Vilnius ir jo ainiai

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Maždaug pusantro tūkstančio žmonių vienija Vilniaus ainių klubas, kurio pirmininkas Kęstutis Šimas. Nariais yra ir gali tapti buvę Vytauto didžiojo gimnazijos ir mokytojų seminarijos auklėtiniai, lietuviai, Vilniuje gyvenę iki 1939 metų. Klubas veikia jau aštuonerius metus.

Nedaug terasi vilniečių, kurie galėtų pasiūlyti pasižiūrėti tarp senųjų Vilniaus mūrų žaidžiančio Mėnulio lietaus… Arba, vesdami tave senamiesčio gatvelėmis, žingsnis po žingsnio tarsi senos pageltusios knygos puslapius skleistų, deja, jau dingusio, Vilniaus paslaptis: štai „Baltojo Štralio“ cukrainė; antai kiemelio gale ne visiems pastebimi ženklai spaustuvės, kurioje buvo atspausdinta pirmoji latviška knyga; o čia buvusios Muravjovo koriko skulptūros vieta, kurią studentai ištepė vilko taukais ir taip sukvietė galingą miesto šunų chorą.
Ne kiekvienas gali pasigirti iš tėvo lūpų girdėjęs apie studentų išdaigas, kurias šie krėsdavę nemieliems lenkų policininkams… Eidami pro buvusią „Literatų“ kavinę, prisiminkime: valdžios potvarkiu čia, ant kampo, žiemą vasarą stovėdavęs lenkų policininkas. Nemažai nuo jų kentėjusiems lietuvaičiams tai suteikdavo geros progos, kad ir „smulkiais“, bet „duoti grąžos“. Apmąstę veiksmų planus, būrelis jaunuolių neva netyčia eidami pro šalį užkalbindavo pareigūną, o vienas kuris iškrėsdavo kokią šunybę… Ir ką tu jiems? „Velnių priėdę ir tiek, – pasakytų kiekvienas senolis. – Valdžios visai negerbia“.
Bet kurgi tu ją gerbsi, jeigu ši kaip įmanydama lietuviams pagalius į ratus kaišioja: apie valdišką tarnybą lietuvių tautybės asmuo net svajoti negalėjo – nepriimdavo. Lietuviška švietimo sistema įvairiais būdais buvo gniuždoma, lietuviškos pamaldos galėjo vykti tik vienoje – šv. Mikalojaus – bažnyčioje, nes „lietuviškai laikomos iki Dievo nepaeidavo“ (taip primityviai būdavo mėginama teisinti lenkinimo politiką). Lietuviška spauda įvairiais pretekstais būdavo uždaroma… Tai vyko ne kokiais viduramžiais ar laikais, kada lietuvis buvo skelbiamas esąs už įstatymo ribų, bet praėjusio amžiaus pirmojoje pusėje, lenkų okupacijos metais. Dėl aktyviai vykdytos nutautinimo ir diskriminavimo politikos sostinėje tuo metu bebuvo likę trys procentai lietuvių tautybės žmonių. Likusieji iš paskutiniųjų siekė išlaikyti lietuviškąją savimonę, kruopelę prie kruopelės dėjo istorijos ir atminties fragmentus, rūpinosi, kad ši nenuskęstų užmaršties ūkuose.
Todėl turime „Dingusį Vilnių“, legendinį Šlapelių knygyną, dailininko Mackonio palikimą, išsaugotą atminimą apie mokytojus ir šventikus, kurie, nebodami persekiojimų, skleidė lietuviškąją mintį bei dvasią…
Deja, žinios apie juos nėra plačiai skleidžiamos…
Jeigu Vilniaus turizmo informacijos centre gali gauti lankstinukų apie lankytinas su lenkų, vokiečių, žydų kultūra susijusias vietas, tai lankstinukų su planeliais, kaip nukakti iki lietuviškumo židinių buvusių okupacijų laikais, nerasime. Kas tai? Aplaidumas, sąmoningas ignoravimas? Galbūt visai nekalta mintis, esą – tai savaime suprantama ir visi tai žino?
Drįstame prieštarauti.
Nuo pat Gedimino laikų multikultūriškumu garsėjusiame Vilniuje toli gražu ne visi žino su lietuvybės ugdymu ir etninės kultūros išsaugojimu susijusius židinius, jų buvimo vietas. Todėl labai logišku ir suprantamu atrodo Vilniaus ainių klubo žmonių siekimas bent atminimo lentomis įamžinti pastatus, kuriuose lenkų okupacijos laikais vyko lietuviškoji veikla. Tai Vilniaus laikinojo lietuvių komiteto buveinė, lietuvių ligoninė, Šv. Mikalojaus bažnyčia, Vaidilos teatras, Vytauto Didžiojo gimnazija, įvairių draugijų patalpos.
„Mes siekiame, kad pastatams, kurie susiję su lietuvybe, būtų suteiktas kultūros paveldo statusas, – aiškina Vilniaus ainių pirmininkas K. Šimas. – Oponentai, tvirtinantys, esą pastatai neturi kultūros paveldo statusui įgyti reikalingų bruožų, nesuvokia, kad mums ir visai Lietuvai tos vietos svarbios kaip dvasinio paveldo ženklai. Juk ten rašytos istorijos puslapiai tapo liudininkais, kaip negailestingos ir ilgametės priespaudos metu gali išlikti ir atsilaikyti tautinė mažuma, kokia tuo metu buvo tapę lietuviai Vilniuje“.
Deja, geros idėjos neretai sudūžta atsimušusios į politinių interesų sukurptas sienas. Alis Vidūnas, Rolandas Paksas, Artūras Zuokas… Tai merai, kurie skirtingai darė įtaką Vilniaus veidui. Didžiausio palaikymo Vilniaus ainiai esą sulaukę iš mero A. Vidūno: Vilniuje bandyta išsaugoti jo žaliąjį rūbą, akcentuota jo lietuviškoji dvasia. R. Pakso laikais vyko daugiau fasadiniai pokyčiai: atgijo kai kurių pastatų spalvinė gama. A. Zuokas Vilnių priartino prie europinių miestų standartų. Tačiau ar to reikėjo?
„Mes ne prieš pokyčius, – aiškina K. Šimas. – Tačiau, būtent, tada Vilnius pradėjo prarasti savitumą: Gedimino prospektas neteko savo dvasios, nežinau, ar kam nors teko atsakomybė už tai, kad jo centre „išdygo“ „Novotelis“, kai kurie kiti su istoriniu Vilniumi pagal jokius parametrus nesuderinami statiniai“.
O kai vėl prabylame apie būtinumą įamžinti lietuvybės dvasią menančias vietas, pirmininkas su skausmo prisimena, jog būtent politikų valia Vilniaus ainiai eilinį kartą buvo priversti pasijusti esą mažuma… Laikotarpis, kai savivaldybės valdančiojoje koalicijoje buvo Lietuvos lenkų sąjunga, šiems žingsniams buvo pasipriešinta.
Kaip dabar? Dabar slenksčiai minami.
„Kreipėmės į vicemerą Gintautą Babravičių, – porina K. Šimas. – Regis, esame suprasti…“
Ką gi, palinkėkime, kad supratimo nenuplautų neprognozuojami šios vasaros lietūs, kad jam būtų lemta tapti realybe. Ir… ką gali žinoti, gal jau artimiausiame tradiciniame Vilniaus ainių sustikime bus galima pasidžiaugti: lietuvybės židiniai žinomi ne tik siauram ratui; apie juos žinia paskleista ir turistams skirtame lankstinuke, atminimo lentelės ant pastatų taip pat skelbia šią žinią.
Tarp tradicinių Vilniaus ainių susibūrimų bene įsimintiniausias įvairių kartų vilniečių susibūrimas per Tris Karalius Vilniaus Rotušėje ir vasaros pradžioje – Valakampiuose, buvusio Vilniaus burmistro Konstantino Stašio rezidencijoje. Įvairių kartų žmonės aptaria būsimas veiklos gaires, prisimena nuveiktus darbus: išleistus leidinius, parodas, pasidomi, kaip sekasi kaupti senojo Vilniaus fotografijų fondą. Galbūt, būtent tokiuose susibūrimuose gimsta idėjos viešai pareikšti savo poziciją dėl Lukiškių aikštės likimo. Arba – kaip kad dabar – pakviesti vaikus ir jaunimą rinkti ir užrašyti prisiminimus apie vilniečius (konkurso sąlygos skelbiamos internete), kurie, nebūdami geopolitinių vėjų sūkuryje, buvo su savo gimtuoju miestu. Ir su juo tebėra. Neabejingi, nes reikalauja jam tokio statuso, kokiam įpareigoja garbinga praeitis.
Vilniaus ainių klubo pirmininkas K. Šimas tvirtina, jog patyrę mažumos dvasią jie yra tolerantiški visoms sostinėje gyvenančioms tautinėms mažumoms, kurios laikosi valstybės, kurioje gyvena, įstatymų. Pastebi, jog jam nepriimtina konfrontacija, jog pasisako už dialogo ir bendrų abiems pusėms naudingų sprendimų paieškas konfliktinėse situacijose. Tačiau dėl vieno momento nesusilaikęs įsikarščiuoja: „Tačiau tai, ką lenkai dabar sugalvojo dėl pavardžių ir vietovardžių rašybos ir kokiais būdais siekia savo tikslų, man nepriimtina. Esu įsitikinęs, kad kaip mūsų išeivija svetimuose kraštuose privalo deklaruoti lojalumą šaliai, kuriame gyvena, taip ir į mūsų kraštą atkakę kitų tautybių žmonės, jeigu nori būti piliečiais, privalo būti lojalūs mūsų įstatymams. Tuo tarpu lenkų politikų veikla yra suaktyvėjusi. Tai rodo Lenkų rinkimų partijos atstovo kandidatavimas į valstybės Prezidento postą. Dėl Respublikos gyventojų pasyvumo šios partijos narys tapo europarlamentaru. Kokia bus jo vykdoma politika?“ Koks bus kitas šios partijos mestas iššūkis?
Ne paslaptis, kad Lietuvos gilumoje gali išgirsti nuostabos kupiną klausimą: „Ko jūs ten su tais lenkais nepasidalijate?“ Kai papasakoji apie lietuvių mokytojų jauseną kai kuriose Vilniaus rajono lietuviškose mokyklose, nuostaba virsta kitu klausimu: „O ar ten Lietuva, ar ten galioja Lietuvos įstatymai?“
O tada į toleranciją ir diskusiją imi žvelgti iš kitokių pozicijų… Iš pozicijų tų sostinės gyventojų, kurie lenkų okupacijos laikais buvo likę mažuma savo etninėje sostinėje.

Gražinos Mareckaitės nuotr.

Nuotraukoje: Vilniaus mokytojų seminarijos ir gimnazijos moksleivių ekskursija prie Verkių, 1928 m.

Šių jaunuolių palikuonys, atsiliepkite!

Voruta. – 2009, bir. 20, nr. 12 (678), p. 8.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra