Vilniaus žmogaus portretas: Vidmantė Jasukaitytė

Autorius: Data: 2015-07-13, 12:14 Spausdinti

Birutė ŽEMAITAITYTĖ, Vilnius

Šiltą ir jaukią birželio šešioliktosios pavakarę į Vilniaus rotušę rinkosi rašytojos Vidmantės Jasukaitytės gerbėjai. Poetė, prozininkė, dramaturgė, visuomenės veikėja, Kovo 11-osios Akto signatarė pradėjo vakarų-susitikimų ciklą „Vilniaus žmogus: iškiliųjų portretai“. Iš Šiaulių rajono kilusi Vidmantė Jasukaitytė Vilniuje gyvena jau beveik penkias dešimtis metų (nuo 1967 m.), tad pagrįstai gali būti vadinama Vilniaus žmogumi, nors ir šiauliečiams, be abejonės, ji visuomet bus saviškė.

Vakaro viešnios portretą lengvais potėpiais tapė Vilniaus rotušės kultūrinės veiklos vadybininkė Birutė Kurgonienė. Ji pabrėžė, kad, norint atskleisti išsamų V. Jasukaitytės portretą, ko gero, prireiktų viso ciklo vakarų-susitikimų, nes kaskart galima būtų kalbinti vis kitą moterį – poetę, prozininkę, dramaturgę, visuomenės veikėją, politikę, Kovo 11-osios akto signatarę, mylinčią moterį, mamą, savo tautos likimui neabejingą pilietę, šilto ir šalto savo gyvenime mačiusį žmogų.

Vakaro organizatoriai, norėdami nors trumpam sugrąžinti rašytoją į vaikystę, sceną papuošė didžiule, tarsi gimtųjų Pumpučių pievoje suskinta, laukinių gėlių puokšte. Malonus siurprizas Vidmantei buvo ir Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklos akordeonų dueto – Ruslano Grimbovskio ir Edvino Jakuneco (mokytoja Elena Berezina) – pasirodymas, juk mokytis groti akordeonu buvo rašytojos svajonė, tik, deja, ilgąsias kolūkio burokų vagas, kurias tekdavo ravėti, norint užsidirbti pinigėlių instrumentui, buvo ne taip lengva įveikti, o ir vienintelis turgaus parduotuvėlės lentynoje įsitaisęs nuostabaus grožio akordeonas turėjo kažkokį rimtą defektą…

Rašymas nėra paprastas, o įtempto darbo reikalaujantis dalykas. Pasak Tomo Mano, rašytojas, tai žmogus, kuriam rašyti sunkiau, nei kitiems žmonėms. Kas nors visada žvelgia pro tavo petį, kai tu rašai. Motina. Mokytojas. Šekspyras. Dievas… Skaitydamas įdomią knygą, žmogus paprastai nesusimąsto apie autoriaus charakterio ypatumus, jo gyvenimo būdą. O juk kai kurie jo biografijos faktai arba knygos sukūrimo istorija gali būti labai įdomūs, o kai kada net šokiruojantys. Tad vakaras žadėjo įdomų pokalbį, retą progą bent akies krašteliu pažvelgti į iškilios lietuvės moters gyvenimą ir kūrybą.

Pradžioje rašytoja skaitė savo poeziją. Skaitė labai įtaigiai. Ne iš lapelio, o iš knygų, kurių visa šūsnis galėjo ant staliuko. Vien poezijos išleistos net devynios (o tiksliau – dešimt): „Ugnis, kurią reikia pereiti“,1976; „Taip toli esu“, 1979; „Mano broli, žmogau“, 1982; „Saulės per daug“, 1986; „Neiškastam sidabrui pasakyk sudie“, 1999; „Tikrasis nebūties veidas“, 2002; „Subačiaus gatvė. Getas“, 2003; „La Loba“; „Kas už nieko“ (dvi vienoje), 2009; „Ambra“, 2014.

Rašytoja atsakė į vakaro vedėjos Birutės Kurgonienės klausimus. O jų buvo įvairių. Malonu, kad viešnia neslėpė skeletų spintoje, žodžių nevyniojo į vatą. Ji kalbėjo drąsiai, originaliai, taip, kaip kalba savo vertę suvokiantis, aktyvią pilietinę poziciją turintis brandus ir atsakingas žmogus. Skaitytojai sužinojo, kad rašytoja niekada neapgailestauja dėl to, jog knygą, kuria galbūt ir pati žavisi, parašė ne ji, o kitas autorius, nes kiekviena jos parašyta eilutė išplaukia iš jos širdies ir savintis kito autoriaus širdies dalelę (kaip ir kitam josios) būtų beprasmiška.

Publiką nustebino, kad rašytoja yra parašiusi pjesę vaikams ir svajoja apie miuziklą mažiems ir dideliems. Vakaro dalyviai sužinojo, kad žmogaus ir kūrėjo stiprybė tiesoje, kad ilsėtis V. Jasukaitytei geriausia Šventojoje, kad vienas jos personažas gali turėti net keletą prototipų, o šiuolaikinio rašytojo misija – prisiimti atsakomybę už žodį, netiražuoti blogio, daryti jį lengvai atpažįstamą, neklampinti žmogaus į tamsos liūną. Rašytoja nejaučia neapykantos ir kritikuojantiems jos knygas, kaip ir apskritai visiems, bandantiems ją įskaudinti. Gyvenimas ir laikas kiekvienam parodo jo vietą. Amžinybės akivaizdoje daug kas pasirodo nereikšminga ir laikina, išskyrus žmoguje spindinčią šviesą. Vidinę taiką, susigrąžintą po skaudžių praradimų ir dialogo su mirtina liga, liudija ir rašytojos požiūris į savo pačios kūrybą. Paklausta, ar norėtų ką nors pataisyti, o gal turi kokį nekenčiamą herojų, rašytoja atsakė, kad visa, kas parašyta, yra jos savastis.  Ir visa jai brangu. Tenesis Viljamsas teigė: „Gyvenimas – tai miela, puikiai sukurpta pjesė – išskyrus trečią veiksmą“. Rašytoja prisipažino, kad, ko gero, ji dabar esanti trečiame veiksme, kai gali naudotis savo patirties, įgytos per pirmuosius du veiksmus,  privalumais. Iš kitos pusės, ji, kaip ir kiekvienas adekvatus žmogus, suvokia, kad jos laikas ne amžinas. Tačiau kvaila būtų bijoti mirties.  Tai tik perėjimas į kitą būvį. Ir tam perėjimui reikia ruoštis. Suprantama, nesinorėtų išeiti iš šio pasaulio per anksti, neužbaigus svarbių darbų, neparašius gerų knygų, žinant, kad kai kas tavęs ilgėsis  ir sielvartaus, kad kažkam nesuspėjai grąžinti skolos, atleisti. Į klausimą, ar, pastebėdama paskutiniųjų dienų ženklus, kūrėja turi stimulą gyventi ilgai, na, bent jau dėl to, kad pamatytų, kuo visa tai baigsis, Vidmantė Jasukaitytė atsakė, kad daugelį metų studijavo šventraščius, Kabalą, tad suvokia, kad vienintelė alternatyva kančioms – teisingas žmogaus auklėjimas, pasaulio įvykių suvokimas. Todėl mūsų egzistavimo prasmė – džiuginti Kūrėją, siekti susitapatinti su juo. Diena, kai bus atkurtas pirminis, teisingas pasaulis, mums nežinoma, bet tai tikrai nebus siaubo diena, juk pasaulis atsikratys Šėtono valdžios, sulauks Dievo karalystės Žemėje. Iš tiesų tai bus džiaugsmo, ilgai puoselėtos žmonijos vilties išsipildymo diena. Dieviškosios meilės srautą (nors jis ir nėra vienintelė religingumo prasmė) patiriame ir rašytojos dviejų dalių metafiziniame romane „Dievas miršta vienišas“.

Rašytoja – labai produktyvi. Žanrų ir temų įvairovė, tekstų apimtys liudija didelę erudiciją, užsispyrimą ir išskirtinį darbingumą. Vis dėlto specialaus rašymo ritualo ji neturinti. Jai nebūtina, kaip, pvz., A. Čechovui, rašant vilkėti išeiginio drabužio arba stovėti ant suplyšusio antilopės kailio, įsispyrus į  per didelius mokasinus, kaip Ernestui Hemingvėjui, ji apsieina be žvakių, neišgeria, kaip Onorė de Balzakas, penkiasdešimt puodelių kavos, nestimuliuoja savęs kokainu, kaip Žanas Kokto…

Žinoma, susitikime nebuvo apeitas ir politikos klausimas. Rusų poetas, kurio kūryboje pasitaiko ir lietuviškų motyvų, Tomo Venclovos eilėraščių vertėjas į rusų kalbą, Nobelio literatūros premijos laureatas Josifas Brodskis ragino jaunimą ne ypač pasitikėti politikais. Ne tiek dėl to, kad jie būtų neprotingi ir negarbingi, bet dėl jų darbų mastelio, kuris yra neįkandamas net patiems geriausiems iš jų. Jie gali šiek tiek sumažinti socialinį blogį, bet ne jų jėgoms jį išrauti. Kad ir koks esminis būtų pagerėjimas, etiniu požiūriu, jis visada bus niekingai mažas, nes visuomet bus tų, nors ir vienas žmogus, – kuriems iš to pagerėjimo nebus jokios naudos. Pasaulis nėra tobulas. Aukso amžiaus niekada nebuvo ir nebus. Tad teks kliautis patiems savimi, savarankiškai valdyti pasaulį, lygia dalimi patiriant ir dėkingumą, ir nusivylimą. Rašytoja, ragavusi politikės duonos ir stebėjusi politikos virtuvę iš vidaus, nėra atlaidesnė politikams, atvirkščiai, kelia jiems aukštus reikalavimus. Ji stebisi, kad kai kurie kandidatuoja į Seimą, nesuvokdami visatos, pasaulio raidos dėsnių, nepažindami žmonijos valdymo metodų ir tendencijų visumos, nemylėdami nei savo tautos, nei kalbos, nežinodami savo istorijos. Ačiū Dievui, kad atsvarą tokiems sudaro gabūs ir garbingi politikai, kurių taip pat pasitaiko, ir dėl kurių pusiausvyra išsaugoma. Pati Vidmantė Jasukaitytė, gindama lietuvių jaunuolius nuo nestatutinių santykių Sovietų kariuomenėje, išdrįso išsakyti priekaištą pačiam Michailui Gorbačiovui. Šiandien ji atkakliai rūpinasi lietuvių kalbos išlikimu. O kaip mes šiandien tokios drąsos stokojame…

Štai ką apie vieną V. Jasukaitytės knygų pasakė skaitytoja: ,,Stebuklinga patvorių žolė“. Būtent tokia man ir pasirodė ši knyga – stebuklinga. Žodžiai, sakiniai apsiveja širdį, kaip ta stebuklinga patvorių žolė, įsipina į mintis, užburia, kartais tuos burtus išsklaido, bando gudriai apgauti, kad viskas netikra, nieko nebuvo, viskas išgalvota. Ir, tiesą pasakius, perskaičius knygą, taip ir likau sumišusi, abejojanti, kas visgi buvo tikra, o kas ne…“Paklausta, ar apysaka ,,Stebuklinga patvorių žolė“ (1981, 2005 m.) rašytojai yra geriausia – ,,stebuklinga“ knyga, Vidmantė Jasukaitytė priminė, kad be poezijos ir ,,Stebuklingos patvorių žolės“ ji yra parašiusi septynis romanus – ,,Po mūsų nebebus mūsų“ (I dalis), 1987, 2005; ,,Marija Egiptietė“, 2002; ,,Dievas miršta vienišas“, 2003; ,,Kai mes buvome vilkai“, 2009; ,,Kaip mes mokėmės mirti“, 2013) – apysaką ,,Balandė, kuri lauks“, 1989; esė rinkinį ,,Golgotos vynuogės“, 2001; dramas – „Žemaitė“, 1986; „Žilvinas“, 1988 ir „Vilkų medžioklė“, 1990.

Tam tikra prasme apysakų romaną ,,Stebuklinga patvorių žolė“ galima būtų laikyti geriausia rašytojos knyga, juk pagal ją parašytas scenarijus ir sukurtas filmas, ji išversta į ispanų kalbą, tačiau rašytoja prisimena ir romano ,,Po mūsų nebebus mūsų“ sėkmę. Tai buvo tikras perversmas, sukrėtimas lietuvių literatūroje. Didžiulis mūsų šalies masteliu keturiasdešimt penkių tūkstančių knygos tiražas per trumpą laiką buvo grobstyte išgrobstytas, to Lietuva dar nebuvo mačiusi. Deja, iki šiol neparašyta antroji romano dalis. Rašytoja sako, kad tęsinys bus visai kitoks, nes kitokia, ne tokia, kokią kūrėja įsivaizdavo, ir pati Lietuva…

Populiari ir dar viena rašytojos knyga. Deja, romano ,,Marija egiptietė“ nebuvo ant mūsų staliuko rotušėje, nes ir pati rašytoja nebeturi nė vieno egzemplioriaus. Knygą sunku rasti ir bibliotekose, nes jai būdinga keistoka savybė – dėl savo magiškos trauktos nugulti kieno nors stalčiuje ar knygų lentynoje…

Rašytoja prisiminė ir dramos „Žemaitė“ populiarumą. Šimtas anšlaginių Šiaulių dramos teatro spektaklių ,,perestrojkos“ laiku. Tai buvo tikrasis tautos atgimimas. Kai kas juokaudavo, kad pati V. Jasukaitytė būtų geriausia pagrindinio vaidmens atlikėja, nes aktoriams duodavo neįkainojamų patarimų, buvo tarsi režisieriaus Gyčio Padegimo dešinioji ranka.

Vakarui artėjant į pabaigą, vėl klausėmės akordeonų muzikos ir ikikolumbinių laikų indėnės La Lobos, ankstyvosios krikščionės, šiuolaikinės moters išgyvenimų, meditacijų, netekties ir atsisveikinimo bylojimų  iš Vidmantės Jasukaitytės paskutiniųjų rinkinių „La Loba“, „Kas už nieko“ ir „Ambra“.

Neprailgo ištisos dvi valandos. Publika, sulaikiusi kvėpavimą, gaudė kiekvieną žodį. Tvyrojo ypatinga atmosfera.

Vakaro vedėja Birutė Kurgonienė pajuokavo: Viktoras Hugo paskutiniuosius gyvenimo metus praleido savo rūmuose Paryžiuje, rašytojo vardu pavadintoje gatvėje. Nurodydamas ant voko atgalinį adresą, Hugo tiesiog rašydavo:Mesjė Viktorui Hugo į jo aveniu Paryžiuje“. Ar Vidmantės Jasukaitytės namo (o gal ir gatvės) kaimynai žino, kad jų name gyvena žymi rašytoja?“ Vidmantė Jasukaitytė atsakė, kad tam tikra kategorija žmonių, turinčių daug laisvo laiko, mėgstančių nuo pat ryto pagurkšnoti alučio, dažnai ją pasveikina: „Labas rytas, rašytoja, vakar matėm Jus per televizorių. Gerai atrodėt!“

Dėkinga publika nešė vakaro viešniai gėles. Natūralu, kad pirmosios Vidmantę Jasukaitytę pasveikino  buvusios kolegės, Lietuvos Respublikos Seimo narės Dalia Teišerskytė ir Rima Baškienė. Vėliau padėkos žodį tarė bei poezijos almanachus vakaro viešniai ir renginio vedėjai įteikė Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos Vilniaus skyriaus atstovai, kvapnią puokštę-siurprizą per pasiuntinį perdavė Šiaulių rajono Voveriškių mokyklos, kurioje mokėsi būsimoji rašytoja, ir kurioje įkurta Vidmantės Jasukaitytės klasė, bendruomenė.

Ištikimiausi rašytojos gerbėjai, suskubę čia pat, fojė, įsigyti Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistą rašytojos tomelį, panoro gauti vakaro viešnios autografą bei drauge su ja nusifotografuoti.

Žmonės neskubėjo skirstytis. Buvo apie ką pamąstyti, sutikus spalvingą, daugialypį žmogų, gebantį jausti grožį, turintį drąsos rizikuoti ir valios sakyti tiesą. Buvo šviesu akyse ir sielose, nes Vidmantės Jasukaitytės išspinduliuojamos šviesos intensyvumas paskatino patikėti savyje glūdinčiais talentais, drąsiau siekti savo tikslų ir svajonių.

Nuotraukos Aidos Vėželienės

Renginiai , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra