Vilniaus Sereikiškių parkas: išlikimo drama

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Europos urbanistikos charta (1993 m.) pabrėžia: „Idealus miestas yra toks, kuriame ieškoma darnos tarp modernios plėtros ir istorinio paveldo apsaugos, nes miestas be praeities – tarsi žmogus, praradęs atmintį.“ Miesto bendruomenės gyvenimo, darbo, kultūros ir istorijos pėdsakus saugo ne tik miestų planinė erdvinė struktūra, ne tik pastatai, bet ir kraštovaizdžio architektūra – parkai, skverai irgi kuria miesto tapatumą, jo įvaizdį. Kaip stropiai saugomas istorinių kraštovaizdžio objektų autentiškumas ir savitumas, įsitikinsime apsilankę Vienoje, Amsterdame, Londone, Romoje, Barselonoje, Rygoje ir daugelyje kitų Europos miestų.
 
Istorinių parkų atkūrimo praktika rodo, kad yra labai sudėtinga atkurti objekto autentiškumą, išsaugoti jo dvasią, išryškinant būdingus stilistinius bruožus: planinius erdvinius ypatumus, želdinių komponavimo principą, mažosios architektūros objektų vieningą autentišką stilių, parko visumos darną ir pan.

Lietuvoje yra daugiau kaip du šimtai parkų, dalis jų įrašyta į Lietuvos kultūros vertybių registrą. Deja, daugelio jų būklė ir priežiūra, kaip tvirtina žinomas šalies parkotyrininkas dr. Laimutis Januškevičius, yra nepatenkinama (Januškevičius, 2004). Kadaise Lietuvoje būta puikių autentiškų renesanso (Valdovų, Vyskupų, Radvilų rūmų ir kt.), baroko (Sluškų, Sapiegų ir kitų didikų rūmų), klasicizmo (Pakruojo, Verkių, Raguvėlės ir kitų dvarų) stiliaus parkų, tačiau dabar jie jau praradę šiems stiliams būdingų bruožų visumą.

Kiek daugiau ir geriau išsilaikiusių yra romantizmo (Astravo, Baisogalos ir kt.) istorizmo (Palangos, Užtrakio, Trakų Vokės ir kt.) stiliaus parkų. Turime tik vieną gerai išsilaikiusį moderno (secesijos, jugendo) stiliaus parką – tai Sereikiškių parkas Vilniuje, nes dar vienas šio stiliaus parkas, esantis Biržuvėnuose, beveik visiškai sunaikintas (Januškevičius, 2004).

Europos šalys stengiasi atkurti bent po vieną skirtingo stiliaus parką su būdingaisiais bruožais.

Pavyzdžiui, Latvijoje, netoli Lietuvos sienos, prie Bauskės miestelio, atkuriamas XVIII a. baroko stiliaus Rundalės rūmų parkas (archit. F. B. Rastrelli) su ankstesne planine erdvine struktūra, parteriu priešais rūmus, penkiomis spindulinėmis alėjomis, bosketais (karpomų medžių sienomis), labirintais, žaliuoju amfiteatru, rožynais, dešimtimis tūkstančių rutulinių ir karpomų medžių, krūmų ir kt. Parke statomas tam laikmečiui būdingas japoniškas arbatos gėrimo paviljonas, parenkama ir kuriama mažoji architektūra, išlaikant baroko stiliaus bruožus ir pan. Parko atkūrimo autoriai siekia išlaikyti parko autentiškumą ir atkurti baroko dvasią. Tai iš tikrųjų sektinas pavyzdys, todėl, kai Vilniaus miesto savivaldybė 2005 m. užsibrėžė tikslą atkurti Senamiesčio branduolyje esantį istorinį Sereikiškių parką, vilniečiai tam entuziastingai pritarė.


Sereikiškių parko istorija susijusi su šioje teritorijoje buvusiu Bernardinų vienuolyno sodu, Sereikiškių priemiesčiu, Vilniaus universiteto Botanikos sodu ir su 1831–1878 m. miesto centre buvusia tvirtove.

Bernardinų vienuolyno sodas

XIII–XIV a. Vilnios vingyje netoli pilies augo gražus šventas miškas, iškirstas, kaip rašo Januškevičius, 1387 m. įvedus krikščionybę. 1469 m. karalius Kazimieras Jogailaitis pakvietė į Vilnių vienuolius bernardinus ir šio sklypo dalį, pasak Vlado Drėmos, į pietus nuo Sereikiškių, padovanojo jiems.

Bernardinai XVI a. pr. tame sklype pastatė Šv. Onos, Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčių ir vienuolyno kompleksą, pelkėtą ir šaltiniuotą plotą sukultūrino, pavertė sodu su tvenkiniais, kanalais ir derlingais daržais, XVIII a. dalį jo pertvarkė į egzotiškais medžiais apsodintą uždarą sodą, leidę juo naudotis tik Vilniaus dvasininkų aukštuomenei.

Po sukilimo 1864 m. bernardinų vienuolyną Rusijos valdžia uždarė, jame įsikūrė kareivinės, o sodas tapo generalgubernatoriaus vasaros rezidencija, tačiau ja naudotasi neilgai. Vėliau jau visiškai apleistas sodas atiteko miesto savivaldybei, kuri čia nuomojo sklypus miestiečiams, o jie sodino daržoves (Drėma, 1991).

1880 m. savivaldybės taryba nutarė įsteigti viešąjį miesto parką, kuris apimtų ir buvusį bernardinų vienuolyno sodą (Jurkštas, 1977). 1912–1914 m. reprezentacinėje buvusio bernardinų vienuolyno teritorijos dalyje buvo įrengta pirmoji Vilniuje vandentiekio stotis, kuri veikia ir šiandien.

Sereikiškių priemiestis

Šalia Bernardinų sodo driekėsi Sereikiškių priemiestis, atskirtas Vilnios senvage, kanalu ir vienuolyno giraite. Sereikiškės anais laikais buvo lyg ir priemiestis į pietryčius nuo Pilies kalno, saloje, kurią supo senoji ir naujoji Vilnios vaga bei, kaip parodyta 1808 m. Karolio Grunerto parengtame Vilniaus senamiesčio plane, tiesus kanalas. Prie jo stovėjo daugybė dirbtuvių, malūnų, iš kurių išsiskyrė Karaliaus malūnas. Šalia kanalo (šiaurinėje dabartinės Barboros Radvilaitės gatvės pusėje) namą ir nedidelį malūną buvo pasistatęs botanikos sodo steigėjas profesorius Fernandas Špicnagelis. Dabar šioje vietoje yra išlikę tik trys namai. Įdomu tai, kad dabartinė Sereikiškių parko centrinė alėja prasideda kaip tik to kanalo pradžioje – tai tarsi simbolinis garsiojo malūnų kanalo priminimas.

Sereikiškėmis ši vieta vadinta nuo seno. Kaip nurodo architektūrologas Jonas Jurkštas, šis vietovardis minimas Lietuvos Metrikoje – ten yra įrašas kanceliarine slavų kalba na Šireikiškach (Sereikiškėse), datuojamas 1515 m. (Jaunimo sodas… 1988). XVI a. pirmosios pusės ikonografinė medžiaga liudija buvus Sereikiškių gatvę (in platea Schereikiszki), kuri ėjo iš pilies į bernardinų vienuolyną. Vėliau, XVIII a., minima Sereikiškių gyvenvietė, kuri tuo metu buvo jau taip išaugusi, kad vadinta Sereikiškių priemiesčiu (Kurczewski, 1910). Namai šiame priemiestyje buvę mediniai. Kaip nurodo Vladas Drėma, per 1794 m. sukilimą caro kariauna juos sudegino ir jie nebuvo atstatyti. Tai patvirtina ir dailininko Juozapo Peškos piešinys „Sereikiškėse“, atliktas sepijos technika 1797 m. (VVB, inv. G–0014717). Jame pavaizduotos priešais Pilies kalną išlikusios kelios medinės lūšnos ir styrantys sudegintų namų kaminai, o priekyje matyti plynas laukas, kuriame ganosi palaidi arkliai.

XIX a. ši vietovė vis dar buvo vadinama Sereikiškėmis. 1916 m. okupacinės vokiečių valdžios parengtame miesto plane yra pažymėta ir Sereikiškių gatvė (Schereikischki strasse) šalia miesto sodo.

Sovietmečiu šioje teritorijoje esantis viešasis miesto sodas buvo pervadintas Jaunimo sodu. 1988 m. Paminklų projektavimo restauravimo instituto vadovaujantieji specialistai dr. Jonas Glemža, Liudvikas Dzikas, dr. Jonas Jurkštas mokslo tiriamojo darbo „Jaunimo sodas Vilniuje: istoriniai tyrimai“ išvadose teigia: „Dabartinis sodo pavadinimas „Jaunimo“ yra nieko nesakanti abstrakcija. Šiai vietovei geriausiai tinka senasis, autentiškas jos vardas – Sereikiškės. Jis tinka ir savo lokalizacija, ir istoriškumu. Be to, pats vietovardis savo daryba yra labai būdingas Vilniui ir jo apylinkėms (plg. Burbiškės, Lukiškės, Saltoniškės, Šnipiškės, Leoniškės).“ Specialistų siūlymai sovietmečiu nebuvo išgirsti, ir tik Nepriklausomybės laikais šis sodas atgavo savo tikrąjį autentišką vardą – Sereikiškių parkas. Šiuo istoriniu vardu reikia jį ir toliau vadinti.

Vilniaus botanikos sodas

Po 1794 m. sukilimo sunykusioje Sereikiškių priemiesčio teritorijoje Edukacinė komisija nusipirko keletą žemės sklypų, kitus skyrė miestas ir valstybė (pvz., Karaliaus malūną 1795 m.) ir pradėjo kurti Vilniaus universiteto botanikos sodą su Gamtos mokslų institutu. Vilniaus botanikos sodo įsteigimo Sereikiškėse datą įvairūs šaltiniai nurodo vis kitokią, tai galėtų būti 1797–1800 m. Į jį buvo perkelti augalai iš nedidelio botanikos sodo, vešėjusio dabartinės Pilies gatvės namo Nr. 22 kieme. Tą sodą buvo įkūręs profesorius Jeanas Emanuelis Gilibert’as, vadinamas Lietuvos botanikos sodo tėvu.

1800 m. botanikos sodas Sereikiškėse jau funkcionavo. 1801 m. jo valdos buvo išplėstos ir apėmė dabartinius teniso kortus. 1806 m. pradėta statyti šiltnamius ir oranžerijas, o 1808 m. sodas išsiplėtė ir į kitą Vilnios pusę, užėmė Plikojo ir Bekešo kalnų papėdes. Sodo teritorija buvo padalyta į pailgus stačiakampius, tarp jų nutiesti takai. Botanikos sodo ir Gamtos mokslų instituto pastatus, šiltnamius ir oranžerijas projektavo Vilniaus universiteto architektūros profesorius Mykolas Angelas Šulcas ir jo adjunktas architektas Mykolas Kado.

Botanikos sodą Sereikiškėse kūrė profesoriai Georgas Forsteris, sodo steigėjas Fernandas Špicnagelis, Stanislovas Bonifacas Jundzilas ir kt. Sodas ypač suklestėjo, kai 1799 m. jo vadovu tapo botanikos profesorius Jundzilas. Nuo 1814 m. profesoriui talkino jo sūnėnas Juozapas Jundzilas. 1823 m. dėdei išėjus į pensiją, jis ėmė vadovauti botanikos sodui, kurį 1829 m. atidarė viešam lankymui. Jundzilams vadovaujant, Vilniaus botanikos sodas buvo vienas iš tvarkingiausių ir turtingiausių Rytų Europoje (Jaunimo sodas… 1988).

Tolesnę sodo raidą sustabdė 1831 m. sukilimas, kuriame dalyvavo daug universiteto studentų. 1832 m. universitetas buvo uždarytas, o botanikos sodas perduotas Medicinos-chirurgijos akademijai. 1842 m. ją dėl „maištingos dvasios“ carinė valdžia taip pat uždarė. Botanikos sodas nustojo veikęs, retesnių augalų kolekcijos buvo perduotos Tartu ir Kijevo universitetams. Sodo teritorija su pastatais atiteko generalgubernatoriui kaip vasaros rezidencija, tačiau ja naudotasi neilgai. Sodas buvo apleistas, jį pradėta dalimis nuomoti privatiems asmenims, tačiau nuo tolesnio nykimo tai neapsaugojo.

Vilniaus tvirtovės padariniai miesto centre

1831 m., dar tebevykstant sukilimui, Rusijos caro įsakymu per penkis mėnesius (nuo birželio 2 d. iki lapkričio 2 d.) Vilniaus miesto centre buvo įrengta antrosios kategorijos tvirtovė.

Ji užėmė Žemutinės ir Aukštutinės pilies teritorijas, dalį Sereikiškių (botanikos) sodo, Plikojo kalno viršūnę ir jo šlaitus, Sluškų rūmų teritoriją, o dešiniajame Neries krante siekė net senąsias žydų kapines. Nugriauta 20 pastatų, kurių nebuvo galima pritaikyti gynybos įrenginiams, nukirsta daug medžių ir pan. Aplink tvirtovę buvo supilti daugiau kaip 3 m aukščio ir daugiau kaip 5 m pločio pylimai, iškasti 2,5–3 m gylio ir 4,5–5 m pločio grioviai, įrengtos artilerijos aikštelės ir pan. (Sliesoriūnas, 1980). Tačiau, sparčiai tobulėjant karinei technikai, tokio tipo tvirtovė greitai tapo neefektyvi ir nereikalinga. Pradedant 1849 m., tvirtovės teritorija buvo vis mažinama, atliekami plotai perduodami miesto savivaldybės reikmėms. Nuo 1852 m. pradėti Vilnios ir jos krantų tvarkymo darbai, užtrukę iki šimtmečio pabaigos.

1878 m. tvirtovė pagaliau buvo nugriauta, didžioji jos teritorijos dalis atiteko miestui. Reikėjo tvarkyti šiuos sužalotus ir neestetiškai atrodančius plotus. Vadovaujant gubernijos architektui Nikolajui Čiaginui ir miesto tarybos visuomeninei sodų komisijai, prasidėjo miesto centro atstatymo ir apželdinimo darbai.
1860 m. buvo užpiltas Tymo kvartalą juosiantis kanalas, 1869 m. užpilta žemėmis ir senoji Vilnios vaga.

Nugriovus tvirtovę, žemėmis užpiltas niekam nebereikalingas išdžiūvęs, dvokiantis kanalas, einantis per Sereikiškes tarp dabartinės Maironio g. ir Vilnios naujosios vagos. Kanalas buvo ilgas, apie 750 m, vien žemių jam užpilti reikėjo atvežti 70 000 vežimų. Darbai užtruko keletą metų (Jurkštas, 1977). Maždaug 1882–1884 m. kanalai ir tvirtovės grioviai buvo užpilti.

Tada pradėta tvarkyti Katedros aplinką. Suplanuota aikštė, nauji skverai ir miesto parkas. 1882 m. Aukštutinės pilies pietinėje papėdėje, vadinamajame Veršyne, įrengtas skveras, kurį numatyta sujungti su viešuoju miesto parku, atsirasiančiu vietoj buvusių botanikos ir bernardinų vienuolyno sodų. Prie šio parko numatyta prijungti Pilies kalną ir dabartinę Kalnų parko teritoriją. 1883 m. įrengtas skveras nuo Neries upės iki Katedros. 1883–1884 m. sutvarkyta Pilies skvero dalis nuo Katedros ir Pilies gatvės iki buvusio botanikos sodo ir kt. Miesto centre buvo statomi daugiaaukščiai visuomeniniai ir gyvenamieji pastatai.

Vilniaus Sereikiškių parkas – pirmas viešasis parkas Lietuvoje

Tvarkant miesto centrą, reikėjo pasirūpinti ir Sereikiškių priemiestyje esančiu labai apleistu botanikos sodu, bernardinų vienuolyno sodų likučiais.

Tuo laikotarpiu Europoje vyravusį istorizmo (eklektikos) stilių, kurio pagrindą sudarė laisvas praeities stilių derinimas ir interpretavimas (Samalavičius, 2004), todėl šis stilius prilygintas rengimuisi svetimais drabužiais (Williams Morris), ėmė stumti į periferiją naujai besiformuojantis (1880–1890 m.) modernas (Vokietijoje vadinamas Jugendstil, Anglijoje – modern style, Lenkijoje – secesija), turėjęs daug šalininkų ne tik Vakarų Europoje, bet ir Lenkijoje, Lietuvoje. Svarbiausias jo principas – kurti naują miestų vaizdą, atsiribojus nuo istorinių formų ir schemų (Benevolo, 1993). Lenkijoje ir Lietuvoje vienas iš pirmųjų moderno stiliaus keliu pasuko vilnietis menininkas, Peterburgo dailės akademijos auklėtinis Alexanderis Straussas, 1886–1888 m. kurdamas Vilniaus miesto parką. Kaip skelbė to meto laikraščiai, 1888 m. parkas buvo atidarytas viešam lankymui. Tai buvo pirmas viešasis parkas ne tik Vilniuje, bet ir Lietuvoje.

Strausso projektas pasižymėjo moderno stiliui būdingu planiniu erdviniu sprendiniu ir elegancija.
Kompozicinį parko pagrindą sudarė centrinė ašis, kurios pradžioje, prie įėjimo, buvo numatyta įrengti trumpą (apie 30 m ilgio) dviejų sutankintų medžių eilių alėją. Tokio tipo „dengtos“ tunelio tipo alėjos (covered alley, alley couverte, alleja kryta) dažnai buvo įrengiamos moderno stiliaus parkuose, siekiant, kad už jų atsivertų saulės apšviestos įspūdingos parko erdvės. Centrinis takas organiškai siejosi su ovaline parko aikšte, Vilnios pakrantės alėja ir geometriškai lenktų, plastiškų linijų pasivaikščiojimo takų tinklu. Prie jų buvo įrengtas tapybiškų formų ovalinis baseinas, kalnelis su muzikos paviljonu ir vaikų žaidimų aikštelė. Parkas buvo skirtas pasivaikščiojimams, ramiam poilsiui ir muzikos klausymuisi. Tokia buvo pagrindinė parko idėja, kurią šiandieniniai parko restauratoriai bando nepagrįstai keisti.
Straussas, rengdamas parko projektą ir jį įgyvendindamas, susidūrė su kai kuriais sunkumais.

Šiaurinėje ir rytinėje parko pusėje potvyniai buvo labai suardę Vilnios krantus, todėl šioje vietoje kranto alėją teko atitraukti nuo upės. Vėliau, sutvarkius Vilnios vagą, pakėlus ir sutvirtinus jos krantus, gerokai padidėjusioje parko teritorijoje greičiausiai pagal papildomą autoriaus projektą, parengtą XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje, šia pakrante buvo nutiesta nauja alėja, organišku lanku pratęsusi jau esančią kranto alėją ir elegantiškai įsiliejusi į pagrindinę alėją. Tai matyti iš 1917 m. paskelbto miesto plano.

Pagrindinį įėjimą į parką Straussas projektavo iš vakarinėje jo dalyje tuo metu buvusios Botanikos ir Sereikiškių gatvių sankryžos. Kad išryškintų įėjimo į parką reprezentatyvumą, suprojektavo neilgą „dengtą“ alėją, bet ji nebuvo įrengta. Vėliau, po 1920-ųjų, Botanikos ir Sereikiškių gatvės šalia parko teritorijos buvo panaikintos, kartu padidėjo parko teritorija, o prieš įėjimą įrengta nedidelė aikštė ir galutinai suformuota ši Strausso projekte numatyta pagrindinė alėja.

Per Antrąjį pasaulinį karą trumpoji alėja labai nukentėjo nuo šalčių, todėl pokario metais, Vilniaus miesto vyriausiojo architekto Vladislovo Mikučianio iniciatyva, buvo atsodinta, o lenkų sodininkų pakreivintas pagrindinis takas – ištiesintas. Trumpoji liepų alėja su tankiau pasodintais medžiais, kurių susipynusios šakos sudaro įspūdingą žalią tunelį, išliko iki mūsų dienų. Tokio tipo „dengtos“ alėjos dažnai tapdavo svarbiu parkų planinės erdvinės struktūros elementu. Todėl parko atkūrimo projekto autorių pasiūlymą iškirsti šią alėją, o tai ir buvo šiemet pavasarį padaryta, prilyginčiau nedovanotinam vandalizmo aktui.

1902 m. parke vyko žemės ūkio ir smulkiosios pramonės paroda, todėl pagrindinio tako ašyje buvo pastatytas medinis architekto Konstantino Korojedovo suprojektuotas amatų paviljonas, vėliau, 1907 m., pritaikytas vasaros teatrui (nugriautas 1939 m.). Šį pastatą Lietuvos ir Lenkijos menotyrininkai pripažino vienu iš geriausių moderno stiliaus statinių Vilniuje. Parkas ir paviljonas su moderno stiliui būdingais bruožais anuo laiku sudarė labai įspūdingą visumą.

Tai turėtų būti įvertinta projektuojant ar parenkant mažąją architektūrą atkuriamam moderno stiliaus Sereikiškių parkui, kuris ir anksčiau buvo, ir dabar yra miestiečių labai mėgstamas.

Po Antrojo pasaulinio karo, sovietmečiu, parkas buvo pavadintas Jaunimo sodu, jame pastatyta estrada, įrengta šokių aikštelė, karuselė, atrakcionai, žaidimų aikštelės vaikams ir pan. Parkas buvo tiesiog perkrautas įrenginių gausa. Pirmaisiais nepriklausomybės metais iš jo buvo iškelti visi atrakcionai, estrada, šokių aikštelė ir pan. Parkui buvo sugrąžintas istorinis jo veidas. Todėl Sereikiškių parkas, kaip vienintelis gerai išsilaikęs moderno stiliaus parkas ir pirmas viešasis parkas Lietuvoje, yra neįkainojama XIX a. pabaigos kultūros vertybė. Jis turi būti saugomas kaip reikšmingas to šimtmečio kultūros ir kraštovaizdžio objektas, atspindintis architektūrinį savitumą. Kadangi parko suplanavimas, didžioji dalis želdinių išliko nepakitę iki šių dienų, galime lengvai atkurti šį pirmą viešąjį moderno stiliaus parką Lietuvoje ir paskelbti jį kultūros paveldo objektu, kaip tai daroma Europoje.

Ryškus tokio parko pavyzdys yra 1864 m. Amsterdame įkurtas Vendelio visuomeninis parkas. Nyderlandų parkotyrininkė Edith den Hartigh nurodo: „1996 m. Vendelio parkas paskelbtas istoriniu paminklu. Tai pirmasis visuomeninis parkas Nyderlanduose, iš esmės išlaikęs savo originalią formą, todėl jis yra didelė kultūros vertybė“ (Den Hartigh, 1999).

Sereikiškių parko atkūrimas: atradimai ir praradimai

Vilniaus Sereikiškių parko restauravimo ir atkūrimo procesą sujaukė nesuprantami miesto savivaldybės veiksmai, klaidingi sprendimai, nenoras išklausyti specialistų, mokslininkų, vilniečių nuomonės, nesiskaitymas su ypač svarbia aplinkybe, kad šis parkas yra gerai išsilaikiusi nekilnojamoji kultūros vertybė, reikšminga Lietuvos kultūrai, visuomenei ir kraštovaizdžio architektūrai.

Bandysiu bent trumpai atskleisti Sereikiškių parko atkūrimo peripetijas, vildamasis nors kiek prisidėti, kad ši kultūros vertybė neprarastų savo išskirtinės vertės ir autentiškumo, išsaugotų būdingiausius bruožus. Be to, pirmojo vertingo istorinio parko restauravimas ir atkūrimas, jo atradimai ir praradimai pateikia gerų ir blogų pavyzdžių, – vienais bus galima remtis, o kitų reikės vengti rengiant kitų istorinių želdynų atkūrimo projektus, formuojant jų atkūrimo, priežiūros ir valdymo įstatyminę bazę ir pan.

Lietuvos kultūros ministerija raštu patvirtino, kad Sereikiškių parkui, esančiam Senamiesčio branduolyje, galioja Lietuvos Respublikos kultūros paminklo U1P Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento reikalavimai, tai teritorija, skirta bendro naudojimo želdynams ir jai taikomas restauravimo ir atkūrimo režimas. Tai reiškia, kad želdinių planinė erdvinė struktūra šioje teritorijoje turi būti tvarkoma tik taikant restauravimo-atkūrimo darbų technologijas. Vilniaus miesto savivaldybės siekis atkurti parką yra labai sveikintinas. Jo restauravimo-atkūrimo projektą miesto savivaldybė pavedė parengti SĮ „Vilniaus planas“. Projektavimo pradžioje 2006 m. buvo parengti parko atkūrimo koncepcijos projektiniai pasiūlymai, pagrįsti projekto autoriaus dail. A. Strausso idėjų perimamumu (aut. arch. Giedrė Miknevičienė, Marija Nemunienė).

Šie pasiūlymai buvo apsvarstyti, gerai įvertinti ir patvirtinti visose miesto savivaldybės instancijose. Vėliau, 2007 m., techninio projekto užduočiai parengti SĮ „Vilniaus planas“ sudarė specialistų komisiją, į kurią buvo pakviestas ir šio straipsnio autorius. Specialistų komisija kartu su projekto autoriais parengė užduotį, suformulavo projekto tikslą – restauruoti ir atkurti pirmą viešąjį ir vieną iš vertingiausių Lietuvoje moderno stiliaus parkų – Sereikiškių parką Vilniuje (autorius dail. A Strauss, 1886–1888 m.) ir numatė pagrindinius projektinius uždavinius. Po to naujas autorių kolektyvas (projekto vadovė arch. Jurga Večerskytė-Šimeliūnienė) pradėjo rengti parko techninį projektą.

2007 m. rugsėjo mėn. Paveldo dienų proga visuomenei, o kiek vėliau ir Lietuvos architektų sąjungos Vilniaus skyriaus urbanistikos-architektūros ekspertų tarybai buvo pateikti parko techninio projekto sprendiniai. Juose siūloma atsisakyti Strausso įgyvendintos centrinės parko ašies kaip kompozicijos pagrindo, pakeisti jos kryptį – paversti ją vingiuotu taku, iškirsti centrinę trumpąją alėją, vietoj jos įrengti poilsio pievą, parko šiaurės rytų dalyje nuo Vilnios upės atitraukti pakrantės alėją ir pan. Projekte nebuvo pateikti mažosios architektūros objektų sprendiniai, nors parkuose jų vaidmuo nepaprastai svarbus.

Visa tai Lietuvos architektų sąjungos ekspertų taryba ir nemaža dalis visuomenės griežtai sukritikavo.
Pasiūlymą iškirsti centrinę liepų alėją, motyvuojant tuo, esą medžiai yra ligoti, atmetė žinomi parkotyrininkai, dendrologai doc. dr. Evaldas Navys, doc. dr. Laimutis Januškevičius, Lietuvos aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento vyriausiasis specialistas Rimantas Grikevičius ir kt.

Nuvykę į parką, jie konstatavo, kad alėjos medžiai yra sveiki (tai ir pasitvirtino, kai alėja buvo iškirsta). Projekto autoriams ir SĮ „Vilniaus planas“ vadovybei atmetus oponentų pastabas, o miesto savivaldybė neišreiškus savo pozicijos, Sereikiškių parkui iškilo realus pavojus. Įvertinę susidariusią padėtį, žinomi kraštovaizdžio, kraštovaizdžio architektūros, nekilnojamojo kultūros paveldo specialistai, mokslininkai, visuomenės atstovai kreipėsi į Seimo Aplinkos apsaugos, Švietimo, mokslo ir kultūros komitetus, į LR Ministrą Pirmininką prašydami pagalbos, kad būtų išsaugotas Sereikiškių parko kultūrinis tapatumas, išvengta drastiškų pokyčių. Radikaliems parko planinės erdvinės struktūros pakeitimams, medžių alėjos kirtimui ir pan. nepritarė Lietuvos kultūros ministerija, Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamentas, Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga, Vilniaus miesto savivaldybės Gamtos apsaugos visuomeninė komisija, Lietuvos žalieji ir kiti. Susiklosčiusi padėtis buvo gyvai aptariama ir visuomeninėje, ir mokslo spaudoje.


Po 2007 m. įvykusių svarstymų, priimtų nutarimų, pateiktų rekomendacijų buvo laukiama naujų projektinių Sereikiškių parko atkūrimo sprendinių. 2009 m. pabaigoje techninis projektas buvo baigtas ir išduotas statybos leidimas.

Visuomeninių organizacijų iniciatyva Kultūros ministerijoje įvyko techninio projekto patvirtinto statybai aptarimas, kuriam vadovavo kultūros ministras Remigijus Vilkaitis kartu su Saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyriaus vedėja Irma Grigaitiene.

Kai kurie naujojo projekto sprendiniai kraštovaizdžio architektūros specialistus gerokai nuvylė. Projekto autoriai nepagrįstai perkvalifikavo parko istorinį meninį stilių, vietoj moderno stiliaus įvardydami istorizmo stilių su baroko bruožais.

Tai didelė klaida, nes Strausso įgyvendintame projekte nėra istorizmui būdingo kelių praeities stilių kokteilio ar interpretavimo samplaikos (eklektikos), o juo labiau baroko bruožų. Restauruojant ir atkuriant istorinį parką negalima lengvabūdiškai nustatinėti jo stiliaus, šiandien rinktis vieną, o rytoj – kitą. Parko atkūrimo projekte turi būti išlaikyta šiam stiliui būdingų bruožų vienovė: planiniai erdviniai ypatumai, želdinių asortimento ir jų komponavimo principai, mažosios architektūros objektų autentiškas stilius ir pan. Projektuojamų ar parenkamų mažųjų kraštovaizdžio architektūros statinių ir įrenginių (muzikos paviljono, Belvederio, tiltelių, šviestuvų, tvorų, lauko baldų ir pan.) dizainas turi sietis su parko moderno stiliumi, kad sudarytų vieningą visumą ir pan. Viso šito techniniame projekte pasigendama.

Nors naujame projekte ir atstatyta pagrindinė kompozicinė parko ašis – takas, tačiau ji nepagrįstai sukreivinta, nors Strausso projekte ji tiesi. Jei norima, kad ši ašis asocijuotųsi su čia buvusiu kanalu, tai, kaip matyti iš 1808 m. Vilniaus miesto plano, jis irgi buvo tiesus kaip styga, o Vilnios senvagė labai jau nukrypo į pietus (dešinėn). Sukreivinta ašis atsirado lenkmečiu, kai buvo naikinamos Botanikos ir Sereikiškių gatvės, o parko teritorija praplėsta iki Maironio g. Pagrindinį parko taką, laikantis Strausso idėjos, nuspręsta ištiesinti pokario metais, manau, reikėtų jį tokį ir palikti. Šiame istoriniame parke tiesus pagrindinis takas galėtų tapti LDK kunigaikščių alėja su jų biustais ar pan., tai suteiktų parkui istorinę dvasią. Taip pat reikėtų atsodinti iškirstą trumpąją alėją prie įėjimo į parko aikštelę, kad būtų išlaikytas šio parko autentiškumas.

Tačiau didžiausia Sereikiškių parko restauravimo ir atkūrimo projekto klaida yra pagrindinių parko funkcijų keitimas.
Pagal Strausso idėją, o ir pagal 2006–2007 m. pateiktus projektinius pasiūlymus bei techninio projekto rengimo užduotį, tai turėjo būti ramaus poilsio vieta. Tačiau jau pradėtas įgyvendinti techninis projektas numato radikaliai pakeisti jo tikslus, uždavinius ir istorinį parką paversti daugiafunkciniu. Vėl siūloma, kaip buvo sovietmečiu, užgriozdinti jį aikštelėmis, įrenginiais ir statiniais. Ydingos „kultūros ir poilsio“ parko idėjos buvo atsisakyta jau pirmaisiais nepriklausomybės metais, bet šiandien vėl primygtinai siūloma pastatyti oranžeriją-restoraną su atvira aikštele, arbatinę-kavinę prie įėjimo į parką, šachmatų aikštelės statinį su ledaine-kavine, dvi vaikų žaidimo aikšteles, didelę paauglių žaidimo (riedučių ir riedlenčių) aikštelę, karuselę, petankės žaidimo aikštelę, prie įėjimo į parką atkurti bernardinų vienuolyno ir botanikos sodų bei daržų fragmentus, pagrindinėje parko aikštelėje įrengti muzikos paviljoną, žaidimų pievą, Vilnios pakrantėje prie pasivaikščiojimo tako nutiesti dar ir 2,5 m pločio, 550 m ilgio dviračių taką ir pan. Čia pramogaus ir ilsėsis didelis skaičius lankytojų, nes aplinkui nėra tokio pobūdžio parkų. Sereikiškių parko plotas yra labai mažas, tik 9 ha (palyginkime – Vingio parkas užima apie 260 ha). Pagal metodines parkų projektavimo rekomendacijas tokie daugiafunkciniai parkai projektuojami ne mažesniame kaip 50–60 ha plote. Sereikiškių parke įrengus projektuojamus takus, aikšteles, statinius, įrenginius ir pan., pagal projekto autorių skaičiavimus, apželdinto žemės ploto liks tik 5,35 ha (t. y. tik 60 %, o reikėtų 75–80 %). Šimtai lankytojų, užplūdę parko erdves, ištryps, o ilgainiui suplūks apželdintų žemės plotų dirvožemį kaip aslą, aplinka neteks estetinio vaizdo, medžiai po truputį ims nykti. Beje, pagal projektą numatoma iškirsti dar apie 230 medžių…
 
Tai jau nebus pirmojo Lietuvoje viešojo parko restauravimas ir atkūrimas, nes vietoj istorinio parko atsiras eilinis parkelis, tapsiantis savotišku teniso kortų tęsiniu. Labai gaila, kad šiam perdirbiniui bus išleistos didžiulės lėšos. Parko restauravimo ir atkūrimo bendra kaina yra 18 mln. Lt. (Europos Sąjungos struktūrinių fondų – 14 mln. Lt, Vilniaus savivaldybės – 2 mln. Lt., rėmėjų – 2 mln. Lt.). Vilniaus savivaldybės noras turėti miesto centre pramogų parką puikiai suprantamas, tačiau jo vieta parinkta netinkamai, manyčiau, net pažeidžiant LR kultūros paminklo UIP Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento reikalavimus. Vilniuje tikrai yra daug puikių vietų naujam pramogų parkui įkurti. Pavyzdžiui, Antakalnio gale prie Neries kairiojo kranto, banguoto reljefo želdiniuose ties Lizdeikos gatve ir kitur.

Jei norime išsaugoti istorinį Sereikiškių parką, kol nevėlu, reikia skubiai koreguoti techninį projektą.

Žinoma, jei miesto istorinio tapatumo ir jo įvaizdžio išsaugojimas yra svarbesnis už norinčiųjų įsitvirtinti Senamiesčio branduolyje interesus.


Kai visi šie ir kiti Sereikiškių parko restauravimo ir atkūrimo negatyvai buvo išsakyti šiemet kovo mėnesį įvykusiame pasitarime Kultūros ministerijoje, valdžia žadėjo sutelkti visą dėmesį, kad šią problemą išsiaiškintų ir pataisytų, ką dar galima pataisyti. Deja, pažadai taip ir liko pažadais. Netrukus Sereikiškių parke pasigirdo kirvių poškėjimas, pjūklų žviegimas ir ėmė griūti medžiai – liepos, klevai, uosiai… Buvo ruošiami laisvi plotai naujiems parko įrenginiams ir statiniams.

Neseniai paaiškėjo, kad Europos Sąjunga lėšų šiam tikslui dar nėra skyrusi, tad kyla klausimas, kam reikėjo šitaip skubėti?

Įvyko tai, apie ką dar 1991 m. knygoje „Dingęs Vilnius“ rašė žymiausias mūsų menotyrininkas Vladas Drėma: „Paminklus naikino ne vien gaisrai, karai ir kitos stichinės nelaimės – juos griovė ir patys žmonės, griovė sąmoningai, planingai.

Tai patys pavojingiausi kultūrinio paminklo priešai, nes jie savo barbariškumą teisina „aukštesniais idealais“, nepakantumu praeities atgyvenoms, atsilikusiai senovei, jos reakcinei ideologijai ir kitokiais išgalvotais demagoginiais argumentais. Tai vienos kurios pseudoidėjos fanatikai, nepakantūs kitaip galvojantiems ir jaučiantiems, tai paprastai kultūriškai riboti žmonės, be savęs nematantys ir neįvertinantys nieko kito.“

Sereikiškių parkas tiesiogiai susijęs su konkrečiu istoriniu laikotarpiu, jis yra vienintelis gerai išsilaikęs moderno stiliaus parkas Lietuvoje. Reikšmingas vaidmuo ir visuomenės kultūros raidos procese, nes jis yra pirmasis ne tik Vilniuje, bet ir Lietuvoje viešasis miesto parkas.
Šis Vilniaus miesto branduolyje esantis želdynas jau nuo pagonybės laikų buvo integrali senamiesčio dalis. Todėl, įvertinant Sereikiškių parko istorinę, visuomeninę vertę ir kultūrinį reikšmingumą, jį restauruojant ir atkuriant negalima daryti jokių radikalių suplanavimo ir veiklos turinio pakeitimų.

Kadangi brutali invazija į Sereikiškių parką jau prasidėjo, siūlau: prašyti, kad Kultūros ir Aplinkos ministerijos sudarytų kompetentingą komisiją iš kraštovaizdžio architektūros ir kultūros paveldo specialistų, mokslininkų, visuomeninių organizacijų atstovų ir pan. susidariusiai padėčiai įvertinti ir pateikti pasiūlymus, kas darytina siekiant išsaugoti Sereikiškių parko išskirtinę vertę, autentiškumą ir vieningumą.
 
Kultūros paveldo departamentas Vilniaus Sereikiškių parką turi nedelsdamas įrašyti į Nekilnojamojo kultūros paveldo vertybių registrą.
 
Literatūra ir šaltiniai
 
1. J. Bogdanowski, 2000. Polskie ogrody ozdobne. Warszawa: Arkady. 342 p.
2. V. Drėma, 1991. Dingęs Vilnius. Vilnius: Vaga. 404 p.K. Jakovlevas-Mateckis, 2009. Miesto kraštovaizdžio architektūra. I tomas. Miesto kraštovaizdžio architektūros raida ir teorijos pagrindai: monografija, Vilnius: Technika.L. Januškevičius, 2004. Lietuvos parkai. Kaunas: Latutė. 486 p.
3. Jaunimo sodas Vilniuje: istoriniai tyrimai. Ataskaita. 1988. LTSR kultūros ministerijos paminklų projektavimo restauravimo institutas. Vadovas J. Glemža, autoriai: J. Jurkštas, L. Dzikas. Vilnius.
4. J. Jurkštas, 1977. Iš Vilniaus žaliosios architektūros istorijos, Statyba ir architektūra, nr. 2.
5. Lietuvos architektūros istorija: nuo XIX a. II dešimtmečio iki 1918 m. 2000. Moksl. redaktorė doc. dr. N. Lukšionytė-Tolvaišienė, t. 3. Vilnius: Savastis. 512 p.
6. A. Samalavičius, 2004. Idėjos ir struktūros architektūros istorijoje. Vilnius: Kultūros barai. 192 p.
7. F. Sliesoriūnas, 1980. Gedimino aikštė Vilniuje, LTSR MA Istorijos instituto darbai. II. 7, Vilnius: 19–20.
http://www2.lrs.lt/kt_inst/pamink/dokumentai/2009_12_18/pazymaSNM.doc
 
„Kultūros barai“
 
www.barnardinai.lt
 
Nuotraukose:
 
1. Bernardinų vienuolyno sodas prie Vilnios (dail. K. Račinskas, 1835 m. Litografija. VUB, inv.G. – 009601)
2. Vilniaus tvirtovės, įrengtos 1831 m. pilių teritorijoje, planas (TSRC CVKIA, t. 827, ap.1, b.1286)
3. Botanikos sodo fragmentas prie Vilnios upės. (dail. K. Račinskas. 1835 m. Litografija. VDM, inv. G. – 3711
4. Vilniaus Sereikiškių parkas – pirmasis moderno stiliaus parkas Lietuvoje. Parko suplanavimo ir sutvarkymo projektas (autorius dail. A. Strauss, 1886-1888 m.)

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra