Vilniaus universiteto chorui “Gaudeamus” – 75

Autorius: Data: 2015-04-15, 08:39 Spausdinti

Šiemet 75-metį minintis vienas seniausių ir geriausių Lietuvoje Vilniaus universiteto choras „Gaudeamus“ balandžio 17 dieną 19 valandą visus kviečia susitikti Šv. Jonų bažnyčioje ir kartu paminėti šią gražią choro gyvavimo sukaktį. Ta proga kalbinami choro vadovė Rasa Gelgotienė, kuri jau 20 metų vadovauja „Gaudeamus“ chorui, ir chormeisteris Nerijus Masevičius.

Rasa Gelgotienė: „Viską spėju, nes mėgstu savo darbą“


Rasa Gelgotienė

Abiejų jubiliejų proga muzikei buvo pateikti keli klausimai, į kuriuos ji atsakė tik ką grįžusi iš koncerto Liuksemburge.

Esate visų trijų VU chorų („Gaudeamus“, „Pro musica“, „Virgo“) vadovė. Kaip viską suspėjate? Ar dar nepabodo vos ne kasdien lėkti į vis kito choro repeticiją?

Viską spėju, nes mėgstu savo darbą, iš tiesų esu labai disciplinuota, daug dirbu, mažai miegu. Tačiau turiu laiko ir poilsiui. O vadovaudama keliems chorams daug ekonomiškiau naudoju laiką, pavyzdžiui, renku repertuarą: peržiūrinėju dainas, groju jas, įsigilinu ir dedu iškart i tris krūveles pagal tai, kuriam chorui kuri tiktų. O juk repertuaro rinkimas – tai didžiausia darbo dalis. Taip pat ir planų sudarymas: kadangi reikia derinti visų 3 chorų planus, taigi darau vieną didelį savo darbo planą, kuris taip tampa ir chorų darbo planu. Arba, tarkim, gaunu pasiūlymą iš festivalio ar koncertų organizatorių: jei pasiūlymas netinka vienam chorui, jis dažnai tinka kitam. Tokiu būdu tikrai susitaupo laiko.

O prie didžiausių pliusų priskirčiau tai, kad turint tokią didžiulę praktiką, dirigento darbo patirtis (kuri labiausiai ir nulemia dirigento darbo kokybę) kaupiasi trigubai greičiau: su vienu choru patyrusi kokį nors netikėtumą ar išbandymą koncerto metu, aš jau tos klaidos nepakartosiu su kitais chorais ir priešingai – atradusi ir išbandžiusi su vienu choru kokį nors gerą vokalo ar kūrinio paruošimo metodą, aš jį tuoj pat pritaikau kitiems chorams. Kadangi visi chorai – universitetiniai, atrasta darbo metodika tinka visiems trims. Dauguma mano kolegų užsienyje dirba su 2–3 chorais, taigi choriniame pasaulyje aš nesu išimtis. O ir Lietuvoje ne vienas mano kolega dirba su keliais chorais.

Ar visada norėjote būti chorvedė?

Taip, aš visuomet norėjau būti chorvedė, bent jau nuo tada, kai buvau Čiurlionio mokyklos moksleivė ir pirmąkart ,,gyvai dalyvavau“ gyvo choro skambesyje, t. y. nuo tada, kai atėjau į chorą.

Ar esate reikli vadovė?

Manau, kad esu gana reikli vadovė. Esu tikra, kad žmonės, ateidami i chorą, tikisi jame kažko išmokti, kažką patirti, išgyventi muziką, pažinti ją. Jaučiu didelę atsakomybę prieš šiuos žmones, juk jie chorui aukoja brangiausią dalyką – laisvalaikį. Man rodos, nieko nebūtų blogiau už tai, jei chore mes muzikuotume prastai, vargtume dėl prastos disciplinos, repetuotume paskendę plepaluose ir pasiektume prastus muzikavimo rezultatus, turėtume nesėkmingus koncertus. Aš jausčiausi tiesiog tragiškai nuvylusi žmones, iššvaisčiusi jų laisvalaikį niekams. Taigi tam, kad choristai turėtų kokybišką laisvalaikį, yra būtina dirbti kokybiškai. Ir todėl aš, kaip vadovė, privalau būti reikli.

Pagal ką renkatės chormeisterius? Ar dabar choras „Gaudeamus“ turi gerus chormeisterius?

Gera darbuotojų komanda man yra labai svarbi, tai sudaro pusę darbo sėkmės. Todėl daugybę metų stengiausi, kad  rasčiau ir išugdyčiau tinkamus chormeisterius. Dabar „Gaudeamus“ turi du puikius darbuotojus – Igną ir Nerijų (Ignas Garla ir Nerijus Masevičius, red.pastaba). Tokiam dideliam chorui kaip „Gaudeamus“ būtinas dar vienas, deja, kol kas jo nerandu, o ir finansavimo kol kas jam neturiu, bet tikrai tikiuosi ateityje šią problemą išspręsti. Chormeisterio darbas labai sunkus – jis turi tikti vyriausiam dirigentui, bet būtinai turi patikti ir choristams, jis negali būti visai bevalis muzikine prasme, bet vis dėlto turi prisitaikyti prie vadovo valios (kalbu apie interpretaciją). Idealu, kai chormeisteris atidžiai stebi vadovo darbą ir laikosi bendros metodikos. Deja, visiškas skonių sutapimas būna retai, tačiau protingas ir talentingas chormeisteris sugeba suprasti ir patikėti vadovo interpretacija, metodika ir pan. Jei chormeisteris daro kažką kitaip – tai visuomet šiek tiek stabdo choro augimą.

Kas Jums, kaip vadovei, svarbiausia? Balsas? Klausa? Muzikavimo patirtis? Muzikinio rašto pažinimas? Noras dainuoti? Atsidavimas? Užsidegimas?

Priimant choristą pats svarbiausias dalykas yra NORAS patekti į chorą. Žinoma, minimalių gebėjimų tikrai reikia: kartais žmogus maldauja, kad jį priimtum, žada puikiai lankyti ir viską išmokti, bet jei jis visai nepažįsta natų ir nelabai valdo balsą, aš jį atkalbu. Aišku, kartais tenka leisti pabūti vieną repeticiją, ir žmogus pats pamato, jog jam sunkiai sekasi. Mes dainuojame nelengvus kūrinius. Tie popieriaus lapai, kuriuos naujokas gauna, yra tirštai prirašyti kažkokių ženkliukų – neaišku net, į kurią vietą žiūrėti. Aplink gaudžia daugybė balsų – neaišku, ką toje garsų jūroje reikia dainuoti. Net pažįstantis natas studentas pirmąsias kelias repeticijas būna sutrikęs. Taigi vien choristo noro nepakanka, bet jis yra tikrai pats svarbiausias. Tačiau aiškiai išreikštą norą dainuoti chore turi labai nedaugelis (iš tiesų tik tie, kam pasisekė vidurinėje ar muzikos mokykloje patekti pas talentingą, charizmatišką vadovą). Jei to nebuvo, dažniausiai žmogus arba neturi to stipraus noro, arba išvis nežino, kas yra choras. Todėl studentą, turintį bent šiokių tokių gebėjimų muzikai, reikia kviesti pabandyti. Išvis siūlyčiau ateiti visiems VU studentams pasitikrinti savo muzikinius gabumus. Tiems, kuriems rekomenduočiau dainuoti chore, tikrai vertėtų pabandyti bent mėnesį (ne vieną repeticiją) padainuoti. O toliau jau galėtų pats spręsti – dainuoti chore ar nedainuoti.

Smagiausias nutikimas, kurį prisimenate iki šiol?

Choruose juokingų nutikimų būna labai daug. Dabar to vieno net negalėčiau išskirti, daug smulkių detalių sudaro visumą, pavyzdžiui, ateina choristas į koncertą su baltais sportbačiais vietoj juodų batų – priverčiam jį ant tų sportbačių užsimauti juodas kojines (atrodo kaip juodi batai).

Ar dar daug šalių, kontinentų liko neaplankytų su choru?

Manau, kad studentams, jaunimui būtina labai daug keliauti, daug pamatyti, pažinti kitas kultūras. Taip pat būtina pasauliui rodyti Lietuvos kultūrą, duoti žinią apie Vilniaus miestą, apie Vilniaus universitetą – tokią misiją irgi turime. Be to, muzikos pasaulyje gastrolės yra būtinas dalykas, tam juk ruošiamos naujos programos, kurių nepakanka pristatyti vienoje vietoje (savo mieste). Tas judėjimas yra būtinas, nors su visu choru (ir dar tokia nepiniginga visuomenės dalimi – studentais) gana sunkus. Todėl organizacinis darbas sudaro tikrai nemažą mano darbo dalį. Laimė, patirtis ir šioje srityje labai daug lemia, taip pat svarbu, kad kaupiasi ryšiai, pažintys, kolegos užsienyje. Jei vienas VU choras pasirodo kokiame nors festivalyje gerai, tuoj pat turiu galimybę tartis ir dėl kvietimo kitam chorui. Pati pamatau galimas problemas, nesklandumus kelionėje, todėl vėliau jau viskas vyksta daug sklandžiau.

Todėl VU chorai daug keliauja. Esu laiminga, kai matau, kad ne tik koncertai sėkmingai vyksta, bet choristai bėga į muziejus, apžiūrinėja įžymybes, domisi šalių istorija, kultūra. Čia pat mano akyse tas jaunimas tampa labiau apsišvietęs, mokosi bendrauti su įvairių kultūrų žmonėmis – juk dažniausiai koncertuojame bendruose renginiuose su kitų šalių chorais, bendradarbiaujame rengdami bendras programas. Tai įkvepia nuolat organizuoti keliones.

Pagal ką renkatės projektus, koncertus, keliones?

Keliones, projektus, koncertus renkuosi pagal galimybę pakelti choro lygį. Iš tiesų yra vienintelis mūsų darbo kriterijus – kolektyvo meninis lygis. Tai yra alfa ir omega. Žemo lygio choras negali duoti studentams gero meninio išsilavinimo, negali pristatyti klausytojams gražių programų, negali tinkamai reprezentuoti nei Lietuvos, nei Vilniaus universiteto. Žodžiu, kiekvienas choro vadovas daro viską dėl to meninio lygio – parenka įdomių choristams kūrinių, kad jie lankytų repeticijas su užsidegimu, paskelbia įdomius kolektyvo planus (koncertų, kelionių), kad jie ateitų į chorą ir būtų jame, sugalvoja stovyklas, bendradarbiavimo projektus, suranda skatinimo sistemas tam, kad būtų geras lankomumas, be kurio nieko nepasieksi. Taigi – meninis lygis!

Ar žadate chorui „Gaudeamus“ vadovauti dar 20 metų ar daugiau? 

Ne, deja, to negaliu pažadėti. Toks darbas yra labai labai alinantis, tiesiog sekinantis. Nuolat, net per atostogas ar kelionių su kitais chorais metu išgyveni stresą – nerimauji dėl kažkokių artimiausių ar net labai tolimų programų, dėl neišeinančių kūrinių, dėl nesurandamų įdomių naujų dainų, dėl išėjusių iš choro nežinia kodėl (ir nieko nepasakiusių) choristų, dėl to, kad pasakei kažkam pastabą, ar, priešingai, dėl to, kad nieko nepasakei ir kažko neišreikalavai.

Kol man dar nesuėjo pensinis amžius, dar norėčiau šį bei tą padaryti (kai kurias ,,svajonių“ programas, kelionių ar bendradarbiavimo projektus), norėčiau dar šiek tiek praplėsti ir sustiprinti choro darbuotojų komandą. O paskui ramiai auginčiau gėles.

Tačiau chorą tikiuosi paruošti ne tik šiam, o ir kitam jubiliejui –didelį, stiprų ir vis stiprėjantį „Gaudeamus“.

Nerijus Masevičius: „Pamačiau, koks tai įdomus ir svarbus darbas“

Į užduotus klausimus sutiko atsakyti ir chormeisteris Nerijus Masevičius.


Nerijus Masevičius

Ar ilgai esate „Gaudeamus“ chormeisteris?

Man tikrai labai sunku atsakyti į šį klausimą. Atrodo, kad tik vakar atėjau dirbti į chorą, o jau prabėgo tikrai nemažai laiko. Bet kiek tiksliai, negaliu pasakyti, nes niekada nekreipiu dėmesio į metus.

Kodėl būtent šis choras?

Likimas! Mane pakvietė „Gaudeamus“ choro vadovė Rasa Gelgotienė padainuoti solo su choru ir orkestru. Po koncertų pasiūlė ateiti dirbti chormeisteriu. Pagalvojau: „Pabandysiu, nepatiks – išeisiu.“ Tad taip ir dirbu iki šiol. Vadinasi, vis dar patinka!

Ar visada norėjote būti chormeisteriu?

Chormeisteriu būti akademijoje tikrai niekas nemoko, tad ir aš apie tokį darbą negalvojau. Tačiau pradėjęs dirbti pamačiau, koks tai įdomus ir svarbus darbas. Kaip iš kelių žmonių segmentiško darbo sulipdomas bendras pilnas „kūrinys“ (ar koncerto programa, jau nekalbu apie dainų šventes, prie kurių bendro rezultato maža dalele jautiesi prisidėjęs ir pats!). Tai tikrai „veža“.

Ar nepabosta dirbti su tokiu nuolat besikeičiančiu choru?

Čia tas pat kaip paklaustum apie besikeičiantį ar vienodą orą. Juk tik tai daro mūsų gyvenimą įdomesnį. Aišku, geram profesiniam rezultatui pasiekti tikrai norėtųsi tam tikro pastovumo, bet per tiek laiko mes visi pripratome prie kasmetinio iššūkio: iš naujų žmonių sulipdyti tvirtą, gerai dainuojantį kolektyvą.

Ar susibendraujate su choristais? Ar neerzina, jog nemaža dalis choristų į patį kreipiasi „tu“?

Į šį klausimą geriau atsakytų patys choristai. O dėl kreipinio „tu“, tikrai girdžiu jį ne taip dažnai, bet išgirdęs nė kiek nesusierzinu.

Ar esate reiklus chormeisteris?
Vėlgi peradresuočiau šį klausimą choristams. Man atrodo, kad taip!

Kas svarbiausia, tavo nuomone, dainuojant chore?

Kadangi pats ilgai dainavau įvairiuose choruose, tai tikrai žinau, kad labai svarbu bendra kolektyvo „dvasia“, noras dainuoti, noras tobulėti, nenuleisti rankų, jei kažkas nelabai pasiseka ir mokėti džiaugtis bendrais pasiekimais. Nes CHORAS yra gyvas organizmas bei bendras visų – choristų, chormeisterių ir svarbiausia – vadovo – „produktas“. Po vieną choro nebus.

Ar žadate dar ne vienus metus padėti vadovei choro veikloje?

Pažadu!

Ar vadovė ir Jums tokia pat reikli?

O taip. Mes, chormeisteriai, taip pat gaunam labai aiškias užduotis ir instrukcijas, kaip, ką, kada daryti. Dėl to esu labai dėkingas vadovei. Jos dėka į mano „menišką“ gyvenimą „įsiskverbė“ daug tvarkos ir disciplinos, o tai tikrai labai padeda net ir kasdieniame gyvenime.

Kalbino Ernesta Jankauskaitė

Bernardinai.lt

Muzika , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra