Pagrindinis puslapis Lietuva Vilniaus universitetas XX a. 8 dešimtmetyje ir mūsų mielas dėstytojas Vladas Terleckas. Keletas pastebėjimų minint dėstytojo 80-metį

Vilniaus universitetas XX a. 8 dešimtmetyje ir mūsų mielas dėstytojas Vladas Terleckas. Keletas pastebėjimų minint dėstytojo 80-metį

Vilniaus universitetas XX a. 8 dešimtmetyje ir mūsų mielas dėstytojas Vladas Terleckas. Keletas pastebėjimų minint dėstytojo 80-metį

Vladas Terleckas. Arūno Baltėno nuotr.

Vytautas A. GOCENTAS, Vilnius, www.voruta.lt

Jauną žmogų gyvenimo keliu veda tėvai, pedagogai, kunigai. Tarp šių trijų sudedamųjų – pedagogai, kurie bene ilgiausiai išgyvena žmogaus inteligento sukūrimo dramą. Nuo lopšelio ir darželio, mokyklos ir gimnazijos, iki akademinių studijų ir daktarato, o ir vėliau yra kelrodžiai, švyturiai. Tiesiog taip yra ir tegul pasilieka per amžius.Jauną žmogų gyvenimo keliu veda tėvai, pedagogai, kunigai. Tarp šių trijų sudedamųjų – pedagogai, kurie bene ilgiausiai išgyvena žmogaus inteligento sukūrimo dramą. Nuo lopšelio ir darželio, mokyklos ir gimnazijos, iki akademinių studijų ir daktarato, o ir vėliau yra kelrodžiai, švyturiai. Tiesiog taip yra ir tegul pasilieka per amžius.

Visiems atgimusios Lietuvos žmonėms gerai pažįstamas disidentas Antanas Terleckas. O jo brolis Vladas Terleckas – lyg ir šešėlyje. Abu – pirmose Sąjūdžio Lietuvos kovotojų gretose. Antanas ir Helsinkio grupėje, ir prie Adomo Mickevičiaus paminklo, ir prie pirmosios atkurtos Lietuvos Vyriausybės ar seimo rūmų… Tuo pačiu metų jo brolis – ne tik praktinės bankininkystės, bet ir teorinės atstovas. Vilniaus universiteto ilgametis dėstytojas, galiausiai ir socialinių mokslų daktaras, docentas. Visa tai pasiekta itin sudėtingomis sąlygomis, nes Vladas – visuomet buvo, yra ir pasilieka disidento brolis… Atsisakė paklusti viešai pasmerkti brolio veiklą arba bent paskelbti sovietinę tikrovę liaupsinantį straipsnį, todėl dešimt metų buvo sulaikytas docento vardo suteikimas – jį gavo tik 1986 metais, t. y. jau Gorbio pertvarkos ir viešumo metais…

Ką byloja jo ankstesnė gyvenimo universitetų istorija. 1958 ir 1959 m. dėl brolio Antano antisovietinės veiklos ir kalinimo nebuvo priimtas studijuoti nei Vilniaus universitete, nei Vilniaus pedagoginiame institute, nors stojamuosius egzaminus išlaikė gerai… 1959–1961 m. dirbo Kazachstano plėšiniuose, medienos paruošimo darbus Karelijoje, durpyne Lietuvoje, darbininku, geodezininku, meistru rekonstruojant Vilniaus aerouosto nusileidimo taką. Tik 1961 m. priimtas į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą, 1966 m. jame baigė bankininkystę.

Vėliau doc. dr. Vladas Terleckas dirbo ir vadovavo specialistų grupei, parengusioje Lietuvos pinigų ir bankų savarankiškos sistemos koncepciją bei pagrindinius įstatymus, vienas iš nepriklausomybės atkūrimo akto signatarų. Tai nesutrukdė turėti savo nuomonę ir pasitraukti iš Seimo, protestuojant prieš jam nepriimtinus Lietuvos turto privatizavimo įstatymus, kuriuos kūrė ir aprobavo prof. dr. Kazimiera Prunskienė, prof. dr. Kazimieras Antanavičius, dr. Gediminas Vagnorius. Dar vėliau žurnalistė Milda Kniežaitė (lzinios.lt) jo pasiteiraus: „Esate atsidavęs Lietuvos istorijos tyrinėtojas, kalbantis faktais, skaičiais ir šaltiniais pagrįstais argumentais. Naujausioje knygoje „The Tragic Pages of Lithuanian History 1940–1953“ grįžtate į tragišką Lietuvos valstybei laikotarpį, 1940–1953 metus, tačiau šį kartą kreipiatės į užsienio skaitytojus. Kas lėmė tokios knygos atsiradimą?“Į tai V. Terleckas atsakė: „Tiksliau būtų pasakyti, kad tęsiu pradėtą darbą. Iki tol ne vieną dešimtmetį tyrinėjau Lietuvos pinigų ir bankininkystės istoriją. Šia tema paskelbiau šešias monografijas. Esu dėkingas Lietuvos banko valdyboms už jų išleidimą. Kompleksiškas pinigų ir bankininkystės istorijos gvildenimas padėjo gerai pažinti Lietuvos ūkio raidą ir ekonominę politiką, jos veiksnius. Sukauptos šios srities žinios suteikė drąsos imtis ir bendrosios Lietuvos istorijos nagrinėjimo, oponuoti mūsų istorikams, pasiskelbusiems mitų griovėjais. Tai pabandžiau išdėstyti knygoje „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“ (2009). Ką tik išėjusioje anglų kalba knygoje „Tragiški Lietuvos istorijos puslapiai. 1940–1953“ („The Tragic Pages of Lithuanian History 1940–1953“) siekiau konspektyviai pateikti anglakalbiams skaitytojams informacijos minimumą apie tai, kaip Lietuva dingo iš politinio žemėlapio, kas joje vyko.“

Tarp Vlado Terlecko mokinių – bankininkai, ministrai, signatarai. Tai ir dr. Vilius Baldišis, signataras, ir Eduardas Vilkelis, finansų ministras, ir doc. dr. Audrius Rudys, signataras, ir doc. dr. Stasys Kropas, signataras, ir Raimondas Norkus, bankininkas praktikas, ir doc. dr. Albertas Šimėnas, signataras, ministras pirmininkas, kiti bankininkystės ar ekonomikos ar kitų sričių specialistai. Studijos Vilniaus universitete – nepamirštamos.

Finansų ir apskaitos fakultete (dab. Ekonomikos ir verslo administravimo fakultetas) visuomet vyravo ieškojimų ir atradimų, eksperimentų ir tyrimų dvasia. Tai gabiems studentams prasidėdavo jau Studentų mokslinėje draugijoje, kuriai vadovavo fakulteto dekanas prof. habil. dr. Alfonsas Žilėnas, vėliau ir akademikas. Iš Vlado Terlecko teko sužinoti ir apie Lietuvos Lito tėvą Vladą Jurgutį, nes dėstytojas įtaigiai ir išsamiai skaitė pinigų cirkuliacijos discipliną, o pertraukų metu bendramokslės netikėtai pasiteiravo ar nėra gydytojo, prozininko, vertėjo Jeronimo Ralio, Homero „Odisėjos“ ir „Iliados“ vertėjo giminė…

Minėtinos bent keletas dėstytojo Vlado Terlecko dalykinių charakteristikų:– tarpukario nepriklausomos Lietuvos, o taip pat sovietinio gyvenimo, jo praktinės bankininkystės žinovas;– nuoseklus gyvenimiškos ir naujos medžiagos, archyvinių dokumentų analizė bei gretinimas, naujų įžvalgų formavimas;– aiškus medžiagos dėstymas paskaitose ir monografijose, kurių stilius – nenuobodus, o iškalbingi pavyzdžiai, iliustracijos, lygiagretės dėstomos realių gyvenimo, ekonomikos įvykių ir procesų fone;– kuklus ir neįkyrus, žinantis savo vietą ir vertę, garbingas ir tikslus mokslininkas;– gebėjimas istorinius procesus rikiuoti ir nagrinėti ne tik ekonomikoje, bankininkystėje, bet ir tautos, valstybės gyvenimo kontekste;– drąsus ir pamatuotas savo koncepcijos kėlimas ir gynimas, nemoksliškų teorijų ir sprendimų nuoseklus nagrinėjimas, konstruktyvi kritika.

Dažnai galėjai pastebėti, kad dėstytojui savo ar šeimos gerovė nėra „šventa karvė“, o svarbi tik mokslinė tiesa ir valstybės bei jos piliečių gerovė. Vilniaus universitete, jo fakultetuose, tame tarpe ir su ekonomika susijusiuose fakultetuose dirbo ne tik ekonomikos, bet ir kitų sričių korifėjai. Visi jie siekė pasidalinti ekonomikos, istorijos, filosofijos, rusų ar anglų kalbos, svarbiausių pramonės šakų technologijų, kitų sričių ne tik fundamentinėmis žiniomis bei faktais, bet ir jų naujienomis ir pokyčių kryptimis. Atsiverdavo dar neįvardinti horizontai, noras studijuoti, kaupti žinias ruoštis koliokviumams, seminarams, laboratoriniams darbams, o galiausiai – baigiamajam diplominiam darbui. Man teko puiki proga gilintis į valstybės biudžeto planavimą kontrolinių skaičių pagrindu. Tuomet, komandinėje-planinėje valstybės ir jos gyvenimo organizavime tai buvo netikėta, neįprasta…

Profesorius A. Žilėnas mane jauną diplomantą pavadino šios srities žinių pirmeiviu, profesoriumiGreta privalomų disciplinų galėjai lankyti ir Visuomeninių profesijų fakultetą M. K. Čiurlionio gatvėje ar senuosiuose universiteto rūmuose, kur susitikdavo dainos, šokio, muzikavimo, dramos, literatūros, kraštotyros ar dailės mėgėjai. Man teko laimė lankyti prof. Elenos Bukelienės literatų būrelį, kurio narius globojo ir konsultavo poetas Antanas Masionis.

O tapytojo Kosto Dereškevičiaus vadovaujamoje dailės studijoje ketvertą metų tobulinau piešimo ir tapybos įgūdžius, kurių pradžiamokslį gavau jau Klaipėdos kultūros rūmų dailės studijoje iš tapytojo Vaclovo Rimkaus. Poezijos vakarai ir konkursai, publikacijos studentiškoje periodikoje, kolektyvinės ir asmeninės parodos universiteto garbingose patalpose neleido nurimti, užsimiršti. Vasara vykdavome su studentų statybininkų būriais į Omsko sritį lieti gelžbetonio, su „Ramuvos“ draugijos kraštotyrininkais į Luokės apylinkes tyrinėti žvejų ar bitininkų paslapčių. Žinoma, savo laiko išlaidų pareikalavo ir karinis parengimas Pabradės stovykloje-poligone, ir ekonomisto praktikos Klaipėdos miesto vykdomajame komitete.

Jau vėliau po studijų universitete mielas ir visų gerbiamas Vladas Terleckas, kaip ir kiti universiteto dėstytojai gyvenime tapo artimi bendražygiai, bendraminčiai, kelrodžiai ir švyturiai – norėjosi sutikti, pasikalbėti, pasitarti. Darbas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje leido žinoti ką kiekvienas jų rašo, tyrinėja, publikuoja. Negana to, Vladas Terleckas mielai sutiko talkinti ir Mažosios Lietuvos enciklopedijoms, kuriose teko atlikti be kitų priedermių ir atsakingojo sekretoriaus pareigas. Dėstytojas kruopščiai rengė Klaipėdos krašto ir Mažosios Lietuvos ekonomikos, bankininkystės istorijos straipsnius, konsultavo gretimas sritis.  Kartas nuo karto Vladas Terleckas atnešdavo savo knygas.

Ilgai sėdėdavome, aptardavome ne tik jų turinį, bet ir galimybes kaip jas paskleisti į Lietuvos ar pasaulio bibliotekas. Pamenu, dėstytojas išleido monografiją anglų kalba. Argumentavau, kad ir tėvynainiai norėtų ją gauti gimtąja kalba – po kurio laiko ir lietuvių kalba ji buvo išleista. Dėstytojas turi turtingą rankraštinės ir kitokios medžiagos archyvą. Akinų dėstytoją jo neišsklaidyti, o perduoti atminties įstaigoms – universitetui ar bibliotekai. Kitas svarbus epistoliarinio palikimo reikalas – dokumentai, atsiminimai, fotografijos ir kita. Ne kartą minėjau dėstytojui, kad ir akademiko Alfonso Žilėno pavyzdys rodo, jog geriau kuomet tokią medžiagą kaupią ir knygos forma išleidžia pats gyvenimo, veiklos ir darbų autorius, o ne tik jo artimieji ir mokiniai.

Dar ir dar kartą norisi sutikti, pakalbinti mielą pedagogą, mokslininką, žmogų. Dėkoti ir klausti, klausti ir dėkoti. Artėja jubiliejinė sukaktis. Sėkmės ir gyvenimo bei atradimų pilnatvės mūsų mielam dėstytojui, jo žmonai Reginai bei dukrai Jūratei.

Dėstytojas Vladas Terleckas nuo 1970 m. parašė ir paskelbė per 500 didesnių įvairaus pobūdžio publikacijų. Mažosios Lietuvos ir kitų enciklopedijų straipsnių autorius.

Svarbiausios publikuotos knygos:

 

Pinigai Lietuvoje 1915–1944 m. (1992);

Lietuvos bankas 1922–1943 metais (1992);

Kelias nuo Žemės banko iki Lietuvos žemės ūkio banko (1999, bendraautoris Venantas Mačiekus);

Lietuvos bankininkystės istorija 1918–1940 (1999);

Lietuvos bankininkai. Gyvenimų ir darbų pėdsakai 1918–1940 (2001);

Istorijos perrašinėjimai ir smaginimasis Lietuvos atsilikimu (2007);

Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai (2009);

Tragiški Lietuvos istorijos puslapiai 1940-1953 (2014-2016) En, Fr, LT kalbomis;

Bankininkystė Lietuvoje 1795–1915 (2011);

Jonas Vailokaitis. Gyvenimo ir veiklos bruožai (2011);

Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944-1953. Mitai ir tikrovė (2017).

Naujienos iš interneto