Vilnius, Wilno, Вильна ar dar kaip?

Autorius: Data: 2013-04-17, 13:54 Spausdinti

Vilnius, Wilno, Вильна ar dar kaip?

Algis UZDILA, Punskas

Istorijoje esame pratę matyti, kad mūsų valstybės teritorijoje nusistovėję tautos sukurti vietovardžiai yra visaip kraipomi. Tuos vietovardžius svetimose lūpose bandyta įsisavinti drauge su teritorija. Ir taip darėsi ne tiktai Lietuvoje.

Lenkų sostinę Warszawa vokiečia iki šiandien yra linkę vadinti Warschau (beje, baltų sukurtas Varšuvos vardas lenkų iki šiandien išlaikytas sveikas, tik rašomas lenkų priimtomis raidėmis; priesagos -ava ir -uva yra tarminiai variantai, plg. Sūduva, bet Jonava, liet. Dauguva, la. Daugava…), o lietuvišką vietovardį Suvalkus (lenk. Suwałki) karo metais perkrikštino į Sudauen, ir t. t.

Panašus likimas ištiko ir Lietuvą. Kadangi čia nuo Lietuvos su Lenkija unijos laikų per bažnyčią įsigalėjo lenkakalbė kanceliarija, Lenkija ir su Lietuvos vietovardžiais ėmė tvarkytis lyg su savo nuosavybe. Ir štai Vilnius tapo Wilno, Medininkai – Miedniki, Varėna – Orany, Ukmergė – Wilkomierz

Yra logikos Lenkijoje ar Gudijoje baltų sukurtus vietovardžius lietuviškai vadinti autentiškais vardais, kaip antai Balstogė, Varšuva, Suvalkai, Seinai, Šešupė, Galdapė ar Gervėčiai, Pelesa, Girios, Ašmena, Lyda.., nes tik šitos formos turi savo etimologiją ir tik jos mokslui teikia informacijos apie to meto žmonių gyvenimą, jų mąstyseną ir geografinės aplinkos pažiną. Jeigu svetimos jėgos būtų mūsų sąmonės nenutraukę, būtume žinoję, kad ir Lenkijos didžiausias uostas Gdansk lietuvių turėtų būti vadinamas Danska. Mano močiutė ir net mama dar vaikams dainuodavo: „Parvažiau, parvažiau močiutė iš Dansko, parvežė, parvežė pyragėlio pansko“. Danska tai būdvardis, rodantis pelkėtą, drėgną teritoriją. Kalti dėl to Žulavai (dėl šaknies plg. liet. įžūlus – suprask „sunkiai klampojama pelkė“). Vokiečiai ją įvardijo prūsiško skolinio būdvardžiu danzig, ir tik ilglainiui būdvardis sudaiktavardėjo ir miestas buvo vadinamas Danzig, kuris lenkų kalboje po daugelio visokių mėginimų nusistovėjo kaip Gdansk. Tas pats pasakytina apie Vilniaus krašto „lenkiškas“ pavardes. Juokinga teigti kad tarkime Narkevičius, Talmontas ar Talmantas, tai lenkiškos pavardės. Jos tiktai aplenkintos. Lenkiški asmenvardžiai taip pat turi lenkišką etimologiją, kaip tarkime Jarosław. Lenk. jary tai jaunas, gaivus, žvalus, guvus, stiprusir yra bendras su senovės baltų žodžiu jorė “pavasario žaluma, šviežuma“, o sława tai šlovė. Lietuvių kalba, kaip ir archeologija, turi būti savos kūrybos autentiškumo sergėtoja. Ją išsaugoti yra mūsų kultūrinė pareiga, nes tai pirminis paveldas. Jeigu gerbiame kapus, gerbkime ir tų žmonių mums paliktas vertybes. Antai Lenkijos upių karalienės Vislos (vok. Weichsel, lot. Vistula) vardas yra sietinas su liet. veiksmažodžiu visti, taigi Vislà yra upė, kurioje vandens privista ir jis išsilieja iš krantų. Šitaip buvę galima įvardinti tik didžiulę ir arti krantų pavojus keliančią upę. Bet lenkams jau šios informacijos ryšys su jų sąmone yra nutrūkęs ir pasidarė nesuvokiamas. Tik pagirti reikia žmones, gebėjusius išsaugoti autentišką upės vardą, kurio prasmės net ir Lietuvoje nesuvokiame, jeigu ją rašome Výsla. Taigi iš šių pavyzdžių matome, kad bekraipydami vietovardžius nusikalstame istorijai ir kulltūrai nepriklausomai nuo tautybės ar kalbos, nors tų kraipymų motyvai yra skirtingos prigimties. Kuomet sakome Vysla, atskleidžiame tiesą, kad nesuvokiame tikrojo upės vardo prasmės. Bet kraipydami nesiekiame nuslėpti lenkų kalbinio mąstymo (nors jo šiuo atveju ir nėra, jis paveldėtas iš anksčiau ten baltiškai kalbėjusių žmonių). Kitos spalvos įgauna užsispyrėliškas bandymas išlaikyti „lenkiškus“ autentiškų Lietuvos vietovardžių kraipymus. Tos iškraipos atsirado spaudimo būdu siekiant didelės politinės įtakos, ir šiandien norima, kad to „įdirbio“ lenkiškai kalbantys Lietuvos piliečiai, šiukštu, neužmirštų, nes ką, žmogus, galì žinoti…

Paimkime Lenkijoje spausdinamas knygas ar laikraščius vokiečių kalba ir pamatysime, kad lenkų tautinis orumas neleidžia taikstytis, kad jų asmenų, miestų, kaimų ar vandenų vardai būtų tampomi ant svetimų kurpalių. Juk iš tikrųjų tai ir vokiškomis raidėmis galima parašyti Warschawa, lygiai kaip Warschau. Ir čia neatsižvelgliama į vokiečiuose nusistovėjusią tradiciją, nes tai svetima tradicija, atėjusi iš tų laikų, kuomet su vietovardžiais ir savo įtaką svetimoje šaly bandyta plėsti. Šitai puikiai supranta ne tik politikai, bet ir išprususi bei tautiškai susipratusi lenkų visuomenė. O gi čia nei Warszawa lenkų kalboje, nei Warschau vokiečių kalboje savo etimologijos neturi, nes ir vienai, ir kitai kalbai tas vardas yra perimtas iš baltų.

O kaip padėtis klostosi Lietuvoje? Antai Varėna vardą gavo nuo rausvu gruntu tekančios upės Varėnės, kuri, įveikusi Varėnio ežerą, įsilieja į Merkį. Abu šie vardai yra vienos šaknies, kaip ir Varmė (Prūsijos žemė), ar varis (rausvas metalas). Šias sąvokas sieja rausva spalva. Dzūkai ir sparvą vadina varmu (dėl prisigėrusio kraujo). Prūsų kalboje varmian „raudonas“. Tie vardai rodo, kiek senieji baltai pažinojo savo geografinę ar fizinę aplinką. Tuo tarpu lenkiškas aklas fonetinis perkrikštas Orany mums visą šią istoriją dėl kažkokių ambicijų nubraukia vienu siūčiu ir perša mintį, kad čia kalbama apie kažkokias neįmintas žaizdas, O gal čia apie suartus laukus kalbama? Ir viena, ir antra – yra nusižengimas civilizacijai ir vogimas istorijos. Šalčininkai vardą gavo nuo upės Šalčios, o Šalčia – nuo šaltinių ir šalto upės vandens, kai Soleczniki yra karikatūrinė iškraipa, peršanti nevykusią užuominą į ryšius su druska. Beje, nuo sūraus vandens vardą yra gavęs Druskonio ežeras, prie kurio turimę išaugusį Druskininkų miestą. Kai Medininkus (sėsliją su medine pilimi) perkrikštino į Miedniki, tai ir gavome vos ne antrą Varėną. Iš Lietuvos kilusio didžiojo lenkų tautos revoliucionieriaus, politinio ir karinio veikėjo Pilsudskio (iš pravardės Pilsūdas – suprask – pilyje gyvenantis sūdas, kitaip sakant sūduvis) pavardės rašymas lenkams iki šiandien dar vis kelia sunkumų – dažnas klausia, kaip rašyti – Piłsucki ar Piłsudzki, o paaiškinus, kad Piłsudski, klausia, kodėl taip keistai. Mokančiam lietuvių kalbą pavardės rašyba abejonių nekelia. Kai tarpukario lenkų valdomoje Rytų Lietuvos dalyje gyveno žmogus pavarde Galatiltis, jį tos pačios filologinės neprusos svetimi žmonės fonetiškai perkrikštijo į Gołotylec (net versti netinka, ką tai reiškia). Kurioziškai skamba, bet kur didžioji politika, ten į tokias smulkias ašaras dėmesio nekreipiama.

Šių kelių pavyzdžių fone pažvelkime ir į Vilnius-Wilno vardą.

Vilniaus miestas savo oficialią istoriją skaičiuoja nuo 1323 metų, kuomet Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas pasiuntė sausio 25 diena datuotą laišką vokiečių pirkliams, kviesdamas juos į Vilnių. Tikroji miesto ar juo labiau gyvenvietės istorija yra žymiai senesnė, bet dar senesnė yra upė Neris ir į ją įtekanti Vilnià. Pirmosios upės varde įamžintas jos sraunumas – vanduo kaip strėlė neria, antroji taip pavadinta dėl savo ryškių vilnių – besiritant akmenuotu dugnu sraunaus vilnijimo (bangavimo, kas lenkiškai būtų falowanie). Miestas kūrėsi pastarosios upės krantuose ir nuo jos gavo vardą. Tokia yra miesto istorija, įrašyta kalboje, ir šitai naikinti būtų barbariška. Bandyti samprotauti, kad gal Wilno pavadintas nuo Wilja (atkeltinio vardo), yra nerimta, nes jau pirmoji kluptis yra ties archeologija, o toks kalbinis mąstymas užklius ir už priebalsio n, kurio Vilijoje nėra. Bet politikai į sentimentus nesidairo, o žmonės kaip žmonės, ne visi juk filologai ir ne visi suvokia miesto vardo prasmę. Tik kai politikai nepasikonsultavę su specialistais sprendžia problemas, tuomet ir pamatome, kokie yra apgailėtini tie „politikai“. Tokį barbariško vietovardžių koneveikimo pavyzdį matome Mažosios Lietuvos krašte, kur pvz. Tilžė (nuo tilžti „darytis skystam, skiestis žemei) žemėlapiuose žymima kaip Sovietsk (nuo rus. sovietskij)… Ir taip ištisai pasielgta su visu to krašto geografiniu vardynu. Net mūsų literatūros klasiko Kristijono Donelaičio gyvenamosios vietos Lazdynėliai, Stalupėnai ar Tolminkiemis įvardijami kaip Višniovka (vietoje lazdynų atsiradę vyšnios), Nesterov ar Čistyje Prudy. Tik tos tvankos yra iriniškai apmaurojusios. Jeigu tokį poelgį teisintume sovietiškumu, tenka pastebėti, kad iš Maskvos tie patys sovietai nepadarė kokio nors Kommunističesk (nuo kommunističeskij).

Vilnius buvo pakliuvęs ne tik į lenkų, bet ir į rusų įtaką, ir tuomet buvo pervardintas į Вильна. O juk į savo kalbinę formą taip pat gali reikšti pretenzijas ir vokiečių kalba, nes ir vokiečiai čia tvarkėsi. Žiūri ir galvoji – kam važiuoti kur į Iraką ieškoti Babelio bokšto, jeigu jis čia pat gali būti aptiktas. Tie, kurie svetimus vardus taip mėgsta kraipyti ir pasauliui piršti kaipo autentiškus, vis dėlto savuosius gina ir saugo. Kodėl?

Dar kartą norisi atkrkeipti dėmesį į Vokietijoje vartojamus Lenkijos miestų pavadinimus ir vokiečių kalba pačių lenkų įvardijamus savo miestus – tai dvi skirtingos formos. Pažvelkime į lenkų enciklopedijas ar Vikipedijas ir pamatysime, kad net į anglų kalbą versdami informaciją, lenkai Pilsudskį rašo Józef Piłsudski (nors ten tokių raidžių nėra), ir tik skliausteliuose pateikia transkribuotą tarimo formą. Ir čia pripažinsime Lenkijai raciją, o ir demokratiškai nusiteikę vokiečiai mėgina savo pseudotradiciją laužyti, nors su Breslau sunkiai sekasi. Lygiai taip turime ir Lietuvos raciją ginti, tai mūsų (lenkų taip pat) kultūringumo ir orumo požymis. Vilnius yra valstybės sostinė su senesniu vardu, negu galime nuspėti, ir teigti kad ir kitos vardo formos dėl „tradicijos“ turi savo vietą istorijoje, būtų klaidinga ir juokinga. Viduramžiai jau seniai praėjo, pamaži Europoje blėsta ir baigia jau lukštentis viduramžiškas požiūris į Europoje bei pasaulio valstybėse vartojamus vietovardžius. Save gerbiančios tautos kaip ir žmonės turėtume priprasti prie vietovardžių, kokius sukūrė to krašto šeimininkai. Ir nesvarbu, ar istorijos sūkuriuose ilgainiui vietos gyventojų mentalitetas bei kalba pasikeitė, ar išliko autentiška. Taigi ir čia sukurti vietovardžiai privalo būti gerbtini. Juk jau įsibėgėjęs XXI amžius su visa kompiuterine technologija, ir šiandien propaguoti tamsybiškumą yra vargana filosofija. Beje, ir žalinga. Jeigu sugeba prancūzai ir vokiečiai priimti autentišką Vilniaus vardo formą, tai negi lenkai yra mažiau kultūringa ar mažiau raštinga tauta? Kalbant apie Vilnių reikia pridurti, kad lenkų kalba net ir V raidę (vadina ją raide fau) turi įsivedę ir vartoja svetimžodžiuose bei fizikoje. Beje, tas pasakytina ir apie lietuvius. Jei vietovardis ar asmenvardis netinka kalbai, tai kalbos problema, ne vietovardžio. Bet taip iš tikrųjų tai ne kalba kelia problemų, o mūsų ribotas mąstymas. Jeigu norime dėtis demokratais ir diskutuoti dėl dvikalbių užrašų, anaiptol nereiškia, kad galime kraipyti savo vardyną ir pripažinti okupacijos reliktus, ar dar gražiau – atsiprašyti kaimynų, kad ir mes norime būti europoje žmonės be skursnos kompleksų.

Kalba pasakyta Rašytojų klube 2013 m. balandžio 15 d.

Nuotraukoje: Vilniaus senamiestis

Voruta. – 2013, birž. 8, nr. 12 (776), p. 6.

Lietuva - Lenkija , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra