Vilniaus vyskupo sostas sulaukė marijonų generolo kun. Jurgio Matulaičio

Autorius: Data: 2018-02-19, 11:17 Spausdinti

Vilniaus vyskupo sostas sulaukė marijonų generolo kun. Jurgio Matulaičio

Vilniaus katedra, apie 1903 m.

Irena PETRAITIENĖ, www.bernardinai.lt

Lietuvai minint valstybingumo 100-ąjį jubiliejų, 2018-ieji paskelbti 1918 m. popiežiaus Benedikto XV nominuoto ir Kauno katedroje konsekruoto Vilniaus vyskupo palaimintojo Jurgio Matulaičio metais.

XX a. – lietuvybės Vilniuje įtvirtinimo istorijos laiptai   

„Šv. Mikalojaus bažnyčios patrono dieną apsilankė Vilniaus vyskupas fon der Roppas, – paskelbta 1904 m. gruodžio 10 d. „Vilniaus žinių“ pirmajame numeryje. – Jo Mylista bažnyčioje užgiedojo lietuviškai, o aplankydamas kleboną, jo namuose vartojo mūsų kalbą. Nieks Vilniuje nepamena, kada lankėsi šitoje bažnyčioje koksai vyskupas.“ Lygiai prieš metus, 1903-iųjų gruodžio 2 d., Vilniaus katedroje buvo įvykęs Pijaus X paskirto vyskupo Eduardo von der Roppo ingresas. „Iš dalies lenkas, iš dalies vokietis, iš dalies lietuvis, bet svarbiausia doras katalikas“, – šitaip apibūdintas ganytojas Vilniuje išvystė plačią pastoracinę, visuomeninę ir politinę veiklą: leido ganytojiškus laiškus, rėmė spaudą, gynė rusų persekiojamus kunigus, vizitavo parapijas ir kviesdavo dvasininkų suvažiavimus aptarti vyskupijos reikalų. Jis išleido aplinkraštį, skatindamas stačiatikius pereiti į katalikų tikėjimą. Rūpindamasis religiniu auklėjimu, paskelbė kapelionams instrukcijas tikėjimo dėstymo reikalu. 1906 m. pradėjo politinį judėjimą dėl Lietuvos ir Baltarusijos tautinių teisių.

Vysk. J. Matulaičio pirmtakas, Vilniaus ganytojas ir Mogiliovo arkivyskupas E. von der Roppas

Kai 1907 m. rugpjūčio mėn. Rusijos vidaus reikalų ministras Piotras Stolypinas ištrėmė Vilniaus vyskupą Eduardą von der Roppą, lietuvių dvasininkija, taip pat ir inteligentija siekė, kad jo įpėdiniu taptų lietuvis. „…Išvažiavau Kaunan, – dienoraštyje rašė Jonas Basanavičius, kur vakare susirinkus pas kun A. Dambrauską-Adomą Jakštą svarstyta mano sumanymas dėlei bažnytinių Lietuvos dalykų ir vyskupo Vilniun paskyrimo delegacija Ryman pas papą siųsti. Paskirta rezidentas prie Vatikano kun. Prapuolenis, o delegatais išrinkta: aš, K. Aglinskas, kunigaikštis Gediminas Beržanskis-Klausutis, kun. Maciulevičius-Maironis, Valkininkų klebonas Racevičius ir D. Malinauskas. Kun. Dambrauskui Kaune pavesta memorandumas rašyti.“ Raštas pop. Pijui X „De lingua polonica in ecclesiis Lituaniae. Supplex libellus Suae Sanctitiati Pio X et omnibus Catholicae Ecclesiae Cardinalibus a Lituanis oblatus“, kuriame išdėstyta nenormali katalikų Bažnyčios padėtis Lietuvoje, Kaune lietuvių ir lotynų kalbomis buvo atspausdintas atskiru leidinėliu. Memorandume Šv. Tėvo buvo prašoma: pripažinti Lietuvos Katalikų Bažnyčią nepriklausoma nuo Lenkijos Bažnyčios, atskiriant šias dvi Bažnyčias, nes lietuviai ir lenkai sudaro dvi skirtingas tautas; sudaryti Lietuvos arkivyskupiją iš Vilniaus, Žemaičių ir Seinų vyskupijų su senosios Lietuvos sostinės Vilniaus arkivyskupu; parinkti Lietuvos arkivyskupu ir vyskupais lietuvius, pažįstančius ir mylinčius lietuvių tautą ir jos kalbą; visus Šv. Sosto apaštališkuosius laiškus, bules, enciklikas ir pan. siųsti be Lenkijos vyskupų tarpininkavimo, tiesiog Lietuvos vyskupams, o išskaičiuojant katalikiškus kraštus, Lietuvą minėti atskirai nuo Lenkijos. Be to, prašoma atsiųsti į Lietuvą nešališkų dvasininkų komisiją, kuri vietoje ištirtų Bažnyčios padėtį Lietuvoje. Šiame rašte pirmą kartą viešai buvo iškeltas atskiros Lietuvos bažnytinės provincijos klausimas. Šv. Sostas iš dalies atsižvelgė į lietuvių katalikų prašymą: buvo išleistas Pijaus X aplinkraštis dėl mažumos teisių melstis gimtąja kalba.

Prel. K. Michalkevičiaus vaidmuo politikoje

1908 m. Vilniaus vyskupijos valdytoju Vatikanas paskyrė Lietuvoje gimusį prel. Kazimierą Michalkevičių. Jis, kaip to reikalavo Popiežiaus aplinkraštis, paskelbė potvarkius, kuriais bandė apginti lietuvių teises bažnyčiose. Reikalavo, kad mišriose parapijose lenkų kunigai mokėtų lietuvių kalbą, Vilniaus katedroje, Aušros Vartų ir Verkių bažnyčiose maldininkų kelionių metu būtų sakomi pamokslai lietuviškai, nurodė Vilniaus kunigų seminarijoje dėstyti lietuvių kalbą, kaip privalomą dalyką. Nepaisant pastangų, K. Michalkevičius neįstengė išspręsti Vilniaus vyskupijos bažnyčiose kalbinio klausimo ir nepajėgė sudrausminti lenkų kunigų, „varančių“ lenkinimo politiką.

Marijonų generolas kun. Jurgis Matulevičius-Matulaitis

Pirmojo pasaulinio karo metu, vokiečiams okupavus Lietuvą, Michalkevičius daugiau rūpinosi politika, rašė memorialus, įrodinėjo vokiečių okupacinei valdžiai Vilniaus lenkiškumą, remdamasis jo paties surengta per bažnyčias tautybių statistika. Ryškiausiai iškilo jo vaidmuo politikoje, kai 1917 m. gegužės 25 d. drauge su 44 lenkų atstovais Vokietijos kancleriui Bethmannui nusiuntė memorandumą, kuriame pasirašiusieji, „atstovaudami visoms politinėms lenkų srovėms Lietuvoje“, pasisako dėl būsimos politinės santvarkos Lietuvoje. O toji santvarka – Lietuvos prie Lenkijos prijungimas: „Lenkystė davė Lietuvai religiją, šviesos, ūkio, kultūros ir valstybės tradicijų, tai yra aukščiausią tikros civilizacijos lobį.“ Lietuviai į tokį įžeidimą 1917 liepos 10 d. atsakė: „…Kultūros nešėjai buvo ne ateiviai lenkai, bet vietos lietuviai, kurie, kad ir lotyniškai ar lenkiškai rašė ar kalbėjo, bet lietuviškai jautė.“ Nusiuntę tam pačiam Vokietijos kancleriui kontramemorandumą, lietuvių atstovai pareiškė, kad nepagrįstos lenkų pretenzijos išreiškia tik lenkų imperialistinius siekimus. Atkreipdami į tai dėmesį, lietuvių atstovai trokšta ir tikisi, kad Lietuvos ateitis bus sukurta teisingais pagrindais – atgaunant tautinę nepriklausomybę. Kontramemorandumą pasirašė dr. J. Basanavičius, A. Smetona, A. Žmuidzinavičius, dr. J. Šaulys, kun. J. Bakšys, kun. J. Stankevičius, P. Klimas, A. Vileišis, A. Gylys, agr. A. Stulginskis, Č. Landsbergis, kun. J. Kukta, kun. prof. T. Brazys, kun. A. Varnas, D. Malinauskas, kun. J. Petrulis, kun. VI. Mironas, kun. J. Stašys ir kun. J. Ribikauskas. Vyskupijos valdytojas prel. Michalkevičius lietuvius kunigus apkaltino, kad jie „įžeidę ir papiktinę maldingo kataliko jausmus“, todėl juos mėnesiui suspendavo ir atleido iš pareigų. O kas neturėjo iš ko gyventi, pasiūlė prieglaudą Gardino pranciškonų vienuolyne, kuriame ir rusai uždarydavo jiems prasikaltusius kunigus. Kadangi lietuvių memorandume pasirašė ir kun. J. Stankevičius, priklausąs Seinų vyskupijai, tai prel. Michalkevičius parašė Seinų vyskupijos valdytojui kun. Matui Dabrilai raštą, kad tas nubaustų kun. J. Stankevičių. Seinų vyskupijos valdytojas ne tik kad kun. J. Stankevičiaus nenubaudė, bet dar ilgu laišku atsakė Michalkevičiui, išdėstydamas ir Seinų vyskupijos kunigų nusistatymą. Tame laiške kun. M. Dabrila, tarp kita ko, rašo: „Kad lenkai geidžia laisvės ir eina prie jos, niekas lietuvių jų dėl to nepeikia, juo labiau, kad toks geidimas yra vertas pagirti; bet lenkai, taip geisdami sau laisvės, kurią iki šiol dar nėra pilnai įsigiję, jau geidžia atimti iš lietuvių laisvę ir pagrobti ją į savo neprašytą globą. Lenkų memorandumą, paremtą klaidingais faktais, pasirašė lenkai dvarininkai… Bet kaip Šviesiausias vyskupijos Valdytojas, dvasiškas Ganytojas, lietuvių ir lenkų Tėvas, galėjo nedrebančia ranka dėti savo parašą, reikalaudamas Lietuvą priskirti prie Lenkų karalystės! Kas Prelatą tam įgaliojo? Ar lietuviai to prašė? Juk kaip kiekvienas paukštelis, taip ir lietuviai geidžia laisvės ir trokšta liuosybės.“

Lietuvą pasiekusios žinios raibuliavo viltimi

1917 m. liepos 25 d. popiežiui Benediktui XV ištremtąjį Vilniaus vyskupą Eduardą von der Roppą 1917 m. liepos 25 d. paskyrus Mogiliavo arkivyskupu metropolitu, jis planavo Rusijos plotuose įsteigti kelias naujas vyskupijas ir pradėti plačią misijų veiklą – Rusijos atsivertimą. Lietuvos Tarybos posėdyje A. Smetona pranešė, jog Roma sutinka, kad Vilniaus vyskupu būtų paskirtas lietuvis, tačiau nesutinka jo skirti, kol neaiški Lietuvos politinė padėtis. Prašo pateikti daugiau kandidatų. Tokia Lietuvą pasiekusi žinia suraibuliavo viltimi kovoti, kad į Vilniaus vyskupo sostą įžengtų lietuvis, pasak Vilniaus organizacijų atstovų, „tikras Lietuvos valstybės pilietis, kuris, rūpindamasis pirmiausia Bažnyčios ir žmonių sielos reikalais, būtų kartu valstybės statytojas ir rėmėjas“. 1917 m. rugpjūčio 10 d. per Šv. Sosto nuncijų Bavarijoje arkiv. Eugenijų Pacelli nusiųstame rašte popiežiui Benediktui XV pažymėta: „Atsižvelgdami į tuos vaisingus uždavinius, kurių Vilniaus vyskupas turės Bažnyčios reikalui būsimoje Lietuvoje, mes lietuvių vardu, nuolankiausiai prašome Jūsų Šventenybę paskirti Vilniuje naują vyskupą lietuvį, kuris tvirta ir teisinga ranka galėtų padaryti tvarką ir išlyginti bei pašalint tuos ginčus, kurie sukūrė tiek nelaimių mūsų vyskupijos gyvenime…“

Buvo užsiminta ir apie kandidatus. Tradiciškai pirmenybę į šias pareigas turėjo Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius, tačiau, jam atsisakius, buvo išklausyta jo nuomonė dėl kitų kandidatų. Tokio pat turinio raštą tie patys asmenys – A. Smetona, A. Vileišis, A. Gylys, K. Kriščiukaitis – pasiuntė vokiečių okupacinei valdžiai, prašydami paremti jų prašymą. Prie to rašto buvo pridėtas 70 Vilniaus kunigų memorialas apie katalikų padėtį Vilniaus vyskupijoje.

1917 m. rudenį Šveicarijos lietuvių keturi žygiai dėl Vilniaus vyskupo buvo siejami su vienu kandidatu – prel. Konstantinu Olšausku. Paaiškėjo, kad K. Olšausko kandidatūra karo meto laikotarpiu netinkanti, o nuncijus E. Pacelli atvirai pareiškė, kad K. Olšauskui nėra vilties gauti šias pareigas, nes Roma turinti savų priežasčių.

Nuo 1917 m. pabaigos Vilniaus vyskupo klausimu pradėjo rūpintis Lietuvos Taryba. Gruodžio mėn. Lietuvos Tarybos pirmininkas A. Smetona kreipėsi į popiežiaus nuncijų Miunchene ir prašė perduoti laišką popiežiui, kuriame plačiai nušvietė padėtį Vilniaus vyskupijoje bei K. Michalkevičiaus įsitraukimą į politiką.1918 m. sausio 10 d. Lietuvos Tarybos posėdyje nutarta prašyti vyskupo P. Karevičiaus imtis rūpintis šiuo klausimu ir nuvykti į Romą. A. Smetona, kun. V. Mironas ir kun. A. Petrulis – Tarybos išrinkta speciali komisija dokumentams į Romą parengti.

„Teisingai išrinkome. Teesie tai jums paguoda“

Nuncijus arkiv. E. Pacceli

Laiškas, kurį Žemaičių vyskupui Pranciškui Karevičiui1918 m. vasarį atnešė paštininkas, ir nudžiugino, ir lyg privertė dar kartą vidiniu žvilgsniu nužvelgti dešimčia metų jaunesnio, jam brangaus kunigo, marijonų generolo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus asmenybę. Žinoma, prašomą vokiečių valdžios leidimą jam įvažiuoti į Lietuvą išrūpins. Nekantriai lauks peržengiant vyskupų rūmų slenkstį, broliškai apkabins ir, žinoma, privalės pasakyti, jog tarp keliamų į Vilniaus vyskupus kandidatūrų yra ir jis, kun. Jurgis MIC. Žemaičių vyskupas labai pritartų, džiaugtųsi, laimintų… Įdomu, ką pasakys pats kandidatas? Kaune vyskupo Karevičiaus namuose išgirstos žinios tąkart, kovo mėnesį, liko be aiškaus atgarsio, bet gegužės 30 d. kun. J. Matulaitis-Matulevičius rašė: „Excelentissime Domine, vis girdžiu Jūsų Malonybę mane teikiant Vilniaus vyskupu. Labai dėkui už tą pasitikėjimą manimi ir už tą gerą širdį. Bet ilgiau pagyvenęs Marijampolėje ir viską gerai apsvarstęs po Dievo akim, matau, kad dabar jokiu būdu negalėčiau vykti Vilniun. Mūsų vienuolijos dar tik pradžia, dar viskas joje tebetvarkoma, naujai statoma: mano iš jos pasišalinimas būtų jai baisus smūgis… Jei patekčiau Vilniun, toje kivirčų, barnių ir kovų knypavoj, neilgam mano sveikata tesėtų, aš ten nieko nenuveikęs žūčiau… Pats matote, Ekscelencija, kad dabar Lietuvoje beveik niekams tas vienuolių gyvenimas nerūpi, o jis taip reikalingas. Bučiuoju Jūsų Ekscelencija rankas, visa širdimi atsidavęs Kristaus tarnas kun. J. Matulevičius.“ Rytojaus dieną (1918 m. gegužės 31-ąją) vyskupui Karevičiui parašė ir žymus lietuvių kalbos žinovas kun. J. Laukaitis: „Ekscelencija, jau visas mėnuo, kai sėdžiu Marijampolėje pas kun. Matulevičių ir padedu jam versti į lietuvių kalbą kai kuriuos dalykus, reikalingus jo steigiamoms vienuolijoms. Per visą tą laiką turėjau progos apie visa ką su juo išsišnekėti ir patirti jo darbus ir sumanymus. Esu priėjęs tos nuomonės, kad kun. Matulevičiaus darbas yra nepalyginti svarbesnis už visa tai, kas dabar Lietuvoje daroma… Mūsų kunigija neįstengs atsispirti bedievybės vilnims, jei ji neturės tos pagalbos, kurią jai galėtų duoti katalikų vienuolijos… Aš be galo gerbiu kun. Matulevičių; kad galėčiau, pramuočiau (iškelčiau) jį ad summas dignitates, nes jis tikrai to vertas, bet, iš atžvilgio į Bažnyčios ir Tėvynės naudą, prašau Jūsų Ekscelencijos iš giliausio įsitikinimo, kad jo nestatytumėt kandidatu į Vilniaus vyskupus, kad gintumėt jį a dignitate episcopali, nes jis būtinai reikalingas kaip vienuolijų vadovas. Jeigu kun. Matulevičius būtų paskirtas vyskupu, tai visas jo ilgų metų darbas iširtų, jo vienuolijos pakriktų ir apskritai vienuolijų steigimas Lietuvoje dar ilgam būtų atidėtas.“ Šie laiškai labai sujaudino ir paveikė vysk. Karevičių tiek, kad jis pažadėjo kun. Matulevičiaus-Matulionio kandidatūros stipriau neberemti ir visą tą reikalą palikti Dievo Apvaizdai. Tiesa, iš vysk. Karevičiaus kun. Jurgis sužinojo, kad vokiečių valdžia kandidatais į Vilniaus vyskupus siūlo kan. Konstantiną Olšauską arba prel. Aleksandrą Dambrauską. O kun. Matulevičiaus kandidatūrą iškėlęs Mogiliavo arkivyskupas Eduardas von der Roppas (1919 m. Petrograde jis buvo areštuotas, nuteistas mirties bausme ir tik nuncijaus arkiv. A Ratti pastangomis išvyko į Lenkiją), taip pat  lenkų vyskupai, kurie jį labai gerai pažinojo iš jo veiklos Varšuvoje. Memuaruose Vasario16-osios Nepriklausomybės akto signataras kun. Vladas Mironas nurodė, kad, susitikęs su vyskupu P. Karevičiumi, pasiūlęs J. Matulaičio kandidatūrą. Kun. Juozas Tumas-Vaižgantas rašė, kad ne tik „lenkų vyskupija rekomendavo, bet ir lenkų visuomenė tam pritarė“. „Lietuvos aidas“ pabrėžė kun. J. Matulaičio privalumus: „Taikus būdas, gilus pamaldumas, atsidavimas bažnyčios dalykams, gilus mokslas ir nepailstantis darbštumas. Naujam kunigų vadui politika nerūpi… Jis vėl padarys bažnyčias tikrais maldos namais, ne tautinio šovinizmo kurstytojomis.“ Žinodamas išvardytus privalumus, Šveicarijos lietuviams atstovaujantis Juozas Purickis, taip pat laikė tinkamiausiu kandidatu, tačiau kartu abejojo sugebėjimu paveikti lenkų pasipriešinimą.

Tačiau kai kuriems Lietuvos Tarybos nariams atrodė, „kad ilgai gyvenęs Lenkuose, Matulaitis galįs būti menkas lietuvis, – rašė Tarybos vicepirmininkas kun. Justinas Staugaitis. – Daug man teko padirbėti, kol įtikinau, kad Matulevičius mums nepavojingas.“ Prieš atsakydama nuncijui Pacelli, Taryba dar pasiuntė tris savo delegatus pas Matulaitį į Marijampolę pasitikrinti, kokios politinės krypties ir taktikos jis manytų laikytis eidamas vyskupo pareigas Vilniuje. Matulaitis, kaip rašo vysk. J. Kukta, taip atsakęs: „Aš matau, jūs norėtumėt, kad būsimas Vilniaus vyskupas būtų nelyginant kaip koks plaktukas, kuris ten suskaldytų lenkams kunigams galvas… Bet toks aš negalėčiau būti, nes kiekvienam vyskupui Bažnyčios kanonai nustato normas santykių, kurie turi būti tarp vyskupo ir kunigų. Aš iš anksto žinau, kad, laikydamasis kanonų, negalėčiau nei vienai, nei kitai pusei įtikti.“

Išleidęs delegatus, kun. Matulaitis pats išsiruošė į Vilnių jam aktualiu klausimu susitikti su Antanu Smetona. Tačiau Taryba, ilgai netrukusi, apsisprendė už Matulaitį ir apie tai pranešė nuncijui Pacelli į Miuncheną. Tuo metu vokiečiai iš Vilniaus vyskupijos nutarė pašalinti valdytoją prel. Michalkevičių – ištrėmė jį į Vokietiją. Įvykis buvo labai nemalonus Lietuvos Tarybai, dėl to prašė kun. Matulaitį, kuris apsisprendė pats vykti pas nuncijų Pacelli, pranešti jam, kad dėl prel. Michalkevičiaus ištrėmimo ji nėra niekuo kalta. Jis atliko šį uždavinį, o dėl savo vizito pas nuncijų trumpai taip rašo: „Miunchene buvau ir, deja, išsinešiau įspūdį: į mano pasiaiškinimus Šv. Tėvas vargu atsižvelgs.“ Birželio 6 d. laiške marijonams rašė: „Mano kandidatūrą į Vilnių vėl išstatė. Paskyrimas padarytų daug žalos mūsų vienuolijai… Vilniuje nepatenkinčiau nei lenkų, nei lietuvių, nei pagaliau baltgudžių, o pats būčiau politinių intrigų auka. Gelbėkite mane. Kreipkitės į nunciatūrą, arkivyskupą, į vysk. Przezdzieckį, į T. Ledochowskį, parašykit į Friburgą; jie irgi turi rūpintis, kad mane nepaskirtų Vilniaus vyskupu.“ Varšuvos marijonai kreipėsi į Achilles Ratti, naująjį vizitatorių Lenkijai ir Pabaltijo kraštams, atvykusį Varšuvon 1918 m. kovo 30 d. Išklausęs jų, susirūpinusių, kad neteks generolo, vizitatorius pasakė: „Visa tai patvirtina, kad teisingai išrinkome. Teesie tai jums paguoda.“

Skaityti ir kitus šio autoriaus tekstus.

Katalikų (arki)vyskupai , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra