Viltys išsipildė: galima vėl repatrijuoti į Lenkiją

Autorius: Data: 2013-06-19, 14:32 Spausdinti

                      Valstybinių sienų pakeitimai, sukelti Antrojo pasaulinio karo, paliko už Lenkijos ribų nemažai lenkų, ypač gyvenančių 1920-1939 m. jai priklausančiose ukrainiečių, baltarusių, lietuvių etninėse žemėse. Įvairūs šaltiniai nurodo nevienodą šiose žemėse gyvenančių lenkų skaičių, kuris vyruoja nuo 5,3 iki 2,3 mln. 1942 m. slapto vokiečių okupacinės valdžios gyventojų surašymo duomenimis, rytinėje Lietuvos dalyje, buvusioje 1920-1939 m. Lenkijos sudėtyje, gyveno daugiau kaip 570 tūkst. žmonių, kurių 245,3 tūkst. buvo lenkų tautybės.

                      1944-1947 m. iš SSRS, vyko lenkų, taip pat žydų, buvusių iki 1939 m. rugsėjo 17 d. Lenkijos piliečiais, repatriacija į Lenkiją. Jos metu iš SSRS išvyko į Lenkiją 1,5 mln. žmonių. Daugiausia iš Vakarų Ukrainos (787,8 tūkst.), vakarų Baltarusijos (274, 2 tūkst.), Lietuvos SSR (178,0 tūkst.). Po šios repatriacijos dar liko nemažai lenkų, žydų, negalėjusių pasinaudoti dėl įvairių priežasčių šios repatriacijos teise ir neišvyko Lenkijon. Jie nuolat kreipdavosi Lenkijos atstovybės įstaigos SSRS, kad galėtų repatrijuoti, t. y., kad būtų galima atnaujinti repatriaciją, nes SSRS piliečiams buvo itin sunku gauti vizą išvykti gyventi į užsienio šalis.

 

SSRS derybos dėl repatriacijos atnaujinimo

 

                      Lenkija rūpinosi savo tautiečiais, gyvenančiais už jos ribų. Todėl SSRS gyvenančių lenkų prašymai paskatino Lenkijos vyriausybę pradėti derybas su SSRS dėl repatriacijos atnaujinimo. Šių derybų dėka 1955 m. gruodžio 15 d. SSRS MT priėmė nutarimą „Dėl sovietų piliečių, nepasinaudojusių repatriacijos teise pagal 1945 m. liepos 6 d. sovietų-lenkų susitarimą, išvykimo pastoviai gyventi į Lenkiją tvarkos“. Šiuo nutarimu buvo vėl leista lenkams repatrijuoti. Nuo 1956 m. sausio 1 d. lenkai bei žydai galėjo pateikti prašymus dėl repatriacijos ir iki 1956 m. gruodžio 31 d. repartuoti į Lenkijos LR. Tačiau Lenkija šias derybas su SSRS tęsė ir vėliau. 1957 m. kovo 25 d. SSRS ir Lenkijos LR vyriausybių delegacijos Maskvoje pasirašė susitarimą „Dėl tolesnių lenkų tautybės asmenų repatriacijos tvarkos ir terminų“. Šį susitarimą sudarė 17 straipsnių, reglamentuojančių įvairių repatriacijos klausimus. Pasirašius susitarimą dar ne kartą Lenkijos vyriausybė lankėsi Maskvoje ir derėjosi su SSRS MT repatriacijos klausimais, ypač dėl terminų, kurie ne kartą buvo pratęsiami. Dėl to ir ši repatriacija, kaip ir 5-ajame dešimtmetyje, truko kelis metus, apimdama 1956-1958 m. laikotarpį.

 

SSRS vidaus reikalų ministerija – repatriacijų organizatorė ir vykdytoja

 

                      Jei 5 – ojo dešimtmečio repatriacijai buvo sudarytos specialios įstaigos, tai 6 – ajame dešimtmetyje ją vykdyti buvo pavesta SSRS vidaus reikalų ministerijai. Ji šį darbą dirbo per jai pavaldžias administracines įstaigas.

                      Lietuvos SSR repatriacijos vykdytoja buvo Vidaus reikalų ministerija, kuri šiame darbe vadovavosi N. Duborovo įsakymais, instrukcijomis bei kitais dokumentais. Be to, Lietuvos SSR vidaus reikalų ministras A. Gailevičius irgi išleido įsakymų, nurodymų, siekdamas pašalinti repatriacijos darbo trūkumus ir kt.

                      Norintys išvykti asmenys turėjo pateikti savo miesto bei rajono milicijos skyriui prašymą kartu su kitais dokumentais, kuriuos nurodė atitinkamos SSRS vidaus reikalų ministerijos instrukcijos. Milicijos skyriai dokumentus perduodavo Lietuvos SSRS vidaus reikalų ministerijos Milicijos valdybos pasų ir registracijos skyriun, kuriame buvo išduodami leidimai išvykti. Norintiems repatrijuoti asmenims šių leidimų tekdavo laukti labai nevienodą laiką: vieniems pakakdavo kelių savaičių bei mėnesių, o kitiems – net kelių metų. Toks laiko skirtumas buvo dėl įvairių priežasčių, iš kurių išsiskyrė asmens, norinčio išvykti, valstybinio saugumo įstaigų tikrinimas. Buvo nurodyta, kad antisovietiškai nusiteikusiems asmenims, nors jie ir turėjo teisę repatrijuoti, neišduoti leidimų išvykti į Lenkiją. Iš Lietuvos SSR nebuvo leista repatrijuoti 1337 asmenims. Leidimų neišdavimo priežastys buvo įvairios, bet daugiausia buvo susijusios su valstybinio saugumo patikrinimo išvadomis bei reikalingų repatriacijai dokumentų stoka.

                      Nors išduodant leidimus ir buvo tikrinami atitinkami dokumentai, asmenims pavykdavo, ypač 1956 m., repatrijuoti neteisėtai.

 

Priemonės neteisėtai repatriacijai sutrukdyti

 

                      Jau 1956 m. liepos 31 d. SSRS vidaus reikalų ministras N. Dudorovas įsakė sąjunginių respublikų vidaus reikalų ministrams, kraštų, sričių milicijos valdybų viršininkams vykdyti asmeninę repatriacijos kontrolę, o 1957 m. gegužės 8 d. valstybinio saugumo komitetas prie SSRS MT priėmė nurodymus, skirtus tikrinimui asmenų, norinčių išvykti į Lenkiją. Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerija irgi ėmėsi priemonių, kad sutrukdytų neteisėtą asmenų repatriacija. Tam 1957 m. balandžio 2 d. ministras A. Gailevičius išleido įsakymą dėl komisijos sudarymo SSR vidaus reikalų ministerijos centriniame archyve esančių dokumentų revizijai vykdyti. Komisija turėjo išaiškinti archyvinių pažymų apie Lenkijos pilietybę išdavimo pažeidimus. Buvo patikrinta 656 repatrijavusių į Lenkiją asmenų bylos ir rasta 408 pažymų apie Lenkijos pilietybę vienokių ar kitokių išdavimo pažeidimų. 1957 m. Lietuvos SSR Aukščiausiajame Teisme buvo nagrinėjama keturių archyvo darbuotojų ir aštuonių žydų, mėginusių neteisėtai išvykti į Lenkijos LR, baudžiamoji byla. Šios bylos kaltinamuoju nuosprendžiu archyvo darbuotojams Č. Končiūtei ir V. Skunčikaitei buvo paskirta po 2 metus kalėti. Žydai buvo teisiami už kyšių davimą ir fiktyvių duomenų apie save pateikimą. Buvo išaiškinta, kad neteisėtas pažymas apie Lenkijos pilietybę išdavinėjo ir kiti asmenys, tačiau jie nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, nes jau buvo išvykę į Lenkiją.

                      1956-1957 m. repatriantai nebuvo palikti užmarštyje. Praėjus keliems metams po repatriacijos pradėtos vėl kilnoti jų asmens bylos. Nepavyko rasti archyvuose medžiagos, iš kurios paaiškėtų, kas paskatino 1963 m. vasario 7 d. valstybinio saugumo komiteto prie Lietuvos SSR MT pirmininką A. Randakevičių ir Lietuvos SSR viešosios tvarkos apsaugos ministrą A. Gailevičių priimti slaptą įsakymą dėl sudarymo komisijos dokumentų revizijai repatriantų bylose atlikti. Ši komisija dirbo keletą mėnesių ir patikrino 17,2 tūkst. bylų, kuriose išaiškino asmenis, kurių dokumentai rodė vienokių ar kitokių repatriacijos tvarkos pažeidimų. Tai buvo 552 asmenų, daugiausia žydų, bylos, iš kurių 185 bylose rastos pažymos, kuriose nenurodyta, kokiu šaltiniu remiantis jos buvo išduotos, 150 – santuokos su asmenimis, turinčiais teisę repatrijuoti, sudarytos prieš pat prašymų dėl repatriacijos įteikimą, 59 – asmenys, kuriems atimta teisė repatrijuoti dėl fiktyvių dokumentų ir t. t.

 

Repatriacijos eiga ir jos ypatybės

 

                      1956-1959 m. repatriacija nebuvo vieša, apie ją nebuvo rašoma spaudoje, o dėl jos priimti dokumentai daugiausia buvo slapti, tačiau žmonės apie atsiradusią galimybę repatrijuoti plačiai žinojo.

                      1956 m. kovo mėnesį milicijos skyriai gavo pirmuosius Lietuvos SSR gyventojų prašymus dėl repatriacijos. Kadangi repatriacijų terminai buvo pratęsiami, todėl ir Lietuvos SSR piliečiai prašymus dėl repatriacijos galėjo pateikti iki 1959 m. sausio 1 d., o išvykti iki 1959 m. rugsėjo 1 d.

                      1956 m. gruodžio 1 d. buvo pateikę 5007 asmenys iš 48 Lietuvos SSR miestų ir rajonų dokumentus dėl repatriacijos. Daugiausia šie žmonės buvo iš Vilniaus miesto (1939), Vilniaus (684), Naujosios Vilnios (505) Šalčininkų (333), Nemenčinės (296) rajonų. Iš vėlesniais laikais minėtos vietovės išsiskyrė norinčiųjų repatrijuoti bei repatrijavusių asmenų skaičiumi.

                      1956-1959 m. iš Lietuvos SSR į Lenkijos LR išvyko 48 352 žmonės: 32 666 suaugusieji ir 15 686 vaikai iki 18 metų. Intensyviausia repatriacija vyko 1957 m., per kuriuos į Lenkiją išvyko 24 tūkst. žmonių.

                      Nors iš Lietuvos SSR išvykstantieji buvo daugiau kaip iš 60 miestų ir rajonų, bet daugelyje vietovių buvo tik po kelis išvykusius į Lenkijos LR asmenis. Pagrindinė repatriantų dalis telkėsi Rytų Lietuvoje. Išskirtinę vietą užėmė Vilniaus miestas, iš kurio išvykusieji sudarė apie vieną ketvirtadalį visų repatrijavusių iš Lietuvos SSR asmenų, o kitas toks ketvirtadalis teko buvusiems Vilniaus, Naujosios Vilnios, Nemenčinės, Šalčininkų rajonų gyventojams.

                      Tautybės pasiskirstymo požiūriu iš repatriantų išsiskyrė lenkai, kurie sudarė 28 tūkst. šios tautybės žmonių, tarp visų 32,7 tūkst. suaugusiųjų repatriantų, arba 86 proc. Šis procentas dar padidėtų, jeigu būtų įskaitoma ir vaikai (jų tautybė archyvų dokumentuose nenurodyta). Vardiniuose repatriantų sąrašuose, kuriuos SSR vidaus reikalų ministerija nuolat siuntinėjo į SSRS vidaus ir užsienio reikalų ministerijas lenkų tautybės repatriantų dalis išsiskyrė lietuviškomis pavardėmis: Banelis, Doveika, Duda, Gaižutis, Filipaitis, Juodelė, Katinas, Kerulis, Morkunas, Molis, Nevulis ir kiti. Jų pavardės rašomos dažniausiai be lietuviškų galūnių, o vardai nelietuviški: Franc, Jan, Josif. Šiandien sunku pasakyti apie šių žmonių tikrąją tautybę. Žinant Vilniaus krašto aktyvią gyventojų polonizaciją, galima manyti, kad jie iš tikrųjų buvo praradę savo senelių, o gal ir anksčiau, tautines šaknis ir laikė save lenkų tautybės asmenimis.

                      Antroji pagal skaičių tautinė repatriantų grupė buvo žydai – 3336 suaugusieji asmenys. Tarp  repatriantų buvo ir kitų tautybių žmonių, nes pagal 1957 m. kovo 25 d. susitarimą išvykti galėjo ir kitų tautybių asmenys, jeigu jie yra turinčio teisę repatrijuoti asmens šeimos nariai ir turi bendrą ūkį. Iš 32,7 tūkst. suaugusiųjų repatriantų buvo 1518 lietuvių, 422 baltarusiai, 329 rusai ir 66 asmenys, nenurodžiusieji savo tautybės.

 

Požiūris į repatriaciją

 

                      Daugelį žmonių viliojo Lenkijos LR laisvesnis, demokratiškesnis gyvenimas, o ypač lenkus – noras gyventi kartu su esančiais šioje šalyje artimiausiais giminaičiais. Žydai turėjo kitokių tikslų. Jie per Lenkiją tikėjosi išvykti į Izraelį, JAV, nes gyvenant SSRS jų išvykimą gyventi į užsienio šalis buvo suvaržytas.

                      Lietuvos SSR lenkų požiūris į repatriaciją buvo nevienodas. Daugelis lenkų žiūrėjo į ją kaip į galimybę išvykti gyventi į Lenkiją ir nedvejodami šia galimybe naudojosi. Tačiau buvo lenkų, kurie ne tik patys šia teise nepasinaudojo, bet ir kitus atkalbinėjo repatrijuoti. Lietuvos SSR valstybinio saugumo pareigūnai stebėjo lenkų nuotaikas repatriacijoje, registravo jų pasisakymus. Štai keletas saugumiečių spec. pranešimuose užrašytų lenkų pasisakymų apie repatriaciją. 1957 m. vasario mėnesį Paluknio klebonas kunigas Vaclovas Verikas lenkams kalbėjo, kad ne ilgiau kaip per 2 metus žemės, kuriose gyvena lenkai, vėl atiteks Lenkijai ir išvažiuoti visiems lenkams patriotams negalima, nes kilus karui, čia bus reikalingi patikimi žmonės. 1958 m. vasarą grįžus iš Lenkijos LR Šalčininkų gyventoja gydytoja G. Ceško nurodė, kad ji į Lenkiją nerepatrijuos nes draugai iš Vilniaus ją agitavo likti ir remti lenkų tautybės gyventojus. Be to, ją įkalbinėjo nerepatrijuoti ir kolegos iš Lenkijos LR. Vilniaus rajono Žilėnų kaimo gyventojas Matusevičius sakė: „Mes privalome būti čia, kad padėtume lenkų valdžiai išvaryti iš šių rajonų lietuvius ir rusus“. Šiandieniniame Vilniaus krašte yra lenkų, panašių į 6-ojo dešimtmečio lenkus, siekiančius, kad minėto dešimtmečio gyventojų polonizacija būtų atnaujinta. O šio proceso atnaujinimo požymių yra nemažai Vilniaus, Šalčininkų rajonuose.

                      1956-1959 m. 3513 asmenų, gavusių leidimus repatrijuoti, jais nepasinaudojo. Lietuvos SSR vidaus reikalų bei valstybės saugumo darbuotojai siekė sužinoti jų neišvykimo priežastis. 1957 m. gruodžio 29 d. Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos Milicijos valdyba nurodė miestų, rajonų DT komitetų milicijos skyrių viršininkams, kad šie, kreipiantis dėl pasų ir registracijos nerepatrijavimo asmenims, reikalautų raštiško motyvų išdėstymo dėl atsisakymo repatrijuoti. Įdomu, kada mūsų nepriklausomos Lietuvos atitinkamos valdžios įstaigos susidomės antivalstybine lenkų veikla, o ypač lenkų autonomijos kūrėjais.

 

Dr. Nastazija KAIRIŪKŠTYTĖ

„Voruta“ Nr. 9 (291), 1997 m. kovo 1-7 d.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra