Vilniuje atidaryta paroda „Tiesa ir atminimas – Katynės tragedija“

Autorius: Data: 2011-06-03 , 10:36 Spausdinti

Žilvinas RADAVIČIUS, Vilnius

2011 m. birželio 2 dieną Lenkų kultūros namuose Vilniuje buvo atidaryta paroda „Tiesa ir atminimas – Katynės tragedija“. Vilniečiai ją galės lankyti visą mėnesį. Parodą sudaro 3 dalys, kuriuose apžvelgiama Lenkijos istorija nuo nepriklausomybės atgavimo, žlugus Rusijos imperijai, iki 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašyto Ribentropo–Molotovo pakto. Stenduose eksponuojamos ir nuotraukos, kurios iliustruoja NKVD nusikaltimus prieš Lenkijos kariškius.

Parodos atidaryme dalyvavo Jo Ekscelencija Lenkijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Janusz Skolimowski, Nepriklausomybės tradicijos muziejaus Lodzėje (Lenkija) direktorius Henryk Sieminski, Lodzės Katynės šeimų draugijos pirmininkas Janusz Lange, Lodzės miesto savivaldybės kultūros skyriaus atstovė Liliana Andrzejczak, Vilniaus Katynės šeimų draugijos atstovai, tarp jų  šio straipsnio autorius, kurio giminaitį, instaliacijos inžinierių Stanislaw Rodowicz (padėjusį statyti garsiąją Varšuvos Šv. Stanislavo Kostkos bažnyčią, kurioje Solidarumo metais dirbo sovietų žiauriai nužudytas kunigas Jerzy Popieluszko) drauge su tūkstančiais kitų šviesuolių nužudė NKVD, žurnalistė Halina Jotkiallo, Stanislovo Moniuškos lenkų kultūros centro vadovė Apolonia Skakowska, bajoraitė, poetė Leonilla Teresa Lostowska, Lenkų instituto direktorė, Lenkijos ambasados pirmoji patarėja dr. Malgorzata Kasner, Lenkijos Respublikos ambasados Lietuvoje I sekretorius Piotr Wdowiak, kiti garbingi svečiai.

JE Lenkijos Respublikos ambasadorius J. Skolimowski sakė, kad siekiant išvengti panašių tragedijų kaip Katynėje reikia nuolat prisiminti tai, kas įvyko. Kalbėti apie tai ne tik Lenkijoje, bet ir užsienyje. Prisiminė, kaip su Lietuvos politikais ir mūsų šalyje reziduojančiais užsienio diplomatais drauge žiūrėjo A. Wajd‘os filmą „Katynė“.

Ambasadorius teigė, kad ši paroda yra reikšminga istorine prasme, dėkojo jos rengėjams, vylėsi, kad ją pamatys daugybė žmonių, tarp jų jaunimas. Tuo tarpu kultūrinis bendradarbiavimas tarp Vilniaus ir Lodzės tęsis toliau.

Nepriklausomybės tradicijos muziejaus Lodzėje (Lenkija) direktorius H. Sieminski sakė, kad parodą sudaro trys dalys. Pirmoji skirta Lenkijos valstybingumo atkūrimo, antroji – Antrojo pasaulinio karo pradžiai Lenkijos nepriklausomybės praradimui ir trečioji – Katynės nusikaltimų istorijai.

1939 m. rugpjūčio23 d. Maskvoje buvo pasirašyta Nepuolimo sutartis bei slapti Vidurio ir Rytų Europos pasidalijimo dokumentai tarp SSRS ir Vokietijos. Paktą pasirašė pastarųjų šalių užsienio reikalų ministrai Viačeslavas Molotovas ir Joachimas fon Ribentropas. Į SSRS įtakos zoną pateko Latvija, Estija, Suomija, Rytų Lenkija ir Besarabija (Rumunijoje), o Lietuva nuo 1939 m. rugsėjo 28-osios. Vokietijai turėjo atitekti Vakarų Lenkija ir kt. teritorijos.

1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija užpuolė Lenkiją, o po šešiolikos dienų tą patį padarė SSRS. Bijodami pasipriešinimo, sovietai užgrobtoje Lenkijos dalyje suėmė vietinius kariškius bei policininkus. Tą patį darė ir vokiečiai, kurie trėmė į koncentracijos stovyklas lenkų elitą.

SSRS liaudies komisaro vidaus reikalams Laurentijaus Berijos įsaku specialiose NKVD administruojamose stovyklose Kozelske, Ostaškove ir Starobielske buvo įkalinta tūkstančiai pasipriešinimą okupantams galėjusių organizuoti įvairaus lygio pareigūnų. Nuo 1939 m liepos iki 1940 m. kovo šių stovyklų kaliniams buvo leista susirašinėti su artimaisiais.

1940 m. kovo 5 d. SSRS Politinio biuro nutarimu, su L. Berijos ir SSRS vadovo Josifo Stalino „palaiminimu“, buvo nutarta nužudyti 14 700 Kozelsko, Ostaškovo ir Starobielsko koncentracijos stovyklų kalinių bei dar apie 11 000 NKVD Baltarusijos ir Ukrainos teritorijoje kalinamų Lenkijos piliečių.

Kozelsko likvidacijos darbai prasidėjo tų pačių metų balandžio mėn. 3 d., Ostaškove – balandžio 4 d., Starobielske – balandžio 5 d. Žudynių vietomis tapo Katynės miškas prie Smolensko, ten buvo nužudyti 4 404 Kozelsko kaliniai, NKVD kalėjimai Charkove, kur buvo nužudyti 3 809 Starobielsko kaliniai ir Kalinino vietovė, kurioje buvo nužudyti 6 288 Ostaškovo kaliniai. 7 305 asmenys buvo nužudyti NKVD kalėjimuose Ukrainoje ir Baltarusijoje. Žudė šūviu į galvą iš užpakalio. Taip pat buvo nutarta ištremti į Kazachstaną 66 000 nužudytųjų šeimų narių.

Pirmąsias žinias apie žudynes 1943 m. balandžio 11-13 dienomis paskelbė vokiečiai, kurie tuo metu buvo užgrobę Smolensko apylinkes. Vokiečių įsakymu buvo atlikta ekshumacija. Aptiktose 8 masinėse kapavietėse buvo surasti 4 243 asmenų, kurie, sprendžiant iš surastų dokumentų bei kitų asmeninių daiktų, buvo kalinami Kozelske. Tais pat metais sovietams susigrąžinus Smolenską, buvo sudaryta Burdenkos vadovaujama komisiją šiam įvykiui tirti. Ji lenkų žudynėmis apkaltino vokiečius.

Keliasdešimt metų apie šias žudynes buvo draudžiama kalbėti, nes buvo siekiama „ištrinti“ iš žmonių atminties šį faktą. Tiktai 1990 m. sovietai pripažino tiesą: tų pačių metų balandžio 13 dieną TASS paskelbė, kad Kozielsko, Ostaškovo ir Starobelsko kalinius nužudė NKVD. Nurodytos kai kurios masinių žudynių vietos. Viena iš jų Charkovo ir Miednoje vietovės, kur buvo žudomi Starobelsko bei Ostaškovo kaliniai. Žudynės vyko ne tik minėtose vietovėse, bet ir Tverėje, Miednoje bei kt. vietovėse Rusijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje.

Apie 2000-uosius metus NKVD vykdytų žudynių vietose atsirado kuklūs memorialai.

Parodos atidaryme dalyvavo nemažai šios skaudžios tragedijos artimųjų. Vienas iš jų – Lodzės Katynės šeimų draugijos pirmininkas Janusz Lange, teigė, kad ši paroda užsienyje eksponuojama jau trečią kartą. Pirmą kartą su ja susipažino Čikagos (JAV),antrąjį kartą – Rusijos gyventojai. Jo pirmininkaujama draugija šioje srityje bendradarbiauja su minėtu Nepriklausomybės tradicijų muziejumi.

Ypač jaudinančią kalbą pasakė bajoraitė Leonilla Teresa Lastowska. Ji drauge su maldininkais 1989, 2009 ir 2010 metais lankėsi Katynėje.

„Kelionė į Katynę… Mačiau, kaip ten nuostabiai auga neįprasti medžiai, tarsi pripildyti nekaltai nužudytųjų krauju. Tai nėra medžiai. Tai karininkai, kurie buvo žiauriai nužudyti ir palaidoti Katynės miškuose. Šio krašto žemė persisunkus jų krauju…  Apie ką šlama Katynės pušys nuo rudens iki rudens ir nuo pavasario iki pavasario? Įsiklausę į šį šlamėjimą galime išgirsti, kad pušys yra žiaurių žmogžudysčių liudininkės. Jos tarsi pasakytų „Mūsų šaknys aplaistytos nekaltųjų krauju, todėl ir atrodome mes kitaip, žievė mūsų raudona !“

„Katynės giminės – tai viena giminė, kurią jungia baisi tragedija !“, – L. T. Lastowska vylėsi, kad laikui bėgant ne tik Lenkija, bet ir visas pasaulis sužinos tiesą apie šią tragediją.

Parodos , , , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra