„Vilnijos“ draugijos konferencija švietimo klausimais arba kokia iš tiesų yra Pietryčių Lietuvos gyventojų gimtoji kalba?

Autorius: Data: 2016-05-02, 10:45 Spausdinti

„Vilnijos“ draugijos konferencija švietimo klausimais arba kokia iš tiesų yra  Pietryčių Lietuvos gyventojų gimtoji kalba?

Aušra VIRVIČIENĖ, Vilnius

Kasmet „Vilnijos“ draugija rengia konferenciją švietimo klausimais. Joje dalijamasi lietuvybės rūpesčiais, regiono naujienomis, informacija apie švietimo problemas Pietryčių Lietuvoje, etninėse lietuvių žemėse – Baltarusijoje, Lenkijoje ir Karaliaučiuje.

 „Vilnijos“ draugijos pirmininkas dr. Kazimieras Garšva ir pirmininko pavaduotoja Nijolė Balčiūnienė

Šiųmetinę konferenciją savo apsilankymu pagerbė ir europarlamentaras profesorius Vytautas Landsbergis. Dalyvavo „Vilnijos“ draugijos pirmininkas habil. dr. Kazimieras Garšva, pirmininko pavaduotoja Nijolė Balčiūnienė, Lietuvos Respublikos Seimo narys Rytas Kupčinskas, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyr. specialistė Nida Poderienė, buvęs ilgametis Vilniaus rajono Marijampolio mokyklos direktorius, Švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Regioninių mokyklų skyriaus vedėjas Jonas Vasiliauskas, buvęs Eišiškių mokyklos direktorius Vytautas Dailidka, Gudų kultūros draugijos Lietuvoje pirmininkas dr. Aleksandras Adamkovičius, Dieveniškių verslo ir technologijų mokyklos direktorė Ilona Šedienė, mokytojai, žurnalistai, visuomeninių organizacijų atstovai.

Profesorius Vytautas Landsbergis

Leidėjas ir vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius susirinkusiesiems pristatė naują „Vorutos“ leidyklos išleistą knygą „Laisvi su laisvais, lygūs su lygiais“, kurioje publikuojama pokalbiai ir interviu su garsiausiais ir žymiausiais Lietuvos ir išeivijos visuomenės veikėjais, istorikais, mokslo ir kultūros šviesuliais. Knygoje daug dėmesio skiriama ir Rytų Lietuvos švietimo problemoms, čia gyvenančių tautinių bendrijų kasdienybei.

Švietimo ir mokslo ministerijos Regioninių mokyklų skyriaus vedėjas Jonas Vasiliauskas ir Dieveniškių verslo ir technologijų mokyklos direktorė Ilona Šedienė

Konferencijos metu Juozas Vercinkevičius buvo pasveikintas garbingo 75-ojo jubiliejaus proga, o buvusiai Dūkšto (Ignalinos raj.) švietimo skyriaus vedėjai Birutei Žemaitienei –Raginytei įteikta padėka už darbą renkant parašus dėl lietuvių kalbos, kaip tautinės ir kultūrinės vertybės, išsaugojimo. Habil. dr. Kazimieras Garšva pastebėjo, kad garbaus amžiaus ponia Birutė surinko kur kas daugiau parašų nei jaunos studentės.

Nijjolė Balčiūnienė sveikina Juozą Vercinkevičių garbingo jubiliejaus proga

Kokių mokyklų uždaryta daugiausiai– lietuvių ar lenkų?

„Yra duomenų, kad per 20 metų užsidarė pusė mokyklų, kuriose buvo mokoma lietuvių kalba. 50 proc. Lenkiškų mažiau – apie 30 proc. Labai mažos mokyklos tampa skyriais.

Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose yra tokia problema: juose valdo LLRA. Jų politika: jei toje apylinkėje yra lenkų dauguma, tai mokyklos valstybine kalba arba darželių visai nereikia, nes mažai vaikų ir niekas pareiškimų nepriima… – pasakojo habil. dr. Kazimieras Garšva. – Galiu paminėti pavyzdį – Kalvelių darželio vedėja Marija Klenovič. Ji gavo tėvų pareiškimus priimti vaikus į lietuvišką grupę, bet už tai buvo nušalinta nuo pareigų. Teismas ją gražino į darbą, tačiau Marijos Klenovič istorija, kaip ji nukentėjo ginant valstybinę lietuvių kalbą, buvo niekam neįdomi. Aš buvau tame teisme, tačiau jokie laikraščiai apie šį skandalingą faktą nerašė, jokie Vyriausybės atstovai jos teisių negynė. Sutikite, jeigu būtų nubausta kokia nors lenkė, kam priėmė pareiškimus į grupę lenkų kalba, tai iš ES tuoj atvažiuotų tikrinti, skambintų visais varpais, apie tokį skandalingą faktą būtų šnekama per radiją ir televiziją. Štai taip mes gyvename nepriklausomoje demokratinėje Lietuvos Respublikoje. […] Kita istorija – buvo pagrobtas Dieveniškių „Ryto“ mokyklos pirmokas Alvydas. Už tai, kad jis iš lietuviškos mokyklos nesutiko pereiti į lenkišką. Tada iš jį auginusios močiutės buvo atimtos globos teisės, o vaiką uždarė į Čiužiakampio internatą, kad jis „taptų lenku“. Aš rašiau raštą Vaiko teisių apsaugos komisijai, tikėjausi, kad ši tarnyba apgins vaiko teises, tačiau inspekcija pasakė, kad vaiko teises turi ginti močiutė…“

Kokia iš tiesų yra Rytų Lietuvos gyventojų gimtoji kalba – lenkų ar gudų?

Dėl egzaminų abiturientams suvienodinimo. Jau buvo du LLRA suorganizuoti mitingai, kitas bus po metų. Pasak prie radiatoriaus grasinusios prisirakinti Renatos Cytackos, ji lauks komisijos iš ES, nes Lietuvos valdžia neleidžia lenkams kalbėti gimtąja kalba. „Kalbininkai žino, kad tautybė ne visada sutampa su gimtąja kalba, – pastebėjo habil. dr. Kazimieras Garšva. – Jiems atrodo, jeigu esi lenkas, tai kitos kalbos negali būti. Tačiau lenkų kalbą jie išmoksta tik mokykloje. Tai tas pats – ar lietuviškai nemokėti, ar lenkiškai. Juk pirmokas į mokyklą ateina kalbėdamas gudiškai ir, kaip jau minėjau, nemoka nei lietuvių, nei lenkų kalbų. Kalbininkų įrodyta, yra detalūs visų apylinkių atlasai, liudijantys, jog Rytų Lietuvoje gyvenančių daugumos kitataučių gimtoji kalba yra ne lenkų, bet gudų.“ „Vilnijos“ draugijos pirmininkui pritarė ir Gudų kultūros draugijos Lietuvoje pirmininkas dr. Aleksandras Adamkovičius. Jis susirinkusiesiems patvirtino, kad didžiosios Rytų Lietuvos gyventojų dalies gimtoji kalba, kuria jie kalba, yra baltarusių arba gudų. Kitaip tariant – „po prostu“ arba „prostaja mova“. Didžiulė problema yra ta, sakė jis, „kad visi rinkėjai iš LLRA kalba apie gimtąją lenkų kalbą –vaikai turi žinoti savo gimtąją kalbą“. Tačiau visų mokslininkų ir kalbininkų iš Lietuvos bei Lenkijos, tyrinėjančių šių kraštų gyventojų kalbą, išvados liudija, kad, deja, kaip jau minėta, gimtoji šių gyventojų, save laikančių lenkais, kalba yra… baltarusių arba gudų. Vis tik reikia nepamiršti gyventojų „lenkinimo“ periodo, kuomet po karo Vilniaus krašte buvo įkurta per 300 lenkiškų mokyklų. Vaikai, kalbantys baltarusiškai ir gudiškai, patekę į lenkišką mokyklą, ją baigę tapdavo „lenkais“.

Be to, LLRA Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose šneka tautinių bendrijų vardu, bet iš tiesų kalbama ne apie daug tautinių bendrijų, o apie vieną. „Pavyzdžiui, gudų mokomąja kalba nėra ne tik nei vienos mokyklos, bet ir fakultatyvo. Taip pat ir Airėnų ukrainiečiai nieko neturi, taip pat ir totoriai.

Buvo J. Narkevičiaus konferencija Seime, po to – mitingas, vėliau – piketas prie Amerikos ambasados. Keista, kad Seimo vicepirmininkas organizuoja mitingą prieš Seimą, Vyriausybę, juos visaip kaip iškeikia. Ne mane, „Vilnijos“ draugijos pirmininką, bet Lietuvos valdžią, kurios atstovas yra ir pats.

Aš skaičiau to mitingo raštą, kuris buvo įteiktas Vilniaus miesto merui. Tame rašte yra dvidešimt dvi klaidos. Tačiau tą raštą skaitė ir buvusi viceministrė Edita Tamošiūnaitė. Jie teigia, kad jį pasirašė tūkstantis mitingo dalyvių. Tai aš stebėjausi, kaip Edita Tamošiūnaitė, lituanistė, nepamatė net dvidešimt dviejų klaidų peticijoje! Ir taip pat Jaroslavas Narkevičius, kuris rašė tuos raštus. Kai dar buvau mokytojas, tai už dvidešimt dvi klaidas rašydavau kuolą. Aš jiems sakau: jeigu jūs patys nemokate rašyti, kodėl jūs trukdote ir neleidžiate kitiems išmokti rašyti ir neapsijuokti? V. Tomaševskis išsidavė, kad mitingą organizavo ne tėvų komitetas, o LLRA.

Be to, yra problema dėl draugiškų santykių su Lenkijos Respublika. Nes sutartis sako, kad mes neturime kištis vieni į kitų vidaus reikalus, mūsų piliečiai turi būti lojalūs savo respublikai, tiek Lenkijos lietuviai, tiek Lietuvos lenkai, bet prie Aušros vartų rugsėjo 1-ąją organizuoti mitingą padėjo ir dabartinis Lenkijos Seimo pirmininkas Marek Kuchciński… – stebėjosi „Vilnijos“ draugijos pirmininkas. – Jis pats ten dalyvavo, taip pat – Lenkijos ambasados Lietuvoje darbuotojai. Tai yra sutarties pažeidimas.“

 

Naujos ugdymo programos

Pasak Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyr. specialistės Nidos Poderienės, Vilnijos krašto švietimo sritis priklauso ir nuo kokybės. Tėvai jau renkasi mokyklas pagal rezultatus. „Mūsų duomenys rodo, kad didžiausius skirtumus tarp pasiekimų lemia ne mokomoji kalba, o rajonas ir regionai. Aukštesni rezultatai yra Trakų rajone, žemesni – Šalčininkų. Todėl mes į tai turime telkti dėmesį. Nuo mūsų vaikų, nesvarbu, kokią mokyklą jie baigs, priklausys Lietuvos ateitis. Iš tiesų bepigu gyventi Vilniuje ir mokyti vaikus, pavyzdžiui, Salomėjos Nėries mokykloje. O Vilniaus rajone yra kita situacija. Aš pati gyvenu Vilniaus rajone ir kalbu ne kaip žmogus iš „centro“. Man didžiausias pavyzdys yra Vytauto Didžiojo gimnazija tarpukariu.

Švietimo ir mokslo ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyr. specialistė Nida Poderienė

Kokios naujienos? Lietuvių kalbos egzaminas yra vienintelis privalomas egzaminas, kad mūsų abiturientai gautų atestatus, jis laikomas mokykliniu arba valstybiniu lygmeniu. Kol kas yra pereinamasis laikotarpis, atsižvelgiant į tai, kad iki 2016 m. pagal mokymo planus labai skyrėsi pamokų skaičius, skirtas lietuvių kalbos mokymui. Tai šiuo metu yra taikomas skirtingas vertinimas, atsižvelgiant į Nacionalinio egzaminų centro rezultatus, t. y. gramatikos, raštingumo ir stiliaus aspektus. Mes labai džiaugiamės, kad visi Lietuvos vaikai mokosi pagal vieną programą. Nesvarbu, kad klaidų skaičius dar yra skirtingas.

Nuo šių metų rugsėjo mėnesio visi Lietuvos mokiniai mokysis pagal vieną bendrą lietuvių kalbos programą 1–4 klasėje ir pagal vieną bendrą 5–10 klasės pagalbinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros programą. Nauja šioje programoje yra tai, kad grįžtame prie sisteminio lietuvių kalbos mokymo, manydami, kad iki 14 metų žmogus turi išmokti taisyklingai rašyti. Greta literatūros tekstų pagrindinio ugdymo programoje pirmą kartą atsirado V. Kudirkos „Tautiška giesmė“, Maironio „Lietuva brangi“, taip pat ir pilietinės kalbos, kurios telkia valstybę, bendruomenę,“ – pasakojo Švietimo ir mokslo ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyr. specialistė Nida Poderienė.

Konferencijoje kalbėjo ir buvęs ilgametis Vilniaus rajono Marijampolio mokyklos direktorius, Švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis. Jis papasakojo, su kokiomis problemomis susiduria mokyklos ir skyriai lietuvių dėstomąja kalba Pietryčių Lietuvoje, o konkrečiai – Vaidotuose ir Sudervėje.

Švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis

Švietimo ir mokslo ministerijos Regioninių mokyklų skyriaus vedėjas Jonas Vasiliauskas džiaugėsi, kad prie lietuviškų mokyklų rėmimo svariai prisideda „Ryto“ švietimo draugija, prof. Vytauto Landsbergio fondas, kuriam vadovauja prof. Gražina Landsbergienė. Rėmimai, pasak Jono Vasiliausko, vyksta ne vienu kitu šimtu eurų, bet tūkstančiais. Todėl visuomenininkams ir fondams reikia nuoširdžiai padėkoti.

Lietuviškų mokyklų gyvavimo etninėse Lietuvos žemėse pabaiga?

Pasak „Vilnijos“ draugijos pirmininko pavaduotojos N. Balčiūnienės, ji neprisimena, kad „Vilnijos“ draugija ar kitos visuomeninės organizacijos, dirbančios etninėse žemėse, Rytų Lietuvoje, būtų pakviestos valdžios atstovų ir joms būtų padėkota už darbą be atlygio, už pagalbą lietuviškoms mokykloms, už situacijos analizę ir visa kita.

„Be to, – pabrėžė N. Balčiūnienė, – tautinių mažumų departamentą jau grąžino prie LR Vyriausybės, o užsienio lietuvių – ne. Kaip suprasti, kad jie [užsienio lietuviai – red. pastaba] mažiau reikalingi? Panašu, kad ši problema vėl bus palikta visuomenininkams.

Be to, egzistuoja kita milžiniška problema – mokytojai, savo valia pasirinkę darbą užsienio valstybių sekmadieninėse lietuviškose mokyklose. Kol kas yra taip – jokių socialinių garantijų. Tai visiškas akibrokštas – nei draudimo, nei pensijos, nieko. Mokytojas stovi po keturias valandas pasienyje, kad nusigautų iki mažųjų lietuviukų. Kuo toks mokytojas skiriasi nuo mokytojo, dirbančio Lietuvoje? Visiškai nesuprantamas mūsų valstybės elgesys.

Be to, labai norėtųsi, kad lietuviškos mokyklos, esančios etninėse žemėse, būtų lygiavertės esančioms Rytų Lietuvoje. Šios mokyklos turėtų gauti lygiai tokią pačią materialinę paramą.

Punsko (Lenkija) lietuviškų mokyklų problemos yra kitokios nei esančių Baltarusijoje. Šiame krašte iš lietuviškų mokyklų beveik neliko nieko. Visos mažos mokyklos uždarytos. Liko tik Punsko Dariaus ir Girėno pagrindinė mokykla ir gimnazija ir Seinų lietuvių „Žiburio“ mokykla, išlaikoma Lietuvos valstybės. Viskas. Ir kaip Lenkija tai daro? Jie tai daro pačių lietuvių rankomis. Yra ko pasimokyti lietuviams…Viskas vyksta per finansavimą. Pusę lėšų skiria valstybė, pusę – savivaldybė. O savivaldybė lėšų neturi arba jas skiria kitoms, svarbesnėms reikmėms, taigi – galima ir reikia tokią mokyklą uždaryti. Į susikaupusias skolas niekas nežiūri. Visai neseniai apie skolas lietuviškoms mokykloms buvo rašyta ir interneto svetainėje punskas.pl. Blogiausia, kad mūsų valdžia nė puse lūpų nedrįsta apie tai prasižioti Lenkijos valdžiai… Kai tuo metu pastaroji nuolat trimituoja apie uždaromas lenkiškas mokyklas Lietuvoje…“ – liūdnai kalbėjo Nijolė Balčiūnienė.

Sigitos Nemeikaitės nuotr.

Rytų Lietuva



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra