Vilnių grąžino Hitleris, o ne Stalinas

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Rusijos užsienio reikalų ministerijai nuolat primenant, kad už Vilnių Lietuva turėtų dėkoti sovietų premjerui Josifui Stalinui, nemažai mūsų politikų bei istorikų pamažu tuo patikėjo. Vis dažniau ir Lietuvoje galima išgirsti: „Jeigu ne sovietų valdžia, šiandien neturėtume istorinės sostinės, uostamiesčio ir kitų teritorijų“.
 
„Ūkininko patarėjas“ nusprendė patyrinėti, kieno iniciatyva Sovietų Sąjungos ir nacionalsocialistinės Vokietijos 1939 m. rugpjūčio 23 d. nepuolimo sutarties papildomame protokole atsirado sakinys, kad „abi šalys pripažįsta Lietuvos interesus Vilniaus krašte“. Slapta Trečiojo Reicho diplomatinė korespondencija, su kuria redakcijai pavyko susipažinti, atskleidžia, kad lenkų užgrobto Vilniaus klausimą į sutarties tekstą fiurerio Adolfo Hitlerio nurodymu pasiūlė įtraukti Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribbentropas. Anot istoriko Algio Povilo Kasperavičiaus, jeigu ne ši A. Hitlerio užgaida, J. Stalinas Vilniją, kaip ir daugelį kitų buvusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių, būtų priskyręs Sovietų Baltarusijai.
 
Apie okupaciją protokoluose neužsimenama
 
1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje pasirašytas Molotovo–Ribbentropo pakto slaptasis papildomas protokolas tiesiai neužsimena, kad Baltijos šalys bus okupuotos, aptakiai kalbama vien apie Vokietijos ir SSRS interesų sferas, jeigu Rytų Europoje įvyks „teritorinių politinių pokyčių“. Tik Lenkijos likimą ir būsimas jos sienas sovietų užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas ir Vokietijos diplomatijos vadovas Joachimas von Ribbentropas nusakė truputį atviriau, bet irgi specifine diplomatine kalba. Tačiau šiandieniniame pasaulyje įprasta baisėtis vien Molotovo–Ribbentropo paktais, o kitos Antrojo pasaulinio karo sutartys, sudarytos Teherano, Jaltos, Potsdamo konferencijose, padalijusios pokario Europą, nesugrąžinusios Baltijos šalims valstybingumo, pasmerkusios Rytų Europą komunistiniams eksperimentams geriausiu atveju laikomos „mažesniu blogiu“.
 
Nusikaltėliai, bet savi
 
„Hitlerio ir Stalino laikų Europoje Lietuva, Latvija ir Estija net ir be Molotovo–Ribbentropo pakto būtų netekusios valstybingumo, bet gal vėliau, ne 1940–aisiais. III Reicho kanceliarijos ir Kremliaus draugystė Baltijos šalių okupaciją paspartino. Kaipgi Vakarai galėjo smerkti Maskvos nešvarius darbelius Rytų Europoje 1939–1941 metais, kai sovietai, atsukę ginklus prieš vakarykščius savo sąjungininkus, tiek daug vokiečių divizijų prikaustė Rytų fronte ir palengvino amerikiečiams su britais Antrojo pasaulinio karo naštą, išsaugojo nemažai jų karių gyvybių?!“ – „Ūkininko patarėjui“ teigė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros docentas A. P. Kasperavičius.
 
Petras Cvirka supainiojo adresus
 
Nors 1939 m. spalio 12 d. Lietuvių draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti aktyvistas Petras Cvirka „Lietuvos pažangiųjų rašytojų vardu“ karštai padėkojo mažųjų tautų gynėjai ir globėjai Sovietų Sąjungai už perduotą Vilnių, tačiau, panagrinėjus 1939 m. rugpjūčio 23–iosios pakto slaptąjį protokolą, akivaizdu, kad Maskvai „senosios lietuvių sostinės“ likimas mažiausiai rūpėjo. Sovietai ypač domėjosi Besarabija (teritorija, kurioje dabar yra Moldova ir siauras Ukrainos ruožas). „Besarabija tuomet priklausė Rumunijai. Nuo pat SSRS atsiradimo Maskva nepripažino rumunų teisių į Besarabiją, kurią iki tol daugiau nei šimtą metų valdė Rusijos carai. Bolševikai 1920 m. pripažino Latvijos, Lietuvos ir Estijos nepriklausomybę, tačiau su Besarabijos netektimi niekuomet nesusitaikė. O Rumunija buvo svarbi naftos tiekėja Vokietijai. Tuo metu naftos gavyba nebuvo tokia beprotiškai didelė kaip dabar. Vokietijos karo pramonei visiškai užteko degalų, pagamintų iš rumuniškos naftos. Hitleris nusileido Stalinui dėl Besarabijos todėl, kad sovietai nesibrautų gilyn į Rumuniją“, – tvirtino istorikas A. P. Kasperavičius.
 
Lietuvą užėmė geriausi draugai
 
Anot docento A. P. Kasperavičiaus, nebėra gyvų liudininkų, kurie pasakytų, kokiomis aplinkybėmis Vilniaus kraštas irgi buvo atskirai paminėtas Molotovo–Ribbentropo pakto slaptajame protokole. „Nėra ir sovietų bei vokiečių derybininkų pokalbių stenogramų, todėl neaišku, kas ką šnekėjo. Tačiau vis dėlto didesnė tikimybė, kad J. von Ribbentropas, aišku, vykdydamas A. Hitlerio valią, prisiminė Vilniaus kraštą. Į Vokietijos įtakos sferą patekusią Lietuvą A. Hitleris, matyt, norėjo gauti kuo didesnę“, – galvoja A. P. Kasperavičius. Vėliau, kai Lietuva tuometinėje geopolitikos šachmatų lentoje atsidūrė juodosiomis figūromis žaidusio J.Stalino laukelyje, sovietų lyderis nusprendė nekeisti pirminio plano. „Dabar neįmanoma atkurti jo minčių gijos, tačiau tikriausiai J.Stalinui atrodė, kad Lietuvą bus lengviau okupuoti, o galų gale be jokio šūvio aneksuoti atidavus lietuviams jų išsiilgtą istorinę sostinę ir patvirtinus „geriausio Lietuvos draugo reputaciją“, – svarstė Vilniaus universiteto docentas. Anot A. P. Kasperavičiaus, daug rimtų istorikų – amerikiečių, taip pat ir pačių vokiečių – tvirtina, kad ir A. Hitleris gyvybinę erdvę vokiečių tautai (arijų rasei) norėjo praplėsti taikiai. „Panašiai Vokietija prisijungė Austriją. Nors, tiesa, dauguma austrų ir patys norėjo susivienyti su savo kraštiečio A. Hitlerio valdomais, ta pačia kalba šnekėjusiais vokiečiais“,– sakė istorikas.
 
Lenkus iškeitė į ukrainiečius ir lietuvius
 
Versiją, kad Vilniaus kraštą prijungti prie Lietuvos siūlė vokiečių nacionalsocialistai, patvirtina ir visiškai slapta telegrama Nr. 497, kurią J. von Ribbentropas 1939 m. spalio 5 d. išsiuntė į Maskvą Vokietijos pasiuntiniui Sovietų Sąjungoje grafui Friedrichui–Werneriui von der Schulenburgui. J. von Ribbentropas, priminęs, jog „rugpjūčio 23–iąją jam pareikalavus sovietų vyriausybė sutiko, kad Vilniaus kraštas priklausytų Lietuvai“, kiek apgailestaudamas pranešė F.–W.von der Schulenburgui – dėl sparčiai besikeičiančių įvykių Vokietijos–Lenkijos– SSRS fronte Lietuva patenka į sovietų įtakos sferą. „1939 m. rugsėjo 17 d. įsiveržusi į Vokietijos baigiamą subombarduoti Lenkiją, raudonoji armija okupavo nemažai etninių (pabrėžiu!) lenkiškų žemių. J. Stalinas pabūgo, kad keli milijonai tankiai didelėje teritorijoje gyvenančių lenkų gali nuolat sukilti prieš sovietų valdžią, todėl pageidavo iškeisti šias teritorijas į vokiečių užimtus „kresus“ (ukrainiečių, baltarusių, žydų gyvenamus Lenkijos „pakraščius“) ir Vokietijos iki tol „globotą“ Lietuvą“, – pasakojo A. P. Kasperavičius.
 
Širdgėlą išgydė raudonoji aušra
 
Vokiečiams nusivylus Lietuvos Vyriausybe, kuri kaip sraigė įlindo į neutralumo kiautą ir neatsiliepė į A.Hitlerio bei J. von Ribbentropo primygtinius raginimus pasiųsti lietuvių karius kartu su Wehrmachto daliniais į Vilnių, 1939 m. rugsėjo 28 d. mainai įvyko. Lietuva nuėjo pasitikti raudonosios aušros. Paskutinysis tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys po daugelio metų dievagojosi, esą patikėti A. Hitlerio gerais ketinimais trukdė širdgėla dėl 1939 m. kovo mėnesį Vokietijos atplėšto Klaipėdos krašto. Bet vokiečių nacionalsocialistams užimti Mažąją Lietuvą buvo lengva ne tik dėl gerokai didesnės karinės persvaros: per 16 metų, kai Lietuva 1923–iaisiais prisijungė Klaipėdos kraštą, jis nebuvo sulietuvintas, valstybinėse įstaigose daugiausia buvo kalbama vokiškai, pajūris gyveno pagal senuosius Vokietijos ir Prūsijos įstatymus, 1938 m. krašte veikė tik dvi lietuviškos vidurinės mokyklos ir viena progimnazija. Vokiečių kareiviams beliko dvikalbėse Klaipėdos gatvių pavadinimų lentelėse baltais dažais užtepti apatinę, lietuviškąją, dalį.
 
Intriga, kurios nebuvo
 
Prieštaringai vertinamas rusų istorikas revizionistas Aleksandras Osokinas įtikinėja, kad 1939 m. rugpjūtį ne tik J. von Ribbentropas, bet ir pats A. Hitleris slapta lankėsi Maskvoje. Gal prie žinomų Molotovo–Ribbentropo paktų (1939 m. rugpjūčio 23–iosios nepuolimo sutarties bei 1939 m. rugsėjo 28 d. draugystės ir sienų deklaracijos) buvo pridėta dar slaptesnių protokolų, kuriuos pasirašė patys valstybių vadovai – A. Hitleris ir J. Stalinas, o šių sandėrių pasekmės nepanaikintos iki šiol? „Ne, ne, tai tik dar vienas iš daugybės „apokrifų“ (nemokslinių klastočių) apie Antrąjį pasaulinį karą ir A. Hitlerį. Bandymas sukurti intrigą, kurios nebuvo“,– iš karto šią „sensaciją“ energingai paneigė istorikas A. P. Kasperavičius. Pasak docento, tuomet nebuvo įprasta, kad „valstybių vadovai nuolat bastytųsi po pasaulį – tam buvo užsienio reikalų ministrai ir diplomatinės tarnybos.“
 
Saugumo skėtis pridengė gudresnius
 
Mistikas A. Hitleris įsakė žudyti žydus, tačiau uždraudė žiauriai elgtis su gyvūnais, kankinti juos. Pats nukariavo daug šalių, bet užjautė kitų diktatorių pavergtas tautas. Sunaikino Lenkijos valstybingumą, tačiau leido atsirasti Europoje dviem naujoms nepriklausomoms valstybėms – Slovakijai ir Kroatijai. Atėmė iš Lietuvos Klaipėdą, bet norėjo, kad mūsų šalis atgautų Vilnių (beje, A. Hitlerį dažnai mėgdžiojęs J. Stalinas perėmė šią savybę – atplėšęs Lenkijos rytines žemes, prijungė prie jos didelius nugalėtos Vokietijos gabalus).
 
Kaip teigia suomių istorikas Seppo Zetterbergas, 1940 m. lapkričio mėnesį V. Molotovas Berlyne A. Hitleriui piktai kalbėjo, kad SSRS ir Vokietijos įtakos sferos Suomijoje nustatytos tik iš dalies, todėl vokiečiai neturėtų trukdyti Suomijos klausimą išspręsti taip pat kaip ir Baltijos valstybių. Tačiau A. Hitleris atrėžė, kad prie Baltijos neturi kilti naujas karas. Pasaulis ėmė kalbėti, kad Vokietijos vadas virš Suomijos išskleidė saugumo skėtį. Tą patį, kurio 1939 m. rudenį nepanoro Lietuva.
 
Archyvinė nuotr.
 
www.balsas.lt
 
Nuotraukoje: 1939–1940 metais Lietuvos valdžiai neprireikė kariuomenės naujokų nei žygiui su vokiečiais į Vilnių, nei kolektyvinei gynybai nuo sovietų

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra