Viltė Valentaitė. Laisvė – tai mes

Autorius: Data: 2022-01-13 , 12:27 Spausdinti

Viltė Valentaitė. Laisvė – tai mes

Minčių žemėlapis „Kas man yra Lietuva?“

Viltė Valentaitė, Marijampolė, www.voruta.lt

LGGRTC Konkursui „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“. 2021 m. sausio 13 d.

               Kas yra laisvė? Ar ji turi kvapą? O gal ji turi kažkokią specialią formą? Ar galima ją paliesti? Ar galima laisvę apkabinti ir niekada jos nepaleisti? Ar galima dėl laisvės paaukoti viską, ką turėjai geriausio? Ar galima atsiduoti vardan kitų gerumo ir pamiršti save, o gal geriau elgtis egoistiškai, pamiršti kitus ir koncentruotis tik į save? Ar galima pavirsti paukščiu ir lėkti taip, kaip lekia vėjas, bandantis pažadinti gamtą, medžius ir mus? O gal laisvė – tai mes?

Gal laisvė yra mūsų mintys, svajonės, laisvas žodis? O gal žodis tik atspindys kelio, kuris veda link laisvės? Gal laisvė – tai kiekvieno žmogaus takas, kuriuo einant, drąsos pristigti gali?  Kiek daug klausimų kyla, kai bandai išsiaiškinti tai, kas atrodo taip paprasta, bet yra sudėtingiau už sunkiausias lygtis, formules ir skaičiavimus. Kaip sunku yra pamatyti tiesą, kai aplink tiek daug melo. Kaip drąsu yra tikėti, kad apskritai pasaulyje egzistuoja tiesa. Kaip didvyriška yra tikėti tuo, ką darai net tada, kai niekas nebetiki…kai visi praradę viltis, kai vienintelis žmogus, kuriuo gali pasitikėti – esi tik tu pats. Kaip žiauru yra kautis, kai nežinai ką likimas tau yra paruošęs…

             Man laisvė – tai jausmas. Tai labai stiprus plakimas širdyse, kurios plaka vardan kiekvieno mūsų šeimų, artimųjų, giminaičių, vardan kiekvieno žmogaus ir visos mūsų nepalaužiamos ir vieningos tautos bei valstybės. Vienu ritmu, tuo pačiu tempu ir vienodu tikslu tos tikinčios širdys plakė ir tą tragiškąją, gūdžiąją ir nepamirštamąją sausio 13–osios naktį. Ginkluota SSRS  kariuomenė 1991 metais sausio 13–ąją dieną užgrobė Televizijos bokštą, Lietuvos radijo ir televizijos pastatus bei kitus strateginius objektus.

Kiek anksčiau – sausio 11–ą dieną užgrobė Spaudos rūmus. Sausio 13-ąją įvyko masinis taikus ir beginklis Lietuvos žmonių pasipriešinimas Sovietų Sąjungai, bandžiusiai jėga paimti į savas rankas  reikšmingus objektus. Kaip sunku įsivaizduoti kokią atsakomybę ant savų pečių nešė vyrai, davę priesaiką ne tik visai Lietuvai, bet ir sau. Kaip sunku yra kovoti, kai žinai, kad tavo gyvybė tuo metu buvo lygi dulkei, nušluostytai nuo senos spintos paviršiaus. Kokia atsakomybė slėgė jų sąžinę. Juk tie, kurie davė priesaiką sau, turėjo rinktis – arba kovoti, arba laukti. Ginti tai ne tik pareiga, tai pašaukimas. Mes tie, kurie kaunasi net tada, kai rankos sušalusios į ledą, kai akys, kažkada spindėjusios, buvo kupinos laukimo. Mes kovojom. Sovietų Sąjungai užimti parlamentą ir išprovokuoti nesantaiką tarp įvairių tautybių Lietuvos piliečių nepavyko.

Nors prabėgo trisdešimt metų ir galbūt tos dainos, kažkada skambėjusios, kaip gražiausias motutės balsas, neleidęs pasiduoti, pasimiršo, bet niekada nepasimirš tas jausmas, kai vienybė buvo stipriausias ir galingiausias ginklas. Kai niekam nebuvo gaila nei arbatos, nusipirktos už paskutinius centus, nei šilto palto, kuris šildė stovintį kiaurą parą, dainuojantį, besimeldžiantį ir mąstantį ką daryti ir kaip išsikviesti angelą sargą, kad jis neapleistų žemės, kurioje gyvename. Tačiau piliečiai nepasidavė, jie ranka rankon, koja kojon žengė į akistatą su tais, kurie nesigailėjo nieko, tik trypė, negalvodami kaip skauda tiems, kurie tik nori gero, mušė, net nesuprasdami, kad jie skaudžiau muša ne beginklius lietuvius, o savo orumą. Koks tu, žmogau, turi būti, kad taip elgtumeisi su tais, kurie nieko blogo nepadarė? Koks, žmogau, tu kartais būni beširdis, niekingas padaras, kai manai, kad nugalėsi tikėjimą ginklu ir tanku. Iš kur, žmogau, tavyje yra tiek žiaurumo ir blogio, kad tu šitaip elgtumeisi? Juk meilės Tėvynei, namams, vaikams ir apskritai žmonėms nesugebės sutraiškyti ir numalšinti nei geriausias ir galingiausias ginklas, nei didžiausias tankas. Koks, žmogau, tu tuščias, jei galėjai be kaltės jausmo šitaip darkyti nekaltųjų kūnus, o po to nejaučiant sąžinės graužaties gyventi toliau. Kodėl reikėjo atimti iš žmonių gyvybes, o tuos žmones iš pasaulio? Neužtektų visų pasaulio žodžių, neužtektų visų pasaulio padėkų, kad iš tikrųjų padėkoti žuvusiems ir kovojusiems prieš tankus už mus.

Kaip greitai galima netekti savos gyvybės. Koks trapus esi prieš pasaulį, bet tas pasaulis, kuris slypi kiekviename iš mūsų yra labai stiprus. Stiprus kaip žmonių tikėjimas ir viltis. Šių dalykų neužtenka, kad liktum gyvas, tačiau pakanka, kad tavim didžiuotųsi ne kaip didvyriu, o kaip žmogumi. Kaip lietuviu, kuris pamiršo save ir matė kitus – mažus vaikus, dar norinčius kalbėti lietuviškai ir gyventi tokioje valstybėje, kokią turime dabar. Motinas, dar norinčias sulaukti anūkų, pamatyti, kaip keičiasi jų vaikai, tėvus, dar tikinčius, kad kada nors jų sūnūs paseks jų pėdomis. Tačiaų tie tėvai, kurie prarado savo vaikus gyvena tik prisiminimais… Žinau, kad vienas vaikinas, mano kraštietis to padaryti jau nebegalėjo. Negalėjo jis matyti nei savo vaikų, nei motinos ar tėvo, negalėjo jis kurti savo ateities. Jis negalėjo daugiau girdėti kaip  jūra ošia ir negalėjo pajausti to jausmo, kai pėdos sminga į smėlį, braidant po kopas. Jis daugiau nebegalėjo sugiedoti mūsų tautiškosios giesmės,  negalėjo išgyventi visų džiaugsmų, kuriuos teikia gyvenimas. Tas vaikinas buvo Rimantas Juknevičius. Aš marijampolietė ir R. Juknevičiaus vardas žinomas mums visiems. Eidama aplankyti R. Juknevičiaus kapo galvoju kiek jam dabar būtų metų. Žinau, kad gimė  1966-ais metais Marijampolėje, pedagogų šeimoje, tačiau jo gyvybė užgeso 1991-ais metais.

Dvidešimt ketverių metų vaikinas buvo kupinas svajonių, gerumo, tikslų, bet viso to neteko. Stoviu prie Rimanto kapo ir galvoju ar jam teko patirti pirmąją meilę, pirmąjį bučinį. Ką jis būtų veikęs gyvenime? Ar jis būtų suprojektavęs naują tiltą per Šešupę, ar auginęs mišką, ar gydęs žmonių kūnus ar sielas, o gal būtų dirbęs mokykloje? Jis neteko gyvenimo dovanos, o juk ši dovana gaunama tik kartą. Nerasi žmogaus gyvybės nei po Kalėdine eglute, nei gražiausiai numargintame kiaušinyje. Bet to meto SSRS karininkai to nesuvokė. Atrodo, kad žiaurumas užrišo jų akis juodu raiščiu, kuris būtų nukritęs tik tada,  jei jie būtų įvykdę žiaurius kėslus. Jie darė baisiausius dalykus ir poelgius kitiems ir net nepagalvojo kaip skauda. Jie buvo ištroškę paaukštinimų, garbės ir tai jiems buvo lygu žmonių gyvybei. Rimantas savo pavyzdžiu parodė kas jam yra Lietuva. O kas man yra Lietuva?

Kai ruošėme per pilietinio ugdymo pamoką projektą – minčių žemėlapį „Lietuva man yra“ susimąsčiau ir aš, ir bendraklasiai. Pradžioje atrodė taip paprasta ir aš žinau, bet kai reikėjo užrašyti teko susimąstyti kaip ir bendraklasiams. Vieni noriai ėmėsi darbo, rašė mintis, rinko paveikslėlius, stengėsi, kitiems   noro pritrūko, tačiau kai darbas buvo baigtas visi pajutome „Kas man yra Lietuva“. Visų jausmus gali atspindėti mokytojos pateikti V. Landsbergio žodžiai  „Nešiokis Lietuvą širdyje. Mokyk vaikus Lietuvos, padainuok jiems apie Lietuvą. Ir ji atgims, ji gyvuos, žydės kaip nemirtinga mūsų meilės gėlė.“ Tas nenumaldomas troškimas to, ko neturi kankina žmones ir dabar, bet šiuolaikiniai žmonės nori visai kitokių dalykų. Ir mano širdį užlieja slogus liūdesys, o gal ir pyktis… Tie viesulingi žiemos debesys primena man1991 metų sausio 13-ąją dieną, kai žmonės tiesiog atidavė širdis ir sielas Lietuvai. Vieni plūdo į aikštes ir visa širdimi palaikė vienas kitą, kiti dainavo, treti trepsėjo, kad nesušaltų, bet nepaliko vienas kito,  kol orą drebino tankų šūviai. Lietuviai nepaliko Tėvynės likimo valiai.Taigi, liūdesį keičia dėkingumas.

Nepaisant to, kad žmogus kaip ir paukštis – nori būti laisvas, tačiau kartais pasibaido dėl menkiausio judesio, Rimantas toks nebuvo. Jo ir kitų žmonių dėka dabar aš esu laisva. Mes esame laisvi. Aš nepamiršiu šių žmonių. Todėl mes, marijampoliečiai, kasmet bėgame už laisvės gynėjus, prisimindami juos ir už ką jie kovojo. Kasmet sausio 13-ąją ant Rimanto Juknevičiaus kapo Marijampolėje degame žvakes, dedame gėles ir dėkojame mintyse už viską, ką jis ir kiti padarė. Ir ne tik sausio 13-ąją dėkojame už laisvę, nes „Laisvė nėra tironijos ar priespaudos nebuvimas.  Laisvė nėra ir leidimas daryti, kas patinka. Laisvė yra skirta tiesai ir išsiskleidžia tada, kai žmonija ieško tiesos ir gyvena ta tiesa.“ (Popiežius Jonas Paulius II).

Todėl dažnai savęs ir klausiu įvairiausių klausimų. Klausiu savęs apie tiesą, kuria atrodo tikime visi, apie melą, kuris gyvena kiekviename iš mūsų, bet elgiamės taip, lyg niekada nesame girdėję šio žodžio. Dažnai apsimetinėjame prieš kitus, tačiau tuo pat metu dar labiau meluojame sau. 1991 metais sau melavo ir SSRS karininkai. Mano nuomone jie buvo įsitikinę, jog kova ir žiaurumas yra tikrosios žmogaus gyvenimo vertybės, jog tik tokiu būdu pasieks tai, ko nori. Ar smūgiai, keiksmai ir apskritai smurtas gyvenime laimi? Anksčiau ar vėliau ir tyriausia siela supūva dėl to, kad žmogaus protas nesugebėjo laviruoti tarp pagundų ir teisingumo. Gyvenimo pabaigoje sąžinė tampa skaudžiausiai žeidžiančia ranka, kurioje buvo lazda, laikyta prieš penkiasdešimt metų…

               Todėl galiu drąsiai teigti, kad laisvę galima apkabinti. Kol esu laisva, kol esu nesuvaržyta, galiu apkabinti ir mamą, ir brolį, ir draugus, senelius, giminaičius, artimuosius. Galiu drąsiai sakyti, jog laisvė turi ir kvapą. Man laisvė – tai Lietuvos pievų ir miškų kvapas, tai vasarinio lietaus ir ramunių, augančių prosenelės darželyje, kvapas. Man laisvė – tai įsipareigojimas išsaugoti tai, ką dovanojo mums Rimantas ir kiti… Neturiu jokios teisės ir noro niokoti to, ką taip stengėsi vien rankomis išsikovoti mano tautiečiai. Aš noriu matyti tik gerus dalykus net ten, kur sunku juos įžvelgti. Noriu puoselėti mūsų kalbą, papročius, tradicijas ir meilę žmonėms. Juk taip lengva yra pasiduoti blogiui ir taip sunku yra kažką gero padaryti dėl kito.

Bet tuo ir žavus yra gyvenimas – jis leidžia rinktis. Renkiesi tarp gėrio ir blogio, tarp tiesos ir melo, tarp laisvės ir išdavystės. Renkiesi tarp savęs ir kitų. Ir turbūt aš niekada nepamatysiu laisvės prieš save kaip gyvo kūno, tačiau eisiu visada šalia jos, o ji – šalia manęs. Mus stipriais paverčia vienybė, o ne karai ir žudynės. Mus džiugina žmonių šypsenos, gerumas, diplomatiniai susitarimai bei paprastas žmogiškumas. Ir tiesia mano ateities kelią poeto J. Marcinkevičiaus žodžiai  „Tad atsiremsiu, sakau, į nedidelį žemės sklypelį, vadinamą Lietuva, žvilgsnį, mintis ir širdį joje panardinsiu“… Aš  žinau, kad  laisvę saugosime patys, nes laisvė – tai mes.

Istorija Lietuva Sausio 13-oji Sovietų okupacija , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra