Pagrindinis puslapis Sena Voruta Vincentas Hadliauskis – kunigas, publicistas, leidėjas, kankinys

Vincentas Hadliauskis – kunigas, publicistas, leidėjas, kankinys

Tautinio atgimimo keliu
 
Kai pradėjau labiau domėtis lietuvių ir baltarusių literatūriniais ryšiais, iš karto atkreipiau dėmesį, kad XIX–XX amžių sandūroje prasidėjusiame baltarusių tautiniame atgimime, kaimynų tautiškos spaudos, literatūros stiprėjime didelę įtaka turėjo baltarusiai katalikų kunigai. Antroji išvada, kuri netruko susiformuoti – dauguma šių patriotiškai nusiteikusių kunigų buvo kilę iš Vilnijos krašto, tuomet, rusų okupacijos metais oficialiai vadinamu Vilniaus gubernija. Trečioji išvada – praktiškai visi jie buvo baigę Vilniaus kunigų seminariją, be tiesioginių kunigystės pareigų, aktyviai bendradarbiavo baltarusiškoje spaudoje, leido ir redagavo laikraščius, užsiėmė grožine kūryba. Ir visi palaikė draugiškus santykius su šalia gyvenančiais lietuviais, mūsų organizacijomis, spauda.
 
Tokį bendradarbiavimą galima apibūdinti ir vienu sakiniu: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės fenomenas. Tai rodo, kad nuo 1795 m. šio rusų užgrobto krašto žmonės nepasidavė okupantų rusinimo ir kiršinimo politikai, lietuvių ir baltarusių santykiai išliko tolerantiški, kaimyniški, kokie ir buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais.
 
Abu kaimynai panašiu laiku pakilo ir drąsiai žengė tautinio atgimimo keliu. O čia dar vienas panašumas – ir lietuvių, ir baltarusių katalikų kunigų aktyvumas, ideologinis ir organizacinis šio patriotinio judėjimo vadovavimas. Savus lietuvius kunigus švietėjus mes žinome, o kaimynų – nelabai. „XXI amžiaus“ skaitytojus jau truputį supažindinau su baltarusių švietėjais kunigais Adomu Stankevičiumi (2009 XI 13) ir Kazimieru Svajaku (2010 01 ??). Šiandien norėtųsi pristatyti dar vieną kunigą švietėją – Vincentą Hadliauskį.
 
Baltarusių nepriklausomybė – su Bažnyčia
 
„Religija, teigianti, kad reikia gerbti tėvus, be abejo, nemažiau teigia, kad reikia gerbti ir Tėvynę, visos tautos motiną“, – rašė kunigas V. Hadliauskis baltarusių kalba Vilniuje laidžiame žurnale Krynica“ (1921, nr. 10). Šiuos žodžius jis rašė lenkų okupacijos metu, kuri netruko prasidėti po ilgo rusų, ir trumpų vokiečių ir bolševikų režimų. Kalbėti baltarusiams apie tėvynės meilę po dešimtmečiais trukusio rusinimo ir lenkinimo – nėra lengva.
 
„Baltarusiai matė amžius besitęsiančia neteisybę, karčias tėviškės krašto kančias“, – V. Hadliauskis konstatuoja istorinę situaciją, bet galvos nenuleidžia, o ieško kelių į laisvę: „Tegul visa baltarusių tauta ir visa baltarusių visuomenė tvirtai tiki, kad tarp jų ir katalikų bažnyčios, baltarusių tautos ir valstybingumo atgimimo principingų prieštaravimų nėra ir negali būti.“
 
Ir šį straipsnį jis pavadina prasmingai: „Baltarusijos nepriklausomybė ir Katalikų Bažnyčia“. Lenkų okupacinei valdžiai baltarusių nepriklausomybė, aišku, buvo lig ašaka gerklėje. Tai žinojo ir tuometinis „Krynicos“ redaktorius kunigas Adomas Stankevičius, žinojo, bet nepabūgo sankcijų, išleido šį straipsnį.
 
Laikraščiai „Krynica“, Bielaruskaja Krynica“
 
Baltarusiškai „krynica“ reiškia šaltinį. Tokiu pavadinimu laikraštis pirmą kartą pasirodė 1917 m. spalio 21 d. Petrograde. Trečias numeris išėjo 1918 m. Minske. Nuo 1919 m. rugsėjo 7 d. „Krynica“ pradėjo pastoviai, kas savaitę eiti Vilniuje. 1925–1937 m. pasivadino „Bielaruskaja Krynica“, vėliau grįžo prie senojo vardo. Laikraštį leido baltarusių krikščionys demokratai. Redagavo dažniausiai kunigai. Iš pradžių redagavo ir V. Hadliauskis, vėliau A. Stankevičius.
 
Laikraštis buvo leidžiamas kirilica arba lotynišku raidynu. 1934–1939 metais – ėjo dubliuojamas abiems raidynams kartu, nes dar nebuvo nusistovėjusi baltarusių rašyba. Katalikiška Baltarusijos dalis vartojo lotynišką raštą, pravoslaviška – kirilicą.
 
Savaitraštis propagavo krikščionių demokratų idėjas, pasisakė už bažnytinės unijos atgaivinimą, rašė apie sunkų baltarusių gyvenimą okupuotame krašte, kovojo už baltarusių tautines teises, už baltarusių kalbos naudojimą bažnyčiose, pasisakė už Lietuvos-Baltarusijos federaciją, skleidė ir Baltarusijos nepriklausomybės idėją.
 
Tokia laikraščio pozicija negalėjo patikti lenkų okupantams. Jau vien tik per pirmąjį 1920 m, pusmetį buvo konfiskuoti devyni laikraščio numeriai. Taigi, nei redaktorius kunigas A. Stankevičius, nei autorius kunigas V. Hadliauskis negalėjo nežinoti, kokia bus valdžios reakcija į straipsnį, kurio jau antraštėje skambėjo žodžiai „Baltarusijos nepriklausomybė“.
 
Laikraštis būrė aplink save katalikus, baltarusių atgimimo šalininkus. Todėl ir kunigas V. Hadliauskas čia tapo aktyviu autoriumi. Daug savo kūrybos skelbė ir kunigas Kazimieras Svajakas, ir „Krynicos“ redaktorius kunigas A. Stankevičius. Ypač man įsiminė didoka A. Stankevičiaus studija „Baltarusių kalba Baltarusijos mokyklose XVI–XVII amžiuose“.
 
„Krynicos“ išėjo 758 numeriai, iš jų 58 lenkų buvo konfiskuoti. Dažnai laikraštis išeidavo su baltomis dėmėmis – cenzūros nagų pėdsakais. Tris kartus laikraštis buvo uždaromas. Paskutinį kartą – 1937 m. balandžio 15 d. laikraštį uždarė Vilniaus srities teismas. Jo leidimas atkuriamas 1939 m., bet jau neilgam. Paskutinis numeris pasirodė 1940 m. liepos 12 dieną – kai sovietai jau įsitvirtino Vilniuje. Bolševikams nepatiko krikščionių demokratų idėjos, nepatiko ir kalba, kuria buvo leidžiamas laikraštis.
 
Besidomintiems Lietuvos spaudos, mūsų sostinės istorija galėčiau dar pridurti, kad šio laikraščio redakcijos buvo Pylimo g. 7, vėliau Liudvisarskaja g. 1–19. Spausdino „Motus“ (adresas dar nenustatytas), „PAX“ (Šv. Ignoto g. 5), F. Skorinos (Pylimo 6–10) spaustuvės.
 
Vilnius, Peterburgas
 
Vincentas Hadliauskis gimė 1888 m. Vilniaus gubernijoje, Valkavisko paviete, Porazavo kaime. 1908 metais įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. 1912 m, baigęs seminariją, Vilniaus vyskupijos lėšomis, kaip labai gerai besimokantis, vyksta tęsti studijų į Peterburgo dvasinę akademiją.
 
O imperijos sostinėje – neramu. Artėja karo nuojauta, stiprėja karinė psichozė. Nerimsta ir kitų tautų atstovai. Rusijos tautų katilo, rusinimo politika patyria nesėkmių. Lietuviai, baltarusiai, kiti gyvenantys Peterburge žmonės pradeda jungtis tautiniu pagrindu į įvairias draugijas, ratelius, partijas. Atsisakius spaudos draudimo, atsiranda ne rusiškų laikraščių. Peterburgo dvasinėje seminarijoje dirbusių ir besimokančių lietuvių dėka imperijos sostinėje atsiranda pirmieji lietuviški katalikiškos krypties laikraščiai – „Lietuvių laikraštis“ (1904), „Lietuvių balsas“ (1915) bei „Vadas“ (1916). Lietuvos revoliucinė socialistų liaudininkų partija (buvo ir tokia) pradeda leisti „Naująją Lietuvą“ (1915), lietuviai bolševikai – „Tiesą“ (1917).
 
Peterburge stiprėja ir baltarusių tautinis judėjimas. Aktyvus jis ir Dvasinėje akademijoje, kur tuo metu studijavo nemažai baltarusių jaunuolių. Keturiolika iš jų susiburia į baltarusių švietėjišką ratelį. Jie šneka gimtąją kalba, tobulina ją, nes bendrinė literatūrinė baltarusių kalba tik pradėjo formuotis. Jie skaito dar negausias baltarusiškas knygas, pirmuosius laikraščius ir, suprasdami, kad gimtojo rašto yra dar nedaug, bando patys kurti.
 
Šis ratelis net buvo priėmęs savo statutą. Stodami į būrelį jaunuoliai įsipareigodavo ne tik nuoširdžiai tarnauti Dievui ir Bažnyčiai, bet ir aktyviai dirbti baltarusių tautiniame judėjime. Būrelyje aktyviai reiškiasi ir V. Hadliauskis.
 
Beje, šio ratelio statuto 8 punktas skelbė: „Neskleisiu neapykantos tarp kitų tautų ir taip pat tarp baltarusių katalikų ir pravoslavų.“ Šiuo teiginiu V. Hadliauskis vadovavosi visą savo gyvenimą.
 
1914 m. V. Hadliauskis įšventinamas į kunigus, 1916 m. baigęs akademiją, tampa teologijos magistru.
 
Baltarusių laisvės šauklys
 
Į tėvynę jis grįžta jau prasidėjus Rusijos imperijos agonijai. Jos okupuotoms tautoms atsirado palanki galimybė kurti savas, tautinių pagrindu sukurtas nepriklausomas valstybes. V. Hadliauskis pasineria į šią patriotinę veiklą, ypač po 1917 m. vasario revoliucijos, monarchijos žlugimo. Jis dalyvauja įvairių baltarusių atgimimo politinių, religinių, kultūrinių organizacijų veikloje.
 
Jis tampa vienu iš aktyviausių pirmojo baltarusių katalikų dvasininkų suvažiavimo, įvykusio 1917 m balandyje Minske, organizatorių. Suvažiavime perkaito du pranešimus: „Baltarusių katalikų dvasininkų politinė-liaudinė akcija“ ir „Katalikiškos partijos sukūrimas“. V. Hadliauskis kartu su bendraminčiu kunigu A. Stankevičiumi tapo Baltarusių krikščionių demokratų sąjungos (1917 m.), vėliau partijos teoretiku ir steigėju. Jis siekė kuo plačiau vartoti baltarusių kalbą religiniame gyvenime, bažnyčioje.
 
Jis išrenkamas ir į Baltarusijos Liaudies Respublikos Radą, kuri 1918 m. balandžio 25 d. paskelbia Baltarusijos nepriklausomybę. V. Hadliauskis tampa tikras baltarusių laisvės šauklys. Tuomet baltarusiams, deja, nepavyko apginti savo laisvės. Dalį Baltarusijos užima bolševikai, dalį – lenkai.
 
V. Hadliauskis pasitraukia iš bolševikų steigiamos Baltarusijos sovietinės respublikos ir 1922 m. atvyksta į Vilnių. Čia irgi laukia ne pyragai. Lenkai, klasta užėmę šį kraštą, vis labiau siekia čia įsitvirtinti. Vilniuje gyvenantys lietuviai, baltarusiai, be abejo, trukdo tokioms užmačioms.
 
Baltarusiai vienijasi ir steigia Baltarusių nacionalinį komitetą, į kurį įėjo įvairios Lenkijoje veikiančios nacionalinės ir demokratinės partijos bei organizacijos. V. Hadliauskis, kaip krikščionių demokratų atstovas, išrenkamas į Baltarusijos nacionalinį komitetą, kuris veikė net iki 1938 m.
 
Jis vaisingai bendradarbiauja ir į Vilnių atsikėlusioje „Krynicos“ redakcijoje. Beje, žodžio kišenėje neieško, rašo aštriai, polemiškai. Kunigas rašo ir apie prorusiškos bei prolenkiškos politikos blogumą. Jis savo skaitytojams teigia, kad nei rusai, nei lenkai niekada nesirūpins dėl baltarusių likimo, jų buities ir kultūros. Todėl, teigia jis: „visi mūsų žmonės privalo tvirtai stoti už NEPRIKLAUSOMĄ BALTARUSIJĄ, už tai, kad mes turėtume savo Seimą, kuriame mes būtume šeimininkai. Kova už Baltarusijos nepriklausomybę turėtų tapti mūsų koviniu šūkiu.“
 
„Kunigas V.Hadliauskis dar 1921 metais sukūrė pagrindinius principus, kurias turėtu remtis Baltarusijos valstybingumo sukūrimas,“ – vėliau parašys literatūrologė Nina Piatkevič.
 
Lukiškių kalėjime
 
Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis palaikė tautiškai nusiteikusius lietuvių ir baltarusių kunigus. Jam pritarus, bažnyčiose pradėjo plisti lietuvių ir baltarusių kalbos. Tačiau greitai lenkai pamatė čia didelį pavojų savo kolonijiniams planams. Iškilo grėsmė ir tuomet klebonu dirbančiam V. Hadliauskiui. 1925 m, jis lenkų policijos įskustas, buvo suimtas, uždarytas Lukiškių kalėjime, teistas. Už baltarusių patriotą pasisakė Lenkijos Seime dirbę baltarusių deputatai. Kilo tarptautinis skandalas. Teismas neišdrįso nutiesti kunigo, paleido „dėl įkalčių trukumo“.
 
Netrukus vyskupui J. Matulaičiui teko palikti Vilnių. Vilniaus arkivyskupu metropolitu tapo Romualdas Jalbrzykowskis, aktyvus lenkų valdžios pagalbininkas. Jis pradėjo drausti lietuviškų ir baltarusiškų parapijų steigimą, lietuviškas ir baltarusiškas pamaldas, keitė kunigus į lenkus.
 
Tai pajuto ir V. Hadliauskis. 1926 m, jį vėl areštuoja „už valdžios negerbimą“. Iš Lukiškių kalėjimo jis išleidžiamas, nes teismui vėl pritrūksta įrodymų.
 
Trečią kartą į Lukiškių kalėjimą jis patenka 1927 m. už „platinimą revoliucinės doktrinos“. Iš tikrųjų lenkų valdžią įsiutino tai, kad klebonas pakvietė jaunimą sugiedoti baltarusių himną „Amžius mes miegojome…“ (Адвеку мы спалі…). Valdžia šį kartą apsidraudžia, areštuotą kunigą išveža į Varšuvą ir ten jam surengia teismo procesą. Šį kartą jis jau „kaltas“, nuteisiamas dviem metams kalėti. Tačiau į Lukiškių kalėjimą negrąžinamas, kalinamas Varšuvoje.
 
V. Hadliauskis kalėjime laiko dykai neleidžia. Parašo parankinę knygelę tikybos klausimais baltarusiškų mokyklų mokiniams ir pirmąją baltarusių kalba ankstyvos krikščionybės istoriją „Istorija šventoji, arba biblijinė Naujojo Testamento“ (Historyja swiataja abo biblijnaja Nowaha Zakonu). Jos atskirais leidiniais pasirodo Vilniuje 1930 m. ir 1933 m. Kalėjime vertė į baltarusių kalbą ir Naująjį Testamentą.
 
Baltarusių katalikų leidyklos steigėjas
 
1929 metais, po bausmės atlikimo jis vėl Vilniuje. Bažnyčios negauna, dirba vienuolynuose, ligoninėse, kartais sako pamokslus Šv. Mikalojaus bažnyčioje, kurioje buvo leidžiama pamokslauti lietuvių ir baltarusių kalbomis. Kalėjimų neišsigąsta. Tampa aktyvus politikoje – Baltarusių krikščionių demokratų partijoje, Baltarusių nacionaliniame komitete, mokslo įstaigose. Organizuoja baltarusių kooperatyvus. Kartu su kitais 1928 m. Vilniuje įsteigia Baltarusių katalikų leidyklą. Rūpinasi ne tik religinės, bet ir grožinės literatūros bei žurnalų vaikams leidimu.
 
Rašo straipsnius į „Krynicą“ dažnai pasirašydamas slapyvardžiu V. Skalimanauskis. Beje, laikraštis „Biełaruskaja Krynica“ (1925, № 4) paskelbė straipsnį „Liaudies kovotojas“, skirtą pasiaukojančiai V. Hadliauskio veiklai.
 
1935 m., Europoje plintant fašistinėms idėjoms, prieš jas pradeda jungtis įvairios politinės jėgos. Vakarų Baltarusijos komunistų partija pasiūlo Krikščionių demokratų partijai vienytis į bendrą Liaudies frontą, kuris jungtų visus – nuo centristų iki komunistų. Baltarusių krikdemams tuo metu neformaliai (1928 m. Vilniaus arkivyskupas lenkas R. Jalbrzykowskis uždraudė katalikams dalyvauti Baltarusių krikščionių demokratų veikloje) vadovavo kunigai A. Stankevičius ir V. Hadliauskis. Pirmasis, bijodamas fašizmo, buvo linkęs į kompromisą, sutiko vienytis su komunistais, antrasis – kategoriškai atsisakė, motyvuodamas, kad negalima bendrai veikti su nelegalia, Maskvos Kominterno valdoma, partija, tuo labiau, kad fašistai nedaug kuo skiriasi nuo komunistų. V. Hadliauskį stebino ir tai, kad iki šiol komunistai jų partijai klijavę „nacionalfašistinės“ etiketę, dabar siekia vienyti veiksmus. Kėlė jam įtarimą ir faktas, kad nemažai Liaudies fronto veikėjų nemokėjo ir nekalbėjo baltarusiškai, buvo jau „internacionalizuoti“.
 
Laikraštis „Belaruski front“
 
Abiejų kunigų bendraminčių santykiai pašlijo. A. Stankevičius išlaiko įtaką laikraštyje „Bielaruskaja Krynica“, o V. Hadliauskiui jau neliko kur skleisti savo idėjas. Jausdamas, kad per mažai yra baltarusiškos periodikos, kartu su keliais bendraminčiais V. Hadliauskis steigia naują laikraštį. 1936 m. birželio 12 dieną Vilniuje pradeda leisti laikraštį „Belaruski front“. Jau pirmajame numeryje leidėjai paantraštėje nusako naujojo laikraščio politinę kryptį – „Nepriklausomas liaudies radikalus laikraštis“. Pirmojo numerio pirmąjį puslapį užėmė dvi publikacijos – redakcijos kreipimasis į skaitytojus ir V. Hadliauskio poleminis straipsnis „Apie taip vadinamą „liaudies“ frontą“.
 
Laikraščio redakcijos adresas: Aušros Vartų g. 2–11, jį spausdino J. Levino spaustuvė, veikusi Vokiečių g. 22. Formaliu redaktoriumi ir leidėju iš pradžių skelbiamas studentas V. Papucevičius, faktiškas – buvo magistras kunigas V. Hadliauskis. Redkolegijoje dar buvo vilniečiai inžinierius L. Dubeikauskis ir advokatas M. Škialionakas.
 
„Belaruski front“ iš tiesų tampa radikalus. Jo tonas griežtas, kraštutinių pažiūrų, reikalaujantis ryžtingų veiksmų reformuoti santvarką. O pagrindinis tikslas – baltarusių nacionalinės savimonės ugdymas ir tvirtinimas. Toks radikalumas net leido, tiesa, jau Stalino laikais, kai kam primesti jam „fašistinio“ leidinio etiketę.
 
Iš pradžių laikraštis leidžiamas kartą per mėnesį, o nuo 1939 m. – kas dvi savaites. Kunigas daug rašo. Apie vietines problemas, baltarusių gyvenimo aktualijas, daug dėmesio skiria ir tarptautinėms problemoms – Europa jau ant karo slenksčio. Supratęs, kad nei Stalinas, nei Pilsudskis Baltarusijai laisvės neduos, darė ir klaidų – ieškojo sąjungininkų net tolimoje Japonijoje.
 
Iš 50 „Belaruski front“ numerių aštuoni buvo lenkų valdžios konfiskuoti. Už straipsnį „Priklausomybė ar Nepriklausomybė“ (1936, nr. 3) oficialusis laikraščio leidėjas V. Papucevičius buvo patrauktas teisman, gavo piniginę baudą. O už straipsnį „Baltarusijos valstybinė nepriklausomybė“ (1938, nr.8) nuteistas metams kalėti. 1939 m. dėl „Belaruski front“ leidimo teko Vilniaus teisme teistis ir V. Hadliauskiui.
 
Gestapo kankinys
 
V. Hadliausko aktyvios religinės ir švietėjiškos veiklos nesustabdo ir prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Jis atiduoda spaustuvei verstus į baltarusių kalbą „Naujojo Testamento“ tekstus. 1939 m. spalį, tik Lietuvai atgavus Vilniją, ši knyga pasirodė Vilniuje. Ji buvo apspausdinta lotynų raidynu ir pavadinta „Keturios evangelijos ir Apaštalų veikla“ (Чатыры Евангельлі і Апостальскія дзеі).
 
Vilniuje stiprėjanti sovietinė valdžia nespėja jo represuoti, nes 1940 m. jis slapstosi Kaune, vėliau vyksta į Varšuvą. Prasidėjus naujai, hitlerinei okupacijai nuvyksta į Minską. Dalyvauja pasipriešinimo judėjime. 1942 m. gruodžio 24 d. per Kūčias gestapas jį areštuoja. Kankina, tačiau jis nieko neišduoda, po jo arešto bendraminčiai nebuvo gaudomi. Ar jis buvo nukankintas, ar sušaudytas – nežinia. Tiksli mirties data irgi nežinoma. Baltarusijos enciklopedijoje jam skirtos kelios eilutės, nurodomi tik mirties metai, bet ir jie su klaustuku – 1942? Laidojimo vieta irgi nežinoma.
 
Štai toks trumpą ir pasiaukojantį gyvenimo kelią nuėjo kunigas Vincentas Hadliauskis.
 
Nuotraukose:
 

1. Vincento Hadliauskio portretas. Dailininkas Anatolijus Kryvenka (Minskas)
2. Pirmasis laikraščio „Belaruskaja Krynica“ (1925 m., nr.4) puslapis. Straipsnis „Liaudies kovotojas“, skirtas kunigui V. Hadliauskiui
3. Medalis „Kunigas V.Hadliauskis. Už baltarusiškumą dvasingume“. Dailininkas Aleksandras Finskis (Minskas, bronza)
4. V. Hadliauskio „Istorija šventoji, arba biblijinė Naujojo Testamento“, išėjusi Vilniuje 1933 m.

Voruta. – 2010, birž. 19, nr. 12 (702), p. 12.

Voruta. – 2010, liep. 3, nr. 13 (703), p. 15.

Naujienos iš interneto