Vilniaus rajone kultūros vis mažiau, vis daugiau politikos

Autorius: Data: 2013-08-16, 08:39 Spausdinti

 

Dar 1995 metais Vilniaus rajono kultūros įstaigų vadovai ir specialistai, suvažiavę į eilinius birželio ir liepos mėnesio pasitarimus, pareikalavo, kad Kultūros ir sporto skyriaus vedėjas p. Andžejus Pileckis supažindintų su Kultūros ir sporto skyriaus etatų struktūros pakeitimais, paaiškintų tokios „reorganizacijos“ priežastis.

Susirinkusieji buvo nustebinti šiais „saliamoniškais“ sprendimais: Kultūros skyriuje numatyti du (!) bibliotekų darbo specialistai, kai jau seniai nusistovėjusioje praktikoje visų bibliotekų darbą koordinuoja ir joms vadovauja Centrinė rajono biblioteka, kur dirba šio darbo specialistai-bibliografai, bibliotekininkai, kur yra Metodinis skyrius, o Centrinės bibliotekos direktorius, be to, yra (turėtų būti!) Kultūros skyriaus vedėjo pavaduotojas bibliotekoms.

Didžiausią susirūpinimą kėlė reikalingiausių kultūros darbo sričių specialistų etatų dubliavimas – (netgi – sutrigubinimas). Tai masinių renginių režisūros bei organizavimo, choreografijos ir vokalinės bei instrumentinės muzikos sritys. Patvirtintoje etatų struktūroje visiems šiems žanrams paliktas tik vienas etatas. Buvo aišku, kad tokia struktūra yra neperspektyvi ir parengta visiškai kultūros darbo neišmanančių asmenų. Joks šokių specialistas (choreografas) profesionaliai neišmano vokalo (dainavimo) ir atvirkščiai, chorvedys nėra šokių vadovas ar renginių režisierius.

Kiek pamena ilgesnį laiką dirbantieji rajone, kultūros skyriuje niekad nebuvo atskiro sekretorės-mašininkės etato. Skyriaus darbo apimtis leido su šiuo veiklos baru nesunkiai susitvarkyti skyriaus inspektoriui (kultūros srities specialistui) arba bet kuriam kitam specialistui, be pagrindinio darbo tvarkančiam kadrų dokumentus ir besirūpinančiam raštvedyba. O dabar atsirado programavimo „specialistės“ etatas.

Visi stebėjosi ir klausė, kokias programas kurs tokia specialistė? Ką ji programuos?

Iki 1992 metų skyriuje buvo instrumentinės muzikos specialisto etatas. Čia dirbo šios srities specialistas, kartu jis buvo atsakingas už materialinį-techninį kaimo kultūros namų aprūpinimą. O dabar materialinę bazę „stiprina“ žemės ūkio mokyklą baigęs „specialistas“ J. Jurgelevič, spėjęs pakilti iki skyriaus vedėjo pavaduotojo kėdės. Turėdamas puikias darbo sąlygas ir gerą atlyginimą, naudodamasis tik jam skirtų valstybiniu transportu, šis darbuotojas per porą metų neįstengė aplankyti visų rajone esančių kultūros židinių, pasidomėti jų vargana būkle, padėti čia dirbantiems žmonėms. Visa šio specialisto veikla – retsykiais atėjus į susirinkimus, užsirašyti, kiek kokia įstaiga įnešusi į kasą specialios paskirties lėšų, kiek sunaudota elektros energijos, važinėjimasis po bazes (ir į namus Pikeliškėse).

Visus stebino tai, kaip šis darbuotojas dar apie pusmetį gavo Pikeliškių šokių salės administratoriaus (0,6 etato atlyginimą, kai visi žinojo, kad ten jau nevyksta renginiai, nes salė ir visas pastatas išnuomotas firmai „Ursus“.

Kitas „atradimas“ buvo J. Božerodskis, „triūsęs“ 0,5 etato masinių renginių režisieriumi kultūros skyriuje (baigęs Kultūros mokyklos dirigavimo specialybės kursą). Darbuotojai šį specialistą regėdavo tik atlyginimų mokėjimo dienomis.

Tačiau ir šiandien skyriaus vedėjas p. Pileckis toliau gausina dirbančiųjų skaičių rajone, visiškai nekreipdamas dėmesio į jų išsilavinimą, specialybę (pvz., Sudervėje, Juodšiliuose, Paberžėje, Medininkuose, Buivydiškėse, Savičiuose, Čekoniškėse ir kt.).

Su nusivylimu ir liūdesiu tenka konstatuoti kultūros žlugdymo Vilniaus rajone faktą (nes į pastabas, prašymus tinkamai nesureagavo nei Kultūros ministerija, tada atsiuntusi porą darbuotojų į susirinkimus, nei juo labiau Vilniaus rajono vadovybė, kiaurai matanti p. Pileckio „išdaigas“).

Išskyrus Nemenčinėje repetuojančius choreografės L. Kliukovskos šokėjus (Rudaminos šokių ansamblis „Zgoda“ yra mokyklos kolektyvas), rajone choreografijos žanras merdi. Aukštesnį profesinį lygį pasiekę kolektyvai žlugdomi ir nyksta (Buivydiškių mišrus choras ir kaimo kapela, Kenos folkloro ansamblis „Anciuty“, rajono kultūros darbuotojų mišrus choras, Nemenčinės medicinos darbuotojų vokalinis ansamblis ir kt.

Tačiau netrukdomai, kaip grybai po lietaus rajone „dygsta“ lenkų ansambliai (zespoly), vadovaujami ir nespecialistų, nepasiekiantys aukštesnio profesionalumo, bet gaunantys dosnias privilegijas, nes tai – artimi skyriaus vedėjui ir siela, ir kūnu žmonės. Ir šiaip pas mus – kaip toje nesenų laikų dainoje:

Nie kočegary my, nie plotniki…

U nas profesij vovsie niet –

Proizveli nas v kultrabotniki

I posadili v kabinet…

Rajone kultūros centruose iki kraštutinumo pašlijusi darbo drausmė. Kiekvieną mėnesį suvažiavę į pasitarimus, kultūros centrų vadovai ir specialistai nieko naudingo ir reikalingo darbui neišgirsta. Skyriaus vedėjo fantazijos – be ribų. Dėstomos žemiškam protui nesuprantamos „koncepcijos“, iš susirinkusiųjų reikalaujama, kad, norint pasisakyti, būtina iš anksto, suderinus klausimą su vedėju, pateikti jį raštu.

Vis rečiau rajono meno kolektyvai dalyvauja respublikiniuose renginiuose, nes p. Pileckiui daug mielesnės gastrolės Baltarusijoje ir Lenkijos platybėse…

Atėjo metas paklausti, kokią kultūrą Vilniaus rajone skleidžia rajono savivaldybės laiminamas p. Pileckis? Kokiai valstybei tai naudinga? Lietuvai jau labai mažai… Rajone neliko kultūrinių renginių visiems jo gyventojams, kadangi visos pastangos (ir lėšos) eina viena linkme… Dar išlikę lietuvių meno kolektyvai turi galimybes nebent apžiūrose pasirodyti, kitur jie nepageidaujami, jiems trukdoma normaliai dirbti, šalinami ir nepriimami į darbą vadovai (Trakų Vokėje, Sužionyse, Kalveliuose). Daugumai lenkiškų ansamblių, net ir siplniausių, išvykos į gastroles tapo vos ne kasdienybe, jie remiami finansiškai, o lietuviški turi patys susimokėti savo išlaidas. Štai naujausias pavyzdys: 1996 m. spalio 18-20 d. Punsko lietuvių kultūros namai į Tautinių mažumų III susitikimą pasikvietė Rudaminos lietuvių ansamblį. Kelionė nemažai kainavo ansambliečiams ir, nors skyriaus vedėjui p. Pileckiui buvo pateiktas prašymas pagal galimybę, nors iš dalies padengti kelionės išlaidas ir buvo įteikti visi reikalingi dokumentai, p. Vedėjas tokios galimybės ieško (gal pametė?) iki šiol… O tuo tarpu kitų lenkiškų ansamblių kelionės buvo paremtos.

1997 metų sausio 4 d. Nemenčinėje surengta tarprajoninė kalėdautojų programų peržiūra (III kartą). Tai renginys tik lenkų kalba, tik lenkų meno kolektyvams iš Vilniaus, Šalčininkų, Trakų rajonų, nes į peržiūros komisiją buvo pakviestas režisierius iš Balstogės (Lenkija), kuris rinkosi kolektyvus išvykai į Lenkiją. Lietuvių kolektyvai čia nereikalingi. Ir nors šiais metais į renginį įsiprašė maišiagaliečiai, vadovaujami T. Pleikienės ir P. Rimkaus, jie čia buvo nepastebėti, jų niekas nesiteikė įvertinti, mat režisierius lietuviškai nesuprato, o kitiems jie tik laiką gaišinę. Net ir apžiūros nuostatai šiemet kultūros skyriaus „specialistų“ parengti lenkų kalba.

Pagaliau! Tyliai, niekam neužkliūdamas, p. Pileckis kuria „didžiąją kultūrą“. Gal tai vieno iš jam patikėtų užsakymų punktas?

Šis „reikšmingas“ rajonui renginys kainavo nei daug, nei mažai – 1200 litų.

Ar rūpi Lietuvai Vilniaus rajonas? Ar kas nors pasidomės „naujomis sąlygomis“? Kultūros ministerijos atstovai sakydavo: „Taip, taip, žinome, kad jums nelengva, bet… tokie savivaldos įstatymai, padėti negalime…“ Kreiptasi į Vyriausybės atstovo įstaigą. Ačiū gerb. A. Cegeliui, kad užklausė, už norą ir pastangas kažką padaryti, tačiau iš aukščiausios vadovybės Seime (tuometiniame) trenkė žaibas: „Netriukšmaukite, nereikia būti nacionalistais…“ Daugeliui nusviro rankos, pasijuto lyg tremtyje, tik ne savo Tėvynėje. Skirstymą į „savus“ ir „nereikalingus“, net „žalingus“ rajonui pajuto ne tik lietuvių meno kolektyvai ir jų vadovai, bet ir visi kiti, nešokantys pagal p. Pileckio dūdelę (pvz., Nemenčinės vaikų teatro „Petruška“ vadovei, atiduodančiai savo artistams ir jėgas, ir sugebėjimus, iš savo pinigų ir medžiagų siuvančiai sceninius rūbus, p. Pileckis pasiūlė spektaklius režisuoti ne rusų, bet lenkų kalba…).

1996 metų rugsėjo pabaigoje rajono savivaldybė kartu su Vaidotuose esančia žemės ūkio mokykla surengė šią rajoninę Derliaus šventę. Visos seniūnijos dalyvavo organizuotoje parodoje, o seniūnams buvo liepta atsivežti geriausius meno kolektyvus, tačiau… šventėje taip ir neišvydome nė vieno lietuvių ar kitų tautų kolektyvo, nes seniūnai atsivežė „savus“… Čia profesionalumui vietos nėra. Štai kokie rajoniniai renginiai. Šitaip per pastaruosius trejus metus! Na, o kokie kolektyvai patrauklūs ir mieli rajono vadovybei ir p. Pileckiui?

Vienas iš tokių – „Kapela Kaziuka wilenskiego“, vadovaujama Juzefo Božerodskio. Jau ir pavadinimas rodo, kad tai ne rajono kolektyvas, o tik koncertuojantis visur, kur gerai moka: Vilniuje, Vilnijoje ir gana dažnai – Lenkijoje. Iki 1993 metų tai buvo Mickūnų kultūros namų kapela, o žemės ūkio bendrovei uždarius kultūros namus ir juos privatizavus, kapela tapo „rajonine“, mat taip paskelbė p. Pileckis. Už bet kokį pasirodymą šiam kolektyvui mokama. Paskutinis koncertas – 1996 m. gruodžio 30 dieną savivaldybėje vykęs naujametinis vakaras, įvertintas 400 litų. Tačiau koks tai rajono kolektyvas, jei tik už pinigus savo rajone (valdžiai!) groja? Tuo tarpu kapelos vadovas kas mėnesį gauna atlyginimą, mat priimtas 0,5 etato kapelos vadovu Nemenčinės kultūros namuose (!). Na, aišku, muzikantus juk reikia samdyti, o dar profesionalus… Tai gal prisisamdykime profesionalių muzikantų, šokėjų ir kitiems rajono kolektyvams, mokėkime ne tik vadovams, bet ir artistams. Tai bus kultūra!? Panašus atvejis – Rudaminos kultūros namuose 0,5 etato specialistu, kapelos vadovu dirbo R. Piotrovski. Kapelos taip ir neatsirado, o p. Piotrovskis grojo šokių ansambliui „Zgoda“. Visa bėda ta, kad tokie „rajono“ kolektyvai, kai reikia rajonui atstovauti respublikoje, negali – užimti ar išvykę į gastroles J. Božerodskio kapela pasibrangino ir nevažiavo į respublikinį konkursą „Grok, Jurgeli“ Trakuose ir į liaudies muzikantų ir kaimo kapelų šventę „Linksmoji armonika“ Utenoje, šokių ansambliui „Zgoda“ nepavyko savo meno pademonstruoti 1996 m. liepos 4 d. „Baltica 96“ festivalio renginiuose Vilniaus rajone (!).

Ir ką gi? Ir nieko! Pileckis nesidomi Lietuvoje vykstančiais renginiais, jam daug svarbiau dalyvauti Baltarusijos gilumoje, Mogiliovo srities kaime rengiamose linksmybėse ar kitose „vojažuose“ Lenkijoje. O visa tai kainuoja, ir pinigai vėl iš Lietuvos biudžeto, tik tos naudos Lietuvai nėra… Taigi Vilniaus rajone kultūros vis mažiau, o vis daugiau politikos! Po „valymų“ ir „švarinimų“ atleidus V. Sarapienę, G. Kasparavičiūtę, A. Pukšto, A. Kavaliauską, G. Grigaitę, dar eilinį „n-ąjį“ kartą „reoganizavus“ patį Kultūros skyrių, priskyrus Kino direkciją, sportą ir turizmą, pasirodė nauji veidai. Rajono etnokultūros specialistas E. Šotas ir turizmo specialistas J. Šuškevičius greitai apsiprato su naujomis pareigomis ir ėmėsi „plėtoti“ kultūrą, sportą ir turizmą. Šie „specialistai“ aktyviai įsitraukė į LR Seimo rinkimų kampaniją (darbo metu, gaudami visą atlyginimą, o tuo tarpu buvęs sporto organizatorius A. Kavaliauskas, norėdamas dalyvauti rinkimuose, turėjo prašytis nemokamų atostogų). Rajone jau organizuota ir keletas turizmo „renginių“ – draugų ir bičiulių iš kaimyninės Lenkijos maudymo pirtelėse ir ežeruose – seansų, kurie, finansų skyrius ir kitų administracijos vadovų palaiminti, apmokami iš to paties – valstybės biudžeto. Tiesa, dokumentus klastoti šių aktyvistų mokyti nereikia. Vieno tokių „renginių“ (savaime aišku, nevykusio) – praktinio-mokomojo seminaro išlaidų sąmata pridedama. Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad užsienio svečiai atvyksta ne tuščiomis – veža labdarą: naudotų knygų (gal kas pasidomėtų kokių?). rūbų, dažų. Buvo ir brangesnių daiktų – palydovinės TV įranga, kompiuteris, tačiau, skyriaus buhalterei priminus, jog labdarą reikia užpajamuoti, p. Pileckis suskubo atsakyti: „Tai lenkų sąjungos…“

Gerbiamieji p. Pilecki, Šuškevičiau ir kt., kodėl ne Sąjungos pinigais išlaikomi svečiai ir jų palydovai?

Gal rajono Kultūros ir sporto skyrių būtų tikslinga dar kartą „reorganizuoti“ ir pavadinti Politikos arba Lietuvos lenkų kultūros skyriumi? Mat kultūros, tikros kaimų kultūros, čia greit reikės su žiburiu ieškoti. Plačiai išskleidę sparnus per sieną sklando ansambliai, o vienas tokių – vos metus egzistuojantis Sudervės „Zorza“, gavęs kuo palankiausią įvertinimą tarp „savųjų“ (5000 litų) už „tikrą“ liaudies meną – „čiastuškas“, kuriose apdainuojama „naša ojčyzna, naša ziemia“ ir labai nevykusi Lietuvos valdžia, nesigėdijant net kalėdinių programų apžiūros metu, nuskambėjus giesmėms, šitaip politikuoti…

O pabaigoje – beveik anekdotas su tikrais faktais. Pastaraisiais metais rajono žemės ūkio bendrovės, seniūnijos ėmė glaudžiai bendradarbiauti su įvairių Lenkijos regionų vaivadijomis, ūkiais, kooperatyvais ir t. t. Tai štai vienam tokiam atsakomajam vizitui į Lenkijos Siedlcų vaivadijos Mokobodų miestą buvo pakviestos Vilniaus rajono Lavoriškių ir Kalvelių seniūnijų delegacijos, jų meno kolektyvai. Kalvelių saviveiklininkai gausiai Mokobodų miesto aikštėje susirinkusiems žiūrovams parodė Šumsko vestuvių vaizdelį, o lavoriškiečių programoje – Vilnijos dainos, šokiai ir, be abejo, tenykščiams gana įdomi „Vilenska gvara“. Šeimininkai renginio organizatoriai pasiteiravo, ar bus kas nors programoje lietuviško (!), juk esą iš Lietuvos atvykę… Tokios pat nuomonės buvo ir grupės vadovas, Lavoriškių seniūnas S. Šablovskis. Gana palankiai į tai žiūrėjo ir ansamblietės – moterų vokalinio ansamblio dalyvės. Todėl per pavakario poilsio valandėlę išmokta lietuvių liaudies daina „Pasėjau linelį“ ( be „trali-vali“), o instrumentinė grupė išmoko lietuvišką polkutę („Mano namas vijokliais apaugęs“). Atėjo koncerto diena. Viskas žadėjo gerą nuotaiką ir sėkmę. Prasidėjo pasirodymas. Ir kai pranešėjas, kalbėjęs vilnietiška šneka, pasakė, kad jam „vienodai brolis lietuvis, vienodai brolis lenkas“ ir paskelbė lenkų dainą „Kwiaty polskie“ ir lietuvių liaudies dainą „Pasėjau linelį“ kilo „menkas“ nesusipratimas… Mat minioje tarp žmonių buvusi svečiuose rajono merė L. Janušauskienė ir jos „palydovas“ – tuometinio Seimo narys R. Macejkianecas galbūt labai išsigando, kad bus atlikta „litvinų“ daina. Per žiūrovus, vadovus ir palydovus šnabždesiais ir rankų gestais buvo duota komanda: „po litevsku nie spievac“ (!) … Scenoje stojo pauzė, nes niekas nesuprato: kodėl? kas? iš kur toks nurodymas? Tačiau netrukus lavoriškietės apsisprendė ir: „Dainuojam!“ ir ką jūs manot? Aikštė ploto, lingavo su atlikėjom ir dėkojo už „linelį“. Šitaip žiūrovų padrąsinti, pabaigoje muzikantai smarkiai trenkė „vijoklius“, o jauniausioji šokių grupės pora leidosi polkos ritmu…

Po koncerto grupės vadovas p. S. Šablovskis iš p. merės ir jos palydos gavo „padėką“…

Ar linksma? Juokitės! Jau laikas, kad vėliau neverktume…

Konfliktinė situacija gilėja. 1997 metų sausio 9 d. vėl eilinį kartą suvažiavę į seminarą, rajono kultūros centro darbuotojai buvo verdančių aistų, ginčų, išsakytų nuoskaudų ir kaltinimų liudytojai. Trūko čia tik nuoširdaus darbo, pokalbio apie kultūrą – taigi naudos jokios. Jau kuris laikas p. Pileckis tiesiog medžioja kai kuriuos kultūros darbuotojus, ieško būdų kaip juos pašalinti. Šį kartą tai įgavo aiškesnę formą. Kultūros ir sporto skyriaus 1996 12 24 dienos įsakymu, p. Pileckis šešiems kultūros centrų vadovams ir specialistams įsakė nesumokėti gruodžio mėnesio atlyginimų. Čia jis rėmėsi savo ar seniūnijų vadovų patikrinimo aktais, esą darbuotojų nesą darbe, arba kultūros centrų vadovai pavėluotai pateikė skyriui darbo laiko apskaitos žiniaraščius (tabelius). Tačiau šie žmonės nebuvo iškviesti į skyrių pasiaiškinti, kodėl nebuvo darbe ir pan. Nors, kita vertus, šiuo metu gal tik keliuose iš visų rajone veikiančių kultūros centrų įmanoma normaliai dirbti, patalpos yra šildomos, o daugumoje – temperatūra žemesnė nei lauke. Tai ir dirba žmonės, kaip kas sugeba. Antai S. ir K. Rygelskiai iš Skirlėnų repetuoja savo namuose, nes šokių salė – be durų, be langų (kur šiuo atveju p. Pileckis ir jo pavaduotojas ūkiui?). Rudaminos kultūros namuose šalta, todėl iš 5 čia veikiančių kolektyvų, 3 jau išėjo repetuoti, kur šilčiau – į mokyklą, butus. D. Dakševič, Gudelių šokių salės administratorė, daugiavaikės šeimos motina (vienas iš jų – invalidas), nesirūpinant kultūros skyriui grąžinti ar išnuomoti privatizuotas ir tuščias patalpas, susirinkusi kaimo vaikus, paruošė jiems Kalėdų eglutę, koncertavo. Maišiagalos kultūros namai privatizuoti, stovi apvogti, išdaužyti ir niekam nereikalingi, o buvo rūmai. Likę be pastogės darbuotojai – P. Rimkus, T. Pleikienė, M. Brazdis – kiek įmanoma tęsia kultūrinį darbą, organizuoja renginius, koncertus, na o repeticijoms priglaudžia vidurinės mokyklos, seniūnija. Ir šioje situacijoje p. Pileckis vienam darbuotojui (P. Rimkui) nesumokėjo atlyginimo, o kitiems sumokėjo… Kokia skrupulinga atranka!

Maišiagalos 2-oji vidurinė mokykla, priglaudusi juos, suteikia galimybę repetuoti, koncertuoti po pamokų, bet p. Pileckiui tai nepatinka, ir jis nenori pasirašyti su mokykla sutarties.

Kultūros Vilniaus rajone „gubernatoriui“ (taip 1996 metų balandžio 10 d. rašė: „Kurier wilenski“ (!) jau nepageidaujami dar dirbantys rajone – P. Rimkus (Maišiagala), M. Tališauskienė (Kalveliai), G. Grigaitė (Rudamina), E. Sartavičiūtė (Glitiškės), S. Kirkilienė (Nemenčinė), A. Žyndulis (Nemenčinė), I. Špakovas (Sužionys), leidęs atsirasti lietuvių kolektyvui.

Vienaip ar kitaip jau „išprašyti“, ar priversti išeiti – J. Voicechovska (Kalveliai), šiuo metu dirbanti be atlyginimo, V. Litovčenko (Dūkštos), V. Borkovska (Vėriškės), A. Sokolovas (Juošiliai), V. Seniūnas (Buivydiškės), A. Pukšto (kultūros sk.), G. Kasparavičiūtė (kultūros sk.), T. Iselionis (Maišiagala), K. Voitkevič (Dūkštos), G. Čech (Paberžė), V. Voinič (Paberžė), V. Latyšovič (Juodšiliai), O. Blaževič (Nemenčinė), H. Kasperovičius (Rudamina), B. Zombkevič (Avižiečiai) ir kt.

Nepriima į darbą J. Pašutienės (Kalveliai), K. Matijošiaus (Sužionys), T. Vaškevičienės (Trakų Vokė) ir kt.

Kultūros darbuotojai jau ne kartą kreipėsi ir į rajono vadovus dėl padėties kultūros ir sporto skyriuje, nurodė jiems p. Pileckio nesugebėjimą ir nenorą normaliai dirbti (tą puikiai seniai patyrė ir p. merė ir p. administratorius, tačiau… „Neturim kuo pakeisti“), kvietė apsilankyti darbuotojų susirinkimuose. Tiesa, viename susirinkime p. Jankovskis dalyvavo. Tik pasėdėjo, nei kalbėjo, nei klausinėjo, nei domėjosi padėtimi ir problemomis – tyliai įėjo, tyliai ir išėjo…

Jeigu skyriuje nėra tvarkos, jeigu apleista raštvedyba, raštai, tarp jų ir įsakymai, kuriami atgalinėmis datomis, jeigu p. Pileckis su sekretore nesugeba laiku parengti ir pasirašyti darbo laiko apskaitos žiniaraščių, o iš toliausių rajono kampelių suvažiavę darbuotojai negali laiku pasiimti atlyginimų, vėlgi kalta ne p. Pileckio buhalterija, o visi, kas tik norit. Skyrius 3 metus švaistė lėšas transporto remontui, išlaikė vairuotoją, nuolat gavusį atlyginimą, o tas transportas vis stovėjo sugedęs, vėl kaltas ne p. Pileckis…

Savivaldybės administratoriaus p. Jankovskio paprašius skirti transportą nuvežti saviveiklininkus į respublikinį renginį, pirmiausia dėl visų bėdų kultūroje apšaukiamas prašantysis, tik ne skyriaus vedėjas ar jo pavaduotojas ūkiui.

Jau 2 metai, kai skyrius ir kultūros centrai neturi teisės (p. Pileckio draudžiama) užsiprenumeruoti respublikos leidinių, net skirtų kultūrai. Tačiau dosniai platinama „Naša gazeta“ ir „Pšyjazn“ (anų laikų „Draugystė“ – „Družba“). Jie dalinami nemokamai.

Vilniaus rajono kultūros darbuotojai

(pavardės autorių prašymu neskelbiamos)

1997 m. sausio 16 d.

„Voruta“ Nr. 13 (295) 1997 m. balandžio 1-11 d.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra