietuvių tautai, siekiančiai savo gyvybei palaikyti reikalingų versmių, kovojančių dėl gyvybinių reikalų.

Buvo nemažai žmonių, kurie suprato V. Uždavinį, įvertino jo talentą, veiklą. Juk jis prisidėjo prie to, kad Vilnius tiek senam, tiek jaunam tapo meilės, ilgesio, svajonių miestu. 1938 m. bendražygis Andrius Rondomanskis apie jį rašė: Jo ugningos improvizacijos Kaune ir provincijose, jo sugebėjimas valdyti bet kurią auditoriją, jo lankstumas ir drauge atkaklumas, minties lakumas ir išradingumas padarė savo.

Visuomenės gyvenime būna, kad viešumoje iškyla mažai jai nusipelnę, o nuošaly lieka jos reikalams gyvenimą paskyrę žmonės. Tačiau laiko tėkmėje istorija lyg rėtis sijoja įvykius, asmenis, nubraukdamas užmaršties dangą nuo vienų, pridengdamas ja kitus. Negalima užmaršties danga užkloti V. Uždavinio, nes šiandien mums reikia iš jo darbų pasimokyti, kad Vilniaus krašto, etninės mūsų žemės nuo Lietuvos netoltų…

* Iš pranešimo, skaityto 2012 m. gegužės 10 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje, minint V. Uždavinio 110-ąsias gimimo metines

Nuotraukoje: Vilniui vaduoti sąjungos žurnalo „Mūsų Vilnius“ pirmasis numeris, 1928 m.

Voruta. – 2012, liep. 21, nr. 15 (753), p. 14.

Istorija , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra